2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijomis apdovanoti fotožurnalistas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, keramikas dailininkas Rytas Jakimavičius, vertėjas Laimantas Jonušys, poetas Robertas Keturakis, aktorius ir režisierius Albinas Kėleris, dailininkas Galius Kličius, grafikė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, kino režisierius Gytis Lukšas, kultūros tyrėjas Vytautas Rubavičius, teatro ir kino aktorius Antanas Šurna ir Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Lapinskaitė, Saulius Bartulis).
Ši premija įsteigta 1997 m., kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 premijų. Vienos premijos dydis – 340 bazinių socialinių išmokų (44,2 tūkst. litų).
Kovo 16-ąją, per Knygnešio dieną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose Vilniuje pagerbti šių metų Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai. Gražus sutapimas, veikiau atsitiktinumas, nebent kas įrodytų, kad kiekviename tariamame atsitiktinume slypi užslėptas dėsningumas, kurį reikia tik pastebėti ir iškelti aikštėn. Kad tai nėra paprasta, įrodo ir premijų teikimo vyksmas. Prireikė pasiekti kone pusiaują, kai buvo prisiminta, kad iškilmės vyksta ne šiaip kokią, bet lietuviui šventą – Knygnešio – dieną, ir tai pirmasis priminė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Albinas Kėleris, paties šio teatro kūrėjo režisieriaus Juozo Miltinio mokinys.
Lietuvos ryšys su knyga ypatingas, išskirtinis. Užtenka pabuvoti Tarptautinėje knygų mugėje Vilniuje, kad tuo įsitikintume. Į susitikimus su knyga lietuviai eina kaip į atlaidus, o pati knyga daugeliui lietuvių vis dar išlieka kaip šventenybė. Daugeliui – tai nereiškia, kad visiems, nes knygą galima išvysti ir šiukšlių konteineryje, išmestą kaip nereikalingą daiktą. Bet juk apie tautą sprendžiama iš jos viršukalnių, o ne iš properšų ar prarajų. Knygnešiai Lietuvos istorijoje ir kultūroje užima gal net panašią vietą kaip kitose tautose didvyriai ar šventieji, o knyga nuo seno buvo laikoma vertybe.
Tarp šių metų Vyriausybės dvylikos kultūros ir meno premija pažymėtųjų su knyga, tikriau jos kūrimu, betarpiškai susiję trečdalis – fotožurnalistas ir kraštotyrininkas, 25 knygų ar albumų autorius Bernardas Aleknavičius, vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys, poetas, rašytojas ir vertėjas Robertas Keturakis bei Lietuvos kultūros tyrinėtojas, poetas, kultūros kritikas ir vertėjas Vytautas Rubavičius. Tai nereiškia, kad kitiems vienuolikai (iš viso laureatais tapo 15 asmenų) skaitytojų knyga reiškia mažiau, negu rašytojams ar leidėjams. Patvirtinimas, kad kultūros erdvė Lietuvoje suvokiama labai dažnai per knygą, siejama su knyga, be knygos sunkiai įsivaizduojama. Ženklas, kad esama natūralaus tęstinumo: moderni lietuvių tauta susiformavo per knygą, tautos atgimimo sąjūdžio priešakyje stovėjo lietuvių literatai, knygos žmonės, ir ši tradicija tautoje dar neprarado tęstinumo.
Visi kalbėjusieji laureatai sielojosi ne dėl savo asmeninių reikalų, bet dėl visai tautai ar bent jos mąstančiai ir jaučiančiai daliai rūpimų dalykų. Klausydamasis suvoki, kad daugelis žmonių, nepriklausomai nuo profesijos ar užimamos visuomenėje padėties, galvoja ir jaučia labai panašiai, tik ne visi savo mintis taip prasmingai ir giliai sugeba išreikšti, sujaudinti kitų širdis. Pagaliau juk tokia ir turi būti meno ir kultūros žmonių – tikrojo tautos elito – kalba. Tik kodėl jų beveik nematome mūsų televizijų laidose, kodėl jų skelbiamos mintys nėra patrauklios žiniasklaidos priemonių savininkams? Tarsi būtų kelios skirtingos Lietuvos. O gal ta, anoji, visai ir nėra tikra Lietuva, tik naudojasi jos žmonių darbu, jų išaugintais vaisiais ir visais įmanomais būdais bando įteigti, kad štai jie ir yra Lietuvos „elitas“.
