Vytautas Rimša, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys, atsakingas už mokslinę veiklą
Anykščių rajono, Svėdasų seniūnijos gyventojams ir jų kraštiečiams, plačiai pasklidusiems po visą „svietą“, šiltas ir suvėlavęs 2011 m. ruduo buvo gausus ne vien žemės ūkio gerybėmis, bet ir dideliais bei įsimintinais kultūros renginiais. Tapo įprasta, kad paskelbus kokį nors didesnį literatūros ar kraštotyros sambūrį, lekia jie visi į gimtinę, kaip paukščiai rudenį į šiltuosius kraštus… Ir niekas negalėtų iš esmės paaiškinti kodėl. Dažniausiai tai nusakoma vieninteliu apibendrintu žodeliu – „Trauka!“ Todėl patys svėdasiškiai vieni kitų šito niekada ir neklausia – jiems tai suprantama ir taip natūralu, kaip pati gyvenimo kasdienybė… Kas galėtų pakeisti gimtinę, kas galėtų atstoti joje praleistą vaikystę ar šuoliais pralėkusią jaunystę, seniai su debesėliais nuplaukusią ir niekuomet jau nebesugrįšiančią? Ir visai nesvarbu, kaip ta vaikystė, paauglystė ar jaunystė čia išgyventa – su džiaugsmu ar liūdesiu akyse, linksmai ar dramatiškai, o gal net visai tragiškai tais žiauriais ir baisingais karo ir pokario metais… Nepaisant to, šie gražiausi žmogaus amžiaus tarpsniai kiekvienam duoti vienintelį kartą gyvenime, kaip ir gimtinė – visiems po vieną!
Todėl ir tą šeštadienį, rugsėjo 24-ąją dieną paskelbus netoli Svėdasų įsikūrusiame Malaišių1 kaime Vaižganto premijų teikimą, į rašytojo, kan. Juozo Tumo-Vaižganto gimtąją sodybvietę, kur buvo numatytas tradicinis literatūros renginys, suplaukė iš visų Lietuvos pasviečių tiek kraštiečių, kad vos betilpo jų mašinos, suglaudintos ir paliktos pakelėse nuo Tumų sodybos prieigų iki pat vieškelio. Svėdasiškiai ir jų svečiai šurmuliavo visur: sodybvietėje prie rašytojo paminklo, kieme prie parodų, visame etnografiniame kaime, netgi atokiau jo – senoje Kunigiškių mokykloje įsikūrusiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Į sodybvietę jie grįžo tik prasidedant programai, kuri tąkart buvo itin turtinga.
Vaižganto premija
Lietuvių literatūros klasiko vardu pavadinta premija yra žinoma ne vien Svėdasuose ar Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Kraštiečio kan. Juozo Tumo-Vaižganto premijos teikimas svėdasiškiams tapo sava ir didele švente, kuri čia vadinama tiesiog Vaižgantinėmis. Todėl ji taip laukiama, kaip kadaise, kol dar kaimai virte virė gyvenimu ir turėjo daug jaunimo bei darbingų žmonių, kasmet čia buvo laukiama Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos ar Šv. Mykolo (vadinamų Mykolinėmis) atlaidų ir kermošių. Kraštiečiams tai yra suprantama – per keletą metų jie įprato prie Vaižgantinių, spėjo su šventėmis susigyventi, jos tapo jiems savomis.
Vaižganto premija Vilniuje buvo įsteigta 2002 m., minint Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos (prieškario Lietuvoje iš pradžių tai buvo viena organizacija) 80-metį. Vienu jos įkūrėjų ir vadovų buvo rašytojas
kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabar premija rūpinasi abi – Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungos. Premija kasmet skiriama už sėkmingą literatūros bei žurnalistikos dermę kūryboje, o laimėtojams – pamečiui rašytojui ar žurnalistui – yra įteikiama piniginė premija, laureato diplomas ir specialiai pagamintas medalis su nugalėtojo pavarde. 2002–2003 m. premija laureatams buvo teikiama Vilniuje, paskui kraštiečio doc. dr. Juozo Lapienio iniciatyva ją imta vežti į Svėdasus. Keletas laureatų paskelbta ant iškilaus Alaušo ežero kranto, o paskui sutarta Vaižganto premiją teikti pačioje rašytojo gimtinėje, Malaišių kaime.
Pirmoji premija 2002 m. skirta poetui, publicistui ir žurnalistui Gintautui Iešmantui, o dešimtuoju jos laimėtoju už knygą „Vamzdis: rašinėliai“ 2011 m. pripažintas poetas, dramaturgas ir publicistas Liudvikas Jakimavičius. Malaišiuose jam iškiliai įteiktos visos privalomos premijos regalijos. Apie knygą ir rašytojo kūrybos ypatumus kalbėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Antanas A. Jonynas, poetas Aidas Marčėnas, Žurnalistų sąjungos viceprezidentas Audrys Antanaitis, apdovanotos knygos autorius Liudvikas Jakimavičius. Laureatą nuoširdžiai sveikino rašytojai, jo kūrybos gerbėjai. Anykščių meras Sigutis Obelevičius poetui pareiškė padėką (ją įteikė vicemeras Donatas Krikštaponis), Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis laureatą pagerbė tradiciniu ąžuoliniu vainiku, o Rokiškio savivaldybės tarybos narys, verslininkas ir ūkininkas Vytautas Šlikas prizininkui skyrė simbolinį namų duonelės kasdieninės kepalą. Dėkodamas už didelį dėmesį kūrybai, Vaižganto premijos laureatas Liudvikas Jakimavičius džiaugėsi, kad renginys vyko Vaižganto gimtinėje, nes šio rašytojo darbais ir kūryba visuomet žavėjosi jaunystėje, žavisi ir dabar…
Paminėti jubiliejai
Nepaisant didelės Vaižgantinių programos, prisiminti kultūrinės veiklos jubiliejai susiję su Svėdasais, Malaišiais ir Vaižgantu. Būta tam keletos priežasčių. Visų pirma, 2011 m. Malaišiuose įteikta 10-oji respublikinė Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungų Vaižganto premija. Šią gražią kūrėjų iniciatyvą – jos įsteigimo ir pirmojo teikimo datą, taip pat literatus, pelniusius premiją, prisiminė daugelis kalbėjusių Vaižganto premijos teikimo ceremonialo dalyvių.
Iškiliai paminėtos ir kitos dvi svarbios sukaktys: Lietuvai pagražinti draugijos 90-metis bei „Vaižganto skaitymų“, rengiamų Svėdasų krašte jau 20 metų, ištakos. Pastarasis renginys turi itin didelę reikšmę populiarinant Vaižganto literatūrinį palikimą jaunimui, telkiant pradedančius kūrybos kelią krašto literatus į vieną būrį, skatinant jų kūrybiškumą. Šiems jubiliejams programoje buvo skirta prisiminimų ir apmąstymų valandėlė „Su Vaižganto vardu širdyje, mintyse ir darbuose“.
Apie „Vaižganto skaitymų“ idėją, raidą ir paskirtį kalbėjo vienas pirmųjų šio renginio iniciatorių, aktyvus Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo organizatorius, Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos pirmininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas, laikraščio „Tėviškės gamta“ vyriausiasis redaktorius, žurnalistas Juozas Stasinas ir Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis.
Lietuvai pagražinti draugijos istoriją, jos veiklą Svėdasų krašte ir garbingą 90-ties metų sukaktį šventės dalyviams priminė draugijos pirmininkas Juozas Dingelis ir kiti svečiai. Paskui jie įteikė Svėdasų krašto gamtos puoselėtojams padėkos raštus ir dovanų. O dažnas Vaižgantinių svečias, aktorius Tomas Vaisieta, įtaigiai paskaitė ištrauką iš Donelaičio „Metų“.
Jubiliejams atminti buvo nuspręsta pasodinti ąžuoliuką. Jį atvežė ir padovanojo aktyvūs Vilniaus anykštėnų sambūrio dalyviai: miškininkas, žinomas želdinių specialistas Antanas Stackevičius ir Lietuvos banko ekonomistė Janina Baublienė. Skambant pamėgtai dainai „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, medelis pasodintas šalia 2009 m. pavasarį – minint Lietuvos paminėjimo istorijoje 1000-metį ir Vaižganto 140-ąsias gimimo metines – iš Kauno atvežto ąžuoliuko. Dabar rašytojo sodybvietėje žaliuoja du jubiliejiniai ąžuolai. Simboliška, kad abu medeliai į Malaišius atkeliavo iš tų vietovių, kur kadaise Vaižgantas gyveno, kūrė ir kovojo už lietuvybę…
Atidengtas paminklas
Išskirtinis dešimtųjų Vaižgantinių šventės akcentas – literatūrinė kompozicija „Kartu jiems buvo gera…“, kurią pradėjo Anykščių muzikos mokyklos fleitininkė, pedagogė Vitalija Dulevičienė ir jos auklėtinės. Suskambus melodijai, sodybvietėje, šalia rašytojo Vaižganto paminklinio biusto buvo atidengta naujutėlė ąžuolinė skulptūra, kurią palaimino Svėdasų klebonas kun. Vydas Juškėnas.
Skulptūra, papuošusi buvusį Tumų kiemą, skirta Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindiniams literatūriniams veikėjams Severiutei ir Mykoliukui įamžinti. Savo sumanymus, idėjas ir sprendimus dalyviams pristatė abu skulptūros iniciatoriai. Pirmasis apie idėją pastatydinti šiems personažams paminklą, kilusią prieš keletą metų ir ilgai nešiotą galvoje, populiarinant ją žemiečiams ir įtakingiems Vaižganto krašto svečiams, šventės dalyviams pasakojo jos autorius, didis savojo krašto patriotas, doc. dr. J. Lapienis. Jis džiaugėsi, kad pagaliau pavyko idėją įgyvendinti ir už tai nuoširdžiai dėkojo visiems rėmėjams bei talkininkams.
Įžvelgusi gilią minėtos idėjos prasmę ir matydama, jog kelinti metai nieks neketina jos imtis, svarų žodį, sprendžiant kūrybinius ir organizacinius skulptūros padirbdinimo reikalus, tarė Svėdasiškių draugija „Alaušas“. Ji nusprengė pati su šios idėjos autoriumi (jis irgi šios draugijos tarybos narys) imtis iniciatyvos ir kartu spręsti visus paminklo kūrimo bei statybos reikalus. Į darbą įsijungė vos ne visi draugijos tarybos nariai. Juozas Lapienis, Vytautas Rimša ir Algimantas Indriūnas Anykščiuose ir Vilniuje ėmė ieškoti galimų finansavimo fondų; J. Lapienis ir V. Rimša parengė finansinį projektą ir paraišką, kuriuos draugijos vardu pirmininkas Algimantas Indriūnas įteikė LR Kultūros ministerijai; J. Lapienis ir V. Rimša surado tautodailininką Aleksandrą Tarabildą ir, nuvykę į Svėdasus, sutarė dėl skulptūros idėjos, eskizų, jų pristatymo tarybai, kitų darbų eigos. Svėdasuose greit buvo surengtas Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos posėdis, kuriame devyni tarybos nariai, dalyvaujant tautodailininkui A. Tarabildai, susipažino su būsimos skulptūros eskizais, aptarė juos ir atrinko tinkamiausią paminklui variantą. 2011 m. vasarą J. Lapienis, V. Rimša, A. Indriūnas ir V. Neniškis, lankydami skulptorių A. Tarabildą, nuolat domėjosi paminklo kūrimo darbais; rugpjūtį draugijos tarybos nariai – J. Lapienis, V. Rimša ir V. Neniškis (jis yra ir Svėdasų seniūnas), dalyvaujant autoriui A. Tarabildai ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vadovui Vytautui Bagdonui, apsilankė Malaišių kaime, buvusioje Tumų sodybvietėje, išrinko ir paženklino vietą, kur turėtų stovėti paminklas Severiutei ir Mykoliukui. Darbų daug, bet visi dirbo nuoširdžiai, su ugnele…
Baigdamas kalbą, J. Lapienis sakė, kad itin didelę pagalbą, parūpinant ir pervežant ąžuolą, statant skulptūrą suteikė du garbūs miškininkai – Svėdasų girininkas Donatas Tuska ir Anykščių urėdas Sigitas Kinderis, taip pat žmonės, nuoširdžiai talkinę ją įtvirtinant Malaišiuose. Čia draugijos nariams J. Lapieniui ir V. Neniškiui noriai padėjo Vytautas Bagdonas, Donatas Tuska, Aleksandras Tarabilda, Virginijus Adomaitis. Už finansinę paramą dėkojo darbų rėmėjams – Kultūros ministerijai, kraštietei Danutei Kindurytei-Peželienei ir kt.
Pristatydamas šventės dalyviams savo kūrinį, tautodailininkas A. Tarabilda, daugiausia dėmesio skyrė tiems savo kūrybiniams ieškojimams ir sprendimams, kuriuos jam teko išgyventi gavus užsakymą medyje įkūnyti Vaižganto Severiutę ir Mykoliuką. Jis prisipažino, kad tai buvęs kietas riešutėlis, nes norėjęs išlaikyti kuo artimesnį jų literatūrinį autentiškumą. Iškilo didelė atsakomybė ir prieš Vaižgantą, tad teko antrą kartą atidžiai skaityti „Dėdes ir dėdienes“. Galbūt todėl skulptūros temos pagrindiniu leitmotyvu jis ir pasirinkęs paties Vaižganto kūrinio žodžius: „Jiems buvo gera…“, o šalia šių personažų skulptūroje atsirado daug ženklų ir simbolių, primenančių literatūros kūrinį ir šio krašto žmonių gyvenimo būdą, darbus. Be to, ir sprendimų variantų turėjęs keletą, iš kurių teko rinktis geriausią. O tai – irgi sudėtingas ir itin varginantis dalykas. Visa laimė, kad skulptūra baigta, ir ją dabar vertins žiūrovai – Vaižganto kūrybos gerbėjai. Tautodailininkas padėkojo visiems už dėmesį Vaižgantui ir jo kūriniui.
Šia proga kraštietis teatro, kino ir televizijos aktorius Ferdinandas Jakšys, taip pat šio krašto mylėtojas ir renginių dalyvis, vaizdžiai perskaitė ištrauką iš Vaižganto kūrinio „Dėdės ir dėdienės“. Iškilusį paminklą ir įamžintus jame Vaižganto herojus jis apibūdino trumpai: „Tai – mūsų lietuviškoji Romeo ir Džiuljetos istorija.“ O šventės svečias, poetas Aidas Marčėnas naująjį paminklą pavadino priešingu Lietuvos kultūros poliumi Vilniuje esančiam Vamzdžiui, įkvėpusiam ironiškai rašyti poetą ir publicistą Liudviką Jakimavičių.
Atidengus paminklą, gražiai pašlovinti abu autoriai – paminklo idėjos sumanytojas J. Lapienis ir ją įgyvendinęs medžio drožėjas, tautodailininkas, skulptūros autorius A. Tarabilda. Už Vaižganto veikėjų Severiutės ir Mykoliuko paminklą gėles ir padėkos raštus jiems įteikė Anykščių rajono vicemeras D. Krikštaponis, Svėdasų seniūnijos seniūnas V. Neniškis ir kiti kraštiečiai.
Dėkodamas už dėmesį, J. Lapienis išreiškė viltį, kad šį Mykoliuko ir Severiutės kompozicija bus tik pirmoji skulptūra, būsimame Vaižganto kūrinių herojų parke. Pats laikas būtų visiems pagalvoti apie tokį parką ir apie kitus rašytojo knygose pavaizduotus veikėjus. Jie labai derėtų šalia rašytojo biusto, šalia atidengtos pirmosios literatūrinių personažų skulptūros. Beje, kažin ką panašaus jau, rodos, apie tai yra užsiminę ir Vaižganto giminaičiai…
Įteikta seniūnijos premija
Svarbi Vaižgantinių programos dalis buvo Svėdasų seniūnijos Vaižganto mažosios premijos teikimas. Premija įsteigta prieš trejetą metų ir yra skiriama už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui. 2009 m. ji Malaišiuose buvo įteikta Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojai Irenai Guobienei, o 2010 m. premija atiteko Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vadovui, žinomam žurnalistui Vytautui Bagdonui.
Seniūnijos premija atsirado neatsitiktinai. Svėdasiškiai nuo seno daug dėmesio skiria savo kraštui, ypač šiam nuostabiam Aukštaitijos kampeliui tvarkyti, puoselėti ir garsinti. Apie gimtinės praeitį, grožį ir žmones Lietuvos nepriklausomybės metais yra daug rašęs mūsų literatūros klasikas, vienas iš to meto Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjų ir vadovų, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, doc. kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. 1935 m. Lietuvos šaulių sąjungos Dešimtosios rinktinės Devintojo Svėdasų būrio šauliai, parengė ir Kaune išleido įspūdingą šio krašto istorinių ir gamtos paminklų fotografijų albumėlį. Pusę prisiminimų knygos gimtajam Grikiapelių kaimui, jo apylinkėms ir žmonėms 1938 m. paskyrė nepriklausomos Lietuvos bankininkystės pradininkas Adomas Prūsas. Savo darbais šį kraštą garsino rašytojai: Vladas Baleišis, Stepas Zobarskas, Bronė Buivydaitė, Juozas Baltušis; dailininkai: Kajetonas Sklėrius, Bolivijos garbės pilietis, menų akademijos garbės prof. Jonas Rimša bei daug kitų, mūsų šalyje ir užsienyje gerai žinomų kraštiečių. Šios tradicijos nepamirštos iki šiol. Savo krašto labui, puoselėdamos meilę gimtinei, organizuodamos įvairius kraštotyros ir etnokultūros renginius, pastaruoju metu čia dirba Svėdasų seniūnija, biblioteka, kultūros namai, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija, krašto (Vaižganto) muziejus Kunigiškiuose ir kitos socialinės institucijos, taip pat visuomeninės miestelio organizacijos, neseniai įsikūrusios miestelio ir kelios kaimų bendruomenės, Svėdasiškių draugija „Alaušas“, keli čia veikiantys respublikinių draugijų skyriai. Siekdama paakinti šią veiklą ir toliau garsinti gimtąjį kraštą, Svėdasų seniūnija (seniūnas Valentinas Neniškis) 2009 m. įsteigė savo premiją.
Svėdasų seniūnijos Vaižganto mažoji premija (trečioji iš eilės) ir laureato diplomas už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui 2011 m. Malaišiuose buvo įteiktas žinomam kraštiečiui, mokslininkui ir literatui, tikram gimtojo krašto bičiuliui, J. Lapieniui. Jis svėdasiškiams yra žinomas kaip nenuilstantis ir nuoseklus Svėdasų krašto kultūrinių tradicijų kūrėjas, aktyvus jų puoselėtojas, Vaižganto atminimo ir jo sodybvietės atnaujinimo daugelio projektų sumanytojas. 2005 m. rudenį, minint Malaišių kaimo 750-ties metų jubiliejų, Juozas Lapienis, kartu su bendraminčiais – tautodailininku, doc. dr. Romualdu Šimkūnu, Valentinu Neniškiu, Donatu Tuska ir kitais kraštiečiais – kryžkelėje į Vaižganto tėviškę pastatė originalią medžio kompoziciją „Malaišiams – 750“, o 2006 m. papildė ją ąžuoliniu varpu su užrašu „Alaušo varpe, žadink mus!“. 2007 m. mokslininkas su kitais kraštiečiais Malaišių kaimo pradžioje, prie sodybvietės Tumų šeimos atminimui pastatė masyvų ąžuolinį kryžių. Kartu su Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) Vilniaus anykštėnų sambūrio (VAS) atstovais ir Svėdasiškių draugija „Alaušas“ 2009 m. Vilniaus rotušėje surengė Vaižganto gimimo 140-ųjų gimimo metinių minėjimą, inicijavo kraštiečio, aktoriaus Ferdinando Jakšio atliekamos Kosto Ostrausko monodramos „Vaižgantas“ kompaktinės plokštelės leidybą ir pristatymą, o 2010 m. Svėdasų bibliotekoje surengė savo literatūrinės kūrybos popietę. Jis dalyvavo taip pat Vaižganto tėviškėje sodinant liepaičių alėją, yra vienas iš Vaižganto skaitymų Svėdasuose pradininkų, konferencijų ir Svėdasų jubiliejų dalyvių. 2008 m. už intensyvią veiklą, puoselėjant gimtąjį kraštą ir etnokultūrinį Lietuvos palikimą, jam buvo suteiktas Lietuvai pagražinti draugijos Garbės nario vardas.
Svėdasų seniūnijos Vaižganto mažosios premijos įteikimo proga buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) docentą, biomedicinos mokslų dr. Juozą Lapienį šiltai pasveikino rajono vicemeras D. Krikštaponis, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ steigėjai Algimantas Indriūnas ir Vytautas Rimša, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Rokiškio savivaldybės tarybos narys, verslininkas ir ūkininkas Vytautas Šlikas bei kiti dalyviai. Seniūnas Valentinas Neniškis abu paminklo autorius pagerbė ąžuolo vainikais, o Vilniaus sambūrio anykštėnai – ekonomistė Janina Baublienė ir miškininkas, želdinių specialistas Antanas Stackevičius laureatą paženklino originalia žalumynų skrybėlaite, o Vytautas Šlikas skyrė tradicinį naminės duonelės kepalą. Vaižganto premijų laureatams – poetui ir publicistui Liudvikui Jakimavičiui ir doc. dr. Juozui Lapieniui – šventės dalyviai sugiedojo „Ilgiausių metų“.
2011 m. Vaižgantinių šventę lydėjo Svėdasų etnografinio (vad. Rožė Lapienienė) ir Lietuvos aklųjų ir silp-naregių sąjungos Utenos filialo ansamblio „Diemedis“ (vad. Raimondas Garsonas) dainos, Svėdasų gimnazistės Simonos Bagdonaitės meninių nuotraukų albumo „Padangių egzotika fotografijose“ pristatymas, programos vadovės Ramunės Lapienytės skaitomi eilėraščių posmai, meninės kalvystės puoselėtojų Broniaus ir Vytauto Budreikų savadarbės patrankos salvės. Šventės šurmulyje buvo galima paskanauti ir ant iešmo iškepto avino, kurį Vaižgantinių proga dovanojo Utenos rajone gyvenantis Vaižganto giminaitis Vytautas Nakutis, ir maloniai pabendrauti ar pasišnekučiuoti po rudenio spalvomis nudažytais klevais prie bendro, suneštinių vaišių stalo. Nors šventė užtruko gan ilgai, tačiau žurnalisto Virgaudo Lisausko žodžiais, „Visada įdomu dalyvauti šventėje, vietos gyventojų jau pramintoje atlaidais“. Sunku būtų jam nepritarti…
Didelę šventę kraštiečiams ir svečiams padovanojo Svėdasų seniūnija, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius ir kiti organizatoriai. Dalyviai nuoširdžiai dėkojo ir šventės rėmėjams.