Prof. (emeritus) dr. Antanas Kiveris Lietuvos edukologijos universitetas
Kiekvieno žmogaus prisiminimuose surasime teigiamų, gerų dalykų, įvykių, kuriuos prisiminus, atsiskleidžia būtis ar suvirpa širdis, slypi didelė, pozityvi, žmogų palaikanti jėga. Manau, kad tokie būtų ir prisiminimai apie iškilią asmenybę, Lietuvos pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) ilgametį darbuotoją, kolegą, edukologijos mokslininką Vladą Voverį. Su V. Voveriu man teko nemažai bendrauti, todėl galiu pasidalinti kai kuriais jo pamąstymais, savo ir kolegų prisiminimais apie Vladą, nušviesti jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos ryškesnius ir prasmingus epizodus.
Vladas Voveris gimė 1922 m. balandžio 1 d. vidutinio ūkininko Simo ir Stanislavos Voverių šeimoje Onuškio valsčiuje (dabar Trakų raj.) Vieštartonių kaime. Tėvai čia iki kolchozo įkūrimo turėjo 24 ha ūkį. Šeimoje dar augo du broliai: Viktoras (žuvęs 1948 m.) ir Mykolas (gyveno Kaune, dirbo prekybos srityje) bei sesuo Marija (ištekėjusi – Augulienė, medicinos darbuotoja).
Onuškio apylinkėse žemės ne kokio derlingumo, sunku buvo iš jos verstis, bet užtat kokie vaizdai atsiverdavo, kai mažasis Vladukas žengdavo į Alaburdiškio pradžios mokyklą arba jau kiek vėliau – į Aukštadvario progimnaziją. Gimtoji pirkia Vieštartonyse turėjo raižiniais išpuoštą prieangį su pakraščiuose įtaisytais suolais, ant kurių susėdusi visa Voverių šeimyna vakarais uždainuodavo apie karužėn išjojusį brolužėlį ar kraitelį kraunančią mergužėlę. Į pietvakarius, link Gražiškių, Smetoniškių ir Svirnelių kaimų, tvyrojo Ilgio ežeras ir Pivašiūnų miestelis. Tiesiai į pietus, už 8 km. buvo pasiekiamas Dusmenų bažnytkaimis prie Dusmeno (Didžiulio) ežero, kur jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą aktyviai reiškėsi lietuvių tautinis atgimimas. Čia tuo metu gyveno ir vargoninkavo kompozitoriaus Miko ir dainininko Kipro Petrauskų tėvas (Bronius Kviklys, „Mūsų Lietuva“). Abu jo sūnūs buvo gana dažni svečiai šiose apylinkėse. Jų tėvai ir pats kompozitorius Mikas Petrauskas čia buvo palaidoti. Tautinio atgimimo idėjos sparčiai plito ir po visas apylinkes. Nepriklausomybės kovų metu, o ir po Antrojo pasaulinio karo ypač išgarsėjo Dusmenų partizanai, kovojantys prieš bolševikinę priespaudą, besitelkiantys į savisaugos būrius. Štai tokiose apylinkėse ir tokioje aplinkoje teko vaikystę praleisti ir Vladui Voveriui.
Vladas šiltai prisimindavo pirmąjį savo Alaburdiškių pradžios mokyklos mokytoją Valentiną Laurinaitį, gėrio ir grožio puoselėtoją, kurio lėšomis mokyklai nupirkto pianino garsai visam laikui įstrigo tuometinio mokinuko Vlado atmintyje. Jo pavyzdžiu pasekė ir V. Voveris, kuris lygiai po 70 metų, kaip ir jo buvęs mokytojas, 1999 m. už jam valstybės atstatytas lėšas, nupirko VPU pianiną ir paskyrė jį choro „Ave Musica“ reikmėms, kuriame jis ir pats dainavo nuo 1994 m. iki 2007 m. Tokių mecenatavimo pavyzdžių reta šiais pragmatizmo laikais. Vėliau V. Voveris mokėsi Aukštadvario progimnazijoje (dabar Aukštadvario vidurinė mokykla), kur veikė skautai, ateitininkai, jaunalietuviai ir kitos organizacijos, matematikos, Raudonojo Kryžiaus būreliai. Vokiečių ir lietuvių kalbas čia 1934–1936 m. V. Voveriui dėstė Antanas Gustaitis, kuris nuo 1936 m. balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju, o 1936–1940 m. dirbo Klaipėdos ir Kauno radiofonuose, 1940–1941 m. – buvo Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944-aisiais jis pasitraukė į Vakarus ir nuo 1949 m. gyveno Bostone, kur ir mirė 1990 m. Kartu su Vladu mokėsi ir būsimoji profesorė Domicelė Mikalauskaitė, su kuria Vladas nuolat ir ilgai bendravo.
