Daiva Červokienė
Ar gerai pažįstame savo kraštą? Kad krašto istorija neliktų daugeliui mūsų balta dėmė, „Versmės“ leidykla leidžia „Lietuvos valsčių“ monografijų seriją, daugiatomę lokalios istorijos enciklopediją. Tai analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintys leidiniai apie miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių, apylinkių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Parengta ir išleista 22 „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos, rengiama dar 80 knygų.
Monografijos rengiamos remiantis žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis ir rašytiniais šaltiniais.
Tyrimai prasideda nuo ekspedicijų
Ekspedicijos – būsimų monografijų pradžia. Jose dalyvauja istorikai, kalbininkai, etnografai, sociologai, geo-logai, gamtininkai, kraštotyrininkai, žurnalistai, kurie lankosi pas žmones ir užrašinėja vietos gyventojų prisiminimus, renka duomenis apie krašto gamtą, jo istoriją, švietimą, kultūrą ir kultūrinį gyvenimą, čia gyvenusių tautų atstovų gyvenseną, tarmių ir vietos šnektų, tautosakos ypatumus, įžymius žmones. Nemažai straipsnių rašoma ir apie kalendorinius ir šeimos papročius, liaudies išmintį, mokyklų, bibliotekų, kolūkių istoriją ir apie šiandieninį gyvenimą, veikiančias įstaigas ir organizacijas, verslus. Vienus šių straipsnių rašo mokslininkai, kitus – vietos gyventojai ir kraštotyrininkai.
2012 m. vasarą „Versmės“ leidykla numato surengti 21 kompleksinę lokalinių tyrimų šimtatomės „Lietuvos valsčių“ serijos autorių ekspediciją (iš jų devynios pakartotinės) ir archeologinių kasinėjimų ekspediciją į rengiamų serijos monografijų aprašomas vietoves. Su jomis „Versmės“ leidyklos nuo 1999 m. surengtų ekspedicijų skaičius pasieks 114.
Daugiausia – 35 (47,9 proc. visų ekspedicijų) – vyko Aukštaitijoje, 17 (23,3 proc.) – Žemaitijoje, 14 (19,2 proc.) – Dzūkijoje, 7 (9,6 proc.) – Suvalkijoje. Jose dirbo per 1500 tyrėjų.
Prisiminti senieji valsčiai
Kodėl monografijos leidžiamos apie buvusius valsčius, o ne apie rajonus ar parapijas? Anot „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo, valsčiai – vienas seniausių ir ilgai išsilaikiusių Lietuvos administracinių vienetų. 1861 m. panaikinus baudžiavą, visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda – valsčiai. Lietuvai tapus nepriklausoma, valsčių ribos buvo patikslintos, kad labiau sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų – ribomis. Kelis šimtmečius vienoje teritorijoje gyvenę, to paties dvasinio centro, parapijos telkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, išsiskyrusią savita šnekta, įvairiais tradicinės kultūros savitumais. Parapija ir valsčius buvo pagrindiniai kaimo žmogaus kilmės vietos orientyrai.
Dar ne per vėlu?
Kalbant apie ekspedicijas ir lauko tyrimus žmonėms dažnai kyla šis klausimas. Dar broliai Jonas ir Antanas Juškos XIX a. yra sakę, kad po 10–20 metų gali nelikti ko užrašinėti: seni žmonės miršta ir nusineša nebūtin daug vertingų dalykų, tačiau ekspedicijos organizuojamos iki šios.
Ką šiuo klausimu mano vienas aktyviausių „Versmės“ leidyklos re-daktorių ekonomistas, žymus kraštotyrininkas, J. Basanavičiaus premijos laureatas Venantas Mačiekus, parengęs jau devynias „Lietuvos valsčių“ serijos monografijas?
Anot V. Mačiekaus, ekspedicijos ir lauko tyrimai ypač aktualūs tradicinės kultūros tyrinėtojams: etnografams, kalbininkams ir tautosakininkams, taip pat gamtininkams, sociologams. Atkūrus šalies nepriklausomybę vis mažėja senosios kartos žmonių, gimusių iki 1930 m. ir gyvenusių žemdirbių kultūros aplinkoje, galinčių pasakoti apie tradicinius papročius, verslus, gyvenimo būdą, išlaikiusių savo šnektą, žinančių tautosakos. Todėl tyrėjams mąžta galimybių sukaupti etnografinių, tautosakos, kalbos, šnektų faktų, mažėja ir renkančiųjų šią medžiagą, o daugėja besidominčių vietos istorija, gamta.
„Rinkti etnografinę, tautosakos, kalbos medžiagą dar galima, bet tam reikia būti labai pasiruošusiam“, – pabrėžė V. Mačiekus.
Laukiami mokslininkų straipsniai
Į ekspedicijas kviečiami ir vietiniai buvusių valsčių gyventojai, ir mokslininkai, stengiamasi, kad kiekvienoje būsimoje monografijoje būtų apie šimtadalis mokslinių straipsnių. Tam leidykloje prieš penkerius metus sudaryta Mokslo darbų komisija, kuri įvertina straipsnių mokslinę vertę.
Kadangi kai kurios monografijos rengiamos labai ilgai – kartais iki 10–12 m., o mokslininkams rūpi, kad kiti sužinotų jų tyrimus, moksliniai straipsniai publikuojami internete. Leidykla yra įsipareigojusi parengti mokslinius straipsnius ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo jų pateikimo.
Kiekvienas mokslinis straipsnis prieš paskelbiant internete patvirtinamas notaro: jo popierinis atspaudas yra susiuvamas virvele, notaras pasirašo, kad šis egzempliorius tokią dieną buvo būtent tokio turinio. Šis popierinis straipsnio atspaudas būtų svarus įrodymas, jeigu kada nors vėliau kiltų ginčų dėl autorių teisių.
Šių metų pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus, LMA Mokslininkų rūmų ir „Versmės“ leidyklos surengtoje mokslinėje konferencijoje „XXI a. pradžios Lietuvos lokaliniai tyrimai šimtatomėje monografijų serijoje „Lietuvos valsčiai“: nuo kompleksinių lauko tyrimų ekspedicijų iki geologijos, geografijos, biologijos, etnologijos, istorijos, archeologijos, kalbotyros, tautosakos ir sociologijos mokslo darbų“ ne vienos mokslo institucijos atstovai pasidžiaugė, kad „Versmės“ leidyklos interneto svetainėje sukaupta daug mokslinių straipsnių. Greta plačiai žinomų mokslininkų publikuojami ir jaunų tyrėjų, doktorantų, magistrų darbai. Jauni tyrėjai dalyvaudami ekspedicijose gali kaupti medžiagą savo moksliniams darbams, atlikti lauko tyrimus, kurių aukštosios mokyklos nefinansuoja.
„Versmės“ leidykla neriboja publikuojamų straipsnių apimties, mat didesniuose straipsniuose galima aprėpti daugiau kultūros reiškinių, išdėstyti įžvalgų.