Lietuvių leksikografijos ir raštijos pradininko darbams ir asmenybei paminėti gegužės 9–11 dienomis vyko „Konstantino Sirvydo skaitymai“. Jie buvo pradėti gegužės 9-ąją Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje Konstantino Sirvydo (1578 / 1581–1631) valanda, kurioje dalyvavo šios bažnyčios rektorius kunigas Stasys Kazėnas SJ, Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, doc. dr. Darius Kuolys, režisierius ir aktorius Algirdas Latėnas, o muzikinę dalį atliko Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras AVE VITA (vadovas Kastytis Barisas).
Antrąją skaitymų dieną vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Konstantinas Sirvydas – lietuvių leksikografijos pradininkas“. Joje pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo Lenkijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos ir Lietuvos kalbininkai. Konferencijos organizatorius – Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centras, parėmė Lietuvos mokslo taryba, o konferencijos partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.
Gegužės 11 d. buvo skirta išvykai į Anykščius, kur Dabužiuose ir buvo pagerbtas iškilusis kalbininkas. Iškilmės prasidėjo prie Konstantino Sirvydo paminklo (skulptorius Jonas Žukas) Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje, kur prie paminklo gėlių padėjo Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius ir Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė. Šv. Mišias K. Sirvydui atminti aukojo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas SJ, pasakęs ir įspūdingą pamokslą. Po Šv. Mišių bažnyčioje vertingomis knygomis buvo apdovanoti nacionalinio konkurso „Mano žodynas“ nugalėtojai, atvykę specialiai į šias iškilmes iš įvairių Lietuvos vietų. Aplankyta ir K. Sirvydo gimtinė buvusiame Sirvydų kaime netoli Dabužių, kurią šiandien mena atminimo akmuo su užrašu „Šiame Sirvydų kaime 1579 m. gimė lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas“.
Renginiai toliau tęsėsi Anykščių sakralinio meno centre, kur vyko Konstantino Sirvydo valanda. Turiningas prakalbas pasakė J. Zabarskaitė ir D. Kuolys, o aktorius A. Latėnas perskaitė ištraukas iš K. Sirvydo pamokslų rinkinio „Punktai sakymų“. Popietę paįvairino Anykščių muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblis „Pavana“ (vadovė Lina Pipirienė), fleitininkų trio (vadovė Vitalija Dulevičienė) ir Anykščių kultūros centro istorinių šokių studijos „Baltoji pavana“ (vadovė Jūratė Uselienė) šokėjai. Sakralinio meno centre veikė žodynų paroda iš monsinjoro Alberto Talačkos asmeninės bibliotekos ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos fondų. Buvo pristatyti Antano Baranausko vidurinės mokyklos pradinių klasių mokinių parengti žodynėliai.
Keliaujant į Anykščius šnekinome kalbininką, humanitarinių mokslų daktarą prof. Vincentą Drotviną, kuris K. Sirvydui skirtoje konferencijoje skaitė pranešimą „Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ – Mažosios Lietuvos XIX a. žodynų šaltinis“, o grįžtant – Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vadovę, humanitarinių mokslų daktarę Zitą Šimėnaitę, kuri yra ir K. Sirvydui skirtos tarptautinės konferencijos organizacinio komiteto narė. Šiame laikraščio „Mokslo Lietuva“ numeryje pateikiame pašnekesio su profesoriumi pirmąją dalį, o kitame numeryje telksimės ir Z. Šimėnaitę.
Profesorius Vincentas DROTVINAS daug dėmesio skiria Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos ir ypač leksikografijos istorijos tyrinėjimams. Profesorius parengė ir 2009 m. išleido Jokūbo Brodovskio (Jakob Brodowski, ~1692–1744) „Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum: rankraštinis XVIII amžiaus žodynas: dokumentinis leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių registru“. Parengė rankraštinius XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynus („Lexicon Lithuanicum“, 1987 m.; „Clavis Germanico-Litwana“ 4 t., 1995–1997 m.). Išleido knygų: „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“ (su Vladu Grinaveckiu, 1970 m.), „Augustas Šleicheris – lituanistas“ (1979 m.), taip pat leksikologijai skirtų mokymo knygų.