Kodėl reikia išklausyti pensininką
Tą dieną buvę Vyriausybės rūmuose ar žiūrėję premijos teikimo transliaciją per Lietuvos televizijos antrąjį kanalą tikriausiai sutiks: tik-rasis Lietuvos balsas per Knygnešio dieną skambėjo būtent iš kultūros ir meno premijos laureatų lūpų. Nuo 1960 m. Lietuvos televizijoje dirbanti televizijos žurnalistė Nijolė Baužytė, jau 21-erius metus kurianti video filmų ciklą „Mūsų miesteliai“ priminė tą rytą per radiją girdėtą pokalbį apie „Eurovizijos“ konkursą. Viena moteriškė paklausė dainininko, kodėl nebedainuojama lietuvių kalba, o jei dainuojama angliškai, kodėl nėra dainos vertimo? Kitas skambutis klausiančiąją pastatė į vietą: „Kas čia dabar, pasilikim tą lietuvių kalbą namuose, mes turim daryti viską, ką daro pasaulis. Ir neklausykite tų pensininkų.“ Vis dėlto Nijolė Baužytė siūlo įsiklausyti ir į „tų pensininkų“ balsą jau vien dėl to, kad visi būsime pensininkai… Jeigu dar pasiseks, norisi pridėti savo trigrašį.
O „Mūsų miestelių“ ciklo kūrimo prasmę jo autorė įvardijo labai paprastai: „Kai mus prarys globalizmo slibinas ir ateinančios kartos gyvens sintetinį ir „keturkampį“ gyvenimą, galbūt atsiras dar vienas kitas lietuvis, kuriam bus įdomu pažiūrėti, o kaip gyveno jo protėviai? Ką jie mąstė, kaip kalbėjo ir elgėsi, kokiuose namuose gyveno? Ir kaip jie mylėjo tyliai, kantriai ir pasiaukojančiai Lietuvą vien todėl, kad ji buvo jų tėvynė. Ir galbūt nustebs ir atsibus.“
Ar zuikis gali būti lietuviškas
Kultūros ir meno premijos laureatas keramikas Rytas Jakimavičius, iškėlęs klausimą, ar zuikis gali būti lietuviškas, pats pamėgino rasti atsakymą, kuris pasirodo ne toks jau paprastas. Juk meno kalba gali būti analizuojama ir suprantama nepriklausomai nuo valstybės sienų, kalbų ir kultūrų skirtumo. Galėtume pirkti ir į Lietuvą vežti daug puikiausio universalaus meno, o gal ir kultūros, ir šitaip išspręsti kartą ir visiems laikams menų ir kultūros problemą, kuri Lietuvoje šitiek rūpesčių kelia tiems, nuo kurių visa tai ir priklauso, ir tiems, kurie tą meną pašaukti kurti, kultūrą gausinti. Bet prieš tai reiktų atsakyti į papildomą R. Jakimavičiaus klausimą: ar tas atvežtinis menas taps mums svarbiu, brangintinu, ar visa, ką atsigabensime ir perimsime, taps mūsų menu ir kultūra, ar virs tautos kūnu ir krauju?
R. Jakimavičius labai abejoja, nes be universalaus „gerojo“meno, kurio kokybė abejonių nekelia, yra dar kita meno ir kultūros rūmo atspara – kontekstualusis menas, kuris gyvas konkrečia sukūrimo vieta ir laiku, mūsų pačių patirtimis ir jausmais, remiasi į istoriją ir kultūrą. Būtent šie veiksniai ir sudaro unikalumo šaltinį, kuria ypatingą vertingumą tiek savojoje, tiek pasaulio kultūroje. Štai kodėl R. Jakimavičius ir kviečia pirmiausia mėginti įgyvendinti tai, kas svarbu mums patiems, mūsų kultūrai, nes tai ir būtų indėlis į mūsų tėvynės kultūrinį tapatumą, galėtų būti įdomus ir kitoms kultūroms. O jei taip, tai zuikis gali būti lietuviškas.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai teatro ir kino aktorius Antanas Šurna, vertėjas Laimantas Jonušys bei kultūros tyrėjas ir poetas Vytautas Rubavičius;
juos sveikino ir sėkmės linkėjo Premjeras Andrius Kubilius ir kultūros viceministras Deividas Staponkus
„Yra nacionalinė ir yra žmonijos kultūra, kurios susisiekia ir pereina viena į kitą“, – sako dvidešimt dvi pasaulinės ir šiuolaikinės literatūros knygas į lietuvių kalbą išvertęs, dvi autorines eseistikos knygas pats parašęs Laimantas Jonušys. Jis pastebi, kad kiek-viena nacionalinė kultūra sąmoningai perima visa, kas geriausio sukuriama pasaulyje. Geriausia pasaulinė klasikinė ir šiuolaikinė literatūra tampa mūsų nacionalinės kultūros dalele tik tada, kai vertėjų išverčiama. Todėl vertėjo darbą L. Jonušys laiko tarnavimo savo kultūrai ir savo kalbai misija – tai ir yra tylaus, kartais beveik nepastebimo vertėjo darbo atsakomybė.
Be tėviškės – mes tik žolė
50 metų nepailsdamas literatūros arimus aria ir akėja poetas, prozininkas, eseistas, publicistas Robertas Keturakis, o nuo šiol ir laureatas – kultūros ir meno premijos. Visada aktualus ir šiuolaikiškas literatas. Prisistato kaip visų paribių žmogus, nežinantis, kas yra centrai, branduoliai ir reikšmingi apdovanojimai. Paribyje erdvu, nereikia grumdytis alkūnėmis, pats sau gali būti teisėjas, patarėjas, pats sau ir vertintojas, ir baudėjas už padarytas klaidas. Gautąją kultūros ir meno premiją laiko vieninteliu vyriausybiniu apdovanojimu, nes daugiau sulaukti nebesitiki.
Vyriausybinis apdovanojimas gal ir vienintelis, bet esama juk ir kitų. „Poezijos pavasario“ 1988 m. laureatas, laikraščio „Lietuvių balsas“ konkurso 2001 m. antroji premija už knygą „Kulka Dievo širdy“, Kauno miesto savivaldybės mero apdovanojimas „Gerumo plyta“ už gerus darbus visuomenės labui (2003 m.), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2005 m.), pagaliau Jono Aisčio literatūrinė premija už poezijos knygas „Trys lelijos šventam Kazimierui“ bei „Ir niekad vėlai“.
Vyriausybės premijos įteikimo proga R. Keturakio perskaitytame eilėraštyje apie kunigaikštį Kęstutį yra tokios eilutės:
Ir nors nė viena mirtis nėra graži
Šiurpiausia – tėviškės mirtis,
Be tėviškės – mes tik žolė.
Pristatydamas dailininkę, vieną brandžiausių Lietuvos grafikių Elvyrą Kataliną Kriaučiūnaitę, iškilmių renginį vedęs Juozas Šalkauskas pastebėjo, kad jos kūrinių lyrinėje emocijoje ir ekspresyviame formos charakteryje nujaučiamas užkoduotas lietuviškumas. Ką apie tai mano pati šių metų kultūros ir meno premijos laureatė?
Jos kelias į lietuviškumą sudėtingas. Gimė Argentinoje ir, kai paauglę mergaitę tėvai atsivežė į Lietuvą, atrado čia labai šiurkščią realybę, kurios ji niekaip negalėjo priimti. Vaikiškoje vaizduotėje iš tėvų pasakojimų susikurtas Lietuvos vaizdas mažai ką turėjo bendro su realybe. Save pajusti šios išniekintos ir išbarstytos tautos dalimi, suvokti savo tapatybę prireikė laiko. Praėjus daugeliui metų, pradėjo priimti savo likimą kaip dovaną, išmoko šia dovana dalytis su kitais. Savo jausmams ir emocijoms reikšti naudoja ne žodį, bet vaizduojamojo meno priemones. Džiaugiasi sutikusi žiūrovą, kuriam artimas jos pasaulio suvokimas. Pasaulio, kuriame viešpatauja ne tuščios deklaracijos ir destrukcija, ne chaosas, bet meilė ir darna. Savasis Lietuvos atradimas ne tik atsispindi E. K. Kriaučiūnaitės kūryboje, bet ir padeda jai Lietuvos grafiką garsinti visame pasaulyje, nuo Argentinos iki Japonijos.
Kas žmogų daro laisvą
Poetas, mokslininkas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Rubavičius visai kito kirpimo kūrybinė asmenybė. Jo kultūrologiniai darbai, monografijos „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“(2003), „Postmoderniojo diskurso hermeneutiškumas ir „estetiškumas“: daktaro disertacijos santrauka: humanitariniai mokslai, filosofija“ (2001), „Postmodernusis kapitalizmas“ bei esė ir straipsnių knyga „Lietuva: korupcinė demokratija“ išskiria autorių iš kitų kultūros tyrėjų kaip aktyvų, politišką ir angažuotą postmoderniosios Lietuvos kūrėją. Jis yra daugelio tarptautinių ir nacionalinių mokslo konferencijų kultūros temomis dalyvis, kultūros studijų idėjinis propaguotojas, Lietuvos kultūros tyrimus sugebėjęs kilstelėti į deramą tarptautinį lygmenį, suteikė jiems šiuolaikiškų dermių ir reikšmingų postabių. O kur dar bene septynios išleistos jo poezijos knygos.
Tarp kitų laureatų V. Rubavičius prisipažįsta jaučiąsis kaip „dainuojantis vėžys“, mat per premijos teikimo iškilmes M. K. Čiurlionio menų gimnazijos choras atliko kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus dainą „Giedantis vėžys“. Mąstydamas, kas jį atvedė į laureatams pasisakyti skirtą tribūną, prisipažįsta, kad tai įvyko Dievo ir gimtosios kalbos, kuria „giedojo“ ne vienus metus, dėka. Kalba yra tai, ką turi savyje sukaupęs ir kuo jaučiasi. Jaunystėje susiklostė tokia atvertis, padėjusi pereiti prie kultūros reiškinių, jau nepriklausomybės laiko kultūrai kylančių iššūkių tyrinėjimo. Anot V. Rubavičiaus, mums visiems svarbu suvokti, kad visas mūsų, taip pat visuomenės ir tautos gyvenimas priklauso nuo to, kiek turime kultūrinės kūrybos galių, gebėjimų ir kiek mes tąja kultūrine kūryba galime save reikšti. Dabartinei mūsų kultūrai ir lietuvybei kylantys iššūkiai, anot laureato, yra daugialypiai: svarbiausia patiems susivokti, kaip mes gyvename šioje mums likimo skirtoje gimtoje žemėje, kiek jai esame atsakingi ir kaip galima save tvirtinti kaip gyvenančius šioje žemėje. Turime įsisavinti ir įsisąmoninti paveldą, kuris mums suteiktas. Kiek įsisavinsime, tiek būsime laisvi ir galingi kaip kultūros kūrėjai. Išliksime tik tvirtindami ir skleisdami save per savosios tautos kultūrą.
Knygnešio dieną pasitiko su nauja knyga
Visa, kas ligi šiol pasakyta, tinka visiems apdovanotiesiems, bet ypač vyriausiam (g. 1930 m.) 2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatui – Bernardui Aleknavičiui, vienam žymiausių Šakių ir Klaipėdos kraštų bei Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojui bei garsintojui. Jo veiklai būdinga sintezuojanti kraštotyrininko, žurnalisto ir fotografo veikla, laikui bėgant įgavusi vertingų pažintinių knygų ir fotoalbumų pavidalą.
Simboliška, kad ir į Vyriausybės premijos teikimo iškilmes B. Aleknavičius iš Klaipėdos atvažiavo su nauja knyga „Tėviškė“ tarsi būtų giliai pramatęs, kad Knygnešio dieną reikės pasitikti su knyga. Tai fotokompozicija pagal to paties pavadinimo Antano Venclovos eilėraštį, parašytą toli nuo gimtinės 1942 m. žiemą.
Gal todėl eilėraštis nutviekstas tokia maironiška šviesa, ilgesiu ir nuoširdumu, priverčiantis virpėti kiekvieno lietuvio širdį, nepriklausomai nuo jo pažiūrų ir įsitikinimų:
B. Aleknavičius knygą skiria emig-rantui, paliekančiam tėvų namus. Kiekvienas meniškas kūrinys stebėtinu būdu prisipildo savo metui būdinga jausena, todėl nesensta. Nepasens ir šis eilėraštis, kaip ir jo kuriamą poetinę dvasią papildančios Bernardo nuotraukos. Fotografavo savąją Lietuvą, kai dirbo fotožurnalistu ir teko daug važinėti. Tvirtina, dažnai mintyse kartodavęs eilėraščio „Tėviškė“ posmus. 1965 m. „Minties“ leidykla 20 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdino nedidelę knygelę su šiuo eilėraščiu, papildytą B. Aleknavičiaus nuotraukomis. Knygynuose knygelė neužsigulėjo, pataikė į žmonių širdis. 1982 m. parengtas naujas išplėstas leidinukas nebeišėjo, mat meilės gimtinei ir tėviškei jau neturėjo būti per daug, meilė toje santvarkoje taip pat buvo dozuojama.
Simboliška, kad debiutinė B. Alek-navičiaus knyga, gerokai išplėsta ir papildyta naujomis nuotraukomis, šiemet tapo ir jo 25-ąja knyga. Darbštumo ir darbingumo jam galėtų pavydėti ir daug jaunesni kūrėjai. Net jį pristatant kaip Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatą ir 22 knygų autorių, su B. Aleknavičiaus užduotu tempu nespėta – jis jau spėjo tapti 25 knygų autoriumi.
Novužės kraštui ir Lietuvos pajūriui
Vargu ar pats save kada nors pralenks, nes geriausias Bernardo darbas, kurį jis ne vienus metus rengia ir leidžia kartu su broliu Vincentu – tai daugiatomis enciklopedinio pobūdžio leidinys „Novužės krašto vaikai“. Jame pateikiama unikali, daugeliu atvejų paties B. Aleknavičiaus sulasiota informacija apie Zanavykų arba Novužės krašto žymiausius žmones. Šiam kraštui skirta ne viena B. Aleknavičiaus knyga, o enciklopedinio leidinio nauji tomai ir toliau bus leidžiami.
Kaip žurnalistas atvykęs dirbti į Klaipėdą neliko skolingas Lietuvos pajūriui ir Mažajai Lietuvai, jos didiesiems – Kristijonui Donelaičiui, Vydūnui, Evei Simonaitytei. Taip susigyveno su Lietuvos pajūriu, jo žmonėmis, kad šiandien kūrybos erdvėje skrenda dviem sparnais. Abu vienodai reikalingi ir brangūs – zanavykų ir lietuvininkų sparnai kaip nedaloma visuma kultūros raiškoje. Tai Bernardo sumanymas – Lazdynėliuose, K. Donelaičio gimtavietėje Karaliaučiaus krašte, minint poeto 275-ąsias gimimo metines 1989 m., pasodinti 275 ąžuoliukus poeto parkui. B. Aleknavičiaus pradėta kasmet sausio 1-ąją pasitikti švente „Naują metą pradėkime su Donelaičiu“ prie poeto paminklo Klaipėdoje. Kartu su profesoriumi Domu Kaunu ir dailininke Eve Labutyte inicijavo Martyno Jankaus memorialinio muziejaus Bitėnuose atsiradimą. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai B. Alek-navičius be jokio atlygio perdavė savo didžiulį sukauptą archyvą, kurio vertę žinovai vadina neįkainojama.
B. Aleknavičius dėkojo Likimui, kuris jį suvedė su įdomiausiais Lietuvos žmonėmis, ir Aukščiausiajam, kad nepagailėjo kūrybingų gyvenimo metų, per kuriuos sukauptą medžiagą pavyko paversti knygomis. Nuoširdžią padėką skyrė gimtojo Novužės krašto vaikams, kurie iškėlė jo asmenį Vyriausybės premijai gauti ir kurie dalyvavo ją įteikiant.
Laikraščio „Mokslo Lietuva“ redakcijos santykis su Bernardu ypatingas, bendraujame daug metų, išspausdinome ne vieną dešimtį jo straipsnių ir esė. Publikacijų cikle „Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba penki vakarai su Bernardu“, mums regis, atvėrėme ne vieną reikšmingą kultūros istorijos puslapį, kurio tiesioginiu ar netiesioginiu dalyviu teko būti ir mūsų Bernardui. Drąsiai jį vadiname mūsų Bernardas, ir tai joks familiarumas, nes jis išties yra mūsų – mūsų visų. Mokėmės iš Bernardo išminties, meilės ir nepakantumo viskam, su kuo taikstytis nevalia. Svarbiausia, mokėmės žiūrėti ir matyti tai, kas Lietuvoje yra gera, prasminga, turi išliekamąją vertę, neužmerkdami akių ir į tamsiadėmes, kurios juk taip pat daug išmoko. Kad tik būtų noro mokytis.
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos