Ekspresionizmo 100-osioms gimimo metinėms
Balandžio 17 d. Vilniaus privačioje galerijoje 2W atidarytoji ekspresionizmo šimtmečiui skirta paroda „Kultūrų tiltai. Berlynas–Vilnius–Maskva“ jau spėjo pabuvoti Berlyne, kur rodyta didžiulėje Vokietijos–Rusijos kultūros centro galerijoje. 2011 m. pradėjo savo kelionę per trijų valstybių sostines. Vilniuje eksponuojami Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos 22 šiuolaikinių dailininkų, kuriems artimi ekspresionistinės tapybos raiškos principai, paveikslai. Vokiečių ir šioje šalyje kūrę rusų ekspresionistai laikomi šios meno krypties pradininkais ir plėtotojais, savo indėlį įnešė ir lietuvių menininkai.
Parodos organizatoriai – trijų šalių menininkų institucijos: Menininkų asociacija „Tiltas“, galerija „Non Omnes“ (Maskva) ir Jungtinė Vokietijos menininkų grupė. Parodos Vilniuje rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos dailininkų sąjunga ir viešbutis „Europa City Vilnius“. Parodos atidaryme 2W galerijoje dalyvavo trijų šalių ekspozicijų kuratoriai, pristatytas parodos katalogas. Vilniuje paroda veiks iki gegužės 5 d., o 15 d. jau bus atidaryta Maskvoje. Beje, dalis parodos paveikslų bus eksponuojami gegužės 9–22 d. Dailininkų sąjungos parodų salėje, Vilniuje, Vokiečių g. 4.
Gera proga ne tik pasižvalgyti po ekspre-sionizmo lankas – istorines ir dabartines, bet ir padiskutuoti. Laikraštis „Mokslo Lietuva“ po ekspresionizmo 100-mečiui skirtos parodos atidarymo kalbino keturis pašnekovus, dalyvavusius apskritojo stalo diskusijoje. Tai galerijos „Non Omnes“ (Maskva) direktorė Natalija JANKOVSKAJA, ekspresionizmo šimtmečiui skirto projekto viena iš iniciatorių ir organizatorių, kuri taip pat yra dailininkė, keramikė ir audinių menininkė, Rusijos dailininkų sąjungos narė. Antroji viešnia – galerijos „Non Omnes“ menotyrininkė, Rusijos dailininkų sąjungos narė, Menotyrininkų ir Dailės kritikų asociacijos narė, tapytoja, grafikė Tamara Grigorjeva. trečiasis pašnekovas – projekto rėmėjas architektas, tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, viešbučio „Europa City Vilnius“ galerijos „Juozas art“ steigėjas ir savininkas Juozas Pranckevičius, kurio lėšomis lietuvių dailininkų darbai buvo nuvežti į Berlyną ir bus vežami į Maskvą. Ketvirtasis pašnekovas – visuomenininkas, menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininkas, tarptautinių „Nidos ekspresija“ tapybos plenerų organizatorius, surengęs 115 tapybos kolekcijos parodų Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, daugiau kaip 70 personalinių parodų Lietuvoje ir kitose šalyse dalyvis tapytojas, grafikas Saulius Kruopis, kuris yra kitas ekspresionizmo šimtmečiui skirto projekto iniciatorius ir organizatorius bei Vilniuje vykstančios parodos kuratorius. Visi keturi pašnekovai yra ir parodos dalyviai – eksponuoja savo paveikslus. Juos kalbino „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.
Gyvename ekspresionizmo pasaulyje
Mokslo Lietuva. Seneliui Ekspresionizmui 100 metų, o savo gerbiamus pašnekovus pavadinčiau to žilabarzdžio senelio vaikaičiais, kurie jaučia asmeninę atsakomybę už visą amžių gyvuojančią meninės raiškos formą ir kryptį. Maža pasakyti – kryptį, nes ekspresionizmas – tai mąstymo ir pasaulio jausenos būdas, ištisos epochos išraiška.
Natalija Jankovskaja. Išties tai mąstymo forma, kuri tiek persmelkusi visų mūsų gyvenimą, kad mes net nesusimąstome, kur čia ekspresionizmas, o kur ne. Mes tiesiog gyvename ekspresionizmo pasaulyje, net nesusimąstydami, kad šiam gyvenimo būdui, mąstymo formai pradžia buvo duota lygiai prieš šimtą metų ir būtent dailininkų-tapytojų aplinkoje. Šis naujas pasaulio suvokimo būdas iš menininkų aplinkos perėjo į daugelį kitų gyvenimo sričių ir praktiškai persmelkė visą XX a. žmonijos gyvenimą, taip pat įžengė ir į XXI amžių.
ML. Gyvenimas daug sudėtingesnis ir nesileidžia suvaromas į gardą ar išmąstytas schemas. Susiformavęs kaip priešprieša akademizmui ir įspūdžio pagautam bei nešamam impresionizmui, ekspresionizmas ne tik paveikė žmogaus jauseną ir psichiką, užsuko naują pramoninio, techniškojo, mokslo ir išradimų epochos „motorą“ žmonių savimonėje, paveikė mąstymo ir gyvenimo įvykių, procesų supratimą, vertinimą. Keista, kad būtent jautriasieliai dailininkai, jauni vokiečių dailininkai, ekspresionizmo „tėvai“, pirmieji atsišaukė į didžiulius pokyčius, kurie XX a. pr. įvyko Europoje ir pasaulyje. Ekspresionizmas meninei raiškai suteikė judesio, dinamikos ir veržlumo, bet kartu „apdovanojo“ ir nervingumu, kuris tapo visos epochos išraiška. Ar ne per jautriu nervu apdovanojo, nuo kurio visą šimt-metį nepavyksta išsivaduoti?
Tamara Grigorjeva. Ekspresionizmas išties įnešė nervą į visą XX a. jauseną ir mąstyseną, bet tai buvo teigiamas reiškinys. Kai žiūriu į ekspresionistų tapytojų darbus, jie man suteikia teigiamų emocijų. Bet kažkodėl meno istorijoje įprasta vertinti, kad ekspresionistai būtinai išreiškė ir pateikė pirmiausia tam tikrus negatyvius epochos reiškinius.
ML. Tarybinės menotyros ir meno istorijos suformuotas požiūris, kurio pasekmes vis dar jaučiame?
N. Jankovskaja. Ekspresionizmas kaip meno kryptis XX a. pradžioje susiformavo Vokietijoje, kai „tarybinės menotyros“ ar „tarybinio požiūrio“ dar nebuvo.
T. Grigorjeva. Taip, bet tarybinėje menotyroje svarstant pripažinti ar nepripažinti ekspresionizmą kaip reikšmingą meninės raiškos kryptį, buvo panaudotas būtent socialinis vertinimo aspektas. Niūrios kai kurių dailininkų plėtotos temos buvo pateikiamos kaip tipiškos ekspresionistams. Kaip pavyzdys buvo pateikiami Käthe Kollwitz (1867–1945), kartais ir Emilio Noldės (1876–1950) darbai. Pastarojo ypač grafikos darbai išties prisotinti tragiškumo. Bet kažkodėl nebuvo minimi tokie lengvi, skaidrūs, spalvingi pleneriniai darbai, kurių juk taip pat buvo labai daug ekspresionistų kūryboje. Ekspresionizmas dailėje davė visų pirma spalvingo pasaulio matymo laisvę, be realizmui būdingo ryškaus fotografinio tikslumo, toninių santykių. Spalvos džiaugsmas ekspresionizme man daro didelį įspūdį.
N. Jankovskaja. Vokiečių, rusų dailininkų ekspresionistų darbuose labai aiškiai pasireiškė socialinis protestas, todėl 1905–1911 m. tos naujos krypties dailėje atstovai bandė perteikti ne išgražintą meną, bet priešingą tikrovės pusę – griežtą, šiurkščią. Tą nepagražintą tikrovę, ne visi nori matyti, tuo labiau afišuoti.
