Ekspresionizmo 100-osioms gimimo metinėms
Pabaiga, pradžia Nr. 9
Šiai apskritojo stalo diskusijai pretekstą davė balandžio 17 d. Vilniaus privačioje galerijoje 2W atidarytoji ekspresionizmo dailėje šimtmečiui skirtoji paroda „Kultūrų tiltai. Berlynas–Vilnius–Maskva“. Lietuvos sostinėje buvo eksponuoti 22 šiuolaikinių Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos dailininkų, kuriems artimi ekspresionistinės tapybos principai, paveikslai. Prieš tai paroda jau spėjo pabuvoti Berlyne, o gegužės 15 d. atidaryta Maskvoje.
Mūsų diskusijoje dalyvauja keturi dailininkai, parodos dalyviai. Tai galerijos „Non Omnes“ (Maskva) direktorė Natalija JANKOVSKAJA, Rusijos dailininkų sąjungos narė, ekspresionizmo šimtmečiui skirto projekto viena iš iniciatorių ir organizatorių. Antroji viešnia – galerijos „Non Omnes“ menotyrininkė, Rusijos dailininkų sąjungos narė Tamara Grigorjeva. ji yra Menotyrininkų ir Dailės kritikų NVS šalyse asociacijos narė, kūryboje reiškiasi kaip tapytoja ir grafikė. trečiasis pašnekovas – projekto rėmėjas architektas, tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, viešbučio „Europa City Vilnius“ galerijos „Juozas art“ steigėjas ir savininkas Juozas Pranckevičius, kurio lėšomis Lietuvos dailininkų darbai buvo nuvežti į Berlyną ir sudaryta galimybė Maskvoje dalyvauti keliems dailininkams. Ketvirtasis pašnekovas – Vilniuje vykstančios parodos kuratorius, antrasis ekspresionizmo šimtmečiui skirtos parodos iniciatorius ir organizatorius Saulius Kruopis. Jį pažįstame kaip menininkų asociacijos „Tiltas“ prezidentą, Lietuvos dailininkų sąjungos narį, tapytoją ir grafiką, jau spėjusį surengti 115 tapybos kolekcijos parodų Lietuvoje ir kitose šalyse, 70 personalinių parodų dalyvį.
Mitų kūrimo menas
Mokslo Lietuva. Gerbiamieji diskusijos dalyviai, pakalbėkime apie menininkams taip reikalingą kūrybinę laisvę. Apsistojome ties 1913 metais, kai subyrėjo vokiečių dailininkų ekspresionistų pastatytasis „Tiltas“ (Brücke) – taip vadinta pirmuosius ekspresionistus jungusi grupė. Ji baigė savo egzistenciją, bet ekspresionizmas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse sparčiai plito ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Berlynas virto tikru ekspresionizmo dailėje centru. Kaip tie avangardinio meno atstovai buvo suvokiami ir priimami visuomenėje, kiek laisvai galėjo reikšti savo menines idėjas, pagaliau iš ko gyveno?
Saulius Kruopis. Per aštuonerius gyvavimo metus „Brücke“ dailininkai surengė bene 75 parodas, kone po dešimt kasmet. Stebėtinas produktyvumas, nors kaip sakyta, per septynerius metus nebuvo nupirkta nė vieno jų paveikslo. „Brücke“ grupės branduolį sudarė apie 70 narių (skaičius kasmet keitėsi), iš jų 30 atvykę iš Aacheno, Budapešto, Maskvos, Oslo ir Soloturno. Bet tik apie 20 narių buvo dailininkai. Grupės veikloje trumpai dalyvavo ir Edvardas Munkas (Edvard Munch, 1863–1944), Anri Matisas (Henri Matisse, 1869–1954), Vasilijus Kandinskis (1866–1944), Ema Riter (Emma Ritter, 1878–1972), čekas Bohumilas Kubišta (Bohumil Kubišta, 1884–1918). Dalyvavo ir du šveicarai, sūnus ir tėvas – Diegas Džakometis (Diego Giacometti, 1902–1985) ir Džovanis Džakometis (Giovanni Giacometti, 1868–1933). Tad ,,Brücke“ buvo europietiška grupė. Kuriančiųjų ir besimėgaujančiųjų bendruomenėje išsiskyrė dvi kategorijos – kuriantieji, arba aktyvieji, nariai ir pasyvieji nariai (daugiausia iš draugų aplinkos). Pasyvieji nariai – gydytojai, advokatai, finansininkai, leidėjai, meno mecenatai ir pan. Grupėje dalyvavo vienintelė institucija – Leipcigo knygų (verslo) muziejus. Visi tikrieji ir netikrieji nariai mokėjo nario mokestį – po 25 markes per mėnesį, nuo kurių priklausė grupės narių dailininkų gerovė. Tos paramos dėka jie galėjo savo parodas rengti Vokietijoje, Suomijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. Tam, kas priklausė šiam ratui, kasmet būdavo išsiunčiama originali grafinė nario kortelė su ranka įrašyta pavarde, taip pat grupės veiklos ataskaita. Tokius nario bilietus ir mes išdaliname kiekvienam svečiui ar dalyviui Nidoje tapybos plenero metu.
ML. Epochos vėjai paliko labai ryškius pėdsakus pirmųjų dailės ekspresionistų kūryboje. Gyvenimo technizacija ir įvairiapusiškas modernėjimas keitė žmonių gyvensenos įpročius ir normas, menai taip pat neliko nuošalyje. Net ir grupės „Brücke“ veikloje galima pastebėti tam tikrus reglamentus, savo nariams keliamus reikalavimus, lyg ir ne visada suderinamus su dailininko „laisve“, veikiau primenančius sąmoningai projektuojamus siekius. Tai jau ne vien meninės atmosferos kūrimas, bet ir menininkų socialinės gyvensenos formavimas.
Tamara Grigorjeva. Kiekvienos meninės grupuotės susibūrimas – jau socialinis faktas. Nors „Brücke“ grupės nariai priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams, bet dailininkai kūrė laisvai. Grupę rėmusieji mecenatai suprato ir vertino to meto avangardistų meną, tad savo apsisprendime ir menininkai, ir mecenatai buvo laisvi.
ML. Tiek laisvi, kad net autoritetingą dailininką Maksą Pechšteiną iš „Brücke“ grupės pašalino už grupės nuostatų pažeidimus?
Natalija Jankovskaja. „Brücke“ grupėje buvo labai skirtingos asmenybės, pradedant dailininkais ir baigiant dailės mecenatais, bet visus vienijo tam tikra idėja. Tai pasakytina ir apie grupėje susibūrusius gan skirtingus dailininkus. Kiekviena idėja jos sekėjus kažin kiek ribojo, vertė paklusti tam tikroms taisyklėms ir reikalavimams, bet kartu ir subūrė, palaikė grupės gyvybingumą.
S. Kruopis. Ekspresionizmo dailės istorijai vieta chrestomatijose, mums laikas pereiti prie nūdienos aktualijų. Žinoma, istorija tam tikru būdu veikė ir tebeveikia menininkų savimonę, apie tai galėtų pasisakyti ir šio pašnekesio dalyviai.
ML. Teisinga pastaba, tad pats laikas pasvarstyti, kaip yra šiandien, kokiais principais vadovaujasi ekspresionistine maniera tapantys dalininkai, kas juos buria ir skiria?