Pirmas įspūdis apie konferenciją
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, kokį įspūdį Jums paliko tarptautinėje konferencijoje „Konstantinas Sirvydas – lietuvių leksikografijos pradininkas“ skaityti pranešimai? Mačiau, kad įdėmiai klausėtės, be to, kartu su dr. Izabela Winiarska-Górska iš Lenkijos pirmininkavote baigiamajam konferencijos posėdžiui. Kas labiausiai krito į akis?
Vincentas Drotvinas. Į akis krito pranešimų eklektiškumas, bet tokioje konferencijoje kitaip ir negalėjo būti. Jeigu pradėsi kalbėti tik apie žodžius, tai daugumai klausytojų bus neįdomu. Todėl konferencijoje išgirdome pranešimus apie Konstantino Sirvydo epochą, jo Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje skaitytus pamokslus ir daugelį kitų dalykų. Man atrodo, kad visa tai yra labai svarbu ir įdomu.
ML. O kaip tokio pobūdžio konferenciją padaryti ne eklektišką, jeigu joje dalyvauja įvairių šalių skirtingų mokslinių interesų kalbininkai, kuriems rūpi skirtingiausi dalykai? Ir labai gerai, kad rūpi, nes tada ir mes galime išgirsti kaip kartais tuos pačius dalykus iš skirtingo žvalgos taško nagrinėja ir vertina kitų kraštų mokslininkai.
V. Drotvinas. Visi pranešėjai pateikė savo tyrinėjimų išdavas, bet niekas nesiėmė apibendrinti, siekti platesnių išvadų. Juk ką žinome apie Sirvydą? Buvo teologas, rinko tarmėje paplitusius žodžius ir kūrė lietuvių kalbos naujadarus, parašė trikalbį žodyną, išleido lietuvių kalba su vertimais į lenkų kalbą pamokslų rinkinį „Punktai sakymų“ (I d. – 1629, II d. išleista 1644 m. jau po K. Sirvydo mirties), kaip manoma, apie 1630-uosius parašė gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“, kuri neišliko. Vieni jo užfiksuoti žodžiai išliko ligi mūsų dienų, kiti nunyko. Bet visa tai tėra enciklopedinės žinios ir vertinimas. Blogai, jei tik tiek siekia mūsų dabartinis pažinimas.
ML. Argi ne visas Lietuvos istorijos mokslas yra panašioje padėtyje, ne vien kalbos istorijos mokslas: žinome įvykių nuotrupas, ir tas pačias dažnai mitologizuotas ar net iškreiptas, svetimšalių interpretatorių savais smilkalais pasmilkytas. Klaidžiojame tarp praeities šešėlių, ne visada žengiame tvirtu žinojimo keliu. Iš klaidingų ar netikslių prielaidų dažnai darome išvadas ir jas priimame kaip tiesą. Tokia realybė.
V. Drotvinas. Anais laikais mūsų žymieji kalbos ir literatūros istorikai, net ir iškilusis Jurgis Lebedys rašė: buvo toks ir toks kalbos mokslu besidomintis kunigas, o toliau iškart peršokdavo į liaudinės jo surinktos ar pateiktos leksikos apžvalgą. Mat reikėjo būtent liaudišką leksiką iškelti, sureikšminti, nes šitaip kartu buvo keliama ir liaudis. Bet tai juk toli gražu ne visas Sirvydas.
Sirvydas svarbus ir polonistikai
ML. Būtent Lenkijos kalbininkė, jei neklystu, Zofia Sawaniewska-Mochowa, kalbėjusi apie mažai žinomą K. Sirvydo 1641 m. lenkišką-lotynišką žodyną, pabrėžė K. Sirvydo reikšmę taip pat ir polonistikai.
