Regina Žukienė
E. Šimkūnaitės bendradarbė provizorė, socialinių mokslų daktarė
Chemikė-vaistininkė (provizorė), habilituota gamtos mokslų daktarė, plačiai ,,Lietuvos žiniuone“ vadinta Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske, kur jos tėvas Pranas Šimkūnas dirbo karo ligoninės vaistinės vedėju, o motina buvo Olga Lebedeva-Šimkūnienė. Buvo pats Rusijos karo įkarštis. Gal todėl ir Eugenija buvo šiurkštoko, karingo būdo, nors jos tėvai buvo ramūs, inteligentiški žmonės.
1921 m. viduryje, kartu su kitais karo pabėgėliais, P. Šimkūno šeima sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo Rozalime, vėliau Utenoje, kur provizorius P. Šimkūnas dirbo apskrities vaistinės vedėju, o 1922 m. įsteigė savo vaistinę Tauragnuose, kurie buvo arti vaistininko tėviškės – Linkmenų valsčiaus, Kemešų kaimo.
Eugenija augo nuostabiame Rytų Aukštaitijos kampelyje. Tauragnai išdidžiai stovi ant aukštų kalvų, žvelgdami į savo atspindį veidrodiniame Tauragno ežero vandenyje, o šalia Labės ežeras, už jų dar kiti ežerai, ežerėliai, pušynai, žalios lankos ir raistai, legendomis apipinti piliakalniai. Graži gamta, meniškos sielos Tauragnų žmonės, liaudies medicinos žinovai, žolininkai darė didelę įtaką smalsiai, pastabiai, viskuo besidominčiai mergaitei, formavo jos būdą ir pasaulėjautą. Iš Tauragnų kilęs rašytojas Pulgis Andriušis rašė: ,,Rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien kalbinė ornamentika, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais kaip ir mes“ (Andriušis P., Rinktiniai raštai 1. Autobiografiniai memuarai. Lyrinės apysakos. 1968, Bostonas).
P. Šimkūnas ne tik darbavosi vaistinėje, bet ir pats augino, supirkinėjo vaistažoles, todėl duktė nuo pat mažens mokėsi pažinti augalus, o bendraudama su vaistažolių rinkėjais, žolininkais pradėjo ir pati domėtis vaistažolėmis ir liaudies medicina.
Tėvai buvo užimti vaistinėje, nes Tauragnuose gydytojo nebuvo, todėl mergaitė dažnai būdavo palikta pati sau. Ji greitai tapo labai savarankiška, pati tyrinėjo apylinkes, irstėsi ežere, žaidė su miestelio vaikais, daugiausia su žydukais, iš kurių išmoko jidiš kalbos, mėgo karstytis su draugais po medžius, o savo teises gindama kartais ir kumščiu pasinaudodavo.
Nuo mažens tėvai Eugeniją įtraukė į darbą, ji vaistinei turėjo klijuoti maišelius vaistams, karpyti etiketes, padėti moterims perrinkinėti supirktas vaistažoles, nes jas P. Šimkūnas parduodavo ir kitoms vaistinėms, net siųsdavo eksportui, o vėliau paaugus dirbti ir ūkio darbus: prižiūrėti gyvulius, arti, sėti, doroti derlių.
1930 m. Eugenija baigė Tauragnų pradžios mokyklą, tačiau dailyraščio neišmoko. Metus pasimokiusi namuose išlaikė egzaminus į Utenos gimnazijos trečiąją klasę. Turėdama septyniolika metų,1937 m. baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Sekė tėvo pėdomis. 1941 m. išklausiusi universiteto kursą ir išlaikiusi egzaminus, diplomui gauti reikiamą vaistininkės stažą įgijo dirbdama Kauno, Tauragnų vaistinėse. Buvo sunkūs karo metai, tačiau Eugeniją traukė vaistinių augalų tyrinėjimas ir, progai pasitaikius, 1942 m. ji pradėjo dirbti Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode. 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą, gelbėjo laboratorijų inventorių, aparatūrą, kad vokiečiai neišvežtų.
1943 m. gavo chemikės-vaistininkės dip-lomą. Vasarą jai pradėjo labai slinkti plaukai ir daug negalvojusi galvą nusikirpo plikai. O. Šimkūnienė, pamačiusi dukrą praeinant nuskusta galva, labai išsigando. Karo metais tai buvo pavojinga, nes taip plaukus kirpdavo kaliniams, geto gyventojams, belaisviams. Eugeniją, grįžusią į Vilnių, gatvėje sulaikė vokiečiai ir įsodino į vagoną, vežantį žmones dirbti į Vokietiją. Paaiškinimų niekas neklausė… Ties Kariotiškėmis traukiniui sulėtinus greitį, Eugenijai pasisekė iššokti iš vagono ir pabėgti.