S. Kruopis. Jau seniai nėra jokių taisyklių, nors mes visi siekiame sudaryti „laisvų menininkų“ įspūdį, bet tai tik siekis. Dailininkus skirstau į kelias kategorijas. Pirmajai kategorijai priklauso idealistai, kuriantys atsidavę tam tikrai idėjai. Tai tikri grynuoliai, laukiantys mūzos bučinio. Tokie tapytojai dažniausia skursta, vos suduria galą su galu. Kitai kategorijai priklauso dailininkai-verslininkai siekiantys tam tikros naudos: vykdo užsakymus, seka paklausą rinkoje, prisitaiko prie konjunktūrinių ir kitų reikalavimų. Tai dar ne didžiausia blogybė. Blogybė, kai prarandamas padorumas, kai nebūdamas menininkas žmogus save garsiai tokiu vadina ir bet kokia kaina stengiasi užpildyti rinką savo darbais. Tokių pažįstu net dešimtis, jie labai apsukrūs ir gyvybingi. O jų darbai jokios vertės dažniausia neturi, nors visur šiandien juos gali pamatyti. Vienas toks autorius man prisipažino, kodėl savo produkcijos jis nepasirašinėja – jam gėda pasirašyti, nes darbus „kepa“ kaip su konvejeriu. Vienos didelės bendrovės atstovas, verslininkas man sako: „Sauliau, kaip mums reikia elgtis su tokiais, kurie dešimt kartų įkyriai veržiasi į firmą? Vienuoliktą kartą tiesiog nuperkame tą jų darbelį, kad tik toks autorius daugiau nepasirodytų.“
Man labai skaudu, kad tokio diletantiško meno šiandien visur prikabinta ir Nidoje. Kiekviename Nidos viešbutyje rasite ne tikrų meno kūrinių, o nevertų paveikslais vadintis darbų. Bandžiau kalbėtis su tais vadinamais dailininkais – jie visiškai nesavikritiški ir nejaučia atsakomybės. Tokius vadinu apgavikais, nes žmonės sumokėję pinigus galvoja, kad įsigijo vertingą meno kūrinį.
Vilniaus dailės akademijoje man dėstęs dailininkas Kęstutis Zapkus, gyvenantis JAV, labai taikliai apibūdino trečiajai kategorijai priklausančius dailininkus. Jis sakė: „mitą sukurti grupei lengviau, negu dirbant vienam“. Man atrodo, kad šiai kategorijai mes ir priklausome: subūrėme bendraminčius, organizavome šiuolaikiniams ekspresionistams skirtą parodą Berlyne, Vilniuje ir Maskvoje, išleidome paro-dos katalogą. Išplėtėme geografines parodos ribas, ko kiekvienas atskirai nebūtume sugebėję padaryti. Būdami labai skritingi, kiekvienas po savo plytą galime įmūryti į mūsų bendrai statomą kultūros tiltą.
Kai dangaus siųstas sumanymas pasiekia žemę
ML. Kaip kilo šio projekto sumanymas?
S. Kruopis. Danguje kilo, apie tai per parodos atidarymą 2W galerijoje Vilniuje priminė mūsų viešnia Natalija.
N. Jankovskaja. Iš tiesų taip ir buvo. Prieš dvejus metus Karolinos viešbučio ir konferencijų centre tapytojas S. Kruopis organizavo Vilniaus plenero metu sukurtų dailininkų darbų parodą, jos dalyviai galėjo iš televizijos bokšto apžvalgos aikštelės pasigrožėti Vilniumi ir apylinkių vaizdais. Stovėjome 300 m aukštyje, grožėjomės, tenai ir kilo mintis surengti parodą, kuri apjungtų vokiečių, lietuvių ir rusų dabarties dailininkus, kurių tapymo maniera artima ekspresionizmui. Kai pasijunti pakylėtas, kiek arčiau dangaus, tada ir aplanko prakilnios idėjos.
S. Kruopis. Tokios idėjos paprastai kyla ne niurzgliems kitų veiklos kritikams, ar tik savimi besirūpinantiems narcizams, bet atviros sielos kūrėjams. Jeigu pati Natalija nebūtų meniškos prigimties natūra, tarptautinių projektų dalyvė, tai jokia idėja nesuplasnotų.
N. Jankovskaja. Iš paukščio skrydžio daug kas paprasčiau atrodo. Nutarėme, kad reikia į bendrą tarptautinį projektą sujungti tris sostines – Berlyną, Vilnių ir Maskvą. Saulius tuojau pastebėjo, kad Vilnius kaip tik pusiaukelėje tarp Maskvos ir Berlyno, tad beliko nutiesti tarp šių sostinių kultūros tiltą. Vilniaus televizijos bokštas projekto sumanyme suvaidino svarbų vaidmenį.
ML. Kokios pagalbos projektui sulaukėte iš savo valstybių institucijų?
S. Kruopis. Daugiau moralinio palaikymo. Jeigu ne mūsų kolega dailininkas Juozas Pranckevičius, tai nebūtume įstengę nuvežti lietuvių dailininkų tapybos darbų į Berlyną. Padėti paveikslus nuvežti į Maskvą sutiko Lietuvos Respublikos ambasada Maskvoje. Aišku, esu parašęs labai išsamų projektą į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, bet dar laukiu atsakymo. Tikiuosi, kad mes gausime paramą, nes būtų visiškas nesusipratimas, tikra gėda nematyti to, kas spindi. Užpernai gerą pusmetį iki parodos Berlyne viską smulkiai raštu išdėsčiau Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkui ir atidaviau visus projekto svertus. Dar pridėjau, kad mūsų sumanytas tiltas gali tęstis net iki Kalkutos, kur taip pat jau dvejus metus laukia mūsų jungtinės parodos. Ar pavydo jausmas sukilo, ar juoda katė perbėgo, o gal tiesiog buvo pamiršta, bet niekas nepajudėjo iš mirties taško. Kai jau reikėjo išvykti su tapybos kūrinais į parodą Berlyne, parama buvo gauta tik iš „Europa city“viešbučio direktoriaus ir LATGA-A paramos fondo. Organizuojant parodą Vilniuje, mano nuostabai, LDS labai pasitaisė, nuoširdžiai rėmė, o draugijos Projektų ir informacijos tarnybos vadovė Eglė Grigaliūnaitė-Bertašienė aktyviai komunikavo, net pasitiko dvi Maskvos menininkes geležinkelio stotyje. Trys moterys pačios tempė paveikslus iki mašinos ir iki galerijos. Lietuvoje įsitvirtinusi tokia tvarka: jeigu kokia institucija iš projekto jaučia ir sau būsimą naudą, tuomet pagalbos galima tikėtis. Mūsų projektas nekomercinis, matyt, ir tos naudos nelabai matyti.
N. Jankovskaja. Rusijos kultūros ministerija mūsų projektą morališkai palaikė, parašė gražų laišką, kuriame mus kaip organizatorius pagyrė, bet suteikti finansinės paramos neįstengė.
T. Grigorjeva. Bent jau į mūsų privačios galerijos „Non Omnes“ pastangas buvo atkreiptas dėmesys, nes ministerija galėjo net ir į prašymą neatsakyti. Deja, net ir tokio geranoriškumo iš Rusijos muitinės vadovybės mes nesulaukėme, todėl Berlyno parodoje turėjome eksponuoti Vokietijoje tuo metu buvusius rusų dailininkų darbus.
N. Jankovskaja. Norėdama kiek pagyvinti mūsų pašnekesį pasakysiu, kad iš Vilniaus ekspresionizmo šimtmečiui skirta paroda „Kultūrų tiltai. Berlynas–Vilnius–Maskva“ buvo perkelta į Maskvą, kur gegužės 15 d. ir atidaryta. Kartu vyko konferencija, skirta ekspresionizmui literatūroje. Konferencijoje nagrinėta ekspresionizmo įtaka ir teatrui. Kaip ir tikėjomės, žodį tarė ir savo sudarytą knygą „Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija“ pristatė ir S. Kruopis. Konferencijos dalyviams buvo įdomu išvysti ir „Mokslo Lietuvoje“ spėtą pateikti šio mūsų apskritojo stalo diskusijai skirtos publikacijos pirmą dalį. Konferencijoje dalyvavo Rusijos menų akademijos, Rusijos menotyrininkų asociacijos ir kitų solidžių institucijų pranešėjai.
