Minint lietuvių archeologijos ir tautotyros pradininko, dailininko Tado Daugirdo 160-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Daugirdai – garsi Lietuvos žemaičių bajorų giminė, žvaigždės ryškumą pasiekusi LDK, valdant Vytautui Didžiajam. Tautos istorijoje ši giminė savo vardą įrašė ištikimu tarnavimu Lietuvos valstybės nepriklausomybės idėjai ir pastangomis tobulinti lietuvių Tautos dvasią.
Tadas Daugirdas – pirmasis lietuvių tautos istorijoje pagrindęs tautotyros svarbą išlikti Tautai ir pirmasis pradėjęs archeologinius tyrimus Lietuvos žemėje, pirmasis pasiūlęs įkurti Lietuvoje Tėvynės pažinimo draugiją. Jo idėją po daugelio dešimčių metų realizavo istorikas entuziastas, pasiryžėlis ir pasišventėlis puoselėti tautos kultūros paveldą dr. Kazys Račkauskas. Jo atkurta Tėvynės pažinimo draugija jau sėkmingai darbuojasi 21-erius metus, atlieka mokslinius tyrimus, leidžia knygas; 20 metų leido mėnraštį „Gimtinė“, kuriame per visą leidybos laikotarpį paskelbė per 6 000 straipsnių, tyrimų rezultatų, etnografinės, tautotyrinės ir etnologinės medžiagos, išleista per 20 knygų, kuriose be kita ko buvo gaivinama ir archeologo, tautotyrininko Tado Daugirdo atmintis. Genialusis poetas V. J. Getė savo laiku rašė, kad iš visų mokslų – pats nuostabiausias yra istorija, nes ji prikelia mirusiuosius, juos grąžina į aktyvų gyvenimą. Tėvynės pažinimo draugijos dėka grįžo į gyvenimą ir Tadas Daugirdas. Lėtai, bet viena asmenybė po kitos, grįžta ir jo garsi giminė. Šis straipsnis – to grįžimo kuklus fragmentas.
Tadas Daugirdas gimė 1852 m. vasario 27 d. Torbine Naugarduko gubernijoje susisiekimo inžinieriaus Mykolo Daugirdo ir dvarininkaitės iš Varputėnų (Šaukoto vlsč.) Marijos Jelenskytės-Daugirdienės šeimoje. 1856 m. tėvai grįžo iš Rusijos į Plemborgo dvarą (Ariogalos vlsč., Kedainių apskr.).
Tadas iš pradžių mokėsi namuose, o po 1861 m. sukilimo buvo išsiųstas mokytis į Rygą, į privatų Bucholdo bendrabutį, tačiau susirgo ir turėjo grįžti į namus. Sėkmingai išlaikęs egzaminus įstojo į Vilniaus realinės mokyklos 4-ąją klasę. Čia susipažino ir susidraugavo su Edvardo Romerio sūnumi Edvardu, vėliau tapusiu tapytoju, ir jo broliu portretistu Alfredu. Jų patartas 1869 m. įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą, Trutnevo klasę. Ją baigęs, 1870 m. irgi brolių Romerių paakintas įstojo į Petrapilio meno akademijos peizažų skyrių. Čia susipažino su to meto Rusijos dailės žvaigždėmis Kovalevskiu, Kleveru, Repinu, Antokolskiu ir 1861 m. sukilimo Lietuvoje dalyvio, caro ištremto iš Lietuvos į Sibirą, sūnumi Stanislovu Vitkevičiumi, vėliau lėmusiu daugelį T. Daugirdo gyvenimo vingių. 1871 m. S. Vitkevičius išvykęs į Miuncheną, ten įsikūręs, įkalbėjo ir T. Daugirdą atvažiuoti į Miuncheną studijuoti dailės Miuncheno meno akademijoje. Čia T. Daugirdas meno studijas ir baigė. 1876 m. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, apsistojo Plemborgo dvare, o po metų – 1877 m., atvykęs į Varšuvą, čia įkūrė meno studiją. Tada jis ir pats suprato, kad tapybai neturėjo didelių gabumų – visi draugai jį pralenkė pripažinimu mene. Nesu menotyrininkė ir man sunku pasakyti, ar yra išlikę, o jeigu yra – ar įmanoma atrasti T. Daugirdo paveikslus: „Naktį ir rytmetį“ (1876), „Rudens orė. Auštant“ (1878), „Polaidis“ (1879), „Pūga“ (1881), „Rudens vakaras Parke“ (1884), „Vakaras ir pievos gėlės“ (1885), „Prie šventojo šaltinio“ (1887), „Ponai važiuoja“ (1890) ir kt. 1882 m. T. Daugirdas tapo Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu.
Grįžęs į Lietuvą T. Daugirdas kurį laiką projektavo vitražus Kauno miesto muziejui, kai kurioms bažnyčioms, Maironio paprašytas dekoravo jo buto lubas. 1907 m. už menką atlyginimą įsidarbino Kauno muziejaus konservatoriumi, nuo 1909 m. buvo jo direktorius. Kartu jis aktyviai dirbo visuomeninį darbą, Lietuvos dailininkams padėjo rengti jų parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Bičiulio S. Vitkevičiaus romantiškų pasakojimų apie didingą Lietuvos senovę sužavėtas ir jo paakintas, T. Daugirdas pradėjo domėtis lietuvių mitologija, padavimais, priešistoriniais lietuvių kultūros paveldo paminklais. 1881 m. atvyko į Šiluvą Raseinių rajone ir čia iš vietinių išgirdęs apie jų rastus žalvarinius dirbinius, jais susidomėjo ir tais pat metais pradėjo čia kasinėti priešistorinį kapinyną. Nors radinių nebuvo gausu, bet juos gražiai nupiešęs ir aprašęs T. Daugirdas savo straipsnį nusiuntė į Lenkijos dienraštį „Klosy“ (1888, Nr. 867). Pasirodęs straipsnis sukėlė didžiulį mokslinės visuomenės susidomėjimą. Atsiliepė visi žymiausi to meto proistorės tyrinėtojai: mokslininkas A. H. Kirkoras; archeologas G. Ossovskis, prof. D. Samokvasovas, net vokiečių antropologas R. Virchovas. Sulaukęs tokio susidomėjimo savo darbais, T. Daugirdas ryžosi atidėti į šalį tapybą ir rimtai užsiimti archeologine veikla. 1882–1883 m. jis tęsė kasinėjimus Šiluvos apylinkėse geležies amžiaus kapinyne. 1884–1885 m. kasinėjo senojo geležies amžiaus pilkapius („Milžinų kapus“), apdėtus akmenų vainikais Vizdergiuose (Kuršėnų vlsč), 1885 m. – naujųjų geležies amžiaus lygių nedegintų kūnų kapus Tilvidiškėse (Šaukėnų vlsč.), 1885–1886 m. – naujojo geležies amžiaus degintų ir nedegintų kūnų kapus Imbarėje, Salantų vlsč. 1886 m. kasinėdamas Derbutų piliakalnį aptiko akmenų grindinį. 1887 m. tyrinėjo senojo ir vidurinio geležies amžiaus nedegintų kūnų kapus su akmenų vainiku duobės dugne Plikabalių kaime (Šaukėnų vlsč.), žemus pilkapius, apdėtus akmenų vainiku Kuršiuose, prie Gylio ežero, senojo ir viduriniojo geležies amžių pilkapius su akmenų vainikais Gilvyčiuose (Kurtuvėnų vlsč.). Visus savo kasinėjimų rezultatus, išskyrus paskutiniuosius T. Daugirdas kruopščiai aprašydavo, radinius nupiešdavo ir siųsdavo į Lenkijos mokslinę spaudą. Paskutiniųjų jo kasinėjimų rezultatai liko rankraštiniai. T. Daugirdas aktyviai dalyvavo istorikų konferencijose Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, čia skaitė pranešimus apie kasinėjimus, radinių tyrimus, teikė išvadas. 1885 m. jis buvo išrinktas Krokuvos mokslų akademijos nariu korespondentu. Atsiradus Vinco Kudirkos „Varpui“ čia publikavo savo mokslinius ir publicistikos straipsnius, rinko tautodailės dirbinius iš visų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Dzūkijos, Sūduvos ir Aukštaitijos – juostas, margučius, medžio drožinius: prieverpstes, kultuves ir kt. Visą savo kasinėjimų medžiagą – 464 akmens, 621 žalvario, 15 sidabro, 324 geležies, 29 gintaro, 302 molio, 17 stiklo ir 20 įvairiausių kitų dirbinių, o taip pat tautodailės kolekcijas perdavė Kauno muziejui.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę T. Daugirdas kartu su dr. J. Basanavičiumi ir dailininku A. Žmuidzinavičiumi dalyvavo komisijos, kuri rengė Lietuvos tautinės vėliavos projektą, darbe. 1919 m. T. Daugirdas buvo išrinktas Lietuvos valstybinės archeologijos komisijos pirmininku. Jo iniciatyva 1919 m. buvo pradėta steigti Tėvynės pažinimo draugija su archeologijos, etnografijos, etnologijos, karo, gamtos ir liaudies meno skyriais. T. Daugirdui 1919 m. lapkričio 1 d. mirus, šis jo sumanymas nebuvo įgyvendintas. Velionis palaidotas Ariogaloje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę antrą kartą 1990 m. T. Daugirdo nerealizuotą idėją įgyvendino istorikas dr. Kazys Račkauskas atkūręs Tėvynės pažinimo draugiją. Už vertingiausius tyrimus ir kultūrinio paveldo propagavimą šioje draugijoje buvo įsteigta Tado Daugirdo premija. Šiais metais ji bus įteikta jau trečią kartą.
Tai idėjinės Tado Daugirdo, pirmojo Lietuvos archeologo ir tautotyrininko šaknys, švytinčios savo įnašu į Tautos kultūrą ir dabar jau auginančios paveldo tyrinėtojus, naujus mūsų kultūros deimančiukus. Nemažiau yra įdomios, tik mažai dar tyrinėtos istorinės Daugirdų šeimos šaknys. Jose taip pat nemažai deimančiukų.
Iš istorijos ūkų mus pasiekė žinia, kad jau XIV a. bajorų Daugirdų giminė buvo suskilusi į tris šakas. Apie tai liudija išlikę skirtingi šeimų herbai: vieni turėjo gulbės ženklą, kiti – pomiano, tretieji – antkapio. (Lietuviškoji enciklopedija VI. – Kaunas, 1937). Kurio herbo giminei priklausė Tadas Daugirdas, mums nežinoma.
Vienas iš Daugirdų – Jonas – buvo ištikimas Vytauto Didžiojo bendražygis, lydėjęs Lietuvos didįjį kunigaikštį visuose jo žygiuose ir jo valia 1424 m. vasario 12 d. tapęs Vytauto Didžiojo rūmų maršalka. Vytautui Didžiajam mirus Jonas Daugirdas kartu su kunigaikščiu Švitrigaila prie Vytauto Didžiojo karsto Trakų pilies menėje prisiekė Dangaus vardu eiti Vytauto Didžiojo keliu ir siekti Lietuvos nepriklausomybės nuo siurbėlės Lenkijos. Lenkų kolaborantai Lietuvos bajorai, rėmę kunigaikštį Žygimantą ir jo sąjungą su Lenkija, pasirodė esą stipresni su Lenkijos ginklo jėga ir Pabaisko mūšyje prolietuvišką Švitrigailos kariuomenę nugalėjo. Žygimanto pasiuntiniai tuoj pat nuvyko į Ašmeną, suėmė Švitrigailos žmoną ir vaikus, apiplėšė jo rūmus, o visą turtą ir archyvus išsivežė. Kunigaikštis Švitrigaila tada išliko gyvas, rengėsi žygiui prieš Žygimantą, bet vis nesėkmingai. Jam mirus, ilgiems šimtmečiams buvo palaidota Lietuvos nepriklausomybės idėja.
Jonas Daugirdas savo aukštų pozicijų prie Žygimanto neprarado, net buvo pasiųstas į Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio karūnavimą, kaip Lietuvos kunigaikštystės pasiuntinys. Vėliau net Vilniaus vaivada tapo. Tačiau Žygimanto padarytos skriaudos Lietuvai ir kunigaikščiui Švitrigailai niekad neužmiršo. Pasitaikius palankiai progai, kartu su kitais Lietuvos bajorais, siekusiais Lietuvos nepriklausomybės, kunigaikštį Žygimantą Trakų pusiasalyje nužudė 1440 metais. Jonas Daugirdas mirė 1443 metais.
Minėtoje „Lietuviškoje enciklopedijoje“ esama net keletas žymiausių Daugirdų giminės vardų. (Nuoširdžiausiai dėkoju klaipėdiečiui p. Januarui Bandzai man padovanotą šį leidinį. Saugus ir labai reikalingas Lietuvos istorikams ir tautotyrininkams dabar jis yra saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje – O. V.)
Enciklopedijoje minimas rašytojas, poetas Samuelis Daugirdas, gyvenęs XVI a. pab. – XVII a. pr., parašęs eiliuotą Lietuvos istoriją (Genealogija arba Trumpas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių žygių aprašymas). Poetas ją parašė, sekdamas Stryjkovskio poema „Dorybės šauklys“, dedikavo savo globėjui ir mecenatui Kristupui Radvilai.
Leidinio puslapiuose įrašytas ir Angelas Daugirdas (1776–1835) matematikas, fizikos ir iškalbingumo mokytojas, kunigas, Vilniaus universiteto kapelionas, teologijos daktaras (1821). Dėstė Vilniaus universitete, o jį uždarius, dėstė ir Dvasinėje akademijoje logikos ir filosofijos kursus.
Bus daugiau