V. Drotvinas. Be jokios abejonės jis svarbus polonistikai. Mat tame jo parašytame trikalbiame žodyne „Dictionarium trium lingvarum“ pirma kalba yra lenkų, o lietuvių kalbos žodžiai jau yra antriniai. Lenkai jau turėjo tam tikrą įdirbį – kalbininko Gregorijaus Knapijaus (Grzegorz Knapiusz, Cnapius, Gregorii Cnapii, 1564–1638), Sirvydo mokytojo Vilniaus jėzuitų akademijoje žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ ir vokiečių kilmės lenkų leksikografo Mikalojaus Folkmaro (lot. Nicolaus Volckmarus) 1613 m. keturkalbį žodyną. Tai lenkų kalbotyros paminklai – jų leksikografijos pagrindas.
Pirmasis Sirvydo lietuvių kalbos žodynas nėra visai savarankiškas, bet veikiau lenkiškas žodynas su lietuviškais atitikmenimis. O kas jame grynai lietuviška, dar reikia tyrinėti. Minty turiu Maskvos centriniame archyve vienintelį originalų, bet defektinį egzempliorių, prasidedantį 10-uoju lapu. Pasak Ingės Lukšaitės, kuri rėmėsi XVII a. reformacijos veikėju S. Risinskiu, minėtas žodynas buvo pavadintas „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ (Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas). Jis galėjo būti išspausdintas prieš 1620-uosius metus ir buvo trikalbis: lenkų-lotynų su lietuvių kalbos atitikmenimis. O vėlesnį ir solidesnį lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų žodyną pavadintą „Dictionarium trium lingvarum“ Sirvydas išleido 1631 m. Vilniuje. Šis žodynas buvo pakartotas 1642, 1677 ir 1713 metais. Kone tris šimtmečius tai buvo vienintelis Didžiojoje Lietuvoje naudojamas žodynas.
ML. Ar jame buvo ir iš liaudies paimtų lietuviškų žodžių?
V. Drotvinas. Vieni iš liaudies paimti, o kiti – lotynų ar lenkų žodžių lietuviškieji atitikmenys. Visa tai reikia tyrinėti.
ML. K. Sirvydas nesibodėjo nukalti lietuviškų žodžių, kurių jam kaip žodynininkui kartais pristigdavo.
V. Drotvinas. Lietuvių kalbą Sirvydas apdovanojo tokiu žodžiu kaip kupranugaris. Ligi tol naudotas verbliudas – skolinys iš lenkų kalbos. Pedagogą Sirvydas siūlė vadinti vaikavedys, bet šis žodis lietuvių kalboje neprigijo. Žodį filosofija vertė į protomeilė. Gražiai pasakyta – proto meilė – bet neprigijo, įsigalėjo graikiškas filosofija. Iš Sirvydo sukurtų ir prigijusių, ligi šiol naudojamų žodžių paminėtini mąstytojas, pratarmė, kokybė, medvilnė, spaustuvė, taisyklė, turgavietė, virtuvė ir kai kurie kiti. Nėra paprasta atsakyti, kodėl vieni žodžiai prigijo, o kiti – ne.
ML. Kam Sirvydas rašė savo trikalbį žodyną, į ką orientavo? Toks pats klausimas kyla ir dėl pamokslų knygos „Punktai sakymų“ (originale „Punkty kazań“, 1629 m.). Vargu ar to meto Vilniaus jėzuitų akademijai (universitetui) labai reikėjo tų lietuviškų žodžių, kai dėstoma buvo lotyniškai.
V. Drotvinas. Konferencijoje nuskambėjo mintis, kad Sirvydo žodynas ir pamokslai buvo skirti elitui. Priminta, kad lenkų kalboje prigiję skoliniai iš lotynų kalbos jau XVI a. buvo įsigalėję. Bet Sirvydas tuos žodžius vertė į lietuvių kalbą, o ne aklai kartojo. Nepamirškime, kad K. Sirvydas Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto studentams dėstė tokius teologijos ir filosofijos dalykus, kurių paprastais žodžiais neišreikši. O kadangi savo studentus, būsimuosius kunigus ruošė lietuviškoms parapijoms ir pamokslus sakė lietuviškai bei lenkiškai, tai turėjo ieškoti lietuviškų atitikmenų.