ML. Ta pačia proga galima priminti, kad balandžio mėnesį Rusijos menų akademija Varšuvoje gyvenančiam lietuvių dailininkui Stasiui Eidrigevičiui suteikė Akademijos garbės nario vardą. Labai malonus įvertinimas.
S. Kruopis. Tai labai nuoširdus menininkas, kas atsispindi ir jo kūryboje. Viename iš Nidos ekspresionistų plenerų su Stasiu Eidrigevičiumi pasikeitėme dovanomis: jis sukūrė ir man asmeniškai padovonojo „Smėlio žmogų“, o aš jam „Smėlio moterį“. Tapytojas labai nustebo ir apsidžiaugė gavęs iš savo kolegos dar šlapią, nespėjusią išdžiūti drobę ir prisipažino, kad daugeliui dovanoja, bet pats labai retai ką nors gauna atgal. Todėl su nuoširdžia pagarba jis mano dar neišdžiuvusią drobę visą kelią iki Varšuvos laikė rankose. Man malonu prisiminti, kad mokėmės tame pačiame S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune ir tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), tik aš dešimčia metų vėliau. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gyvenimas mus suves ir kūryboje.
Tapti didžiosios ekspresionistų bendrijos nariu
ML. Pamėginkime aptarti, kokią naudą duos projektas „Kultūrų tiltai“ parodos dalyviams Rusijoje ir Lietuvoje. Gaila, kad diskusijoje nėra vokiečių dailininkų, tad negaliu ir jų to paties paklausti.
N. Jankovskaja. Kai rūpinomės rusų dailininkų paveikslų atvežimu į Vilnių, teko apsilankyti pas įvairius valdininkus, tai pat ir asmenį, kuris išduoda leidimus išvežti Rusijos kultūros vertybes į kitą šalį. Jis pavartė šios parodos katalogą ir paklausė: „O dėl ko jūs visa tai darote? Šiuos paveikslus kas nors pirks?“ Atsakiau, kad tai parodos eksponatai ir jie bus grąžinti į Maskvą. Nežinau, ką širdies gilumoje pagalvojo valdininkas, bet šis mūsų projektas su merkantiliniais siekiais nesusijęs. Pavadinčiau šį projektą idėjiniu, kultūriniu, iš kurio materialinės naudos dailininkai negaus, nes jos ir nesiekia. Man malonu matyti, kad ekspresionistine maniera tapantys dailininkai palaiko šią tapybos, apskritai dailės kryptį ir taip patvirtina jos gyvybingumą XXI amžiuje. Aišku, jie tapo įvairiais stiliais, skirtingomis manieromis, bet jaučia didelį pasitenkinimą galėdami tarsi įžengti ir įsilieti į tą prieš šimtą metų prasiveržusią galingą ekspresionizmo upę. Tai XX a. avangardistinis įvairius menus, literatūrą, muziką, teatrą, kiną paveikęs meno stilius, kuriam buvo būdingas prieš miesčioniškumą, prisitaikėliškumą ir amžiaus blogybes nukreiptos menininkų paieškos. Ilgainiui ekspresionizmas virto materialia jėga, bet išliko ir daug idealistiškai mąstančių ir jaučiančių menininkų. Visai natūralus noras mūsų dailininkams pasijusti tos galingos srovės bent tam tikra dalimi, tegu ir nesiekiant materialinės naudos.
Galerija „Non Omnes“ iš šio projekto ne tik materialinės naudos negavo, bet turėjome savo lėšų į šį projektą investuoti. Jau nekalbu apie mūsų energiją, jėgas, kartais ir nervus, kurių juk niekas neskaičiuoja ir galbūt net nenujaučia, kiek visa tai kainuoja.
ML. Tapti didžiosios ekspresionistų bendrijos tegu ir maža dalelyte – tai ir pagarbos išraiška didiesiems šią meno kryptį formavusiems pirmtakams.
N. Jankovskaja. Man regis, daugelis šios parodos, taip pat ir S. Kruopio organizuotų Nidos plenerų dalyviai būtent taip ir suvokia savo dalyvavimo šiuose renginiuose prasmę. Tarsi matyčiau didingą menininkų eiseną, prie kurios ir mes galime prisijungti, bent kurį laiką žengti drauge ir pasijusti tos ekspresionistų bendrijos dalimi. Nesakau, kad vieną kartą į tą eiseną įsiliejęs, visą gyvenimą turėsi su ja žygiuoti. Kiekvienas dailininkas turi savo siekius ir kūrybinius sumanymus, bet kodėl bent tam tikrą savo kūrybinės biografijos dalį nepaskyrus ekspresionizmo raiškos formoms, tuo labiau, kad jos nė kiek nepaseno, išlieka gyvybingos. Tą įrodo ir parodoje eksponuojami darbai.
T. Grigorjeva. Nauda grįžta kita forma ir neįkainojamomis dvasinėmis vertybėmis, kuriomis juk ir gyvi dauguma kūrėjų. Rusijos meninei bendrijai ši paroda labai naudinga ir dėl to, kad vienoje vietoje galima išvysti įvairių tapybos mokyklų, kurios šiandien reiškiasi per ekspresionistinę tapybos manierą, kūrybos rezultatus. Maskvoje eksponuojamos vokiečių, lietuvių, taip pat ir rusų tapybos mokykloms atstovaujančių dailininkų drobės – įdomi galimybė palyginti, vertinti. Parodoje pristatytų tapybos darbų tematika labai įvairi, tai peizažai, abstrakcijos, net ir portretai. Tokia kūrybinės išraiškos platuma gali daryti teigiamą poveikį bent jau savojo kelio kūryboje ieškantiems jauniems dailininkams.
Mums Rusijoje tai ypač svarbu, kadangi labai ryškiai vėl pradėjo reikštis dailininkų studijų tam tikro ribotumo tendencijos. Kalbu apie mokymo sistemų siaurinimą, kai vėl pradedama apsiriboti tik V. Surikovo3 meno akademijos ar S. G. Stroganovo instituto akademinės tapybos principais bei pastaruoju metu išpopuliarėjusia Iljos Glazunovo tapybos maniera. Sunku kalbėti apie kūrybinę galimybę jaunimui reikštis, kai viskas įstatoma į griežtus mokymo sistemos rėmus.
ML. Kad ir koks trumpas buvo ekspresionizmo reiškimosi laikotarpis dailėje iki Pirmojo pasaulinio karo, bet tai buvo šio meno stiliaus raida dar ganėtinai atviros Vakarų Europos sąlygomis. Vokiečių, rusų, austrų, čekų, lenkų ekspresionizmas turėjo daug bendro, vienas kitą veikė. Ir dabar reikia naudotis, kiek tai įmanoma, menams atviro pasaulio privalumais. Kartu tai ir tarsi grįžimas prie ištakų, tos kūrybos šaknų, kurias bent jau karts nuo karto pravartu prisiminti.
S. Kruopis. Šimtas metų ekspresionizmui, bet ir mūsų bendros parodos pavyzdžiu matyti, kad meno pasaulis dar turi daug naujų galimybių vis plačiau atsiverti.
Dailininkų diplomatijos forma
N. Jankovskaja. Po parodos Vilniuje atidarymo prie mūsų priėjo Rusijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Nikolajus Burovas ir pareiškė, kad kiekvienas iš mūsų savo akmenėlį mūrijame į bendrai statomą kultūros tiltą. N. Burovas pasidžiaugė šilta atmosfera, gerais tarpusavio santykiais, kuriuos jis pajuto Vilniuje vykusioje parodoje, ir priminė žymų carinės Rusijos politiką ir diplomatą Aleksandrą Gorčakovą (1798–1883), kalbėjusį apie „liaudies diplomatiją“ (narodnaja diplomatija), t. y. skirtingų tautų paprastų žmonių tarpusavio santykius. Pasak N. Burovo, dailininkams kaip tik būdinga ši diplomatijos forma.
ML. Galime tik džiaugtis, kad diskusijoje mūsų viešnios ima viršų, bet blogai bus, jeigu vyrai pasijus tik tingiais klausytojais, todėl išklausykime ir jų nuomonę – ką apie Vilniuje ir Berlyne vykusias parodas galvoja.
Juozas Pranckevičius. Skirtingai nuo dainininkų konkursų, parodose mes nerenkame geriausio dailininko. Rodydami jų paveikslus, siūlome parodos lankytojams patiems išsiaiškinti vieną kitą deimančiuką, kurių mene visada galima rasti. Dailininkams kiekviena paroda – tai puiki galimybė parodyti, ką esi sukūręs. Vargu ar po vieną veikdami sugebėtume nuvežti savo kūrinius į Berlyną ar Maskvą ir ten juos parodyti. Veikiausiai bus kam įvertinti tuos darbus, o dailininkams tai gali būti naujas stimulas kurti. Pagaliau net jei niekas tų darbų iš kitų neišskirs, nėra taip jau svarbu. Bet kuriuo atveju paroda menininkams teikia pasitenkinimą, padeda suvokti įdedamų pastangų prasmę. Yra ir nemėgstančių viešumos dailininkų, kiti dirba ne tam, kad parodose pasireikštų, bet kad kitaip negali. Net jei į palėpę savo sukurtus paveikslus sukrautų, nelabai pasitikėdami jų vertingumu, ši kūryba nėra tuščias užsiėmimas.
Buvo toks dailininkas Bronislovas Guobys4 (1932–1997), kuris akademine maniera tapė ir ant aukšto krovė savo darbus. Po mirties jo vaikai man parodė tuos darbus, buvo surengta jų parodą.
Ką gero padarei kitam
ML. Saulius atgaivino vokiečių ekspresionistų ryšius su lietuvių dailininkais per 1995 m. pradėtuosius tarptautinius Nidos tapybos plenerus. Visa tai turint galvoje, ką galėtum apie šį projektą pasakyti?
S. Kruopis. Nidos tapybos plenere per pastaruosius septynerius metus prisilaikome nuostatos – gal net credo – ką gero padarei kitam? Didžiausias Nidos plenerų konkurentas – pats kurortas, nes kasmet iš maždaug 30 atvažiuojančiųjų į plenerą tik kokie trys, penki pasiruošę atsidėti vien tik kūrybai. Kitus iš kūrybinio kelio išmuša, blaško kartais kartu atvykę jų šeimos nariai. Visi nori atsipalaiduoti, mėgautis, ir gaila kad kūrybai lieka tik tiek, kiek atlieka nuo malonumų ar kitų reikalų. Per 18 Nidos plenerų atsirado vos keli dailininkai, kurie manęs paklausė, gal reiktų padėti… Aišku, tokius susipratusius pakviečiau ir į kitą rudens plenerą.
Tuose pleneruose, nežiūrint daugybės organizacinių rūpesčių, džiugina kiekviena nauja kilusi idėja ar sumanytas projektas. Ir projekto „Kultūrų tiltai“ metu gimsta naujos idėjos, apie vieną iš jų užsiminė ir kolegė Natalija per parodos Vilniuje atidarymą. Išties kodėl šio projekto ateityje neišplėtus į visų aplink Baltijos jūrą esančių valstybių sostines ir taip nepagerbus tikrųjų ekspresionizmo tapybos pradininkų tose šalyse? Tarp ‚,Brücke“ pasyviųjų narių buvo ir Olandijos, Norvegijos, Suomijos dailininkai. Šitoks naujas projektas galėtų prasmingai reprezentuoti ekspresionizmo gyvavimo dailėje antrojo šimtmečio pradžią. Jeigu tokią idėją pavyktų įgyvendinti, parodytume, ką reiškia „iš apačios“ kylančios idėjos – iš pačių dailininkų, o ne valstybės institucijų aplinkos. Kol kas jokia valstybės institucija šio tarptautinio projekto nesušelpė nė vienu litu, tik Lietuvos dailininkų sąjunga apmokėjo už paveikslų eksponavimą 2W galerijoje. Laukiame ir naujo pateikto projekto rezultatų…
N. Jankovskaja. Mes savo projektą kūrėme atsiremdami į prieš šimt-metį užsimezgusias ekspresionizmo ištakas, o projekto tąsa, jeigu pavyks įgyvendinti, remsis jau mūsų laikų ekspresionistų įdirbiu. Taigi vieną sumanymą keičia kitas. Jo įgyvendinimas pareikalaus didelių pastangų ir valstybės institucijų paramos, bet tai realus ir prasmingas projektas. Esu tikra, kad kiekvienoje aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusioje šalyje projekto idėja bus suvokta ir palaikyta.
ML. Šio projekto tąsos idėja išsirutuliojo jau ne televizijos bokšte?
N. Jankovskaja. Mes kabinome galerijoje paveikslus, kone pakibę ant aukštų laiptų ir tokioje padėtyje samprotavome apie projekto tęsinį.
S. Kruopis. Vis viena tai buvo tarp dangaus ir žemės, kur geriausiai gimsta neįtikinamiausios idėjos. Vaisingiausios mintys dažniausiai gimsta iš betarpiško bendravimo. Bendraudami per programą „Skype“ kartą visą valandą prakalbėjome su Natalija ir nieko nenusprendėme. O štai galerijoje kartu kabindami paveikslus išrutuliojome vaisingo naujo projekto apmatus. Tik kartu darbuojantis geriau pažįstame vieni kitus, tuo įsitikinau čia, Vilniuje.
J. Pranckevičius. Saulius Kruopis galėtų būti naujo sumanymo talismanas: jo pavardė kelia asociaciją su mestuoju į dirvą grūdu, o vardas – su saule, kuri tam grūdui padeda dygti ir tarpti. Tą grūdą pasėjome Berlyne, perkėlėme į Vilnių ir Maskvą, o želmenys keliaus po Baltijos šalių sostines.
N. Jankovskaja. Turėsime ištisą žalią javų lauką, jeigu jau laikysimės šito įvaizdžio.
S. Kruopis. Tik skirtingai nuo želmenų lauko dailininkų bendriją sudaro toli gražu ne vienodi, bet labai skirtingi ir ne studentiško amžiaus dailininkai, bet su didele gyvenimiška ir kūrybos patirtimi, gal net sukaupta išmintimi. Man patiko per parodos atidarymą Vilniuje vokiečių dailininkės Karinos Stängle, gimusios karo metais Karaliaučiuje, pasakyti žodžiai. Ji pasakė, kad vokiečių šiuolaikiniam ekspresionizmui parodoje atstovauja po tris šiaurės ir pietų Vokietijos dailininkus. Jiems bendrauti nėra paprasta, nes skiria gerokas nuotolis, o kūrybinis bendravimas – tai juk taip pat savotiškas MENAS, kurio reikia mokytis. Tokie tarptautiniai projektai, plenerai, menininkų stovyklos ar parodos to savotiško meno ir moko.
Kalbėjosi
Gediminas Zemlickas