Grįžtantis frontas 1944 m. Eugenijai atnešė daug sielvarto. Vilnius pateko į patį mūšių centrą, sodo teritorija buvo pilna nukautų, pabūklus vežusių arklių, bombardavimai, apšaudymai, gaisrai. Sodas buvo sunaikintas. Į Tauragnų vaistinę pataikė sviedinys, užmušė tėvą, kontūzijo motiną, vaistinę su visu turtu sudegino. O. Šimkūnienę priglaudė kaimynai, o laikraščiai parašė, kad vaistininko šeima žuvo. Tik po pusmečio Eugenija sužinojo, kad motina gyva, tuomet pėsčia parėjo į Tauragnus, nes jokio transporto nebuvo. Teko mamą parsivežti į Vilnių. 1945 m. E. Šimkūnaitė pradėjo dirbti Vilniaus I ligoninės vaistinės vedėja. Skurdo. Prastas maistas, kortelės, pagalbos iš kaimo jokios… Labai nusilpo, susirgo miokarditu, vos išsikapstė. Perėjo dirbti inspektore į Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiąją farmacijos valdybą. Atlyginimas mažas, iš jo reikėjo pragyventi kartu su ligota motina. Rūbų jokių, todėl nešiojo kareivišką milinę ir batus, atrodė kaip vargeta. Atvažiavusieji į vaistinę patikrinti, dažnai ją palaikydavo elgeta, pabėgėle iš Rusijos, norėdavo duoti išmaldos. Transporto, išskyrus geležinkelį, nebuvo, dažnai į vaistines, ypač mažų miestelių, tekdavo eiti iš geležinkelio stoties pėsčiomis, o dar ir per mišką. Laikai buvo neramūs. Kareiviai ne kartą ją, einančią per mišką, buvo sulaikę ir uždarę į areštinę nustatyti tapatybę.
1949 m. išvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, tyrinėjo valerijonų kultūrą, ruošė disertaciją. Po metų sugrįžo į Vilnių, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute. Tęsė mokslinį darbą, dalyvavo Nemuno užliejamų pievų kompleksinėje ekspedicijoje ir atliko pusę lauko kartografavimo darbų, vėliau kompleksinėje Pietryčių Lietuvos ekspedicijoje atliko resursų apskaitos darbus.
Išlaikiusi marksizmo leninizmo egzaminus 1947 m. savo karo metų diplomą įteisino ir jai buvo suteikta (chemikės-vaistininkės) provizorės profesinė kvalifikacija. Tais pačiais metais buvo apdovanota medaliu ,,Už šaunų darbą 1941–1945 metais“.
Dirbdama biologijos institute sudarė žemėlapį ,,Užliejamos Lietuvos pievos“ 1952 m. sausio 14 d. LMA Bio-logijos instituto mokslinėje taryboje apgynė mokslų kandidato disertaciją ,,Valerijono kultūra Lietuvoje“. Buvo paskirta instituto Pomologijos sodo direktore, ja dirbo iki 1955 metų.
1955 m. išvažiavo į Kazachstaną dirbti Visasąjunginio vaistinių ir aromatinių augalų instituto ūkio ,,Darmina“ padalinio stoties Aris direktore. Ją domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai ir liaudies medicina. Kazachstane ilgai negalėjo priprasti prie vietinio maisto, nes valgiui virti naudojamas su šiaudais džiovintas gyvulių mėšlas, nuo kurio valgis įgauna nemalonų kvapą. Medžių ten maža. Manėsi iš Lietuvos atsivežtais lašiniais. Labai sumenko. Per pusmetį prie to kvapo priprato, apetitas grįžo, tačiau kūno svoris pradėjo sparčiai augti ir pasiekė 100 kg, kurių iki pat mirties neįstengė atsikratyti. Todėl vėliau daktarė labai skeptiškai žiūrėjo į įvairias bado dietas. Kazachstane jai didelį siaubą kėlė gyvatės ir vorai karakurtai. Karakurtas kartą įkando. Vos nenumirė, tik liaudiški kazachų patarimai padėjo išgyti.
1957 m. sugrįžo į Lietuvą, vėl pradėjo dirbti Vyriausioje farmacijos valdyboje vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke.
1965 m. jai buvo suteiktas TSRS sveikatos apsaugos žymūno vardas, o 1968 m. aukščiausia provizorės-farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva vaistiniams augalams auginti ir tyrinėti 1966 m. buvo įsteigtas Gerdašių eksperimentinis vaistinių augalų ūkis.
Dirbdama valdyboje daktarė tęsė vaistažolių ir jų kiekių (resursų) Lietuvoje tyrimus. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose Baltijos respublikose. Nė viena sąjunginė konferencija vaistažolių klausimais Sovietų Sąjungoje nepraėjo be dr. E. Šimkūnaitės pranešimo. Parašė ir 1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktaro (po nostrifikacijos habilituotos gamtos mokslų daktaro) disertaciją ,,Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“.
Organizavo Lietuvos mokyklų mokinių vaistažolių rinkimo konkursus, ,,Jaunojo vaistažolininko“ dieną kasmet kitame Lietuvos regione. Bendradarbiaudama su Kurortų valdyba, kai kurioms sanatorijoms paruošė vaistažolių vonių, arbatų, kokteilių receptūrą. Labai domėjosi liaudies medicina, tyrinėdama vaistinių augalų augimo vietas, kartu rinko ir tautosaką, žodžius „Lietuvių kalbos žodynui“. Surinko jų tūkstančius. Ekspedicijose E. Šimkūnaitę visi labai mėgo, mokėjo ji ir laužą sukurti, palapinę pastatyti ir valgį išvirti, o įvairiausių istorijų žinojo be skaičiaus. Domėjosi archeo-botanika, talkindavo archeologams prof. R. Rimantienei, V. Daugudžiui, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu aptiktų gaisravietėse suanglėjusių augalų, grūdų liekanų.
1971 m. talkinant provizorei J. Urbienei, parašė knygelę ,,Vaistažolės“. Turėjo sukaupusi medžiagos dideliam darbui apie vaistinius augalus. Tačiau norint išleisti knygą sovietiniais laikais reikėjo nugalėti daug kliūčių, turėti stiprų užnugarį, net mokėti pataikauti. Viso to daktarė neturėjo. Todėl savo žinias stengėsi paskleisti straipsniais įvairiuose moksliniuose ir populiariuose žurnaluose, laikraščiuose, skaitydama pranešimus konferencijose, gydytojų ir vaistažolininkų pasitobulinimo kursuose.
Daktarė dažnai skaitė paskaitas visuomenei. Jų klausytis susirinkdavo pilnos salės Vilniuje, Kaune ir net atokiuose Lietuvos rajonuose. Visur ji buvo laukiama, ją kviesdavo medikai, farmacininkai, liaudies medicinos gerbėjai. Magėjo pasiklausyti jos, įdomiai vaizdinga aukštaitiška tarme pasakojančios apie stebuklingą žolynų galią, apie sveiką gyvenimo būdą, apie liaudies medicinos išmintį. Po paskaitos žmonės ilgai nesiskirstydavo, klausinėdavo ir klausinėdavo.
Kalbėjo ir rašė daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai. Jos kalba šmaikšti, pilna ,,perlų“ – senovinių tarmiškų žodžių, kuriuos mes jau primiršome.
Vos sulaukusi 55 metų, dr. E. Šimkūnaitė išėjo į pensiją. Tai buvo 1975-ieji. Norėjo pasišvęsti moksliniam darbui, ypač liaudies medicinai.
Daktarė buvo didelė liaudies medicinos žinovė, žinojo daugybę užkeikimų, užkalbėjimų, vaistinių augalų taikymo gydymui gudrybių. Ji sakė, kad liaudies medicina – tai ypatingas, sukauptas per šimtmečius tautos turtas, nuo senovės vertinamas ir saugojamas. Iš kartos į kartą žinios buvo perduodamos tik patiems doriausiems, protingiausiems ir patikimiausiems šeimos nariams. Kad priešai negalėtų sužinoti liaudies medicinos paslapčių, jos būdavo slepiamos užšifruojant, gydymo būdas ar augalo pavadinimas pakeičiamas visai netinkamu žodžiu, pvz. ,,ant žaizdos uždėk karvės mėšlo“, o iš tiesų sutrink tarp kalkakmenių kraujažolę ir ją uždėjęs ant žaizdos sustabdysi kraujavimą ir panašiai.
1979 m. Gamtos apsaugos komitetas E. Šimkūnaitei suteikė Lietuvos gamtos apsaugos žymūno vardą.
Labai mėgo operą ir baletą. Nuo pat jaunystės atsisakydama gardesnio kąsnio ar naujo rūbo, stengėsi nepraleisti nė vieno spektaklio ar naujo atlikėjo. Artistams dažnai dovanodavo gėlių, juos žodžiu ir raštu kritikuodavo, mokydavo, gydydavo žolelėmis, kviesdavo į svečius per gimtadienius.
Žmonės daktarę meiliai vadino ,,Lietuvos žiniuone“. Tokiu pavadinimu ir Lietuvos kino režisierius H. Šablevičius apie daktarę E. Šimkūnaitę sukūrė filmą, rodytą Lietuvos kino teatruose, televizijoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, E. Šimkūnaitė parašė ir 1991-aisiais išleido pasakas su patarimais ir pamokymais ,,Girios medeliai, žali žaliuonėliai“, 1993 m. ,,Gyvačių karalystė“, 1994 m. ,,Ką tik žino ,,ragana“ arba gyvenimas be tablečių“. Po jos mirties, ,,Valstiečių laikraštis“ 1999 m. išleido dr. E. Šimkūnaitės parašytą sodria Rytų aukštaičių tarme knygą ,,Indraja – Saulės duktė“ apie Indrajos kraštą, žemę, kuri matosi įlipus į aukštą Salako bažnyčios bokštą, apie Indrają, šio krašto valdovę, išmokiusią žmones auginti javus, pažinti gydomuosius žolynus.
