Rūta Stanevičiūtė
Klaipėdos universiteto Muzikologijos institutas
Tolstantis XX a. atveria tyrinėtojams vis daugiau paslapčių: jiems tampa prieinami buvę slapti archyvai, gausėja memuaristikos, išviešinama vis daugiau privačių dokumentų. Veikiausiai ir dėl šios priežasties praėjusio amžiaus istorinės studijos vėl traukia mokslininkų dėmesį, o kai kuriose srityse pastebima didėjanti mokslininkų konkurencija ir net „karštinė“, siekiant tapti dar nežinomų reiškinių atradėjais ir pirmaisiais interpretuotojais. Susidomėjimą anksčiau neprieinamais istoriniais šaltiniais nemaža dalimi lėmė XX a. būdinga geopolitinių konfliktų ir karų gausa. Net ir šiuolaikinės globalizacijos procesų aplinkoje stulbinamas atrodo pereitame šimtmetyje vykęs valstybių transformacijų ir žmonių migracijų mastas. Todėl su Lietuvos kultūros istorija susijusių dokumentų ir publikuotų leidinių šiandien tenka ieškoti tiek kaimyninėse valstybėse, tiek tolimuose kraštuose, į kuriuos mūsų kraštiečius nubloškė politinės permainos ar individualūs lūkesčiai.
Vykdydama Europos socialinio fondo finansuojamą visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“ balandžio pabaigoje vykau į Varšuvos bibliotekas ir archyvus ieškoti su Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos Kauno skyriaus ir Lenkijos sekcijos Vilniaus skyriaus veikla iki 1940 m. susijusios dokumentacijos. 1939 m. Varšuvoje įvykęs šios organizacijos pasaulinis festivalis buvo paskutinysis ikikarinis renginys, kuriame dalyvavo itin gausi lietuvių muzikų delegacija ir dešimtys Vilniaus muzikų. Žymiausi tarpukario kompozitoriai modernistai – Vytautas Bacevičius ir Jeronimas Kačinskas – renginyje pristatė ambicingą planą 1940 m. surengti pasaulinį festivalį Lietuvoje. Bet prasidėjęs karas ir po metų užgriuvusi sovietinė okupacija sužlugdė šiuos planus, o daugelis lietuvių menininkų emigravo. Todėl tiek mūsų tautiečių puoselėti planai, tiek tarptautiniai Lietuvoje gyvenusių muzikų ryšiai ir veikla nugrimzdo užmarštin. Šiandien tenka rekonstruoti prarastos istorijos puslapius ne vien pasitelkiant išlikusią prieškario spaudą, bet ir ieškant įvairiose institucijose išsklaidytos organizacijų veiklos dokumentacijos, epistolinio palikimo, kūrinių rankraščių. Po karo į Lenkiją persikėlė gyventi nemažai Vilniaus krašto muzikų, čia atsidūrė ir dalis išlikusių muzikinių organizacijų archyvų.
Aptikti lituanikos pėdsakus šios kaimyninės šalies archyvuose ir kitose istorinę medžiagą kaupiančiose institucijose nėra lengva, nes šaltiniai yra išsklaidyti ir ne visuomet suregistruoti. Vėlgi, dalis su Lietuvos muzikine kultūra susijusių dokumentų tebėra privati nuosavybė, su kuria susipažinti galima tik gavus šaltinių paveldėtojų sutikimą. Skirtingai nei Lietuvoje, su muzikine kultūra susijusius dokumentus aktyviai kaupia daugelis Lenkijos aukštųjų muzikos mokyklų ir universitetų, specializuotus archyvus yra išlaikiusios iki šiol veikiančios muzikinės organizacijos (pvz., Lenkijos muzikos leidykla, Kompozitorių sąjunga, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos nacionalinė sekcija ir kt.), todėl lituanikos pėdsakų galima aptikti įvairių miestų skirtingiausio pobūdžio institucijose.
Vis dėlto gausiausia su vykdomu tyrimu susijusi dokumentacija sutelkta dviejose svarbiausiose muzikos istorikams institucijose – Nacionalinėje bibliotekoje ir Varšuvos universiteto Muzikos kabinete. Šalia kitų vertingų kolekcijų, Nacionalinės bibliotekos muzikos skyrius puikuojasi dar vienos žymios lietuvių ir lenkų muzikų Bacevičių šeimos atstovės – kompozitorės Grażynos Bacewicz fondu, kuriame yra daugiau kaip 4500 laiškų, daugelio partitūrų rankraščiai ir kiti pirminiai šaltiniai. Su Nacionaline biblioteka dėl muzikinio paveldo labiausiai konkuruoja dar 1958 m. Varšuvos universitete įkurtas Muzikos kabinetas, sistemiškai kaupiantis XX a. Lenkijos kompozitorių medžiagą ir veikiantis kaip vienintelis specializuotas šios srities archyvas šalyje. Kabineto puošmena – iškiliausio XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio archyvas, taip pat mažai tyrinėtas 1926 m. įkurtos Jaunųjų lenkų muzikų draugijos Pa-ryžiuje fondas. Tarpukario metais su šia modernių orientacijų draugija aktyviai bendradarbiavo Vilniaus muzikai. Iš Paryžiaus koncertų salių ir salonų į Vilnių keliavo ne vien prancūzų muzikinės mados, bet ir partitūros iš kitų kontinentų. Dėmesingi Muzikos kabineto darbuotojai ir ypač jo vadovė Elżbieta Jasińska-Jędrosz padėjo aptikti nemaža unikalių dokumentų, atveriančių menkai žinomus ar visai nežinomus Lietuvos muzikos kultūros istorijos puslapius. Išsamesnių tyrimų reikalauja Lietuvoje neprieinami ir net nežinomi kūriniai lietuviška tematika, sukaupti Nacionalinės bib-liotekos, Varšuvos universiteto, Lenkijos muzikos informacijos centro fonduose. Štai Vilniuje aktyviai veikusio Tadeuszo Szeligowskio kai kurie kūriniai veikiausiai parašyti pasiremiant paties kompozitoriaus surinktais lietuvių folkloro pavyzdžiais. Tarpukariu dirbdamas Vilniaus universiteto etnologijos katedroje jis skatino rinkti lietuviškąjį folklorą ir savo kolegas, ir įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių kilmės mokinius, kurių kūryba ir veiklos gairės dar menkai išnagrinėtos. Raritetu tapę ir kai kurie tarpukario leidiniai: ypač minėtinas vos dviejuose Lenkijos universitetuose aptinkamas Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lenkijos sekcijos biuletenis „Šiuolaikinė muzika“ (1936–1939). Pirmaisiais metais leistas kaip mašinraštis ir platintas daugiausia privatiems asmenims, biuletenis suteikia informacijos ir apie nežinomus tos draugijos Lietuvos sekcijos veiklos epizodus.
Per mokslinę kelionę turėjau galimybę patirti, kokios vaisingos pagalbos tyrėjui gali suteikti aukštos kvalifikacijos archyvinio darbo ir šaltiniotyros specialistai. Bendradarbiaujant Nacionalinei bibliotekai, Varšuvos universiteto Muzikos kabinetui, Lenkijos kompozitorių sąjungai, Lenkijos muzikos leidyklai, Nacionaliniam radijui ir kitoms institucijoms, kaimyninėje šalyje vykdomi reikšmingi kritinių šaltinių tyrimų, registrų rengimo, leidybos ir skaitmenizavimo projektai, populiarinimo darbai (parodos, televizijos ir radijo laidos, filmai). Lygindama su mokslinių tyrinėjimų galimybėmis panašiose institucijose Lietuvoje, buvau maloniai nustebinta keliolika kartų mažesniais dokumentų kopijavimo ir skenavimo įkainiais. Muzikos informacijos centras visas paslaugas teikia nemokamai, laikydamas tai indėliu į nacionalinės muzikos populiarinimą. Nors kultūrinės raiškos skaitmenizavimo baruose mūsų šalies specialistai kai kuriose srityse, pvz., spaudos skaitmeninimo, kolegas gerokai pralenkę, muzikinio paveldo kaupimo ir sklaidos srityse dar daug ko galėtume pasimokyti. Dėmesio mokslui ir jo nacionalinės svarbos liudijimu buvo nuolat kupina iki vėlumos veikianti Varšuvos universiteto biblioteka. Vienas įdomesnių naujų Lenkijos sostinės statinių, simbolizuojantis atverstas knygas, – neabejotinas traukos centras ir kultūros židinys. Čia sudarytos itin palankios, naujomis technologijomis grindžiamos sąlygos ir studijuojančiam jaunimui, ir vietiniams bei iš svetur atvykusiems mokslininkams. Kolegų atvirumas skatina tikėtis, kad ateityje kartu imsimės ir bendrų projektų muzikinio paveldo srityje.