Vietinių atmintyje yra išlikę prisiminimų apie tai, kad 1920 m. ties Aukštadvariu vyko įnirtingi mūšiai tarp lenkų generolo L. Želigovskio, bandžiusio užgrobti Lietuvą, legionų ir jaunos Lietuvos savanorių kariuomenės. Tų metų rudenį Aukštadvaryje stovėjo Lietuvos Kariuomenės III divizijos 3-asis pėstininkų pulkas. Priešakinėse pozicijose lenkų puolimą stabdė 6-ojo pėstininkų pulko Lietuvos savanoriai. Kovose su lenkais čia žuvo ir Aukštadvario kapinėse buvo palaidoti savanoriai Jurgis Baltrušis iš Slavikų miestelio, Šakių apskrities, Jonas Urbonas iš Telšių apskrities, Rietavo valsčiaus, ir Stasys Burneikis (kilmė nėra žinoma). Šių Lietuvos savanorių kapai išliko Aukštadvario kapinėse ir yra prižiūrimi patriotų mokytojos G. Savickienės bei mokytojo K. Venckaus vadovaujamo būrelio mokinių. Prisiminimai apie Aukštadvarį ilgam išliko V. Voverio atmintyje, traukė jį čia sugrįžti.
1938–1940 m. Vladas Voveris mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kuriai vadovavo direktorius, labai iškili asmenybė, vikaras Feliksas Martišius (dar jam besimokant caro laikais Mintaujos gimnazijoje iš jos buvo pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis). Vikaras F. Martišius Prienuose įkūrė didelį 5 ha medelyną-sodą, kuriame dirbo kartu su mokiniais, dėstė sodininkystę kaip fakultatyvą, laiškais keitėsi patyrimu su kitais Lietuvos sodininkais. Iš šio sodo (Vytauto Daraškevičiaus prisiminimai), obelaitėmis, kriaušaitėmis, slyvaitėmis ir vaiskrūmiais tuomet pražydo Suvalkijos, Dzūkijos ir kitos Lietuvos vietovės. 1941–1944 m. jis sodininkystės mokė ir gimnazistus: poetą Justiną Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską. Parašė vadovėlį „Apie sodą“. Mokyklai vadovavo iki pat Raudonosios Armijos atėjimo 1944 m., kai buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Šiame gimnazijos sode teko patyrimo semtis ir Vladui, kur jo puoselėtų obelų atmintis taip pat ilgam ir giliai įstrigo jaunuolio atmintyje. „Obelis, kur augalota, ką sode matei“ dainuos Vladas kartu su kitais choristais „Ave Musica“ VPU kameriniame chore, jau vėliau, jam dirbant VPU ir net išėjus į pensiją.
Be įprastinių pamokų „Žiburio“ gimnazijoje, šeštadienį ir sekmadienį vykdavo trumpos pamokėlės-koncertai, po to – loterijos. Pinigai už juos būdavo skiriami sumokėti už mokslą to neišgalintiems, neturtingų gimnazistų šelpimui. Mokinių tarpusavio santykiai buvo geri, vyravo tolerancija, pagarba. Gimnazijoje buvo puoselėjamos literatūrinės, muzikinės ir sportinės tradicijos, veikė ateitininkai, kurie buvo pasidaliję į vyresnių ir jaunesnių kuopeles, veikė šauliai. Gimnazijos šokių ratelis 1938 m. Lietuvos tautinėje olimpiadoje už tautinius šokius „Šustą“ ir „Kubilą“ buvo apdovanotas medaliais. Taip pat buvo rengiami vakarai su vaidinimais, kuriuos paruošdavo mokytojai – ypač išradingas mokytojas Juozas Eidukevičius. Apie jį, kaip ir apie kitus „Žiburio“ gimnazijos mokytojus – matematiką Igną Saudargą, prancūzų kalbos mokytoją Benediktą Bučinskį – Vladas Voveris šiltai atsiliepė savo 1990 m. „Šviesos“ leidyklos išleistoje knygoje „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“.
