Apie šeimą viešojoje erdvėje diskutuojama nuolat ir įvairiais aspektais. Tai rodo, kad ši tema ir aktuali, ir neišsemiama. Kodėl? Tik-riausiai todėl, kad šeima yra kiekvieno žmogaus pradžių pradžia, būtent šeimoje yra projektuojami asmenybės gyvenimo scenarijai. Šiandien tiek tarp teisininkų, tiek tarp politikų ar eilinių piliečių vykstant diskusijai, kaip vis dėlto apibrėžti šeimą, nuošalėje lieka klausimas dėl vaikų asmenybės ugdymosi šeimoje. Kokios aplinkos sąlygos (o joms priskiriami tiek šeimos narių tarpusavio santykiai, tiek jų vertybinės nuostatos, tiek visuomenės kultūra) vyrauja šeimoje ir kaip tai veikia asmenybės ugdymąsi? Šioje studijoje nekeliamas tikslas apibrėžti vieną kurį geriausią šeimos konceptą, labiau siekta aptarti (pateikti) jų kuo daugiau ir kviesti skaitytojus diskusijai, kad kartu nuspręstume ir suformuluotume šeimos apibrėžimą, kurio esminis aspektas yra asmenybės ugdymasis šeimoje. Šeimos konceptų įvairovė atskleista, siekiant suvokti vaikų ugdymo turinio įvairovę šeimoje. Ši studija bus pravarti ir atliekantiems socialinės pedagogikos tyrimus, pasirenkant ar / ir apibrėžiant tyrimams tinkamiausią šeimos sąvoką.
Atliekant šeimos tyrimų analizę, teko remtis užsienio šalių mokslininkų ir savo atliktais tyrimais. Tokio pobūdžio tyrimų, kurie atlikti užsienio šalyse, Lietuvoje nėra atlikta, nors panašias problemas tenka spręsti ir mūsų šalies gyventojams.
Norisi tikėti, kad ši knyga atkreips mūsų įvairių sričių mokslininkų (sociologų, psichologų, socialinių pedagogų ir kt.) dėmesį į iškeltas problemas ir paskatins juos nukreipti savo tyrimus aktualių šeimos problemų sprendimo linkme.
Kalbant apie studijos turinį, reikia pažymėti, kad jos autoriai šeimos koncepto analizę atliko trimis skirtingais aspektais, kiekvienas remdamasis savo mokslinių tyrimų patirtimi.
Dr. Sigita Burvytė šeimos konceptų įvairovę analizavo siedama visuomenėje vykstančius sparčius sociokultūrinius pokyčius ir dėl jų atsirandančius pakitimus šeimoje, kurie tiesiogiai turi įtakos asmenybės ugdymuisi šeimoje. Teorinės įžvalgos atliktos remiantis kokybinio tyrimo (2004–2006 m.), kuriame tiriamaisiais buvo aštuoni socialinės pedagogikos studentai, ir kiekybinio tyrimo, kurio tiriamieji buvo 561 tėvas (auginantis jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiką) ir 24 pradinių klasių mokytojos, duomenimis. Kuo svarbi atlikta analizė? Šeima yra ta institucija, kurioje projektuojami asmenybės gyvenimo scenarijų metmenys, o jos įtaka yra didžiausia esant pačioms ankstyvosioms asmenybės raidos stadijoms, kai asmenybės potyriai įsirėžia stipriausiai, nes esant vėlesnėms raidos stadijoms sunku ką koreguoti. Tad tėvų ugdymo krypties pasirinkimo svarba ugdant vaiko asmenybę įgyja ypatingą reikšmę kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje, o tėvų pareigų reikšmingumu tuo laikotarpiu neabejojama. Tėvų nesugebėjimas analizuoti savo elgesio su vaikais, nemokėjimas suprasti, kokią žinią jie siunčia savo vaikams, kritiškai pasižiūrėti į save ar nenoras pripažinti esamų problemų sudaro sąlygas išsiugdyti dominuojančius charakterio bruožus, kurie lemia vienpusišką vaikų elgesį. Tampa aktualu šviesti tėvus ir ugdyti jų emocinį raštingumą, skatinti juos taikyti pozityvius ugdymo metodus, kad jie nuo pat vaiko gimimo gebėtų pasirinkti teisingą vaikų ugdymo kryptį ir laiku pastebėti padarytas klaidas, kurias galėtų koreguoti pasitelkdami saviugdą, o reikalui esat kreiptųsi pagalbos į specialistus. Siekiant geriau pažinti vaiko artimiausią aplinką – šeimą, pateikiamos keturios darbo su šeima metodikos:
šeimos genograma,
šeimos ekožemėlapis,
šeimos piešimo metodika,
šeimos kolizinių situacijų analizė.
Šeimos piešimo metodiką (Chomentauskas, 1983) taikė 256 socialinės pedagogikos studentai (2003–2005 m. – 194 studentai ir 2010–2011 m. – 60 studentų).
II kurso socialinės pedagogikos studentės (2010–2011 m.) Benedikta Dikavičiūtė ir Ernesta Zdanevičiūtė, pasiremdamos G. Chomentausko (1983) „šeimos piešimo metodika“ ir kitų mokslininkų darbais, pristatė kolegoms ir praktiškai išbandė šią metodiką. Tėvų švietimas – tai prevencinė priemonė, sprendžiant vaikų elgesio sunkumus ateityje ir siekiant sudaryti sąlygas asmenybei išsiugdyti harmoningus charakterio bruožus.
Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys atskleidė krikščionišką požiūrį į šeimą ir šeimoje vykstančius procesus. Per visus dvidešimt nepriklausomybės metų šeimos politika Lietuvoje buvo nenuosekli, labai permaininga, net nuostabiai spalvinga.
Šeimos politikos plėtros prioritetai, kaip teigia socialinių mokslų specialistai, svyravo nuo šeimos politikos, nukreiptos išsaugoti tradicinę šeimą, grąžinant moterį į šeimą, iki politikos, siekiančios kurti palankias lyčių lygybės sąlygas, padėti šeimai derinti šeimos funkcijas ir profesinę veiklą. 1995 m. buvo parengta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, tačiau jos nuostatos buvo įgyvendinamos fragmentiškai, šeimos politikos plėt-ra neturėjo kryptingumo, nes labiau plėtojama buvo piniginės paramos sistema šeimai ir nutolstama nuo siekio kurti stiprią, savarankišką šeimą, skatinti atsakomybę už šeimos funkcijų atlikimą, stiprinti kartų solidarumą ir kt. Apie šeimos institucijos krizę byloja blogėjanti šalies demografinė situacija – mažas santuokų ir gana didelis ištuokų skaičius, žemas gimstamumo lygis ir senėjanti visuomenė.
Santuokos, kaip vertybės, silpnėjimas, bendros, koordinuotos politikos, kuri būtų skirta šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti, jaunimą rengti šeimos gyvenimui, stoka valstybėje ir nepakankamas dėmesys darniai šeimai išryškino neigiamą poveikį visų visuomenės narių gerovei ir ateičiai (Valstybinė šeimos koncepcija. Aiškinamasis raštas). Šiandien galime pasidžiaugti, kad visuomenės ir žmogaus dėmesys krypsta atgal į tradicinę šeimą. Šeima – tai maža dvasinė atgaiva žmogaus santykyje su Dievu ir gyvenimo palaima jam pačiam, kaip gyvybės saugotojui. Mylėti ir būti mylimam – gyvenimo palaima ir grožis, Dievo kūrybos viršūnė – žmogus, pašauktas tarnauti ir mylėti kitą (Pop. Benediktas XVI, 2011).
Rita Ilgūnienė pateikė vaikų auklėjimo stilių, vaikų vertybinių nuostatų ugdymo šeimoje raiškos analizę, nuosekliai išanalizavo šeimos krizes ir konfliktus bei jų įveikos būdus.
Šiuolaikinė šeima yra sudaryta iš daugelio unikalių asmenybių, kur kiek-vienas jos narys turi savo nuomonę apie kiekvieną situaciją ar problemą šeimoje.
Skirtingi šeimos narių įsitikinimai ir asmeninės nuomonės sudaro atvirą erdvę šeimyniniams konfliktams kilti, todėl nenuostabu, kad kartkartėmis jie ir kyla.
Šeimos krizė neatsiejama nuo konflikto, tačiau kartu tai yra natūrali ir sveika paskata kitiems santykiams atsirasti.
Šeimos pagrindinė funkcija yra ugdyti jauną sveiką žmogų visais įmanomais būdais, o tėvų vaidmuo – suteikti vaikui saugią, mylinčią ir remiančią aplinką.
Šiuolaikinės šeimos, kurios dorai ugdo savo vaikus, garantuoja valstybei laimingą ir sveiką jaunimą. Tokiam jaunimui yra gerokai lengviau siekti žinių, puoselėti visuotines vertybes, kurios būtinos tam, kad stiprintų šeimos, kaip svarbiausios tautos ląstelės, sampratą.
Asmenybės ugdymasis ir pasirengimas savarankiškam gyvenimui prasideda šeimoje. Tėvystės ir motinystės pareigos lemia ypatingą šeimos institucijos reikšmę tiek asmenybės ugdymuisi, tiek visuomenės funkcionavimui. Daugelis tėvų išbando įvairius būdus, stengdamiesi, kad jų vaikas augtų laimingas. Auklėdami savo vaikus tėvai dažniausiai taiko tuos pačius auklėjimo metodus, kuriais buvo naudojamasi auklėjant juos pačius.
Sėkmingai auklėjami vaikai perima iš tėvų esmines pozityvias gyvenimo vertybes ir etalonus, sužino ribas, kurių negalima peržengti bendraujant su kitais, gebėjimą įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą elgesį išlaikant vidinę harmoniją. Tėvai privalo padėti savo vaikams išsiugdyti žmogiškąjį veiksnį – gebėjimą auklėti patiems save. Patys tėvai turi sugebėti spręsti tarpusavio konfliktus, pastebėti vaikų destruktyvų elgesį ir nedelsdami imtis priemonių jį koreguoti, sudaryti jiems sąlygas saugiai ir savarankiškai pažinti pasaulį. Tėvai turi turėti pedagoginių ir psichologinių žinių, kad galėtų pastebėti vaikų kasdienes problemas ir suprasti vaikų elgesio, sukeliančio šias problemas, priežastis. Todėl ypatingą reikšmę įgyja tėvų švietimas vaikų ugdymo klausimais, kai tėvai tik planuoja šeimos pagausėjimą.
Mokslo studija skirta tėvams ir kitiems ugdytojams siekiant padėti jiems pasirinkti vaikų ugdymo kryptį.
Parengė kun. doc. dr. Kęstutis Ralys
