Ąžuolyno diena Jono Basanavičiaus gimtinėje

Balandį tauta gyveno ąžuolais ir ąžuolynais, bent jau sąmoningoji jos dalis. Tariame ąžuolynas – suvokiame Atgimimas, nors puikiausiai galėtume išsitarti ir priešingai. Prasmė nepasikeis, nebent nukryptume į scholastinį ginčą: kas pirminis – Atgimimas ar Lietuvą papuošę ąžuolynai. Viena nuo kito sunku, gal neįmanoma atplėšti, kaip magneto du polius. Tik jeigu magneto poliai priešingi, tai Atgimimo ir ąžuolynų sąvokos sudaro vienį, nepasiduodantį atskyrimui.

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek nepriklausomybę atstačiusioje Lietuvoje pasodinta naujų ąžuolynų ir ąžuolynėlių, jau nekalbant apie pavienius ąžuolus. O šio judėjimo pradžią galima tiksliai nustatyti. 1989 m. per tris iš eilės šeštadienius – balandžio 1, 8 ir 15 dienomis – daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose (Vilkaviškio r., Bartninkų sen.) buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Galima priminti ir dieną – 1988 m. spalio 23-ąją, – kai išsirutuliojo mintis sukurti šį unikalų tautos atgimimą simbolizuojantį materialų, o kartu ir tautos dvasios siekius išreiškiantį paminklą.

Tiesa, visada gali atsirasti, kas mus pataisys ir galės būti savaip teisūs. Antai 1989 m., minint lietuvių pasaulietinės literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 275-ąsias gimimo metines, poeto gimtavietėje, neišlikusiame Lazdynėlių kaime, buvo pasodinta 275 ąžuoliukai būsimam poeto parkui. Galima priminti šios idėjos sumanytoją – žinomą kraštotyrininką ir fotografą zanavyką Bernardą Aleknavičių, gyvenantį Klaipėdoje. Malonu tokius dalykus priminti, bet tai vyko Karaliaučiaus krašte, o mes šiuo atveju sutelksime dėmesį į Lietuvos ąžuolynus.

Geresnę vietą Tautos ąžuolynui vargu ar rastume

Niekur nerasime žinios, ir vargu ar tai būtų paprasta padaryti, apie inžinieriaus statybininko Vitaliaus Stepulio pastangas, kurių prireikė po visą Lietuvą ieškant vietos būsimajam Tautos atgimimo ąžuolynui. Dabar atrodo, kad geresnio pasirinkimo nebuvo įmanoma ir tikėtis – iškili kalva ir vaizdingas klonis šalia tautos patriarcho Jono Basanavičiaus buvusios sodybos vadintina viena gražiausių Sūduvos vietų.

1989 m. sausio 9-oji – tai diena, kai galutinai buvo sutarta dėl Tautos ąžuolyno šioje vietoje. Tiesa, sodybą dar reikėjo atkurti, nes nebuvo išlikusio nė vieno autentiško statinio. Atvejis, kai daugelio Lietuvos žmonių pasodintas Tautos ąžuolynas davė impulsą atkurti ir pačią sodybą, o dabar tai jau neatsiejama visuma – J. Basanavičiaus sodyba ir Tautos atgimimo ąžuolynas. Išties, prasminga sąsaja.
Kasmet trečiąjį balandžio šeštadienį J. Basanavičiaus gimtinėje vyksta Ąžuolyno diena, tačiau šiais metais išpuolė ketvirtąjį šeštadienį. Kaip ir kasmet, šiemet vyko Kovo 11-osios Akto signatarų ir Vasario 16-osios klubo sueigos, taip pat ir Ąžuolyno sodintojų sueigos. Norinčiųjų progai pasitaikius, ar ir be jokios, pasodinti Tautos atgimimo ąžuolyne savąjį ąžuoliuką nestinga. Neretai atvažiuoja vestuvininkai su visa svita, nusifotografuoja prie kasmet vis labiau lapojančių ąžuolų, o jaunavedžiai norėtų ir savąjį ąžuolaitį pasisodinti. Deja, tokios galimybės nebėra – ąžuolynui skirtas žemės plotas užpildytas. Vis dėlto kasmet per Ąžuolyno dieną nors ir ne masiškai, bet vienas kitas ąžuoliukas pasodinamas arba persodinamas. Atsodinami nunykę, taip pat pasodinami ir proginiai medeliai. Šiais metais teko persodinti 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste žuvusio Juozo Janonio ąžuoliuką. Šie metai paskelbti muziejų metai, tad pasodintas Muziejininkų ąžuolėlis, rasta vietos pasodinti ir 2011 m. spalį į Amžinybę iškeliavusiam ilgamečiai Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Jonui Kubiliui pagerbti skirtąjį ąžuolėlį.