Sirvydo darbai kaip raktas į epochą
ML. Kiek giliai mes šiandien suprantame Sirvydo ir jo amžininkų siekius, nuostatas? Kitaip tariant, kiek per Sirvydą galime suvokti ir kitus to meto Lietuvos iškiliuosius, epochą?
V. Drotvinas. Tokiomis progomis kaip kad ši konferencija vaizdas po truputį ryškėja, tam konferencijos ir reikalingos. Bus išleistas skaitytų pranešimų rinkinys, tada viename daikte jau turėsime ir tam tikrą bent kiek išsamesnį vaizdą, nors iki apibendrinimų dar toli. Bent žinosime, kas vienu ar kitu klausimu ką sako. Vieniems tyrinėtojams rūpi Sirvydo sakyti pamokslai, kitiems – jo surinkti ar paties nusikalti žodžiai. Prie pastarųjų tyrinėtojų aš ir save priskiriu, domiuosi, kokius žodžius iš Sirvydo perėmė lietuviai, o kokių nepriėmė.
Savo metui Sirvydas buvo labai plataus profilio kalbininkas, ir ši mintis nuskambėjo konferencijoje. Tuo jis skyrėsi nuo kai kurių mūsų laikų kalbininkų, todėl Sirvydą tyrinėjant lauktina platesnio požiūrio, drąsesnių išvadų ir apibendrinimų.
Pagirdamas konferencijos organizatorius, pasakysiu, kad tai pirmoji tokia konferencija, kur taip plačiai užgriebta Sirvydo epocha, jo asmenybė, darbai.
ML. Truputį gal ir keista, kad tai bene pirmoji plataus masto tarptautinė Sirvydui skirta konferencija, nes Kazimierui Būgai, Jonui Jablonskiui ir kai kuriems kitiems kalbininkams būta ne vienos didelės apibendrinančios tarptautinės konferencijos. Kai kuriose iš jų įsiminė anksti šį pasaulį palikusio ukrainiečių kalbininko Anatolijaus Nepokupno pranešimai ir įžvalgos, įspūdį darė pati šio entuziastingo ir Lietuvą karštai pamilusio mokslininko asmenybė.
V. Drotvinas. Tokiose konferencijose paprastai būna visokiausių pranešimų, kartais ir mažai ką bendra turinčių su vienam ar kitam kalbininkui skiriamu renginiu. Organizuojant pateikiamas projektas, pasisekus gaunamas finansavimas, bet tokia konferencijų organizavimo tvarka nepadeda išvengti tam tikro eklektiškumo. Pirmasis Sirvydui skirtos konferencijos pranešėjas Tadeusz Piotrowski iš Lenkijos susiejo aptariamo meto Europoje buvusius įvairiakalbius žodynus, pradėjęs nuo XVI ir užbaigęs XIX amžiumi. Informatyvus palyginimas, kuris buvo labai naudingas.
ML. Italų kalbininkas Diego Ardoino, kuris yra prof. Pietro Umberto Dini mokinys remdamasis Romos jėzuitų archyvo duomenimis, patikslino kai kuriuos K. Sirvydo biografijos faktus. Gaila, kad to paties negalime pasakyti apie jaunuosius Lietuvos tyrinėtojus, nelabai girdėti, kad kuris būtų iš užsienio šalių archyvų parsivežęs naujų didesnių atradimų. O juk mūsų mokslininkams pasaulis tapo atviras.
V. Drotvinas. Tas Romos jėzuitų archyvas, kuriame sėkmingai pasidarbavo Diego Ardoino, ne taip lengvai, kaip kai kam atrodo, pasiekiamas. Net jei pavyktų gauti šiokį tokį finansavimą ir leidimą tame archyve padirbėti, ar daug kam iš mūsų jaunųjų prieinamos kad ir Europos kraštų kalbos, kuriomis ten sukaupti dokumentai parašyti? Italui Diego Ardoino lotynų kalba sunkumų nekelia, jam lengviau pasiekti Romą. Iš lietuvių tyrinėtojų Romos jėzuitų archyvą geriausiai pažinojo profesorius, teologijos daktaras kunigas Paulius Rabikauskas SJ (1920–1998). Studijavo 1951–1953 m. Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, vėliau dirbo šiame universitete, tapo Bažnyčios istorijos fakulteto dekanu, o 1975–1978 m. universiteto vicerektoriumi, tad turėjo galimybių gerai susipažinti ir su Romos jėzuitų archyve esančia lituanistikai reikšminga medžiaga. Parašė ir išleido knygas „Lietuvos globėjas šv. Kazimieras“, „Krikščioniškoji Lietuva“, „Vilniaus Akademija ir Lietuvos jėzuitai“.
Labai gerai, kad Diego Ardoino dar sykį peržiūrėjo Romos jėzuitų archyve saugomus mums svarbius dokumentus. Dabar visiškai baigtas ginčas kad ir dėl Sirvydo pavardės rašymo.
ML. Tyrinėtojus iš teisingo kelio buvo išmušęs lenkiškai užrašytas mūsų kalbininko pavardės variantas – Szyrwid. P. Rabikausko buvo aiškiai pasisakyta už pavardės formą Sirvydas.
V. Drotvinas. Taip, bet 1952–1984 m. Kostui Korsakui vadovaujant tuometiniam Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, buvo aiškiai pasakyta tą pavardę tarti ir rašyti Širvydas. Atseit paties Sirvydo ranka lenkiškai jo pavardė užrašyta Szyrwid. Romos jėzuitų archyve dar P. Rabikauskas aptiko paties Sirvydo užrašyta Constantinus Syrwid manu propria (t. y. savo ranka). Diego Ardoino ekrane parodė dvi vietas su paties Sirvydo ranka užrašyta savo pavarde, tad dėl jos rašybos tyrinėtojams neturėtų kilti jokių abejonių.
ML. 1971 m. išleistoje „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ III tome Sirvydui skirtame straipsnyje pateiktos abi pavardės užrašymo formos, bet pirmoji – Širvydas.
V. Drotvinas. Įsitvirtinusių nuostatų būna sunku atsikratyti. Kai Diego Ardoino ekrane parodė Sirvydo ranka užrašytus tekstus, aš mokslininką pasveikinau su galutinai baigtomis diskusijomis dėl vieno iš mūsų raštijos pradininkų pavardės rašymo.
ML. Mes vis dar kapstomės tarsi pradiniame humanitarinių tyrinėjimų etape, kai tenka diskutuoti kad ir dėl kai kurių pavardžių užrašymo formų. XX a. net lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio pavardė buvo tariama ir užrašoma skirtingai: Duonelaitis, Donelaijtis, Donalitius ir t. t. Gerai, kad Kazimieras Būga atkūrė, atlietuvino ir sunormino Lietuvos kunigaikščių vardus, o tai ir šiandien gal tartume Mendogas, Jademinas ar Gideminas, Kejstutas, Olgerdas… Tauta ilgus amžius buvo priversta kartoti iškraipytus net savo didžiųjų karžygių vardus ir tik XX amžiuje juos susigrąžino. Ir tai ne visus. Keistai lietuvio ausiai skamba Netimero, jo brolio Zebedeno vardai, susiję su šv. Brunono misija ir žūtimi 1009 m., kai pirmą kartą Kvedlinburgo analuose (lot. Saxonicae Annales Quedlinburgenses, vok. Quedlinburger Annalen) paminėta Litua, t. y. Lietuva…
V. Drotvinas. Ne patys lietuviai tuos vardus istorijos šaltiniuose užrašė, į istorinius dokumentus jie pateko per vokiečių, lenkų, rusinų raštininkų rankas. Daugelis mūsų didžiųjų kūrėjų savo vardus ir pavardes rašė lotynizuota forma, nes studijavo Vakarų Europos universitetuose, dirbo užsienio šalyse, o ten buvo tokia vardų ir pavardžių užrašymo tvarka. Su autentiškų vardų užrašymo forma susiduria ir kitos tautos, lietuviai jokia išimtis.
Viršukalnėms sunku rasti palyginimą
ML. Sirvydas ir Donelaitis. Asmenybės taip ir prašosi sugretinimo, nors pirmasis reiškėsi XVII, o antrasis XVIII amžiuje. Abu savo veiklos sričių pradininkai, savotiški ledlaužiai. Sirvydas – vienas svarbiausių lietuvių raštijos pradininkų, kurio trikalbis žodynas (lenkų-lotynų-lietuvių) ligi šiol neprarado savo vertės. Veikiausiai niekada nepraras, lygiai kaip ir pasaulietinės lietuvių literatūros pradininko Donelaičio poema „Metai“. Žodynui paprastai netaikoma sąvoką šedevras, bet argi Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ nevertas šedevro vardo kaip ir K. Donelaičio poema „Metai“? Abi šios asmenybės ligi šiol nepralenktos savo veiklos baruose, ir vargu ar kada nors bus pralenktos.
V. Drotvinas Pralenkti pirmuosius labai sunku, turi praeiti labai daug laiko, kad gimtų toks milžinas.
ML. Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis – nauji vardai jau XX a. kalbos mokslo viršūnėse.
V. Drotvinas. Kiti laikai, kitos sąlygos, kitos mokslo užduotys, tad sunku lyginti skirtingų epochų kalbininkus ar literatus. Būga, Jablonskis pagal išsilavinimą buvo profesionalūs filologai ir lingvistai, o Sirvydas stovėjo prie mūsų raštijos, leksikografijos pamatų, nuo jo prasideda mūsų kalbos mokslas.
ML. Važiuojant į Anykščių kraštą, K. Sirvydo ir mūsų garsiųjų rašytojų gimtinę (Jono Biliūno, Antano Baranausko, Antano Vienuolio) gera proga pasvarstyti, ko reikėtų, kad visuomenė labiau domėtųsi lietuvių kalbos istorija. Juk net tikrų „sirvydistų“ po Kazio Pakalkos mirties, ko gero, nebeturime, tad ir platesnio XVII a. kalbos mokslo apibendrinimo metui dar nesame pribrendę.
V. Drotvinas.Manau, kad Sirvydui skirtoje konferencijoje daug pasakyta. Nereikia norėti, kad pasakyta būtų viskas – tai neįmanoma. Antai Jūratė Pajėdienė skaitė pranešimą apie K. Sirvydo leksikografinio darbo patirties atspindžius jo pamoksluose. Mes ligi šiol vis dar neturime K. Sirvydo „Punktai sakymų“ žodyno. Būtų pravartu palyginti, kokie žodžiai yra jo trikalbiame žodyne ir kokie – „Punktuose sakymų“. Kai tokį žodyną turėsime, daug ką aiškiau galėsime pasakyti. Kalbos istorikė Virginija Vasiliauskienė pranešime „Konstantino Sirvydo „Punktų sakymų“ turinys, sandara, šaltiniai“ labai gražiais pavyzdžiais sustiprino savo plėtotos temos teiginius.
Praeis metai kiti, bus antrieji tokio pobūdžio Sirvydo skaitymai, išgirsime apie naujus tyrimų rezultatus. Tie patys lietuvių ir lenkų tyrinėtojai, neabejoju, dar skaitys iš naujo K. Sirvydo darbus, aptiks naujų tyrinėjimo gairių, tad Sirvydo ir jo gyventosios epochos supratimas tik gilės.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas