KONSTANTINO SIRVYDO SKAITYMAI VILNIUJE IR ANYKŠČIUOSE (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 11

Lietuvių leksikografijos ir raštijos pradininko darbams ir asmenybei paminėti gegužės 9–11 dienomis Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ir Lietuvių kalbos institute bei Anykščiuose vyko „Konstantino Sirvydo skaitymai“. Šį renginį ir kitus dalykus aptariame su kalbininku, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Vincentu DROTVINU, kurį geriausiai pažįstame kaip Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos ir ypač leksikografijos istorijos tyrinėtoją, ir su Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vadove, humanitarinių mokslų daktare Zita ŠIMĖNAITE, K. Sirvydui skirtos tarptautinės konferencijos organizacinio komiteto nare. Prof. V. Drotviną kalbinome per išvyką į K. Sirvydo tėviškę – Dabužius Anykščių rajone, ir šiame laikraščio numeryje pateikiame baigiamąją pokalbio dalį, o su Z. Šimėnaite kalbėjomės grįždami iš Anykščių į Vilnių.

Vis dar esame kelyje į Konstantiną Sirvydą (2)

Mūsų pašnekovas – prof. dr. Vincentas Drotvinas.

Tiesai moksle įtvirtinti reikia laiko

ML. K. Sirvydo žodyne aptinkami žodžiai, kurie sietini su lotynizmais ar germanizmais, bet į lietuvių kalbą atėję per slavų kalbas. Net kalbininkai kartais sunkiai sutaria, kaip tuo žodžius vadinti – lotynizmais, germanizmais ar slavizmais. Vargu ar tai mūsų kalbos mokslo stiprybės požymis.

V. Drotvinas. Nematau didelės bėdos: vienas tyrinėtojas sako vienaip, kitas – kitaip. Tegu bus dvi nuomonės, argi blogai nuomonių dualizmas, kodėl turi būti viena tiesa. Konferencijoje leksikologijos istorikė Nijolė Čepienė pranešime „Konstantino Sirvydo darbų leksikos skoliniai“ kai kur išsakė gan drąsią savo nuomonę ir pateikė išvadas. Gal ir gerai, bet man autoritetai visų pirma yra Kazimieras Būga, Pranas Skardžius, Antanas Salys, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis. Jų nuomonę nuneigti reikia pastangų ir daug tokių konferencijų, kaip ši skirtoji K. Sirvydui. Daug lemia ir mokslininko autoritetas. Ne visos nuomonės išlieka moksle, o žymiausių tyrėjų požiūris į kalbos mokslo dalykus vertės nepraranda, tik atnaujinamas.

ML. Tikriausiai sutiksite, kad naują žodį pasakyti moksle nėra paprasta, nes autoritetai, įpratę prie įsitvirtinusių tiesų, kartais nelabai nori įsiklausyti į tai, kas nauja ir neįprasta. Už savo tiesą reikia pakovoti.

V. Drotvinas. Taip, ir tam reikia laiko. Ar daug naujo galėjome pasakyti kad ir kalbotyros ar istorijos moksluose neturėdami šaltinių? Dabar leidžiami įvairių sričių vis nauji šaltiniai – mitologijos, kalbos mokslo senieji žodynai ir kiti svarbūs leidiniai.

ML. Geras pavyzdys – Motiejaus Pretorijaus (Matthäus Prätorius, apie 1635–1707) veikalas „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“. Šio veikalo nuorašas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, jei neklystu, rankraštį sudaro 18 knygų. Keturios jau išspausdintos lietuvių kalba, šį didžiulį darbą daro habilituota daktarė Ingė Lukšaitė su talkininkais. Mielai šį veikalą išsileistų vokiečiai. Tai tik vienas iš pavyzdžių, nes sėdime ant lobių skrynios, kurią tik retsykiais praveriame ir pasinaudojame.

