Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22–24 d., dalyvių atminimui
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į kupiną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, gyvybes.
Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.
Pietų Lietuvoje veikė Dainavos apygarda. Ji apėmė dabartinių Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų ir dalies besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų teritorijas.
Mano tėvelis, Lietuvos partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvoje perėjo visą partizaninio karo kelią nuo būrio vado Dzūkijoje iki aukščiausios Lietuvos partizanų vadovybės. Jam yra tekę būti ir Dainavos apygardos vado pavaduotoju, vėliau, vadui žuvus, partizanai A. Ramanauską-Vanagą išrinko Dainavos apygardos vadu, dar vėliau – Pietų Lietuvos srities vadu. Net tokiomis nepalankiomis sąlygomis buvo vadovaujamasi demokratijos principais.
Šį pavasarį sukanka 65-eri metai nuo svarbaus Dainavos apygardoje įvykio – Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio. Esu išsaugojusi nemažai tėvelio archyvinių dokumentų, autentiškų atsiminimų, kuriuose atsispindi sąskrydyje dalyvavusių asmenybių biografijų fragmentai, posėdžių aplinkybės, nutarimai. Pagerbdama sąskrydyje dalyvavusių vadų atminimą, noriu pasidalinti su skaitytojais išlikusių dokumentų liudijimais ir savo mintimis apie šį įvykį.
Dainavos partizanų apygardos vadų sąskrydis buvo sušauktas 1947 m. balandžio 22–24 d. Punios šile (Alytaus r.). Laikas sąskrydžiui buvo kruopščiai parinktas – jis vyko nutirpus sniegui, šiltesniuoju metų laiku, kai buvo galima vykti per mišką nepaliekant pėdsakų.
Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas buvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas. Sąskrydį sušaukė tuometinis Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Tai padaryti buvo labai sudėtinga. Reikėjo, kad žinia apie įvyksiantį sąskrydį visus vadus pasiektų laiku. Todėl ir ryšininkai, ir partizanai turėjo daug darbo.
Štai kaip A. Ramanauskas-Vanagas prisimena gautą žinią apie sąskrydį ir po to vykusį pasirengimą: „Kai sutikau Žaibą, jis man įteikė paketą nuo Ąžuolio, ant kurio viršaus buvo pažymėta: Labai skubu!
Perskaitęs atitinkamą raštą, sužinojau, kad balandžio mėn. 23 d. Punios šile šaukiamas Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Panašaus turinio raštą jau buvo gavęs ir Žaibas. Kiti iš Ąžuolio gautieji raštai buvo įvairiais tarnybiniais klausimais.
<…> Aš su Žaibu nustačiau susitikimo datą ir vietą. <…> Jame dalyvauti pasiūliau ir Rugiui, o per jį ir Šarūnui.
Iš susitikimo su Jūrininku grįžau savo vadavietėn tinkamiau pasiruošti būsimam sąskrydžiui. <…>
Vadavietėje su Jūrininku pasigaminome atitinkamas klišes ir savo darbo tušo. <…> Išleidome eilinį „Mylėk Tėvynę“ numerį, kurio tam tikrą egzempliorių skaičių numačiau pasiimti sąskrydin. Prispausdinome daug atsišaukimų…. <…>
Reikėjo pagalvoti ir pasiruošti tiems posėdžių darbotvarkės punktams, kuriuos savaime buvo galima nujausti. Savo laiku Ąžuoliui buvau pristatęs kai kuriuos partizanus pakelti laipsniu bei pažymėti Narsumo ir Uolumo juostelėmis, pagal A apygardoje veikusius atitinkamus nuostatus, tačiau Ąžuolis visa tai atmetė ir pareiškė, kad, jo nuomone, tokius klausimus derės svarstyti tik nepriklausomybę atgavus.
Šiuo atžvilgiu aš buvau kitokios nuomonės ir galvojau, kad nepakanka drausmę palaikyti įvairios rūšies bausmėmis, bet taip pat turi būti įvairios skatinamosios priemonės, tarp jų partizanų pažymėjimas ir pakėlimas laipsniu. Žinojau, kad taip manė ir Kazimieraitis, Litas bei visi kiti vadai, išskyrus Ąžuolį. Teisingiau tariant, aš iki tol nepažinau partizanų vado, kuris būtų buvęs priešingas partizanų apdovanojimui. Dėl tos priežasties nusprendžiau, kad į kelionę pasiimsiu partizanų apdovanojimo ir pakėlimo laipsniu nuostatus ir jau paruoštus dokumentus atitinkamam pristatymui. Jūrininkas paruošė ženklų pavyzdžius ir reikiamus piešinius. Galvojau pasiūlyti posėdžio darbotvarkėn įtraukti partizano ženklo, uniformos ir užimamų pareigų žymėjimo suvienodinimo klausimus. Tam tikslui pagaminome brėžinius ir pavyzdžius. Vienu žodžiu, paruošiamojo darbo buvo pakankamai“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“ Vilnius, 1999. p. 390-392).
A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė, kad kelionė į Punios šilą truko ne vieną parą. Pirmiausia jis ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas, kaip Merkio rinktinės atstovai susitiko su šios rinktinės III bataliono vado pavaduotoju Jonu Jakubavičiumi-Rugiu. Kartu jie iškeliavo Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės vado Vaclovo Voverio-Žaibo vadavietės link. Grupės vadas juos pasitiko sutartoje vietoje ir suteikė nakvynę savo bunkeryje Kalesnikų miške. Iš čia kartu keliavo ir Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Kaip rašoma, keliaujant toliau, reikėjo persikelti per Nemuną. Atsiminimuose pažymima, kad plaukti per Nemuną visada buvo ypač rizikinga, kadangi okupantai prie valčių dažnai rengdavo pasalas – čia jiems būdavo lengva gerai pasislėpti ir netikėtai apšaudyti arti priplaukusius partizanus. Laimei, šį kartą partizanams pavyko pasiekti kitą krantą be susidūrimo su priešu ir susitikti iš anksto numatytoje vietoje su kunigaikščio Margio grupės vadu Vytautu Subačiumi-Klevu ir apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku Antanu Macevičiumi-Linu, kurie gyveno su apygardos vadu kpt. D. Jėčiu-Ąžuoliu viename bunkeryje. V. Subačius-Klevas ir A. Macevičius-Linas turėjo palydėti atvykusius partizanus į nakvynės vietą. „Ėjome pro girininkiją, kurioje kadais buvau apsistojęs kertant mišką – atlikdamas su seminaristais miško ruošos prievolę. Kokia skirtinga mano padėtis, pagalvojau, palyginus su anuometine. Tuomet čia dažnai grojau seminaristams armonika – gyvenimas buvo nerūpestingas, o dabar pro tą pačią vietą tenka slinkti atsargiai, su paruoštu rankose ginklu,“ – užrašė savo mintis A. Ramanauskas-Vanagas (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“ Vilnius, 1999. p. 397).
Pernakvoję partizano Jono Gurčiaus-Komendanto bunkeryje A. Ramanauskas-Vanagas ir Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės vadas V. Voveris-Žaibas Kunigaikščio Margio grupės vado V. Subačiaus-Klevo buvo nuvesti į kpt. D. Jėčio-Ąžuolio vadavietę.
Šis bunkeris buvo įrengtas labai sumaniai ir yra vienas didžiausių žinomų bunkerių Lietuvoje. Minėtuose partizanų vado A. Ramanausko-Vanago prisiminimuose yra išsamus vadavietės aprašymas: „Pražygiavom kelis kvartalus ir pasiekėme kažkokį gilų griovį, kurio dugnu pamažu tekėjo vos pėdas galintis apsemti švarus šaltinių vanduo. Iš atokiau mums parodė krantą, kurio apačioje buvo įrengta pati slėptuvė. Maskavimas buvo labai geras ir akimis nebuvo galima nustatyti, kurioje vietoje yra slėptuvė ir durelės. Pagaliau Klevas sustojo, praskleidė mažutes eglaitės šakas, pavertė samanų kuokštelį ir, paėmęs už grandinės, atidarė 45 laipsnių kampu įtaisytas dureles. <…> Iš vidaus mane perspėjo, kad teks iš pradžių lįsti aukštyn ir žiūrėti, kur dugne prikaltos atramos, nes už jų teks kabintis kojomis ir rankomis. Palypėjus keturpėsčia, jau matėsi šviesa, kuri sklido iš slėptuvės, nes antrosios durelės buvo atidarytos. Kai nuropojau kelis žingsnius pritūpęs, patekau pačion slėptuvėn. Ten jau buvo galima stovėti kiek palenkta galva.<…>
Man buvo smulkiau aprodyta visa slėptuvė, kurioje buvo įvairūs reikmenys spaudai gaminti. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni buvo darbo kambaryje, kiti virtuvėje, kuri buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar kiek aukščiau į krantą buvo mažas kambarėlis, skirtas maisto sandėliui. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi darbui. Vėliau dar parodė, kad slėptuvės viršuje vietoj kaminėlio buvo įtaisytas aukštas tuščiavidurės drebulės kamienas. Bendrame fone jis nekrito į akis…“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 399-401)
Išlikusiuose istoriniuose dokumentuose yra pažymėta, kad patys posėdžiai vyko bunkeryje, kuris buvo įrengtas lygumoje, atokiau nuo Dainavos apygardos vado kpt. D. Jėčio-Ąžuolio vadavietės. Slėptuvę dėl jos dydžio partizanai vadino „Šaulių sale“. Šiame bunkeryje buvo gana daug vietos – galėjo tilpti apie trisdešimt žmonių. Beveik per visą slėptuvės ilgį stovėjo platus stalas, abiejose jo pusėse buvo pritaisyti tvirti suolai, todėl esamomis sąlygomis tai buvo patogi vieta posėdžiams.
Sąskrydyje dalyvavo šie partizanų vadai: Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Dainavos apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkai Antanas Macevičius-Linas ir Konstantinas Šimelevičius-Gandras, jau minėtos Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas ir šios rinktinės III bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys.
Dzūkų rinktinei atstovavo štabo Švietimo ir spaudos skyriaus viršininkas Vincas Juozaitis-Vyturys, jo pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, jo pavaduotojas Petras Šilanskas-Labutis ir grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Kunigaikščio Margio grupei atstovavo šios grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, vado pavaduotojas Jonas Jusas-Pakštas, štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, grupės I rajono viršininkas Motiejus Jaruševičius-Lakštingala, Vaidoto grupei – jos vadas Juozas Petraška-Lapaitis ir vado pavaduotojas bei štabo viršininkas Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Sąskrydyje svarstyti klausimai
Dauguma partizanų buvo tikintys žmonės visu savo gyvenimu liudiję krikščioniškąsias vertybes. Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė: „Vadas [kpt. D. Jėčys-Ąžuolis – aut. past.] paskelbė, kad posėdis pradedamas. Iš pradžių buvo sukalbėta partizanų malda ir atsistojimu pagerbti žuvusieji kovos broliai. Po to vienas po kito pristatyti posėdyje dalyvaujantieji, nes buvo tokių, kurie vieni kitus matė pirmą kartą“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 402).
Istorinėje medžiagoje užfiksuota, kad Dainavos apygardos vadas kpt. D. Jėčys-Ąžuolis pirmininkauti posėdžiui paskyrė savo pavaduotoją A. Ramanauską-Vanagą, sekretoriavo Dzūkų rinktinės štabo Švietimo ir spaudos skyriaus viršininkas V. Juozaitis-Vyturys ir štabo viršininkas L. Baliukevičius-Dzūkas.
Prisiminimuose A. Ramanauskas-Vanagas pažymi: „Ąžuolis paskelbė darbotvarkės punktus. Tarp jų buvo įrašyti ir mano pasiūlytieji. Pažymėjo, kad posėdyje dalyvaujantieji gali juos dar papildyti. Paskutinis darbotvarkės punktas buvo klausimai ir sumanymai <…>.
Svarstant <…> darbotvarkės punktus, aktyviai dalyvavo visi posėdžiautojai. Buvo sudarinėjamos komisijos parengti nutarimus ar pasiūlymus atitinkančias rezoliucijas ar projektus. Man visur teko dalyvauti ir darbo buvo daug tiek posėdžių, tiek pertraukų metu. Trijų parų laikotarpiu teko labai mažai numigti, bet užtat pasiektais rezultatais buvau visiškai patenkintas. <…> Darbas vyko labai sklandžiai. Galiausiai visais svarstomais klausimais buvo rasti <…> sutarimai“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 403 – 407).
Kartais tarp partizanų iškildavo įvairių tarnybinių nesusipratimų, kuriuos jie stengdavosi išspręsti remdamiesi demokratijos principais – atsižvelgdami į skirtingas nuomones ir ieškodami visus tenkinančio kompromiso. Išlikusiame posėdžių protokole užfiksuota, kad sąskrydyje pirmiausia buvo svarstomas klausimas dėl tarnybinių santykių Dainavos apygardoje tarp skirtingų partizanų organizacinių vienetų. Posėdyje dalyvavę partizanų vadai išreiškė palaikymą apygardos vado kpt. D. Jėčio-Ąžuolio vadovavimui, kuris „pagrįstas <…> partizanų vadų deklaracijomis, lanksčiu partizaniniu judėjimu, stipria drausmės priežiūra ir nukreiptas į įsakymo vykdymą tiek eilinių kovotojų, tiek vadų“ (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 190).
Minėtame protokole pažymėta, kad po to buvo apžvelgti įgyvendinti darbai, steigiant bendrą Lietuvos partizanų vadovybę, nutarta pagal galimybes organizuoti skrajojančius partizanų kovinius padalinius ir taip aktyviau kovoti su stribais ir NKVD.
Partizanų vadai puikiai suvokė kokia didelė gali būti alkoholio žala tiek partizaninio karo dalyviams, tiek visai visuomenei. Alkoholizmą ypač skatino sovietinė sistema, nes neblaiviu žmogumi galima lengviau manipuliuoti ir jį dvasiškai palaužti. Daugelis partizanų vadų siekė, kad pasirinkdami kovos už laisvę kelią kovotojai kartu pasirinktų ir visiškos blaivybės kelią. Aukščiausieji vadai kaip paskatinimą ir pavyzdį tiems, kurie nebuvo visiškai atsisakę alkoholinių gėrimų, viešai deklaruodavo šį savo įsipareigojimą. Minėtame posėdžių protokole rašoma, jog vadai „Ąžuolis, Vanagas, Jūrininkas, Vyturys, Rugys, Žaibas, Lapaitis stengsis paveikti kitus vadus ir kovotojus, kad dar atkakliau įsijungtų į kovą ir apgintų mūsų tautą nuo žalingo sveikatai ir partizaniniam judėjimui degtinės vartojimo“ (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 190-191).
Bus daugiau