Daktarė Eugenija Šimkūnaitė mirė 1997 m. sausio 27 d., vos penkias dienas pagulėjusi ligoninėje, nors blogai pasijuto 1995 m. gruodžio 15 d., tačiau į gydytojus nesikreipė, o vėliau jau padėti nebebuvo kaip. Buvo pašarvota VU Šv. Jonų bažnyčioje, po to gausaus visuomenės būrio palydėta į Taurag-nus ir palaidota šalia tėvų. Prieš mirtį daktarė savo tėvų žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai.
Daktarė Eugenija buvo sudėtingo, prieštaringo, kartais ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalinosi su kitais. Buvo draugiška. Visada pasiruošusi padėti. Turėjo humoro jausmą, dažnai pati juodavosi iš savęs, vadindama save ,,Ragana“, ,,Dilgėle“, nes prasikaltusius mėgdavo ir gerokai išplakti. Patikdavo jai vaidinti pranašautoją, raganauti, burti iš surinktų per Jonines žolynų, sudarinėti horoskopus. Turėjo stiprią ranką, ne kartą pati sugebėjo apsiginti nuo užpuolikų. Daktarė nekreipdavo dėmesio į materialinius sunkumus, buities nepatogumus, jos atlyginimas ir pensija visada buvo nedideli, tenkindavosi mažu.
1997 m. gegužės 9 d. Lietuvos farmacijos sąjunga įsteigė dr. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą, pirmininke išrinkta provizorė B. Karnickienė, sekretore – provizorė G. Labokienė, fondo prezidentu – dr. Romas Pakalnis, vienas iš labiausiai E. Šimkūnaitės gerbtų ir vertintų asmenybių. Vykdydami E. Šimkūnaitės testamentą, fondo nariai jos bute įrengė memorialinę ekspoziciją, sutvarkė daktarės tėvų kapus ir pastatė daktarei antkapinį paminklą. Fondo teikimu Utenos rajono savivaldybė 1998 m. Tauragnų mokyklai suteikė Eugenijos Šimkūnaitės vardą ir pavadino ją Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindine mokykla. Joje įrengtas E. Šimkūnaitės memorialinis kambarys, padovanotame miške – botaninis takas su vaistinių augalų ekspozicija. Prie mokyklos įrengta E. Šimkūnaitės bičiulio Romualdo Šimkūno pastangomis tautodailės ekspozicija pagal jos knygą ,,Indraja – Saulės duktė“.
1996 m. išleistas ,,Žiniuonės kalendorius“, iliustruotas Šimkūnaitės archyvo nuotraukomis. Jame spausdinti amžininkų prisiminimai apie daktarę. Fondo pastangomis tvarkomas daktarės rankraštinis palikimas, jos spausdinti straipsniai periodinėje spaudoje. Jų pagrindu 2001 m. fondas, padedant leidyklai ,,Žuvėdra“, išleido E. Šimkūnaitės straipsnių rinkinį ,,Gyvenimo receptai“, 2003 m. – ,,Gyvenimo paslaptys ir lemtys“, o 2005 m. – ,,Gyvenimas be tablečių“. 2006 m. buvo išleista knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę ,,Amžinai žydėk atminimo vyšnia“.
Eugenijos Šimkūnaitės vardu Vilniuje pavadinta gatvė, o prie jos namo, kur buvo jos butas, Lazdynuose atidengta atminimo lenta.
Netikėta, staigi mirtis nutraukė dr. Eugenijos gyvenimo siūlą. Išeidama ji kartu išsinešė ir didelį liaudies medicinos žinių, užkalbėjimų, užkeikimų lobį, nesuspėjusi jo sudėti į knygas ir mums palikti.
Daktarė Eugenija Šimkūnaitė buvo viena iš žymiausių vaistinių augalų žinovių, todėl žmonės susirgę dažnai į ją kreipdavosi pagalbos. Stengdavosi kiek galėdama padėti. Diagnozės ji nenustatinėdavo, tik patardavo gydymą žolynais.
Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, tačiau ji laikėsi senovės žolininkų priesako – ,,Už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti, tai Dievo duota žmogui dovana.“
Daktarė buvo vieniša. Artimų giminių neturėjo, todėl labai vertino draugus ir pažįstamus, ypač paprastas Tauragnų moteris.