V. Drotvinas. Aišku, vokiečiai tuoj pat Pretorijų išsispausdintų, bet tada visas tyrimo pirmumo teises jiems atiduotume, mes juos cituotume, o ne jie mus. Panašiai buvo su Jokūbo Brodovskio (Jakob Brodowski) XVIII a. žodyno rankraščiu, kurį man teko parengti spaudai. Jei prof. Povilas Pakarklis nebūtų 1945 m. to rankraščio parvežęs iš Laukstyčių (vok. Lochstädt) pilies Sembos kyšulyje ant Aismarių šiaurinio kranto, tai šis veikalas seniai būtų vokiečių ištyrinėtas ir išspausdintas, o mes juos cituotume ir dėkotume už atliktą didelį darbą.

Juk ko norėti, mūsų mokslinis potencialas daug kartų mažesnis kad ir už Lenkijos mokslininkų potencialą net ir fizine prasme: šiandien Lenkijoje gyvena 38,5 mln. žmonių, Lietuvoje – 13 kartų mažiau. Tiek pat kartų mažiau turime ir tyrinėtojų.

Ko reikėtų pasimokyti iš kaimynų

ML. Lenkai pasižymi ypatingu užtaisu, kurį galėtume pavadinti gal net savotiška šios tautos tapatumo forma: viskas jiems yra lenkiška, svarbu, įdomu, jie tuo gyvena ir net savo vaikus tokia dvasia auklėja. Ta kultūros ir istorijos absorbavimo forma negali nežavėti, iš jos turėtume mokytis. Iš Lenkijos mokiniai atvežami į Vilnių, kad pamatytų Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą, su Adomu Mickevičiumi, Juliumi Slovackiu ir kitais literatais susijusias vietas, o Lietuvos vaikai vežami į Pary-žių, kad pamatytų amerikietiško Disneilendo kopiją. Ne į Krokuvą pirmiausia važiuojama, kur daugybė su Lietuva susijusių paminklų, net ne į Seinus ir Punską, kur gyvena daug lietuvių, bet į Paryžių, kur rūpi ne gili prancūzų kultūra, o kosmopolitiški atvežtiniai kultūros „mikimauzai“ ir „makdonaldsai“.

V. Drotvinas. Važiuojame į kitas šalis ne tiek jas pažinti, kiek pigiau apsipirkti. Deja. Mokslo žmonės šias problemas mato, supranta, bet ar ką gali padaryti?

ML. Daug priklauso ir nuo vieno žmogaus. Buvo prof. Anatolijus Nepokup-nas, ir reta svarbesnė konferencija Lietuvių kalbos institute apsieidavo be šio iškilaus kalbininko – ryšius su Ukrainos kalbotyra buvo galima jausti ir šio instituto konferencijose. Iškeliavo A. Nepo-kupnas į Anapusybę ir nieko iš Ukrainos kalbininkų nebesulaukiame. Išeitų, kad viskas priklauso nuo asmenybės, kartais vieno žmogaus.

V. Drotvinas. A. Nepokupnas kalbotyros mokslui ir Lietuvai buvo naudingas žmogus. Kitos tokios asmenybės kol kas neatsiranda. Konferencijos dažniausiai vyksta pagal mainų principą: mes važiuojame – pas mus atvažiuoja. Bet didelės valstybės turi daug didesnes galimybes rengti konferencijas ir siųsti savo atstovus į kitas šalis.

ML. Visa tai svarbu, nes atvykusieji susipažįsta su mūsų mokslininkais, jų nagrinėjamomis temomis, pagaliau mūsų laimėjimais ir problemomis. Pažindami mūsų realijas dažniausiai tampa ir mūsų bičiuliais.

V. Drotvinas. Prieš keletą metų Vilniuje vyko tarptautinė terminologų konferencija, kurią organizavo humanitarinių mokslų daktarė Albina Auksoriūtė ir jos vadovaujamas Lietuvių kalbos institutoTerminologijos skyrius. Į Vilnių atvyko Vengrijos terminologai, kalbėjo apie savo žodynus ir terminijos problemas, paskui Lietuvos terminologės lankėsi panašioje konferencijoje Vengrijoje. Taip ir turi megztis moksliniai ryšiai, bendradarbiavimas.

ML. Vidurio Europos šalys privalėtų turėti joms bendrų specifinių interesų, todėl mūsų ryšiai su vengrų, čekų, slovakų, slovėnų, rumunų ir kitų ne pačių didžiausių šalių mokslininkais taip pat neturėtų būti pamiršti.

V. Drotvinas. Tų tautų kalbos mokslo problemas pažinti ir patiems prisistatyti yra labai svarbu. Tų tautų kalbininkams svarbu paaiškinti, kad Lietuvos leksikografija yra to paties senumo, XVII a., kaip ir kitų Vidurio Europos šalių žodininkystės mokslas.

ML. Tuo labiau, kad ir šiandien kai kuriems kitų kraštų mokslininkams Vakarų civilizacija ir mokslas baigiasi ties riba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Mūsų valstybę jie dažnai tapatina su Lenkijos karalyste, Žečpospolitą suvokia kaip Lenkiją, o ne Abiejų Tautų Respubliką.

V. Drotvinas. Daug ką mūsų mokslininkai daro, bet dar daugiau turi padaryti.

Ar latviams aktualus Sirvydas

ML. Gerą pavyzdį mums teikia patys įvairių konferencijų dalyviai iš kitų šalių. Veikiausiai sutinkate, kad su Lenkijos mokslininkų aktyvumu lietuviams nėra paprasta lygintis. Jie labai noriai dalyvauja tiek kalbos mokslo, tiek istorikų konferencijose ir mums jų nurungti, bent jau aktyvumu, kol kas nepavyksta. Didelė tauta turi stiprų mokslo potencialą, be to, lenkams įdomu tuos dalykus nagrinėti. Kartais atrodo, jog visa, kas siejasi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, geriausiai išmano Lenkijos tyrinėtojai, jie ir reprezentuoja tas temas tarptautinėse konferencijose. Juk ir Sirvydui skirtoje konferencijoje nebuvo nė vieno Baltarusijos, Ukrainos, pagaliau kaimyninės Latvijos mokslininko. Nejau visiems jiems neįdomu?

V. Drotvinas. Nemanau, kad kaimynus kaip nors ignoruotume ar stumtume į šalį, matyt, jie turi dėkingesnes, jiems aktualesnes tyrinėjimų temas. Kad ir latviai.

ML. Jėzuitų mokslininkų darbai bent jau katalikiškoje Latgaloje turėjo būti svarbūs ir aktualūs, tad nejau Lat-vijos mokslininkų tai nedomina? Mažai įtikėtina.
V. Drotvinas. Latgaloje – taip. Pagal Sirvydo trikalbį žodyną išleistas latvių Georgo Elgerio žodynas „Dictionarium Polono–Latino–Lottavicum“ (1683 m.), kuris suvaidino svarbų vaid-menį latvių kalbos standartizavimo procese. Kadangi latviai dar XX a. bene šeštajame dešimtmetyje išleido savo leksikografijos istoriją, tai tuo veikiausiai ir pasitenkino.

Su baltarusiais – kita problema, pastaruoju metu kai kurie iš jų išvis nelinkę pastebėti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuviams būtų tekusi bent kiek svarbesnė vieta.
ML. Kaimynų kai kurie lazdos perlenkimai gali būti net ir naudingi, nes stiprina lietuviško tapatumo imunitetą. Ar mūsų universitetų absolventai pajėgūs diskutuoti savo tautos ir lietuvių kalbos klausimais su kartais karingais ir tais klausimais neblogai „pasikausčiusiais“ kaimynais? Jūs ne vieną dešimtmetį dėstėte Vilniaus pedagoginiame institute, tapusiame universitetu, o dabar Edukologijos universitetu.

V. Drotvinas. Mokslininkai studentams turi aiškinti savo mokslo dalykus. Kiekvienas inteligentas privalo žinoti, kad XVII a. Vilniuje būta gero, tarptautinio lygio universiteto, kuriame mokslo kalba buvo lotynų kalba – tai bendro išsilavinimo dalykas. Šitai į mūsų universitetus ateinantys studentai turėtų žinoti iš mokyklos suolo, o nežinantys turėtų papildomai išklausyti tam tik-rus kursus, galimas dalykas, Lietuvos istorijos kursą ar dalį kurio kultūros istorijos kurso. Deja, apie į universitetus ateinančių kai kurių abiturientų bent jau reikiamą apsiskaitymą, išprusimą dar sunku kalbėti. Masinis visuotinis vidurinis mokymas primena gamybą, o ne būsimų inteligentų ugdymą. Bet tam kiekvienas žmogus juk turi asmeninį pasirinkimą, jam privalu turėti ir intelektinę savigarbą.

Netektys, kurių atstatyti neįmanoma

ML. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos kalbotyros mokslas neteko tokių autoritetų kaip Vytautas Mažiulis, Albertas Rosinas, Aleksas Girdenis, o šiemet ir Vytauto Vitkausko. Ko gero, visi dirbo ir leksikografijos bare.

V. Drotvinas. Kai išeina amžiaus vidurkį peržengę mokslininkai – nieko nepadarysi, kad ir kaip nebūtų gaila. Bet kai Lietuvių kalbos institutas netenka tokio gabaus ir produktyvaus kalbininko kaip habil. dr. Saulius Ambrazas (1957–2010), kuriam buvo sukakę vos 53-eji, tai nepaprastas nuostolis. O Kazimieras Būga (1879–1924) mirė sulaukęs vos 45-erių. Jo studijų ir profesijos kolega latvių kalbininkas Janis Endzelynas (1973–1961) gyveno vos ne dvigubai ilgiau. Jeigu K. Būga būtų tiek gyvenęs, akademinį Lietuvių kalbos žodyną būtume sudarę ir išleidę keliais dešimtmečiais anksčiau.
Savo metu Aleksandras Vanagas (1934–1995) parašė „Lietuvos hidronimų etimologinį žodyną“. Kas galėtų šiandien parašyti daugiau? Neįmanoma parašyti. Didelis kolektyvas leidžia Lietuvos vietovardžių žodyną, bus keliolika tomų, vieno tomo apimtis būtų 40 autorinių lankų. Tai A. Vanago idėja, žodyno teorinė užuomazga. Deja, jam pačiam to pradėtojo darbo tęsti nebuvo lemta. Ne vienoje konferencijoje girdžiu kalbant apie rengiamą Lietuvių bendrinės kalbos žodyną, bet jo kaip nėra, taip nėra.

Prieš porą dešimčių metų Vilniaus pedagoginiame universitete buvau Lietuvių kalbos katedros, vėliau Lietuvių kalbotyros katedros vedėjas. Siųsdavome studentus dialektologinės praktikos į jų tėviškes. Vytautas Vitkauskas man duodavo vietovių sąrašus ir prašydavo manęs pakalbinti studentes, kad iš savo gimtinės parinktų įdomesnių, žmonių vartojamų žodžių. Paprastai nurodydavo vietas, iš kurių Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje turėjo mažiausiai žodžių. Kai iš studentės gaudavo užrašytus žodžius, V. Vitkauskas sakydavo: „O, čia geras žodis, šis geras…“ Visus geruosius pažymėdavo ir pagirdavo studentes. Žinoma, pasitaikydavo ir netikusių žodžių, nes studentui reikia turėti galvą, mokėti skirti, kas yra tik-ra, vertinga ir kas netinka žodynui. Man teko dėstyti leksikologiją, tame kurse yra ir tokia tema kaip svetimybės gyvojoje kalboje ir raštuose. Nemaža dalis dabartinių studentų neatskiria paprasčiausios svetimybės, nes dažnas nesimokė nei rusiškai, nei lenkiškai, tai iš kur jis tą svetimybę pajus.

V. Vitkauskas labai atsakingai žiūrėjo į žodynininko darbą, buvo nepakantus neprofesionalumui. V. Vitkausko nuoskaudos, kad studentas neskiria, kur yra svetimybė, o kur autentiškas tarminis žodis, buvo visiškai suprantamos, bet kai jis imdavo peikti kolegas už panašias „nuodėmes“, ir ne vien dėl svetimybių, tai jau sukeldavo ir jų nepasitenkinimo.

Dabarties vėjų pagairėje

ML. Ar pastebite kokių nors naujų vėjų mūsų kalbotyroje?

V. Drotvinas. Man nėra paprasta atsakyti. Pasigirsta balsų, kad mūsų kalbą apskritai nėra reikalo taisyti, kultūrinti, nes viskas turi būti taip, kaip yra, kaip savaime einasi. Juk visa tai nėra kompleksiškai ištirta – dabartinė kalba, vartosena, komunikacijos priemonės. Vadinasi, reikia tyrinėti.
ML. Kartais nėra lengva susiorientuoti, kas kalbos moksle Lietuvoje daroma ir ko nepadaroma – trūksta visumos suvokimo.

V. Drotvinas. Pagaliau, kas yra ta visuma? Kiekvienos šalies kalbininkai savo kalbą tyrinėja visokeriopai, o mes negalime spėti su visomis naujausiomis tendencijomis. Turime atsirinkti, kas mums svarbiausia, neatidėliotina. O kas turi atrinkti? Štai klausimas. Kiekviename moksle yra savų modernistų, o kalbotyros modernistai pirmiausia tegu parašo naują, modernišką lietuvių kalbos gramatiką. Ne tokią, kokios yra visos tradicinės – su rašyba, skyryba, linksniavimu, asmenavimu.
ML. Vilniaus universiteto garbės daktaras lyginamosios indoeuropeistikos atstovas prof. habil. dr. Voiciechas Smočinskis (Wojciech Smoczyński) parašė be kita ko ir „Lietuvių kalbos etimologinio žodyno“ dvitomį. Nuostabu, kad šį darbą padarė Lenkijos baltistas ir slavistas, o lietuviai kažkaip nesiima.

V. Drotvinas. Taip, V. Smočinskis vienas iš parašiusių mums etimologinį žodyną. Kodėl būtent jis, o ne kuris kitas kalbininkas? Prof. Vincas Urbutis jau ne vieną dešimtmetį renka ir kaupia etimologinę medžiagą, yra parašęs daug etimologijų būsimajam etimologiniam žodynui, bet žodyno nėra. Panašiai ir su Pietro Umberto Dini knyga „Baltų kalbos“. Ne lietuvis, bet italų kalbininkas pasiryžo ir parašė, dabar ji išversta į daugelį kalbų.

Mes esame lėto būdo tauta: kur čia nuskubėsi, geriau viską iš pamatų padaryti… Lietuvių kalbotyros pasiekimų visumos nesiimama vertinti – tegu kiti vertina. Mes džiaugiamės kiek-vienu nauju žodynu, kiekviena išleista monografija ar surengta konferencija. Kitos šalies mokslininkai, susipažinę su mūsų darbais ir palyginę su atliekamais tose šalyse, jau galėtų daryti apibend-rinimus. Turime dvylika ar trylika išleistų lietuvių tarmių žodynų – tai labai gerai. Po kelių dešimčių metų tų tarmių nė mažytės dalies niekas nesuras r nesurinks.
ML. Gerbiamasis Profesoriau, tik penki kilometrai telieka ligi Dabužių, Konstantino Sirvydo tėviškės, kur pasinersime į lietuvių raštijos vienam iš kūrėjų numatytų renginių sūkurį. Dėkoju Jums už išsakytas mintis kelyje iš Vilniaus į Konstantino Sirvydo tėviškę.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas