DVI NELIETUVIŠKOS MOKYKLOS PAŠVENTYJE

Gerbiamajam „Mokslo Lietuvos“ redaktoriui Gediminui Zemlickui
Šių metų sausio pabaigoje nusiunčiau Jurbarko rajono laikraščiui „Šviesa“ straipsnį „Dvi nelietuviškos mokyklos Pašventyje“. Dėl jo temos iš anksto turėtas redaktoriaus pritarimas. Paskui su redaktoriumi dar porą kartų kalbėtasi asmeniškai: vis buvo žadama jį spausdinti. Tokie rašiniai, žinoma, ne barščiai – per ilgesnį laiką neprarūgsta. Vis dėlto penkis mėnesius nerasti jam vietos laikraštyje kelia mintį, kad šis darbelis neatitinka ypač aukštų rajono laikraščio reikalavimų. Tad kreipiuosi į Jus su prašymu: gal „Mokslo Lietuva“ pasigailės ne visai vykusio autoriaus – nekels taip aukštai kartelės ir išspausdins šį rašinėlį. Būsiu nuoširdžiai dėkingas.

Su pagarba
Arnoldas Piročkinas
Vilnius, 2012 06 18

Arnoldas Piročkinas

Už dešimties kilometrų į vakarus nuo Jurbarko prie Šventosios upelio prisiglaudusio Pašvenčio, dabar labai sumenkusio kaimelio, istorija dar neparašyta. Net nežinia, ar kada kas ims ja domėtis. Tačiau iš anksto drąsu sakyti, kad tos istorijos esama gana turtingos. Patekus į rankas šiek tiek duomenų, šiuo kartu norima pasidalyti su skaitytojais žiniomis apie caro valdymo laikais veikusias Pašventyje dvi nelietuviškas pradines mokyklas. Gal tai bus paskata daugiau domėtis šio kaimelio praeitimi.

Vokiškoji Pašvenčio mokykla

XIX a. pradžioje, praūžus Rusijos karams su Napoleono Prancūzija, per kuriuos ypač skaudžiai nukentėjo Lietuva, kraštas palengva ėmė atsigauti. Tada pradėta daugiau dėmesio skirti baudžiauninkų ir kitų nekilmingųjų luomų švietimui: intensyvėjo parapinių mokyklų kūrimas. Lyg ir grįžta prie senosios Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) praktikos, kuri po 1795 m., įjungus buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis į Rusijos imperiją, buvo beveik nutrūkusi. Šiam vyksmui daugiausia paskatų davė Vilniaus universitetas, kuris, rūpindamasis parapinėmis mokyklomis, net skirdavo apskrityse savo įgaliotinius, vadinamuosius mokyklų garbės globėjus. Jie beveik kasmet universitetui pateikdavo metines ataskaitas – raportus apie mokyklų būklę savo prižiūrimose srityse.
Parapinių mokyklų steigimas ir jų darbas buvo organizuojamas tikybinių bendruomenių, t. y. parapijų ar jų skyrių – filijų, pagrindu. Katalikų parapijos sudarė vieną parapinių mokyklų grupę. Jai priklausančiose mokyklose labiausiai stengtasi mokyti lenkiškai, o evangelikų liuteronų parapijoms pavaldžiose mokyklose dominavo vokiečių kalba. Lietuvių kalba parapinėse mokyklose buvo vartojama ir mokoma gana epizodiškai. Lietuviškai dažniausiai mokyta valstiečių išlaikomose žemesnio lygio kaimo mokyklėlėse, vadinamosiose bakalorijose (žr. M. Lukšienė. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje. – Kaunas, 1970. – P. 97–101).
Vilniaus gubernijoje (Kauno gubernija nuo jos atskirta tik 1842 m. pabaigoje) Tauragės evangelikų liuteronų parapija buvo viena iš didžiausių šios religijos bendruomenių. Filijų teisėmis jai priklausė Žvyrių, Kelmės, Naumiesčio (Žemaičių) ir Raseinių evangelikų liuteronų bažnyčios su prie jų susispietusiais žmonėmis. Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia neminima: ji atidaryta tik 1851 metais.

Raseinių apskrities mokyklų garbės globėjo 1827 m. apyskaitoje nurodoma, kad tais metais Tauragės evangelikų liuteronų parapijai priklausė 3155 žmonės ir ji išlaikė 13 parapinių mokyklų, kuriose mokėsi 421 mokinys: 226 berniukai (40 miestiečių luomo, kiti valstiečiai) ir 195 mergaitės (30 miestiečių luomo). Čia verta palyginti: apskrityje veikė 22 katalikų parapinės mokyklos, bet jose iš viso mokėsi 275 mokiniai, o bendras parapijiečių skaičius – 40 977.

Apyskaitoje Raseinių apskrities evangelikų liuteronų parapinės mokyk-los apžvelgiamos skyrelyje „Evangelikų bendruomenės (rusiškai – sobranija) mokyklos, esančios pono kunigo Ivano Ščesnio vadovybėje“ (LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1022, lp. 57–60), šio kunigo vardas ir pavardė kai kieno rašoma sulietuvinta – Jonas Čėsna (dėl to žr.: Jurbarkas. Istorijos puslapiai. – Vilnius, 1996. – P. 163). Pats jis dokumentuose pasirašinėjo Johann Szczesny (pavardės forma lenkiška). Tauragėje kunigavo ir minėtas bažnyčias patarnavo bene nuo 1805 iki 1831 m., o paskui iki 1871 m. jo pareigas buvo paveldėjęs sūnus Karlas Julius Ščesnis.
J. Ščesnis ypač pasižymėjo steigdamas parapines mokyklas. Kaip sakyta, 1827 m. jų būta 13, o bažnyčių – penkių. Jo pastangomis mokyklos kurtos gana menkuose kaimeliuose, kaip antai už 6 km nuo Tauragės esančiuose Meldikviršiuose. Tais pačiais metais atsirado mokykla Pašvenčio kaime (raporte įrašyta Nr. 13).

Minimoje byloje (p. 60) pateikiama kiek žinių apie šią mokyklą. Jai namas samdomas ir mokytojas išlaikomas iš mokinių tėvų lėšų. Savos žemės neturi. Mokytojas – 56 metų Fridrichas Kylau (vokiškai parašyta Kielau). Prieš tai dirbęs Meldikviršiuose. Ponas kunigas giriąs jo gabumą ir elgesį. Raportus (ir mokytojai turėdavo juos kasmet pateikti) atiduodąs tvarkingai. Tais metais mokykloje mokėsi 38 mokiniai (berniukų 21). Visi valstiečių luomo. Mokoma dviem skyriais. Pradedantieji mokosi skaityti, rašyti, aritmetikos pradmenų ir tikybos. Mokslas trunka nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d. Mokoma iš vokiškų vadovėlių, kokiais tada naudotasi ir kitose evangelikų liuteronų parapinėse mokyklose. Jų du – tai Rytų Prūsijos pradinėse mokyklose labai populiarus Johano Gotlybo Veiso vadovėlis, raporte įvardytas kaip „Weissensfiebel“. Jo tikslesnis pavadinimas – „Weissens Fiebel und Lesebuch“ (liet. Veiso „Elementorius ir skaitiniai“). Antrasis vadovėlis paminėtas labai striukai – Rochaus Kinderfreund. Vadovėlio originalus pavadinimas yra kiek kitęs, paskutiniuose leidimuose jis skambėjo taip: „Der Kinderfreund. Ein Lesebuch von Fridrich Eberhard von Rochow“ (Vaikų draugas. Fridricho fon Rochovo skaitinių knyga). Be kita ko, šių vadovėlių vertimai į lietuvių kalbą vartoti tuo metu Mažosios Lietuvos lietuviškose mokyklose. Tačiau vargu ar lietuviški vertimai buvo pasiekę Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų parapines mokyklas. Kaip trečia mokymo knyga raporte paminėta Biblija.

Išskyrus mokinių skaičių, tie patys duomenys kartojami 1828 m. raporte (ten pat, lp. 47). Tais metais mokinių padaugėjo iki 47. Įdomu, kad mergaičių mokytasi daugiau negu berniukų: jų būta 26.
1830 m. liepos 18 d. datuotame raporte, kuris pateikia pasibaigusių mokslo metų mokyklų ataskaitą, Pa-švenčio mokyklos jau nėra. Užtat atsirado nauja Bimbilinės kaimo (4 km į pietryčius nuo Tauragės) mokykla, kurios mokytojas – Frydrichas Kylau (ten pat, lp. 70). Tad aišku: kažin kodėl, sakytume, klestinti Pašvenčio mokykla likviduota, o mokytojas 1823 m. rudenį atsikraustė į Bimbilinę.
Šis raportas leidžia spręsti, kad mokyklų 1829 m. Tauragės parapijoje smarkiai sumažėjo: uždarytos net šešios (tarp jų ir Žvyrių). Tad Tauragės parapijoje su atsidariusia Bimbilinės kaimo mokykla veikė jau tik aštuonios. Ar čia apsieita be tam tikros politikos, kurią ėmėsi forsuoti caro valdžia, poveikio? Evangelikų liuteronų mokyklose taip pat sumažėjo mokinių: jų liko 296. Beje, katalikų parapinių mokyklų Raseiniuose sumažėjo iki 21, bet į akis krinta visai mažas mokinių skaičius –208.
Pašventyje uždarius mokyklą, pašventiškiams ir gretimo Palėkių kaimo žmonėms pasunkėjo leisti savo vaikus į mokyklą. Ir tai truko beveik 30 metų, kol 1907 m. buvo įsteigta valdiška caro mokykla.

Rusiškoji Pašvenčio mokykla

Oficialaus dokumento, kuriuo buvo įkurta valdiška Pašvenčio pradinė mokykla 1907 m. neturime. Beveik visi duomenys apie ją imami iš 1911 m. sausio 18 d. visoje Rusijos imperijoje įvykdyto pradinių mokyk-lų surašymo anketos. Jos antraštė rusiška: „Statističeskoje obsledovanije načalnych učilišč Rossijskoj imperii k odnodnevnoj perepisi 18 janvaria 1911 goda“ (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 567, ap. 8, b. 630, lp. 1–7).
Anketoje nurodomas tikslus mokyklos pavadinimas, kuris, išverstas į lietuvių kalbą, yra toks: Pašvenčio liaudies mokykla. Mokyklos vieta: Kauno gubernija, Raseinių apskritis, Jurbarko valsčius, Palėkių kaimas. Atstumas iki parapijos cerkvės – 10 varstų (1 varstas – 1,0668 km). Pašto adresas: Kauno gubernija, Raseinių apskritis, Jurbarko pašto stotis. Toliau ji kvalifikuojama kaip ministerijos mokykla, priklausanti Liaudies švietimo ministerijai, skiriama abiejų lyčių vaikams. Mokykla vienklasė, t. y. vienas mokytojas dirba iš karto vienoje klasėje su visais mokiniais. Mokiniai skirstomi į tris skyrius, mokslas išeinamas per trejus metus. Mokykla įkurta 1907 m. (manytina, kad darbą pradėjo tų metų rudenį).

Mokykloje iš viso mokosi 36 mokiniai (mergaičių 15). Tą dieną buvo atėję 33 (trūko trijų mergaičių). Į klausimą, ar galėtų būti daugiau mokinių atsakyta teigiamai: dėl patalpų ankštumo 1910 m. nepriimti septyni berniukai ir keturios mergaitės. 1909–1910 mokslo metais, nebaigę mokyklos, išstojo 12 mokinių: penki berniukai iš I skyriaus, vienas berniukas ir dvi mergaitės iš II skyriaus ir keturi berniukai iš III skyriaus. Išstojimo priežastys: išeinama dėl reikalo uždarbiauti ir dėl gyvenamosios vietos keitimo.
Praėję mokslo metai prasidėjo 1909 m. rugsėjo 15 d., o baigėsi 1910 m. gegužės 5 d. Iš viso mokyta 160 dienų. Per tą laiką 32 mokiniai iš viso praleido 242 pamokas. Daugiausia pamokų (145) praleista dėl ligos. Per savaitę mokytojas atlieka 33 pamokas. Šeštadienį jos trumpesnės.
Atskirame skyrelyje apibūdinamos mokyklos patalpos. Už pritaikyto mokyklai namo nuomą per metus mokama 80 rublių. Klasės matmenys nurodomi aršinais (1 = 71,12 cm): ilgis –7 ¾, plotis – 6 ¾, aukštis – 3 1⁄8 arš. Taigi klasės ilgis ir plotis 5,5 x 4,8 m. Klasės plotas – 58 9⁄16 kv. arš., kubatūra – 163 61⁄128 kub. arš. Mokykla turi vieną dešimtinę (kiek daugiau nei 1 ha) žemės, naudojasi tvartu ir aikštele vaikams žaisti.

Anketoje išvardytos mokymo priemonės. Yra biblioteka, kurioje turima 24 pavadinimų vadovėlių (225 egz., jų vertė – 55 rub. 90 kap.), 19 pavadinimų knygų užklasiniam skaitymui (69 egz., jų vertė – 25 rub. 80 kap.) ir 18 pavadinimų knygų mokytojui (18 egz., vertė – 11 rub. 19 kap.). Išvardijamos vaizdumo priemonės: penki sieniniai geografijos žemėlapiai, 81 „stebuklingas žibintas“, t. y. projekcijos aparatas (tikriausiai ne aparatų, o jam tinkamų skaidrių). Be to, yra gaublys, aritmetikos dėžė, penki rusų rašytojų portretai ir skaitytuvai (buhalteriški). Jų bendra vertė apytikriai 39 rub. 47 kap.
Pašvenčio mokykla, skirtingai nuo kitų, didesnių mokyklų, neturėjo bendrabučio, nakvynės namų, garbės globėjo, savo gydytojo. Iki artimiausio medicinos punkto Jurbarke buvo 10 varstų. Anketoje nusiskųsta nepatogiomis patalpomis: senos, ankštos, žiemą šaltos. Taip pat vargingas ir mokytojo būstas (kambarys 31 7/8 kv. arš.). Atskirai aptariama mokyklos sanitarinė būklė: išvietė lauke, šalta.
Antrajame anketos lape (B) pateikiama duomenų apie dirbančius mokykloje mokytojus. Katalikų vaikus tikybos moko Kauno kunigų seminariją baigęs kun. Pranciškus Stakauskas (rusiškai rašo Fracišek Stachovskij). Šioje mokykloje moko trejus metus. Jo metinis atlyginimas 30 rublių. Be to, jis tikybos pamokų turi dar dviejose Jurbarko mokyklose. Stačiatikiams mokiniams tikybą dėsto pats mokytojas Stepanas Gamziukas. Anketoje jis apibūdinamas plačiau: mokytojui 28 metai, kilęs iš valstiečių, nevedęs. 1903 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Bendras mokytojo stažas – septyneri metai. Papildydami anketos duomenis, galime nurodyti, kad, prieš išvykdamas į Pašventį 1907 m., jis dirbo Tauragės dviklasės mokyklos jaunesniuoju mokytoju (Pamiatnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1907 god. – Kovna, 1906. – P. 129). Jo metinis atlyginimas – 360 rublių. Į pensijų fondą moka 21 rub. 60 kap. metinio mokesčio. Per vasaros atostogas mokykloje negyvena. Lapo pabaigoje atitinkamose grafose įrašyta: stačiatikis, tautybė – baltarusis.

1911 m. anketa baigiama trečiąja dalimi (V) – „Vardiniu mokinių sąrašu“. Jame – dvylika grafų. Pirmoji – eilės numeris. Antroji ir trečioji visiems vienoda: mokyklos vieta ir pavadinimas. Sąraše yra tą dieną atėję mokiniai, jų 33. Ketvirtojoje grafoje eina mokinių pavardės ir vardai, penktojoje – lytis, šeštojoje – amžius, septintojoje – šeimos kalba, aštuntojoje – tikyba, devintojoje – luomas, dešimtojoje – skyrius, kuriame mokosi, vienuoliktojoje – kiek metų mokosi mokykloje, ir dvyliktojoje – atstumas nuo namų iki mokyklos (varstais). Vardai ir pavardės daugiausia rusinami: margaičių pavardės be lietuviškų priesagų, sutampa su vyriškos giminės vardininku, o šių dalis be lietuviškos galūnės. Mūsų straipsnyje vardams ir pavardėms sugrąžintos lietuviškos galūnės, o tos, kurios užrašytos iškreiptos, suderintos su kaimelyje vartotomis tikrosiomis formomis.
Sąrašas pradedamas nuo trečio skyriaus mokinių: 1. Romualdas Maiskis, 14 m., 2. Andrius Povilaitis, 13 m., 3. Augustas Orentas, 12 m., 4. Pranciškus Bendžaitis, 14 m., 5. Alberta Juzefovičiūtė, 11 m., 6. Marcelė Kucinaitė, 13 m. Visi, išskyrus pirmąjį, kuris mokosi penktus metus, mokykloje yra trejus metus.
Antro skyriaus mokiniai: 7. Martynas Šienogalis, 14 m., 8. Juozapas Burba, 14 m., 9. Augustas Povilaitis, 10 m., 10. Marija Sprainaitytė (rašoma Spranaitis), 14 m., 11. Elena Žitnikaitė (= Žitnik), 11 m., 12. Olga Žitnikaitė (= Žitnik), 9 m., 13. Ana Ceraškevičiūtė (= Ceraškevič), 10 m., 14. Agota Orentaitė, 12 m. Antrajame skyriuje trečius metus mokosi Nr. 7 ir 8.
Pirmo skyriaus mokiniai: 15. Nikolajus Sidorovas, 8 m., 16. Nikolajus Žitnikas, 8 m., 17. Juozapas Greičius, 10 m., 18. Kazimieras Paulaitis (= Povlaitis), 10 m., 19. Jonas Greičius, 11 m., 20. Petras Greičius, 13 m., 21. Adomas Liokaitis (= Lekaitis), 11 m., 22. Andrius Tunaitis (= Tonaitis), 10 m., 23. Vladimiras Orentas, 11 m., 24. Stanislavas Elzbergas, 9 m., 25. Jurgis Kasiulis, 11 m., 26. Antanas Paulaitis (= Povlaitis), 11 m., 27. Vladimiras Juzefovičius, 7 m., 28. Vladimiras Skridulaitis, 7 m., 29. Teklė Kucinaitė, 10 m., 30. Juzefa Kucinaitė, 9 m., 31. Ona Stankaitytė, 11 m., 32. Ona Greičiūtė, 11 m., 33. Juzefa Juzefovičiūtė, 8 m. (skliauteliuose įrašyta pastaba: „Atvyko sausio 19 d.“). Iš pirmojo skyriaus mokinių Nr. 15, 22, 24, 26, 29 ir 30 yra antramečiai, o Nr. 25 mokosi trečius metus.
Tik vienas Nr. 1 priklauso bajorų sluoksniui, visi kiti – valstiečių luomo.

Derinant tikybą ir šeimos kalbą, galima spręsti apie vaikų tautybę. Pavardės ne visada ją parodo. Daugiausia vaikų, kurių šeimose kalbama lietuviškai. Pašventyje ir Palėkiuose nuo seno gyveno daug evangelikų liuteronų, o už dviejų kilometrų esančiuose Greičiuose bene išimtinai – katalikai. Tad abiejų religijų mokiniai, kurių šeimos kalba – lietuvių, laikytini lietuviais. Katalikų vaikų iš viso būta 15 (Nr. 4–6, 8, 17–20, 24, 26, 27, 29–31). Evangelikų liuteronų lietuvių būta devynių (Nr. 2, 3, 7, 9, 10, 14, 21, 22, 25).
Visiems stačiatikiams mokiniams, kalbantiems namie rusiškai, priskiriama rusų tautybė, nors gali būti tarp jų koks ukrainietis ar baltarusis. Jų suskaičiuota šeši (Nr. 11–13, 15, 16, 28). Negalima nuspręsti dėl Nr. 23 tautybės: šeimos kalba – vokiečių, bet stačiatikis, o nelietuviškos kilmės pavardę Orentas turi keli pašventiškiai lietuviai. Dviejų mokinių šeimos kalba – lenkų, abu katalikai (Nr. 1, 24), tad jie laikytini lenkais.

Rusų ir lenkų tautybės mokiniai tikriausiai ne vietinės kilmės, tai atvykusių į šį pasienio kampelį tarnautojų atžalos. Iš visų išvardytų mokinių derėtų atskirai paminėti sąraše Nr. 9 įrašytą Augustą Povilaitį. Vėliau jis kiek pakeitė savo vardą – pasivadino Augustinu Povilaičiu, tapo žymiu valstybės veikėju, pareigūnu. Jo karjeros viršūnė – Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigos 1934–1940 m., 1940 m. birželio 15 d. Pašventyje, kur buvo pasitraukęs laukdamas, kaip toliau rutuliosis įvykiai, Antano Merkio sudarytos vyriausybės nurodymu jis kartu su buvusiu Vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču, kad patenkintų besirengiančios Lietuvą likviduoti Maskvos reikalavimą, areštuojamas ir po kurio laiko perduodamas jai susidoroti. Metus tardytas Liubiankos kalėjime, Augustinas Povilaitis 1941 m. liepos 12 d. buvo sušaudytas.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (tikslios datos šiuo kartu nesiimu pasakyti) Pašvenčio mokyklai buvo pastatytas namas. Oficialiuose žinynuose nurodoma, kad S. Gamziukas Pašventyje dirbęs iki 1915 metų. Iš tikrųjų bus čia mokytojavęs iki 1914 m. rudens, nes rugpjūčio 17–20 d. prasidėjęs Rusijos armijos veržimasis į Rytų Prūsiją, o paskui jos traukimasis atgal vargu ar leido mokyklai darbuotis. Ko gero, S. Gamziukas galėjo būti mobilizuotas gana anksti į rusų kariuomenę. Taigi rusiškos Pašvenčio mokyklos istorija baigėsi 1914 m. rudenį. Po kokių ketverių metų prasidėjo Pašvenčio pradinės mokyklos lietuviškas periodas. Tikėkimės, kad ir apie šią mokyklą skaitytojai ateityje ką ne ką sužinos. Tuo tikslu norėtųsi kreiptis į buvusius jos auklėtinius: gal kas turi išlaikęs kokių nuotraukų, galinčių parodyti mums šią mokyklą, jos mokytojus ir mokinius. Prašytume jas paskolinti, kad būtų galima pasidaryti kopijų. Už paslaugą būsime visi dėkingi.

Gedimino Zemlicko nuotraukos.