Balandžio 17 d. Vilniuje privačioje galerijoje 2W (Pilies g. 8) atidaryta tarptautinė tapybos paroda „Kultūrų tiltai. Berlynas–Vilnius–Maskva“, skirta ekspresionizmo 100-mečiui paminėti. Ši meno kryptis aprėpė daugelį kūrybinės raiškos sričių – dailę, architektūrą, teatrą, literatūrą, muziką, kiną, modernųjį šokį, dizainą, pagaliau madą ir suvaidino labai svarbų vaidmenį XX a. mene. Neparado savo reikšmės ir XXI amžiuje.
Joks meno stilius neatsiranda vien iš gerų norų ar deklaracijų (nors tokių mėginimų ir būta), bet yra tam tikra meno raidos pasekmė, naujų meninės raiškos būdų ir priemonių paieškos rezultatas, ką akivaizdžiai mums primena ekspresionizmo atsiradimo istorija. Terminui „ekspresionizmas“ vardą davė, gyvybės įpūtė ir lengva ranka paleido į pasaulį čekų meno istorikas Antoninas Matešekas, siekdamas suformuluoti priešingybę jau spėjusiam įsitvirtinti terminui „impresionizmas“. Paryžiaus dailininkų bohemos „kūdikis“ impresionizmas gimė iš pirminių jutiminių jausmų išraiškos, jam pavyko sustab-dyti akimirką ir judesį, o kūryboje rūpėjo ne pateikti rezultatą, bet perteikti procesą (mat pasak impresionistų, rezultatas neįmanomas nuolat kintančiame laike, svarbu ir tikra vien tai, kas vyksta čia ir dabar).
- Algimantas Kliauga. Sveikas, pone Pechšteinai (2004 m.)
Ekspresionizmo siekiai visai kiti. Priešindamiesi tradicinei tapybai ir impresionizmui, ekspresionistai nėrė į jausmų, būsenų, savo paties vidinių išgyvenimų perteikimą. Ne išorinis, bet vidinis kūrėjo pasaulis žadino ekspresionistų jausmus, kaitino aistras, todėl jų kūryboje vyrauja subjektyvios jausenos – išgyvenimų įtampos, nerimas, pabrėžtinas nervingumas, tikrų ar susikurtų baimių, katastrofizmo nuojautos. Visai šiai subjektyvių tikrovės išgyvenimų interpretacijai perteikti pasitelkiamos sodrios spalvos, ryžtingas tapytojo potėpis ir, žinoma, laikomasi vieno svarbiausių idėjinių principų – išraiška svarbiau už vaizdavimą.
Ekspresionizmo daigų galima atsekti jau XIX a. pab. dailininkų – Polio Gogeno, Vincento van Gogo, Džeimso Ensoro, Edvardo Munko tapyboje, bet terminas – ekspresionizmas – pradėtas taikyti XX a. pr. vokiečių moderniosios dailės, literatūros ir teatro krypčiai, kuri akademiškai įrėminama 1905–1930 m. laikotarpiu. XX a. antrojo dešimtmečio pradžioje šiuo terminu vadinti ir Berlyno parodose eksponuoti kubistų ir prancūzų fovistų paveikslai.
Jei jau minime ekspresionizmo termino šimtmetį, tai priminsime, kad pirmą kartą jis pavartotas 1911 m. žurnale „Der Sturm“ (leistas 1910–1932 m. Berlyne), kurį įkūrė ir leido didelis avangardinio meno propaguotojas ir jo kūrėjų rėmėjas Hervartas Valdenas (Herwarth Walden, tikrasis vardas Georg Levin, 1978–1941). Pats H. Valdenas pasižymėjo kaip rašytojas, muzikantas, kompozitorius, meno kritikas, mecenatas, taigi buvo labai kūrybiška ir ne mažiau tragiška asmenybė, tačiau mes jo biografijos smulkiau nenagrinėsime.
Dar prieš termino ekspresionizmas atsiradimą aktyviai reiškėsi vokiečių dailininkų sąjunga „Brücke“ (Tiltas), nuo 1905 m. apjungusi grupę jaunų ir veržlių avangardistų, kurių pastangos įlieti gyvybės į senosios („sustabarėjusios“) tapybos vynmaišius, turėjo telkti naujai užgimstančio meno atstovų pastangas ir simbolizuoti tilto tiesimą į ateities meną. Už pavadinimą „Tiltas“ galime būti dėkingi šios sąjungos jauniausiam nariui Karlui Šmitui-Rutlufui (Karl Schmidt-Ruttluf, 1884–1976).
Neabejotini nuopelnai ekspresionizmo užgimimui ir tolesnei plėtrai priklauso rusų dailininkams Vasilijui Kandinskiui (1866–1944), Aleksejui Jevlenskiui (1864–1941), Marianai Veriovkinai (1860–1938) ir kitiems. V. Kandinskį galime pavadinti abstrakčiojo meno raiškos galimybių tyrinėtoju, 1911 m. jis kartu su vokiečiais ekspresionistais Miunchene įkūrė „Mėlynojo raitelio“ draugiją, kurios na-riais tapo ir paminėtieji rusų dailininkai. Beje, M. Veriovkina, viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europoje, savo kūrybine veikla susijusi ir su Lietuva: buvo Kauno gubernatoriaus, vėliau Vilniaus gubernatoriaus Piotro Veriovkino (1861–1946) sesuo. Išaugo Lietuvoje, Vyžuonėlių dvare prie Utenos turėjo pirmą studiją, mokslus įgijo Lenkijoje, Rusijoje, gyveno ir kūrė Vokietijoje, Prancūzijoje, gyvenimo pabaigoje ir Šveicarijoje. Visada atidi buvo Lietuvai, jos kūryboje nemažai nutapytų įspūdingų Vilniaus vaizdų, Lietuvos miestelių ir kaimų peizažų.
M. Veriovkina – ne vienintelė vokiečių ir rusų ekspresionizmo grandis su Lietuva. Jau XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje, Nidoje, būrėsi vokiečių ekspresionistų dailininkų kolonija „Brücke“, per parodas ir jose eksponuotus paveikslus plačiai išgarsinusi Nidą ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nidą ne kartą lankė „Brücke“ grupės nariai, tokie ekspresionistinės krypties dailėje korifėjai kaip Maksas Pechšteinas (Max Pechstein, 1881–1955), jau minėtas K. Šmitas-Rutlufas, ir daugelis kitų jaunų Karaliaučiaus meno akademijos dailininkų, prisiekusių ekspresionizmo kūrybos principams. Pastebėsime, kad susibūrę po kultūrų tilto („Brücke“) vėliava jaunieji vokiečių ekspresionistai įgyvendino tai, apie ką pietų Prancūzijos miestelyje Arlyje (Arles) gyvendamas svajojo ir nesugebėjo padaryti postimpresionistas Van Gogas. O svajojo tapyti jūrą ir suburti menininkų koloniją… Dosnusis visagalis Laikas Van Gogo išgarsintąjį Arlį apdovanojo skambiu „Meno ir istorijos miesto“ titulu, o jei taip, tai kokio titulo nusipelno Nida?
Kur visoje toje istorijos, geografijos ir meno trimatėje erdvėje atsiduria Lietuvos dailininkai? Jau pusantrų metų gyvavo vokiečių ekspresionistų dailininkų kolonija „Brücke“, kai 1907 m. sausio 9 d. (1906 m. gruodžio 27 d. senuoju stiliumi) Vilniuje, mecenato Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje, buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Ką čia meno stiliai ir kūrybos žanrai, kai rūpėjo dar tik sudominti, sukviesti, sutelkti lietuvius ir lietuviais save laikančius dailininkus. Reikėjo duoti pradžią lietuvių dailei ir radosi, kas tai darė, ėmėsi atsakomybės. Lietuviai vėlavo beveik visose kultūros srityse, bet tie, kurie apsisprendė stoti į, atrodytų, beišmirštančios tautos gretas, ėmė drąsiai vytis toli į priekį nubėgusias kitas Europos tautas. Kitos išeities nebuvo, nes buvome jau 100 metų imperinės carinės Rusijos pavergti, bet apsisprendimas priimtas – tautos gaivinimo idėja pradėta įgyvendinti. Be šios idėjos nė kalbos nebūtų apie Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. moder-nios lietuvių tautos pagrindu. Moderni lietuvių tauta formavosi, o Lietuvos valstybė atsikūrė idėjos pagrindu. Iš idėjos 1932 m. Kaune susikūrė jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotė „Ars“, kuri įkvėpimo sėmėsi, lietuvių dailės atnaujinimo siekė iš užsienio moderniojo ir lietuvių liaudies meno. Arsininkų dėka lietuvių dailėje atisirado visiškai naujos spalvų dermės, kūrybinė dailininko išraiška prisipildė ligi tol neregėto ekspresyvumo, temperamentingų potėpių ir naujos išraiškos.
Nėra paprasta atsakyti, koks čia būtent arsininkų indėlis, bet, matyt, neveltui dailininkas Saulius Kruopis tvirtina, kad visa XX a. Lietuvos tapyba persunkta ekspresionizmu. S. Kruopiui buvo lemta tapti tarptautinių Nidos plenerų gaivintoju ir organizatoriumi. Nuo 1995 m. jo vadovaujami jauni Lietuvos dailininkai pavadinimu „Nidos ekspresija“ atgaivino XX a. pr. vokiečių dailininkų pradėtuosius plenerus, kurių pradininkas buvo vokiečių tapytojų ekspresionistų susivienijimas „Brücke“.
Eiti pramintu taku ar nauju savuoju? Plenerų „Nidos ekspresija“ organizatoriai ir dalyviai į tą klausimą atsakė ne menotyrininkų ir dailės kritikų imtynėse, bet konkrečiais savo darbais. Nerdami į tuos pačius ekspresionistinės kūrybos vandenis, naudodami lyg ir panašias išraiškos priemones, kartu buvo ir mūsų gyvenamojo meto reprezentantai dailėje, sugebėjo perteikti savo santykį su unikalia Nidos gamta ir Lietuvos pajūriu, išreikšti savo individualias kūrybines galias, ir tęsti tokią unikalią menininkų kolonijos tradiciją. Per 17 Nidos plenerų organizavimo metų juose pabuvojo, kūrė ir parodose dalyvavo daugiau kaip 300 įvairių šalių dailininkų – išskirtinis mūsų meninės kultūros reiškinys, kuris nusipelno gilesnių apmąstymų, nes jau šiandien yra mūsų meno istorijos unikalioji dalis.
Kai Maskvoje veikianti meno galerija „Non Omnes“ (vadovė Natalija Jankovskaja) ekspresio-nizmo 100-osioms gimimo metinėms sumanė kartu su Menininkų asociacijos „Tiltas“ vadovu Sauliu-mi Kruopiu organizuoti šiuolaikinių vokiečių ir rusų – ekspresionistinės tradicijos tęsėjų dabartyje – parodą, ši idėja visiems tapo lyg iš dangaus krintanti dieviškoji mana. Visai natūraliai pavyko į šį projektą įsitraukti, tuo labiau, kad visi šeši numatytos parodos vokiečių dailininkai buvo Nidos tapybos plenerų dalyviai. Vilnius tapo puikaus projekto jei ir ne šerdimi, tai reikšminga tarpstote tarp Berlyno ir Maskvos, jungiamąja projekto dalimi. Kur trys stos, visados daugiau padarys, o dangaus mana krenta vertiesiems – tai daugiamečio Nidos plenerų tarptautinio įdirbio rezultatas.
Gediminas Zemlickas