Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22–24 d., dalyvių atminimui
Pabaiga, pradžia Nr. 9
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
Sąskrydyje svarstant drausmės klausimus, nutarta imtis griežtesnių priemonių dėl 1946 m. gegužės mėn. Dainavos apygardos partizanų štabo įsakymo Nr. 89G gyventojams vykdymo. Įsakymo atsiradimą paskatino solidarumo jausmas su okupanto repreasijų aukomis ir rūpestis gyventojų saugumu. Partizanai draudė gyventojams gaminti ir pardavinėti naminę degtinę, be reikalo keliauti po miškus, prašyti išmaldos nuo tėviškės toliau esančiose apylinkėse, kviesti pas save ir vaišinti degtine sovietų karius, palaikyti glaudžius ryšius su okupantu. Pagalba okupacinėms struktūroms buvo laikoma išdavyste ir galėjo būti baudžiama net mirties bausme (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 117-118).
Išlikę istoriniai dokumentai liudija, kad posėdžių metu buvo svarstyti karinio mokymo ir auklėjimo klausimai, nutarta „laikas nuo laiko rengti karinius mokymus“, taip pat aptarti ryšių ir žvalgybos, apsiginklavimo, uniformų ir jų ženklinimo klausimai. Partizanų vadai pritarė siūlymui įvesti apdovanojimus už drąsą bei už uolumą partizanams ir jų pagalbininkams, buvo aptarta tarptautinė padėtis, apžvelgti pogrindinės spaudos ir kiti klausimai (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 191).
Tris dienas trukęs posėdžiavimas buvo rezultatyvus. Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose apie tai rašė: „Punios šile vykusių posėdžių nutarimus reikėjo įgyvendinti praktikoje. Įvestuosius <…> potvarkius turėjo paskelbti Ąžuolis įsakymu Dainavos apygardai.
Iš šilo skirstėmės labai geros nuotaikos, nes posėdžių metu pasiektais rezultatais visi buvo patenkinti. Buvo naudinga ir tai, kad prasiplėtė žemesniųjų partizanų vadų pažintys ir kelionės metu atsilankyta kaimyniniuose partizanų daliniuose“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 413).
Sąskrydyje dalyvavusių partizanų vadų likimai
Pirmosiomis okupantų aukomis tapo Punios šile besislapstantys partizanai kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis ir Mykolas Petrauskas-Aras. Jie žuvo 1947 m. rugpjūčio 11 d. okupantams užpuolus Dainavos apygardos štabo bunkerį. Šių partizanų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB kieme, vėliau kažkur užkasti. Iki šiol kūnų paslėpimo vieta nežinoma.
Tos pačios okupanto operacijos metu partizanai Antanas Macevičius-Linas, Vincas Juozaitis-Vyturys, Juozas Puškorius-Girinis ir Juozas Petraška-Lapaitis buvo areštuoti ir nuteisti.
Antanas Macevičius-Linas tapo išdaviku.
Jonas Jusas-Pakštas ir Vytautas Subačius-Klevas žuvo 1947 m. rugpjūčio 12 d. per MGB karinę operaciją, surengtą pagal A. Macevičiaus-Lino pateiktą informaciją, Strielčių kaime, Prienų rajone.
Konstantinas Šimelevičius-Gandras žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. per MGB kariuomenės įvykdytą karinę-čekistinę operaciją Lesagūrų kaime, Daugų valsčiuje.
Albertas Perminas-Jūrininkas žuvo 1947 m. lapkričio 8 d. rusų kariams apsupus slėptuvę prie Mantvilų kaimo Merkinės valsčiuje.
Jonas Jakubavičius-Rugys žuvo 1948 m. rugsėjo 16 d. išduotas rėmėjo Lankininkų kaime, Merkinės valsčiuje.
Vaclovas Voveris-Žaibas ir Petras Šilanskas-Labutis žuvo 1949 m. kovo 7 d. per poetų, MGB agentų Kosto Kubilinsko-Kapso ir Adolfo Skinkio-Vilnies įvykdytą išdavystę Kalesninkų miške, Daugų valsčiuje. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Alytaus MGB būstinės kieme. Jų paslėpimo vieta iki šiol nėra žinoma.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 m. birželio 24 d. MGB agentui Kaziui Kalantai-Aidui atvedus MGB operatyvinę grupę prie slėptuvės Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje.
Motiejus Jaruševičius-Lakštingala žuvo 1951 m. vasario 15 d. per MGB karinę operaciją Jaunonių kaime, Prienų rajone.
Jonas Kučinskas-Spyruoklis žuvo 1951 m. spalio 19 d. bunkeryje Barkūniškio miške, Prienų rajone.
Po Ąžuolio žūties Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos vadu. Atstovaudamas Pietų Lietuvos sričiai ir šiai apygardai, dalyvavo įsteigiant Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS), tapo LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, LLKS gynybos pajėgų vadu. Jis buvo ilgiausiai veikęs Lietuvos partizanų vadas. Areštuotas 1956 m. spalio 12 d. Kaune. Po itin žiaurių sadistiškų kankinimų sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d., palaikų paslėpimo vieta nežinoma.
Vincas Juozaitis-Vyturys, Juozas Puškorius-Girinis ir Juozas Petraška-Lapaitis po suėmimo Punios šile, nuteisti ilgiems metams lagerių. Atlikę bausmę, grįžo į Lietuvą. Vincas Juozaitis-Vyturys mirė 1988 m. Juozas Puškorius-Girinis ir Juozas Petraška-Lapaitis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, abu mirė 2001 metais.
***
Žuvusių ir nužudytų partizanų krauju aplaistyti mūsų laisvės pamatai. Didžiulę mūsų tautos nepriklausomybės kainą atspindi 1949 m. kovo 24 d. parašyti tuomečio Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Tai šiame šile prieš keletą metų virė partizaninis gyvenimas! Dabar jame kada ne kada gyvena 2–4 partizanai. Tada, prieš dvejus metus, mes buvome susitikę pas Ąžuolį „Šaulių salėje“. Iš toje „salėje“ pasitarimuose dalyvavusių partizanų telikom Vanagas, Lakštingala ir aš. Linas tapo išdaviku. Lapaitis ir Vyturys paimti gyvi, tačiau nieko neišdavė. Girinis, sako, prigėręs Nemune. Rugys žuvo nuo išdaviko. Žaibas žuvo per išdavimą, Labutis taip pat. Pakštas, Klevas žuvo Linui parodžius bunkerį. Gandras žuvo su Šmitu, Vilku, Liūtu ir Ąžuolaičiu. Visi žuvo nuo išdavikų rankų. Tiek vyrų tada buvo, tiek sumanymų, svajonių, ketinimų, o dabar viskas po žeme. Tik tos pušys ir eglės kaip tada, taip ir dabar tebeošia. Bet ir tos negailestingai naikinamos. Medžiams ir tiems sunku išlikti!“