Pūga nesutrukdė pasodinti didžiausią ąžuolą

Maždaug toje vietoje, kur buvo pasodinti pirmieji trys ąžuoliukai, rymo lauko riedulys, kuriame abėcėlės tvarka iškaltos Ąžuolyno idėjos autorių pavardes: V. Čaplikas, A. Kepežėnas, R. Krupickas, K. Labanauskas, V. Markauskas, V. Stepulis, R. Survila.
Pirmieji pasodinti ąžuoliukai jau virto tikrais ąžuolais, o vieno jų kamienas pats drūčiausias Ąžuolyne. Kasmet su Kovo 11-osios Akto signatarų klubu, kuriam vadovauja Birutė Valionytė, į savo sodintąjį Ąžuolyną atvažiuojantis ilgametis Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis jau nebeįstengia to ąžuolo kamieno apglėbti, nes jo apimtis jau peršoko 1,3 metro. Tiesa, šiemet dar pasisekė ąžuolą apkabinti, bet jau su žmonos architektės Vitalijos Stepulienės pagalba. Kasmet šio ąžuolo kamienas pastorėja penkiais šešiais centimetrais – Vitalius nepamiršta pamatuoti.

Gražių prisiminimų teikia to ąžuolo atsiradimas šioje vietoje. Sodintas kartu su pirmaisiais ąžuoliukais 1989 m. balandžio 1 d. per patį pūgos įsiūtį. Atrodė, kad gamta nutarė išbandyti Ąžuolyno sumanytojų ir sodintojų tvirtumą. Visi ąžuoliukai jau buvo pasodinti, liko tik šis. Niekas nesiryžo jo imtis, kai kas ranka numojo, nes buvo per didelis, kartu su prie šaknų prilipusia žeme neįmanoma pakelti. Bet kaip tokį gražuolį paliksi. Ponia Vitalija su būsima marčia šiaip taip įsikibo, ryžosi vilkti žeme. Stoiškai priešinantis gamtos stichijoms dvi moterys vilko vyriškumo simbolį, tą dieną paskutinį dar nepasodintą ąžuolą – turėjo būti įspūdingas vaizdas. Gerbiamoji Vitalija ir jos marti turi teisę vadinti šį ąžuolą savo numylėtiniu, tad buvodamos Ąžuolyne visada aplanko kaip patį mieliausią draugą.

Muziejininkų ir rektoriaus Jono Kubiliaus ąžuolai

Visai natūralu, kad nuo šiol į dangų stiebsis Muziejininkų ąžuolėlis, nes Jono Basanavičiaus gimtine rūpinasi Lietuvos nacionalinis muziejus. Liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ pradėjo giedoti Maironio eilėms parašytą Juozo Naujalio giesmę „Lietuva brangi“. Vyksmo dalyviai pritarė ansambliui giedodami, kiti pritardami lingavo.
Iškiliam matematikui, 33 metus rektoriaus pareigas Vilniaus universitete ėjusiam akademikui profesoriui Jonui Kubiliui atminti ąžuoliukas buvo sodinamas kitoje Ąžuolyno pusėje, tad kol tą vietą pasiekėme, buvo progos susikaupti, prisiminti rektorių, pasiklausyti V. Stepulio pasakojimo apie įvairioms asmenybėms pasodintus ąžuolus. Pastebėsime, kad iniciatyva ąžuoliuku pagerbti Joną Kubilių kilo ne mokslo institucijose ir net ne universitete, bet iš pačių Ąžuolyno sodintojų ir puoselėtojų, šio universiteto absolventų, o tai ir yra tikros pagarbos išraiška.