Įspūdingas Prienų „Žiburio“ gimnazijoje būdavo ir mokslo metų atidarymas, ir metų pabaigos posėdis. Pedagogų tarybos sekretorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas kalbininkas Stasys Barzdukas iškilmingu balsu skaitydavo protokolą, kas į kurią klasę yra keliamas, kuris gimnazistas yra apdovanojamas. Mokytojas S. Barzdukas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, JAV parašė lietuvių kalbos vadovėlį, dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Kartą Lietuvos Nepriklausomybės dienos Vasario 16-sios paminėjimo proga su kitais lietuvių atstovais Stasys Barzdukas buvo priimtas JAV prezidento D. Eizenhauerio.
Štai tokioje gimnazijos aplinkoje galutinai ir susiformavo tvirtas, darbštaus ir pareigingo, vertinančio krašto praeitį ir galvojančio apie jo ateitį, nesitaikstančio su jokiomis blogybėmis, Vlado Voverio charakteris.
Po „Žiburio“ gimnazijos baigimo, 1940 m. V. Voveris įstoja mokytis į Trakų mokytojų seminariją, kuri pasižymėjo kaip kultūros ir švietimo židinys. Nuo 1920 m. iki 1939 m. veikusioje Trakų mokytojų seminarijoje visas mokymas ir auklėjimas pagal pilsudskininkų direktyvas bei nurodymus buvo vykdomas tik lenkų kalba. Ir tik kaip atskiros disciplinos tuo metu buvo dėstomos lietuvių ir baltarusių kalbos, nes seminarija rengė mokytojus Vilniaus krašto pradinėms mokykloms, kur absoliuti dauguma vaikų buvo lietuviai. 1940 m. liepos mėn. atkurtoje lietuviškoje Trakų mokytojų seminarijoje jau lietuviškai pradėti ruošti pradinių klasių mokytojai, nes buvo toks didžiulis jų poreikis ilgai lenkintame Vilniaus krašte, kad mokyklos įkūrėjas ir jos pirmasis direktorius Juozas Mičiulis, neturėjo kada nė atsikvėpti, komplektuodamas reikiamus pedagoginius kadrus, nes dirbo Lietuvai sudėtingiausiu istoriniu laikotarpiu. J. Mičiulis (iš Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės prisiminimų) turėjo didžiulę mokytojų rengimo patirtį, kurią buvo įgijęs Panevėžio, Tauragės, Marijampolės ir Trakų mokytojų seminarijose. Buvo veikalo „Pedagogika ir didaktika“ (1927) ir „Bažnyčios istorijos“ (1939) autorius. J. Mičiulis galvojo ir apie skubų mokytojų seminarijų įkūrimą ir kitose Lietuvos vietovėse net prasidėjus karui, mat iš seminarijų į vokiečių karo tarnybą jaunuoliai nebuvo šaukiami. Po karo iškiliajam pedagogui teko „savo darbą“ tęsti Karelijos ir Mordovijos lageriuose, kuriuose jaunuosius tremtinius mokė Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos, o šie jį praminė ir gražiai vadino Amžinuoju Pavasariu.
Kaip savo knygoje prisimena Ona Bražiūnienė (Trakų mokytojų seminarija, Vilnius, 2009), stojantieji į seminariją turėjo dalyvauti konkurse. Buvo tikrinama sveikata ir ypač klausa, reikėjo padainuoti pasirinktą dainą, padeklamuoti eilėraštį. Neturintys muzikinės klausos į seminariją nebuvo priimami. Laimėjusiems konkursą buvo pranešama, kokiu muzikos instrumentu turės mokytis groti, nes tai buvo privalomas dalykas. Instrumentais aprūpindavo mokykla: turėjo 23 smuikus, po keturis altus, violončeles, mandolinas, vieną naują ir tris senesnius fortepijonus. Kiekvienas būsimas pradinės mokyklos mokytojas privalėjo mokytis groti bent vienu muzikos instrumentu. Seminarijoje pirmame kurse lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė T. Petružytė, vėliau A. Ruzgytė; rusų kalbą, geografiją – A. Vokietaitis, buvęs Ukmergės mokytojų seminarijos direktorius; istoriją – J. Mičiulis; matematiką, konstituciją ir fiziką – P. Šernas; piešimą ir darbelius (berniukams), dailyraščio metodiką – V. Varanka; kūno kultūrą – L. Matusevičienė; karinį parengimą (berniukams), instrumentinę