Kita vertus, net ir šią nesimpatišką gyvenimo dalį ekspresionistai sugebėdavo perteikti labai spalvingai, nes emocijas stengėsi perteikti ne tik grafiškai, bet ir spalviniais tonais. Per ekspresionizmo gyvavimo šimtmetį šioje meno kryptyje vyko daugybė pokyčių, ekspresionistai stengėsi reaguoti į gyvenimo iššūkius, derinosi prie naujų įvykių, laviravo, savaip atspindėjo taip pat ir socialinius reiškinius. Sovietų Sąjungoje net ir įsitvirtinus socialistiniam realizmui ekspresionizmas neišnyko, bet jis tapo kitoks. Dar kitoks jis šiandien, nuolat keičiasi, nes negalima prisirišti vien prie spalvos ar prie vienos būdingos manieros. Tai ir socialinis menas, atspindintis gyvenimo pokyčius.
Kitas krantas viliojo ir kvietė ekspresionistus
Juozas Pranckevičius. Ekspresionizmo užgimimą pavadinčiau natūralia dailės, apskritai meno raida, atvedusia į revoliucinius pokyčius mene, nes XX a. pradžia buvo revoliucinio pakilimo metas Rusijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Visuomeniniai pokyčiai atsispindėjo įvairiose meno ir kultūros srityse. Tai ir skirtingų kartų tam tikro tarpusavio nesusikalbėjimo pasekmė. Akademinės tapybos atstovai nepriėmė impresionistų kūrybos, ne iš karto buvo pripažinti ir ekspresionistai. Taip mes šiandien sunkiai pripažįstame kai kurių pernelyg drąsių instaliacijų autorius.
Visais laikais tapyba eina, jei taip galima pasakyti, savo užsibrėžtu keliu, o visi kūrybiniai ieškojimai, kartais dalininkų blaškymasis, savo išraiškos priemonių paieškos, tėra tik skirtingi tapybos „atspalviai“. Ekspresionizmui didelį poveikį padarė architektai, tiesa, daugiau struktūros ir mažiau plastikos prasme. Spalva taip pat ekspresionizme suvaidino labai svarbų vaidmenį. Ekspresionizmą pavadinčiau viena iš stotelių ilgame pasaulio dailės raidos kelyje, bet labai reikšminga.
ML. Saulių Kruopį kalbindamas mintyse prisimenu ne tik jo spalvingus ekspresionistinius paveikslus iš plenerų „Nidos ekspresija“, kuriuos Saulius organizavo, atgaivindamas vokiečių tapytojų ekspresionistų tradiciją, prasidėjusią 1909 m. ir tęstą iki 1945 metų. Mintyse tuoj pat iškyla ir jo 2009 m. išleistoji labai informatyvi knyga-albumas „Nida. Brücke“1. Ji stebina ikonografinės medžiagos gausa, kurią sukaupė Saulius apie XX a. pradžios ir tarpukario modernistus ekspresionistus, taip pat ir apie jo iniciatyva atgaivintus Nidos plenerus. Jų dalyviai, įvairių šalių dailininkai, nuo 1995 m. kiekvieną vasarą renkasi į Nidą tarsi maldininkai į atlaidus. Per tuos metus Nidos pleneruose pabuvojo 300 dailininkų iš įvairių šalių, surengta 115 plenerų sukurtų darbų parodos Lietuvoje ir užsienio šalyse. Taigi Sauliaus Kruopio nuomonė turėtų būti labai svari, vargu ar kas tiek įsigilinęs į ekspresionizmo raidą ir pirmųjų ekspresionistų ryšius su Nida.
Saulius Kruopis. Kadangi iš dalies esu ir ekspresionistas, tai ir visą situaciją vertinu ekspresionistiškai. Visa lietuvių dailininkų tapyba persunkta ekspresionistine dvasia, kitas dalykas, kad lietuvių tapyba dėl objektyvių priežasčių formavosi gerokai pavėluotai. Lietuviškasis ekspresionizmas yra daug santūresnis.