„Tautos namų santara“ tarybos pirmininkas Antanas Gudelis prisiminė, kad per 33-jus prof. Jono Kubiliaus vadovavimo Vilniaus universitetui metus ši Alma mater parengė didžią dalį Lietuvos humanitarų, taip pat ir kitų sričių absolventų, kurie šiandien sudaro labai įtakingą šalies intelektualinį branduolį.
Išskirtinį Jono Kubiliaus vaidmenį Vilniaus universitetui pabrėžė Kovo 11-osios Akto signataras prof. Bronislovas Genzelis, pasidalinęs ir kai kuriais su Rektoriumi susijusiais asmeniniais prisiminimais. Išskyrė Rektoriaus mokslinį principingumą, kuris puikiai derėjo su rektoriaus diplomatiškumu, be kurio to meto sąlygomis nebūtų įmanoma atlikti nė mažos dalies iš visų jo ir paties universiteto padarytų darbų. Žinoma, buvo prisiminti 1979-ieji, nepamirštamos Vilniaus universiteto 400-osios gyvavimo metinių minėjimo iškilmės, už kurias pirmiausia turime būti dėkingi Rektoriui. Tos šventės dalyviai, kaip niekad lig tol, pasijuto esantys ne tik šios Alma mater studentai, dėstytojai, absolventai, bet ir gyvos, savo garbingos praeities nepamiršusios tautos, sugebančios vertinti ir didžiuotis savo universitetu ir savo šalies mokslo istorija, dalimi. Argi ne į tai pirmiausia ir buvo nukreiptos rektoriaus Jono Kubiliaus pastangos?

Susigrąžino tai, kas teisėtai priklauso

Siekiant surengti Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimą visos Sovietų Sąjungos mastu pirmiausia reikėjo įtvirtinti universiteto senumo, t. y. jo veiklos pradžios nuo 1579 m. oficialų pripažinimą. To meto net ir kai kuriuose Lietuvos spaudiniuose praslysdavo 1803-ieji metai kaip Vilniaus universiteto įkūrimo data, kai caras Aleksandras I jam suteikė Imperatoriškojo universiteto vardą. Tokia buvo aptariamo meto lyg ir oficialiai įtvirtinta nuostata. Kokiu pagrindu laikėsi? 1579 m. balandžio 1 d. Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stepono Batoro privilegija Vilniuje nuo 1570 m. veikusią Jėzuitų kolegiją pakelti į akademijos ir universiteto padėtį. Tų pačių metų spalio 29 d. popiežius Grigalius XIII išleido bulę pakeliančią Vilniaus kolegiją universitetu. Šios aukštosios mokyklos pavadinimas – Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu. Kadangi lotyniškame pavadinime figūravo akademijos ir tarybinės ideologijos plūstamo Jėzuitų ordino vardas, tai labai geidžiant buvo galima „nepastebėti“ tarp šių sąvokų atsidūrusio žodžio universitetas. Kitaip tariant, jėzuitų akademijai lyg ir galima buvo nepriskirti universiteto statuso. Kas ten labai aiškinsis (ypač, kai rūpėjo priešingi dalykai), kad ši aukštoji mokykla jungė trijų mokslo įstaigų sąvokas: kolegiją, akademiją ir universitetą, o Stepono Batoro rašte juodu ant balto parašyta, kad Vilniaus universitetas naudosis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis, kokiomis naudojasi Krokuvos universitetas.

Trumpai tariant, jeigu pro ideologinius filtrus praleisime tik tai, kas režimui reikalinga, gausime „tinkamą“ vaizdą: esą seniausias to meto Sovietų Sąjungos teritorijoje iš veikiančių yra 1755 m. Rusijos imperatorės Jelizavetos įsaku įkurtasis Maskvos valstybinis universitetas. Tai, kas savaime suprantama šiandien, toli gražu ne visada buvo priimtina anuomet. Kaip gali būti, kad kažin koks provincinis Vilnius gali didžiuotis senesniu už Maskvos universitetą, tuo labiau, kad Vilniaus universitetas savo veiklą pradėjo kaip Vilniaus jėzuitų akademija. Reikėjo didžiulio paties rektoriaus Jono Kubiliaus užsispyrimo ir pastangų, siekiant apginti tai, kas istoriškai ir teisėtai mūsų senajai Alma mater priklauso.

Užtat šventinėms 400-osios Vilniaus universiteto įkūrimo metinėms skirtieji renginiai ir ypač šventinė universiteto bendruomenės eisena nuo senųjų rūmų iki Vingio parko Dainų švenčių estrados vilniečiams paliko neišdildomą įspūdį. Ne veltui sakoma, kad pirmą kartą Atgimimo dvasią Lietuva pajuto ir išgyveno, minėdama Vilniaus universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejų. Iškilmių neapkartino ir tai, kad Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto rektorius demonstratyviai į Vilniaus universiteto jubiliejines iškilmes neatvyko. Nėra reikalo priminti, kad Vilniaus universiteto pagal senumą pirmavimas prieš Maskvos universitetą turėjo politinį ir ideologinį atspalvį tuo metu, kai sovietinės ideologijos sąsajos su rusiškuoju šovinizmu buvo tarsi savaime suprantamos ir niekam abejonių nekėlė.

Diplomatija ir atsargumas – neatsiejami

Prof. B. Genzelis prisiminė, kaip Vilniaus universiteto jubiliejui nutarta parengti tritomę universiteto istoriją. B. Genzelis taip pat buvo įtrauktas į šios istorijos rengimo redakcinę kolegiją, jam teko rektoriui J. Kubiliui išdėstyti savo numatomo darbo apmatus. B. Genzelis rektoriui pasiūlė per daug nesididžiuoti ir nepabrėžti to fakto, kad 1803 m. caras Vilniaus universitetui suteikė Imperatoriškojo universiteto vardą. Mat kas lengvai duodama, lengvai ir atimama: 1832 m. Vilniaus universitetas jau kito caro – Nikalojaus I – buvo uždarytas už studentų ir dėstytojų aktyvų dalyvavimą 1831 m. sukilime prieš valstybę pavergusią Rusiją. B. Genzeliui dėstant savo nuostatas J. Kubilius išklausė, bet nekomentavo. Netrukus B. Genzelio pavardė iš universiteto istorijai rengti kolegijos narių sąrašo dingo. Žmogiškai galima suprasti B. Genzelį: tuo metu jis tikriausiai pasijuto įskaudintas. Daugeliui metų praėjus pats J. Kubilius asmeniniame pokalbyje su B. Genzeliu pats pradėjo kalbą dėl jubiliejinių metų Vilniaus universiteto istorijos rengimo peripetijų ir taip paaiškino savo apsisprendimą dėl redakcinės kolegijos universiteto istorijai rengti sudėties. Visiškai pritardamas B. Genzelio nuostatoms savo to meto sprendimą štai kaip paaiškino. Radikali B. Genzelio pozicija galėjusi užkliūti budrioms akims, kurių to meto universitete pakako, tad ne tik universiteto istorijos rengtasis tritomis galėjo nepasirodyti, bet ir universiteto 400 metų sukakties minėjimui būtų iškilusi kliūtis. Todėl rektorius nutarė nerizikuoti ir B. Genzelio pavardę iš komisijos narių sąrašo išbraukė. Motyvus garbingai paaiškino ir tuo būdu tarsi atsiprašė už tai, kad turėjo priimti būtent tokį sprendimą.

Nekentęs kvailių ir ideologinių klišių

Rektoriaus išties didelis kaip mokslininko, iškilaus tarptautinį pripažinimą įgijusio matematiko autoritetas, padėjo jam išlaikyti tvirtą vadovavimo universitetui liniją. Rektorius nesitaikstė su tuščiažodžiavimu, demagogais, nepakentė ideologinių klišių kaip nieko bendra neturinčių su mokslu. Universitetas jam buvo mokslo šventovė, nežiūrint, kad to meto retorikoje pats žodis šventovė buvo visiškai nepriimtinas ir neįmanomas.

J. Kubiliaus principingumas ir nesitaikstymas su tuščia, bet tam metui įprasta idėjine retorika atsiskleidžia ir iš liaudiškos muzikos ansamblio „Kankleliai“ dainininko Jono Počepavičiaus prisiminimo. Tuo metu jis dainavo Universiteto dainų ir šokių ansamblyje ir vieną kartą jam teko ateiti pas rektorių, kad šis pasirašytų ant charakteristikos, kuri buvo būtina norint ansambliečiui išvykti į užsienį. Rektorius permetė akimis charakteristiką ir pareiškė, jog negalįs pasirašyti. Kodėl? Prašom išbraukti sakinį, kur parašyta, kad studentas „moraliai tvirtas“ (moralno ustojčiv), tada pasirašys. J. Počepavičius pradėjo aiškinti, kad tas sakinys būtinas, kitaip ansamblietis neišvažiuos į Vengriją. „Reiškia neišvažiuos“, – rektorius kategoriškai nepalenkiamas. J. Počepavičiui nieko kito neliko kaip eiti pas vieną iš prorektorių. Šis pasirašė beveik net neskaitęs. Visi buvo įpratę prie ideologinių klišių, nekreipė į jas dėmesio kaip į neišvengiamybę, bet rektorius pats per save peržengti negalėjo, nes ir nenorėjo. Nekentė kvailių ir kvailų reikalavimų.

Suprantama, kad laviruoti reikėjo ir J. Kubiliui. Vieną dieną – tai buvo artėjant universitetui jubiliejiniams 1979-iesiems – sielojosi: „Mano darbo diena prasideda nuo girtuokliavimo: aš turiu su darbininkais pradėt darbo dieną išgerdamas, tada jie dirba. Kitaip nepriversi“. Darbininkai sėdi, kai rektorius ateina ir su jais gražiai pašneka, kartu išlenkia taurelę, tada darbo liaudis sukrunta ir darbas eina kaip iš pypkės. Reikėjo skubėti, nes jubiliejaus nenukelsi, o darbininkams nepakomanduosi, nes jie pradės vienu balsu šaukti, kad nėra to ir to, laiku neatvežta kažkokių medžiagų… Pačiam rektoriui tekdavo viską metus gerintis darbo liaudies atstovams.

Alpinistą traukė aukštis

Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis 1965 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę, tačiau kartu su kitais sodindamas ąžuoliuką J. Kubiliui atminti, prisiminė savo asmeninį santykį su Vilniaus universitetu ir jo nepamirštamu rektoriumi. V. Stepuliui teko dalyvauti ir 1979 m. Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms skirtoje manifestacijoje, tiesa, gan savotišku būdu. Mat šio universiteto absolventai alpinistai savo Alma mater jubiliejaus garbei pasižadėjo Tianšanio kalnuose surasti bevardę viršukalnę, į ją įkopti ir pavadinti Vilniaus universiteto vardu. V. Stepulis vadovavo tai alpinistų ekspedicijai, Tianšanyje yra Vilniaus universiteto viršukalnė.

V. Stepulis jautėsi senojo universiteto dalimi, tad per garsiąją studentų, dėstytojų ir profesorių eiseną iš senųjų rūmų į Vingio parką nutarė eiseną stebėti kaip alpinistui ir dera iš paukščio skrydžio – nuo Centrinio knygyno pastato stogo. Mat tame name gyveno Audrė Tornau, su kuria V. Stepulis ant to stogo ir užsikabarojo. Kai kam pasirodė, kad tokie stebėtojai gali kelti grėsmę eisenos dalyviams, todėl ant stogo bemat apsireiškė milicininkas. V. Stepulis savo valia lipti nuo stogo nesutiko. Matydamas, kad V. Stepulis bent jau iš pažiūros mažai panėšėjo į galiūną, tai milicininkas nutarė jį nukelti. Vitalius įsitvėrė rankomis į metalinę stogo tvorelę, milicininkas ėmė rauti ropę, bet jo pastangos buvo bergždžios. Šventinės eisenos vertas vaizdelis. Tada milicininkas nubėgo kviestis pagalbos, o V. Stepulis tolesnių įvykių nebelaukdamas nusileido priešgaisriniais laiptais.

Rektoriaus J. Kubiliaus formuotas klimatas

Rektorius niekur viešai neišsišokdavo prieš Lietuvai primestąją ideologiją, tačiau labai subtiliai sugebėdavo išreikšti savo poziciją. Štai kad ir tokiu būdu. Mėgdavo pakalbinti studentus – kokiame fakultete studijuoja ir panašiai. Išgirdęs, kad studijuoja fiziką ar matematiką, iškart pagirdavo: tai esąs tikras mokslas, suprask, be ideologinių apnašų ir demagoginių išvedžiojimų. Kvailys nesuprasdavo, o protingas suvokdavo, kas slypėdavo už rektoriaus pagiriamojo žodžio griežtiesiems (tada buvo įprasta sakyti tiksliesiems) mokslams.

Visa tai neturėtų būti suvokta kaip nepagarba kitiems mokslams. Šių eilučių autorius liudija tik savo asmeninės patirties nuotrupas ir tą reiktų turėti omenyje. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad J. Kubilius laikėsi klasikinės nuostatos: kiekviename dalyke mokslo yra tiek, kiek jame yra matematikos. Taip teigti mane drąsina ir tokie prisiminimai. Dirbant žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje, kurios redakcinės kolegijos narys buvo J. Kubilius, tekdavo dalyvauti redakcijos ir kolegijos narių posėdžiuose, su profesoriumi žodžiu kitu persimesti ir kitais atvejais. Įstrigo jo išsakyta mintis: žurnale spausdinamuose straipsniuose nereikėtų vengti ir vienos kitos matematinės formulės, nes tai iškart sustiprintų nurodomų argumentų patikimumą, suteiktų solidesnį svorį žurnalui. Tenka prisipažinti, kad dirbusiems to meto žurnalo redakcijoje atrodė priešingai: kuo mažiau skaičių, formulių, tuo lengviau skaitomas straipsnis, nes juk žurnalas skirtas ne vien matematikams ir inžinieriams.

Šiandien apskritai nelengva įsivaizduoti, kad laikraštyje „Mokslo Lietuva“ pasisekimą turėtų straipsniai su formulėmis ar matematiniais įrodymais. Buvome pateikę Didžiosios Ferma teoremos įrodymą, kurio autorius buvo Genius Strazdas (savamokslis matematikos fenomenas), bet negavome jokio mūsų matematikų vertinimo ar atsakymo, nors būtent to tikėjomės, išskyrus kai kurių autoritetų skeptišką išankstinį nusiteikimą: ką čia Strazdas, jeigu matematikos ereliams ligi tol nebuvo pavykę šio uždavinio išspręsti… Reikia pasakyti, kad asmeniniuose pokalbiuose skeptiškai šį sprendimą vertino tiek Jonas Kubilius, tiek Vytautas Statulevičius, bet vargu ar jie bent kiek daugiau gilinosi į patį spendimą, o mes, to meto redakcijos darbuotojai, nebuvome užsispyrę gauti autoritetų raštišką teoremos sprendimo įvertinimą. Vyravo nuostata, kad mėgėjams brautis ten, kur profesionalai nesusidorodavo, tėra tuščia laiko gaišatis.

Svarbiausia, ir tai pabrėžė B. Genzelis, kad J. Kubilius visais lygiais gynė Vilniaus universiteto autonomiškumą ir jam sekėsi jį apginti. Partiniai funkcionieriai vengė viešai kištis į Vilniaus universiteto vidaus reikalus, nes žinojo, kad rektoriaus bemat gali būti pastatyti į vietą. Universitetas buvo gerbiamas, su jo nuostatomis taikstytasi. Vesdami ekskursijas po senuosius universiteto rūmus ar mokslo muziejų Šv. Jonų bažnyčioje (beje, J. Kubiliaus laikais prikeltoje iš prieš tai joje buvusio sandėlio) gidai į savo pasakojimus sugebėdavo įpinti, kad nuo Renesanso laikų šios mokslų šventovės autonomija buvo neliečiama vertybė, į kurią neturėjo teisės kištis nei dvasinė, nei pasaulietinė valdžia.
Ši nuostata gyva ir dabartiniame universitete. Kai įsismarkavę šalies aukštojo mokslo reformatoriai, pasiremdami naujo priimto Mokslo ir studijų įstatymo nuostatomis pradėjo susiaurinti Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomiją, Vilniaus universitetas pasipriešino ir toliau laikėsi savojo Statuto reikalavimų, laukdamas, kol dėl aukštojo mokslo reformos pasisakys Konstitucinis Teismas. Autoritetingiausias šalies universitetas vienintelis šalyje nepatvirtino naujo statuto, nesuformavo naujos tarybos ir neišsirinko naujo rektoriaus, nors šie reikalavimai numatyti naujame Mokslo ir studijų įstatyme. Pagal reformistinį įstatymą universiteto tarybą sudaro švietimo ir mokslo ministro bei akademinės bendruomenės skirtieji nariai, o Vilniaus universitetas siekia, kad ministras tarybą formuotų iš paties universiteto pasiūlytų kandidatų. Taip pat universitetas nori, kad esminiais klausimais dėl reorganizacijos, pertvarkos ir universiteto turto taryba savo sprendimus derintų su senatu, atstovaujančiu universiteto bendruomenei. Tai kova dėl autonomijos išsaugojimo.

Anot B. Genzelio, daugiamečio rektoriaus J. Kubiliaus suformuotas klimatas tebejaučiamas šiame universitete ir šiandien. Savo ruožtu pridursime: galima ginčytis, gerai ar blogai, kai tarp lygių yra norinčių būti lygesniais, bet universitetai turi būti atspara, nepasiduodanti abejotiniems laikinų valdininkų įnoriams ir nenusilenkiantys jų įžeistoms asmeninėms ambicijoms. Ginti universiteto autonomiją, priešintis politine ir ekonomine valdžia disponuojančių veikėjų įgeidžiams, vadinasi, siekti būti vakarietišku universitetu – tai savo esme „kubiliška“ pozicija. Universitetai turi tarnauti ir atsiskaityti visuomenei, o ne valdžiai – tai akademinio tapatumo ginties viena iš svarbiausių sąlygų.

Mokslininkai Ąžuolyne sudaro ne atskirą kastą

Mokslininkams skirtų ąžuolų Lietuvos Tautinio atgimimo ąžuolyne jau lapoja ne vienas kitas. Kone kasmet Ąžuolyną aplankantis Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos pirmininkas, Ąžuolyno talkininkas profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Juozas Algimantas Krikštopaitis turi savo maršrutą. Jis būtinai pasuka prie 1996 m. pasodintojo ąžuolo mokslo istorikų draugijos kūrėjui astronomui ir matematikui profesoriui, akademikui Pauliui Slavėnui, kurio 110-ąsias gimimo metines praėjusiais metais Vilniaus Antakalnio kapinėse paminėjo grupė mokslininko atminimą saugančių jo bendraminčių. Tuomet sustoja kaip prie artimo draugo ir prie Teodorui Grothusui (Theodor Grotthuss) pasodintojo ąžuolo. Šiam savo laiką pralenkusiam mokslininkui ir šiandien mokslo pasaulyje nepamirštam XVIII–XIX amžių sandūros fizikochemikui skirta J. A. Krikštopaičio monografija. Visai šalia auga liepaitė, kurią profesorius pasodino savo žmonai valstybinės premijos laureatei dailininkei grafikei Albinai Makūnaitei.

Jeigu pamėgintume suskaičiuoti, kiek ąžuolų Ąžuolyne pasodinta mūsų mokslininkams, tai vargu ar pavyktų lengvai suskaičiuoti. Mat tie ąžuolai dažniausiai sodinti jiems ne vien kaip mokslo įžymybėms. Kaip 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai pasodintais ąžuolais pagerbti ir tarp signatarų buvę mokslininkai: daktaras Jonas Basanavičius, profesoriai Mykolas Biržiška ir Pranas Dovydaitis. Tarp Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų dar daugiau mokslo žmonių, kurių pasodintieji ąžuolaičiai gražiai lapoja. Tai geografas prof. Česlovas Kudaba, etnologas, kraštotyrininkas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Vacys Milius, etnografas, religijotyrininkas, etninės kultūros tyrinėtojas baltų mitologas prof. Norbertas Vėlius, istorikas, archeografas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, prof. Antanas Tyla, kalbininkas, dialektologas, žodynininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas dr. Aloyzas Vidugiris, tautosakos tyrinėtojas, fundamentinių leidinių autorius akad. prof. Leonardas Sauka, menotyrininkas, dailininkas, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto Garbės pilietis prof., habil. dr. Vytenis Rimkus, fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, etnomuzikologė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Zita Kelmickaitė, tautosakininkas Konstantinas Aleksynas, filologė Danutė Krištopaitė, etninės kultūros tyrinėtojas, folkloristas prof. Stasys Skrodenis.

Taigi ištisas Lietuvos mokslo ąžuolynas, kurio atskiras įžymybes būtų galima vardyti dar ilgai. Ar ne tai ir yra Lietuvos Tautinio atgimimo ąžuolyno sukūrimo didžioji prasmė – telkti prie savo kamieno ir po lapojančių medžių šakomis visa, kuo turtinga ir gali didžiuotis Lietuva.

Gediminas Zemlickas