muziką – V. Arnastauskas, žemės ūkį – M. Rimkutė. Aukštesniame kurse prisidėjo ir kiti dalykai: chemija, kurią dėstė M. Rimkutė; bendroji psichologija, pedagogika – J. Mičiulis, lietuvių k. metodika, skaičiavimo metodika – A. Vokietaitis. Trakų seminarijos aplinka žavėjo sistemingai ir skoningai tvarkomais gėlynais, takais. O kas dar gražesnio už prie pat mokyklos slenksčio tyvuliuojantį ežerą! Seminaristus visada vertė pasitempti mokyklos drausmė, dvelkianti auditorijų švara ir tvarka, nors senasis seminarijos dviejų aukštų pastatas ir buvo statytas cariniais laikais kaip realinė mokykla. Vadovėlius mokiniai gaudavo seminarijos bibliotekoje, jie buvo išleisti tarpukario Lietuvoje ir jais buvo naudotasi iki pat 1944 m., naujos rusų okupacijos. Pirmoji seminarijos laida, kurioje buvo ir V. Voveris, išleista 1942 m. Joje buvo 16 absolventų. Šią laidą baigė ir būsima Lietuvos nusipelniusi artistė, operos teatro primadona Regina Tamulevičiūtė, kuri jau seminarijoje choro pasirodymo metu dažnai atlikdavo solo partijas. Nuo 1947 / 48 m. seminarijoje nebeliko nė vieno dėstytojo iš pirmojo kolektyvo, 1949 m. visos seminarijos Lietuvoje buvo pervadintos pedagoginėmis mokyklomis, o 1957 m. Trakų pedagoginė mokykla perkelta į Naująją Vilnią ir pavadinta Naujosios Vilnios pedagogine mokykla.
Po mokslų Trakų seminarijoje, 1942 m. V. Voveris paskiriamas mokytojauti į Vilniaus rajono Šventininkų pradžios mokyklą, įstoja į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Tačiau neilgai trukus, dėl lietuvių atsisakymo dalyvauti Vokietijos pusėje, vykdant jų grobikiškas užmačias, vokiečiai, 1943 m. kovo mėn. uždaro visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Nutrūkus studijoms ir gavus „atitinkamą paskyrimą“ į Reichą, Vladas skubiai pasitraukia iš Vilniaus ir nelegaliai apsigyvena Žiežmarių rajone, kur iki 1946 m. dirba mokytoju Antakalnio pradinėje mokykloje. Čia jis greit pagarsėja kaip puikus pedagogas. 1946–1947 m. mokytojauja Trakų mokytojų seminarijoje, 1947–1949 m. dirba literatūros ir kalbos redaguotoju Kaišiadorių raj. laikraščio redakcijoje, o nuo 1949 m. įsidarbina ir Kaišiadorių Darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos mokytoju. Taip pat, nuo 1949 m. iki 1961 m. kartu dirba mokytoju ir Kaišiadorių gimnazijoje (vidurinėje mokykloje). Pasak Jono Laurinavičiaus, 1946–1950 m. Kaišiadorių rajono laikraščiui „Bolševikiniu keliu“ nuolat trūkdavo raštingesnių žmonių, todėl 1947 m. V. Voveris buvo priimtas šio apskrities laikraščio korektoriumi, kartu rašė žinutes, straipsnelius, pasirašinėdamas įvairiausiais slapyvardžiais. Pats baisiausias dokumentas, kurį 1948 m. kovo 29 d. paskelbė laikraštis, kaip ir kiti visi tuometiniai laikraščiai, buvo LTSR Ministrų tarybos ir LKP(b) CK nutarimas „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje“. Tada ir prasidėjo masinis valstiečių varymas į kolūkius, kuriuos jie vadino rusišku dariniu „kolchozais“. Tačiau įdomu tai, kad apie pačių kolūkių kūrimą rajono laikraštis rašė pernelyg mažai, nebuvo paskelbta nė vieno reportažo, nė vieno platesnio straipsnio. Tai rodo, kad redakcijos darbuotojai gerai suprato tuometines valstiečių nuotaikas, o valstiečių masinis nusiteikimas prieš stojimą į kolūkius buvo toks akivaizdus, kad redakcija nesiryžo atvirai meluoti apie vadinamą „visuotinį valstiečių entuziazmą“ stojant į „kolchozus“. Į laikraštį rašydavo ir būsimasis prof. Bronislovas Genzelis, Kovo 11-sios Nepriklausomybės akto signataras, tuometinis Kaišiadorių gimnazijos moksleivis. Jo žinutes tekdavo V. Voveriui, kaip laikraščio korektoriui, redaguoti.
Bus daugiau