Prisiminkime, kokį pagreitį prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo įgavusios meno permainos. Ekspresionizmo, futurizmo, kubizmo atsiradimą skyrė vos metai kiti2. Dveji treji metai ir dailininkas rizikavo savo kūryboje užsisėdėti, „pasenti“ – vytis naujoves buvo beprotiškai sunku. Meninėje visuomenėje įvyko milžiniškas sprogimas, avangardo protrūkis, kuriam neabejotinos įtakos turėjo Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche, 1844–1900), pareiškęs, kad Dievas mirė, Dievo nebėra. Jei Dievas mirė, vadinasi, kiek-vienam kūrėjui leista to dieviškumo ieškoti visur, kur įmanoma, taip pat ir savyje. Nyčės filosofija daugeliui XX a. pradžios kūrėjų buvo nelyginant vėliava. Iš kur atsirado vokiečių dailininkų ekspresionistų susivienijimo „Brücke“ vardas? Iš Nyčės „Zaratustros“. Ekspresionistai perėmė plaukimo į kitą krantą idėją: mes galime plaukti, nors neaišku, ar pasieksime kitą krantą, bet bangos ir pats plaukimas – tai ir yra gyvenimas… Kitas krantas – tai aiški ir siektina idėja. Grupės „Brücke“ pavadinimas ir reiškė „siekį persikelti į kitą krantą“.
Tie pirmieji ekspresionistai buvo labai jauni, vos per dvidešimt metų perkopę – savotiški XX a. pradžios tapybos „bitlai“ (The Beatles). Maksimalistų revoliucionierių amžius ir jie tapyboje darė revoliuciją. Jie kone visi metė dailės akademijas, nes nenorėjo eiti ten diegiamos akademinės dailės keliu, tik vienintelis Ernstas Ludwigas Kirchneris (1880–1938), menininkų susivienijimo „Brücke“ įkūrėjas, buvo baigęs aukštąją mokyklą – Drezdeno technikos mokykloje studijavo architektūrą. Kiek vėliau prie grupės narių prisijungęs tapytojas Maksas Pechšteinas (Max Pechstein, 1881–1955), jau buvo baigęs Drezdeno dailės akademiją.
Karo metų natiurmortai kvepia paraku
T. Grigorjeva. Pati būdama dailininkė ir kitus dailininkus stebėdama labai abejočiau, ar jų kūryboje svarbiausia vieta tenka socialiniams siekiams. Juk dailininkai tapo, piešia ne todėl, kad aplinkui ar gyvenime kažkas vyksta, bet todėl kad tam tikros permainos vyksta jų pačių viduje. Kadangi menininkui lemta gyventi ne kažin kur, o žmonių pasaulyje, tai net ir nesąmoningai jo kūryboje atsispindi gyvenimas. Tai visiškai natūralu, jeigu kūrėjas nuoširdus. Socialinis užtaisas kūryboje atsiranda iš poreikio paaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip jis kuria. Man atrodo, kad socialinis momentas kūryboje ryškiau pasireikšdavo darbuose ne „tikrų“ dailininkų, bet filosofuojančių dailės teoretikų, beje, gerai nusimanančių mene. Ir tai abejočiau, ar visi jie gerai suvokė savo pačių kūrybos esmę, iš kur jų kūryboje viena ar kita socialinė tema atsirasdavo.
S. Kruopis. Ekspresionistai griežtai pasuko nuo akademizmo, nes jų netenkino įsisenėjusios taisyklės, kanonai ir šablonai, bet kadangi kūryboje jie buvo nuoširdūs, todėl jiems pavykdavo perteikti ir tai, ką mes vadiname socialiniais kūrybos momentais.
T. Grigorjeva. Kartais naudinga pasižvalgyti į mūsų laikais kuriančių dailininkų darbų tematiką. Vargu ar juose įžvelgtume gilesnes šiandienos socialines negeroves, finansines ir ekonomines krizes ir pan., nebent visa tai specialiai tapo Ilja Glazunovas. Yra specialus menas, kuris turi teisę gyvuoti, turi ir savo seną istoriją.
N. Jankovskaja. Galiu sutikti, kad dalis dailininkų yra asocialūs ir jų visi nedomina, kas vyksta aplink juos ir pasaulyje. Pavyzdžiu galėtų būti ir viena parodos „Berlynas–Vilnius–Maskva“ dalyvė iš Rusijos, kurios darbai eksponuojami ir Vilniuje. 2011 m. skridome į parodos atidarymą Berlyne iš Domodedovo oro uosto, kuriame vos prieš kelias dienas teroristai susprogdino bombą, žuvo žmonės. Kalbai pasisukus į tai, dailininkė pareiškė, kad ši tema jos neliečia ir nedomina. Man atrodo, kad kiekvieną normalų žmogų tokie dalykai turi jaudinti. Yra dailininkų, tapančių natiurmortus ir įsivaizduojančių, kad šitaip jie atsiskiria nuo viso pasaulio.
„Mokslo Lietuvos“ redaktorius uždavė klausimą, į kurį nebuvo sureaguota: ar tie jauni pirmieji ekspresionistai XX a. pr. nebėgo patys nuo savęs, ar tie avangardiniai jų ieškojimai mene nebuvo tam tikras šarvas, saugantis nuo priešiškos tikrovės? Man atrodo, kad kai kurie menininkai sugeba užsimerkti ir negirdėti, kad pasaulį krečia krizės ar kyla karai, kaip sprogdinami oro uostai ar lėktuvai su niekuo dėtais keleiviais – tie stiprių nervų dailininkai piešia gėles ar gražius saulėlydžius. Bet jeigu menininką jaudina, kas vyksta aplinkui ir pasaulyje, tai net ir tapydamas natiurmortus, jis sugebės pasakyti kažką naujo ir jaudinančio kitus žmones. Karo metų natiurmortai atrodys kitaip, negu taikos metais. Todėl man atrodo, kad ekspresionistinės mokyklos dailėje kūrėjai kaip tik nuo gyvenimo ir jo problemų nesislapstė.
J. Pranckevičius. Buvo užsiminta apie „specialų“ ar oficialų meną, dažniausiai kuriamą pagal užsakymą. Dabar Kinijoje išpopuliarėjo savotiška socialistinio realizmo forma, panaši į tarybinį, bet kinai į tuos kūrinius įdeda ir tam tikrą alegoriją, išreiškiančią dabartinę Kinijos politiką. Šis kinų menas šiuo metu pasaulyje įgijo gan didelį populiarumą ir noriai perkamas. Kinų dailininkai pasauliui tampa įdomūs, jų kūriniai paklausūs, panašiai kaip sienoms atsivėrus plačiajam pasauliui įdomūs tapo ir posovietinių šalių dailininkai. Įdomūs dėl to, kad buvo nežinomi, jų menas Vakarų Europoje buvo beveik neprieinamas. Bet tai laikinas mados reikalas, nes mados greit keičiasi. Kinijos menas išgyvena pakilimo laikus, nes šalyje susiformavo vidurinioji klasė, kuri pajėgi pirkti dailininkų paveikslus. Paklausa veikia ir pasiūlą: Kinijoje dideli konkursai studijuoti dailę ir kitus menus, į vieną vietą pretenduoja po kelis šimtus norinčiųjų studijuoti, atsirado daug piešimo ir tapybos mokyklų. Savotiškas revoliucinio pakilimo menuose laikotarpis, gal net panašus į tą, kokį Europa išgyveno XX a. pradžioje ekspresionizmo apyaušryje. Tas visuomenės susidomėjimas teikia kūrėjams naujų idėjų, formuojasi naujos kryptys, ilgainiui peraugančios į mados dalykus. Man tai primena mūsų pergyventas nailoninių kojinių ir lietpalčių madas, kurios jau seniai praeityje.
S. Kruopis. Kaip žinia, Vokietijos menas šiandien duoda toną visai Europos dailei. Berlynas yra svarbiausias (kartu su Niujorku ) meno centras pasaulyje. 2003-aisiais ir kiek vėliau 2007-aisiais, ar 2008-aisiais metais Berlyno galerijose, kurių, beje, apie 600, niekur negalėjau pasižiūrėti Vokietijos, ar kitų Europinių šalių dailininkų tapybos. Gal mane lydėjo tokia sėkmė. Daugiausia buvo instaliacijų, videoarto objektų, bet tapybos neradau. Nors kiek suprantamesnis ir nuoširdesnis menas daugelį galerijų (ir rinką) buvo užplūdę iš Kinijos, Indonezijos, Tailando, Indijos ir kitų Azijos šalių. Visiškas kosmopolitizmas, nebematau autentiško vietinio meno. Aišku, nuėjęs į Berlyno dailininkų sąjungą, jos galerijoje dalį tapybos kūrinių mačiau, bet ši sėkmė reikalavo papildomų pastangų.
Permainingas menininkų gyvenimas
ML. Prisiminkime bent kai kurias pirmųjų ekspresionistų gyvenimo ir kūrybos peripetijas, ar lengvai jiems sekėsi diegti savo kūrybos principus?
J. Pranckevičius. Lenkų kilmės rusų dailininkui avangardistui Kazimirui Malevičiui (1878–1935) iš Sovietų Rusijos 1927 m. buvo leista išvykti į užsienį, kur turėjo vykti jo parodų atidarymai. Vykdamas į Berlyną „Juodojo kvadrato“ autorius, suprematizmo pradininkas, apsistojo Varšuvoje, ten atidaryta jo kūrinių personalinė paroda. K. Malevičius susitiko su Lenkijos meno akademijos profesoriais, dailės autoritetais – yra išlikusios tų susitikimų nuotraukos. K. Malevičius siūlėsi visus parodoje eksponuotus savo kūrinius padovanoti Lenkijai, perduoti Dailės akademijai, bet niekas pasiūlymu nesusidomėjo – Lenkijai K. Malevičiaus kūryba buvo nereikalinga. Iš Lenkijos jo paveikslai buvo pervežti į Berlyną, kur kasmetinėje didelėje parodoje jo kūriniams buvo skirta atskira salė. Toje Berlyne parodoje eksponuotus paveikslus K. Malevičius ir paliko, atgal į Leningradą neišsivežė. Dalis tų paveikslų šiuo metu priklauso Amsterdamo miesto muziejui kaip didžiulė avangardinio meno vertybė.
S. Kruopis. Dabar ukrainiečiai didžiuojasi ir kur tik gali eksponuoja Aleksandro Archipenkos (Alexander Archipenko, 1887–1964) meno kūrinius, kuris meno istorijoje vadinamas rusų-amerikiečių skulptoriumi. Išrado „archipentūrą“, judamos tapybos rūšį, kūrė šviesos skulptūras. Jo įsteigtose skulptūros mokyklose mokėsi žymieji Amerikos skulptoriai, bet kai A. Archipenka XX a. pradžioje kūrė, niekam jo skulptūrų nereikėjo.
J. Pranckevičius. Kai Vokietijoje 1933 m. naciai atėjo į valdžią, pradėjo deginti ekspresionistų drobes ir persekioti pačius dailininkus. Išsigelbėjo tie, kurie laiko apleido Vokietiją.
S. Kruopis. Ar ne panašiai buvo su Paryžiuje gyvenusiu lietuvių dailininku Vytautu Kasiuliu (1918–1995)? Kol jis buvo gyvas, niekam jo paveikslų nereikėjo, niekas iš Lietuvos neparodė deramo dėmesio, o kai numirė – staiga tapo įdomūs, reikalingi jo darbai. Susirūpinta V. Kasiulio kūrinių muziejumi. O pirmą jo parodą surengė mano gimtojo Šiaulių miesto meno vertintojai. Tačiau didžioji jo palikimo dalis liko Paryžiaus miestui, nes Lietuvoje neatsirado pakankamai išsilavinusių valdininkų, tiesiog truputį istoriškai mąstančių, kad suvoktų, kokios vertės yra šio mūsų tautiečio kūrybinis palikimas. Ta negerovė tęsiasi iki šiol, nes neturime kultūrinių prioritetų, kultūrinės visos mūsų valstybės politikos.
N. Jankovskaja. Tipiškas daugelio dailininkų likimas. Kam rūpėjo italo Amadėjo Modiljanio (1884–1920) darbai? Arba Marko Rothko (Marcus Rothkowicz, 1903–1970) abstraktaus ekspresionizmo atstovo, atvykusio iš Rusijos į JAV. Dailininkas su savo paveikslais vaikščiojo po meno galerijas, o jam prieš nosį būdavo užtrenkiamos durys. Tos pačios galerijos dabar už bet kurią pinigų sumą siūlosi pirkti jo darbus.
J. Pranckevičius. Ne geresnis buvo ir postimpresionisto Polio Gogeno (Paul Gaugin, 1848–1903) likimas, o juk šio dailininko darbai didelį poveikį padarė ekspresionistams. Prancūzams jis buvo neįdomus, o pirmasis Gogeno kūrinius pradėjo supirkinėti iš Maskvos į Prancūziją nuvykęs kolekcininkas, todėl Gogenu susidomėjo ir patys prancūzai.
S. Kruopis. Vokiečių grupės „Brücke“ dailininkams ekspresionistams taip pat buvo ne pyragai – net septynerius metus nebuvo parduotas nė vienas šios grupės paveikslas. Išimtį sudarė nebent Makso Pechšteino drobės, kurias pirko. Grupės nariai buvo davę savotišką įžadą: nevažiuoti į Prancūziją ir nežiūrėti prancūzų fovistų darbų, nors fovizmas – „laukinis menas“ – tai tas pats ekspresionizmas tik prancūzišku pavadinimu. M. Pechšteinas buvo nepriklausomas dailininkas net nuo grupės „Brücke“. Pirmą kartą jis atvyko į Nidą 1909 m., nutapė daug ekspresionistinių paveikslų, pamėgo Nidą, ten lankėsi ir dirbo 1911, 1912, 1919, 1920 ir 1930 m. M. Pechšteino dėka Nida tapo savotiška ekspresionistų sambūrių Meka ir jų kūrybai suvaidino labai svarbų vaidmenį.
Nuo M. Pechšteino prasidėjo ir grupės „Brücke“ byrėjimas. Jis grupėje išsilaikė vos dvejus metus, nes buvo pašalintas už suformuluotų principų pažeidimą. Berods dar 1906 m. vienas fabrikantas nupirko kelis M. Pechšteino paveikslus, už tuos pinigus dailininkas galėjo išvažiuoti į Italiją. Maža to, jis pusę metų praleido Prancūzijoje (dalyvavo net ‚,Nepriklausomųjų salono“ parodoje) ir tuo pažeidė įžadą, nors į „Brücke“ grupę M. Pechsteinas sugebėjo parsikviesti olandų tapytoją Kees van Dongeną (tikras vardas Cornelis Theodorus Maria van Dongen, 1877–1968), vieną iš fovizmo pagrindėjų. M. Pechsteinas dalyvavo ir kitose parodose, o nuo 1908-ųjų pirmasis iš grupės persikėlė gyventi į Berlyną.
1913 m. „Brücke“ galutinai subyrėjo. Jos jaunieji nariai spėjo subręsti, pasijuto pakankamai savarankiški, vienas po kito persikėlė gyventi į sostinę – Berlyną, kur kaip grupės nariai išsilaikė vos vienus metus. Berlynas, ligi tol buvęs visiška ekspresionizmo provincija, neprilygęs Miunchenui ir Drezdenui, nuo 1913 m. tapo vokiečių ekspresionizmo ir viso moderniojo meno centru, perėmė lyderio vaidmenį. Deja, ši idilė netruko ilgai, po metų prasidėjo karas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas