Muziejų naktyje Maskvoje sužibo ir Lietuvos dailininkų darbai

Mūsų, dalies lietuvių menininkų, kelionės tikslas – tarptautinė tapybos paroda Maskvoje. Gegužę pasibaigus tapybos parodai Vilniaus privačioje galerijoje 2W, teko skubėti, krauti lagaminus ir jau po savaitės Rusijos, Vokietijos ir atnaujintos Lietuvos tapybos parodos kolekcija buvo išskirtinėmis sąlygomis eksponuota Maskvos dailininkų sąjungos galerijoje – patalpos šiai ekspozicijai buvo suteiktos nemokamai. Nežinia, ar gera valia, ar suveikė SSRS nostalgija, ar nulėmė tuo metu gerai organizuota „Muziejų nakties“ programa, tačiau buvome labai pagarbiai pakviesti į ekspresionizmo šimtmečio minėjimo renginį. Esame dėkingi Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje darbuotojams, padėjusiems įvežti pro Rusijos bauginančiai cenzūruojamas sienas tapybos kūrinius. Be Rusijos ir Vokietijos dailininkų, dalyvavo ir aštuoni Lietuvos tapytojai: Solomonas Teitelbaumas, Skaidrė Butnoriutė, Algimantas Stanislovas Kliauga, Svajūnas Armonas, Juozas Pranckevičius, Dalvytis Udrys, Arturas Savickas ir Saulius Kruopis. Gaila, kad po kiekvienos kilnojamosios parodos atkrito po vieną autorių: po Berlyno parodos – Arūnė Tornau, po Vilniaus – Aleksandras Vozbinas.

Prieš parodos atidarymą Maskvoje vyko konferencija, skirta ekspresionizmo jubiliejui paminėti. Man teko garbė pristatyti vokiečių ekspresionistinės grupės „Brücke“ narių daugiametę kūrybinę veiklą Nidoje, Menininkų kolonijos kontekste. Susirinko išskirtiniai, įdomūs lektoriai ir svečiai. Kalbėjo nusipelnę Rusijos dailininkai, garbūs profesoriai ir oficialūs asmenys. Mano nuostabai, buvo pristatytas žymaus žurnalo „Inostrannaja literatūra“ specialus numeris, skirtas vien vokiečių ekspresionizmui. Vertėja Tatjana Baskakova perskaitė prieš šimtmetį parašytų ekspresionistų Alfredo Dioblino ir Alfredo Lichtenšteino poezijos ir prozos kūrinių. Žurnalas iliustruotas Marianos Veriovkinos ekspresionistinių drobių reprodukcijomis. Visai Maskvos visuomenei atradimu tapo retrospektyvinė „mėlynosios raitelės“ M. Veriovkinos tapybos paroda, garsiosios Rusijos menininkės sugrįžimas į Rusiją savo brandžiais meno kūriniais. Šventinis renginys ir parodos atidarymas baigėsi poetinio salono vadovės, poetės Marinos Škrobovos-Vernalis skaitymais. Maskva labai pompastiška ir rafinuota, tačiau mus priėmė labai draugiškai ir šiltai.

Mano prisiminimai ir išskirtinė pažintis su Maskva

Maskvos miestas man asocijuojasi su daugybe galimybių ir ypač įdomiais žmonėmis. Maskva visada buvo labai susieta su mano profesija ir dar jaunystėje pasirinktais aukštesniais idealais, tikslais. Sulaukęs vos šešiolikos metų, Kaune studijuodamas meninę fotografiją pas maestro Povilą Karpavičių ir visą vasarą dirbdamas žurnalistinį darbą Šiauliuose, supratau, kad man būtinas geras, gal net japoniškas veidrodinis fotoaparatas, kurį galima įsigyti, jei bus palankios aplinkybės, tik centralizuotoje Maskvoje. Atvykau į SSRS sostinę savarankiškai, gyvenau savaitę, kol vienoje komiso parduotuvėje sulaukiau norimo japoniško veidrodinio fotoaparato Asahi Pentax, Spotmatic. Įsigijau dar ir deficitinį didintuvą Krokus. Taip prasidėjo mano meninės fotografijos parodos, laboratoriniai eksperimentai  ir artima draugystė su Virgilijumi Šonta, Romualdu Požerskiu ir Aleksandru Macijausku.

1980 m. mano kūrybinius ieškojimus vainikavo diplominis darbas – meninės fotografijos paroda Vilniaus parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras). Vėl nuolatinės kelionės į Maskvą, vėl metro, deficitinės fotografijos prekės ir vengriškas fotopopierius. Tuo metu domėjausi ir Indijos kultūra, joga, nuolat bendraudavau su įdomiais žmonėmis, susipratusia, susivokusia Rusijos inteligentija – gydytojais, fizikais, dailininkais ir net kosmonautais. Į Maskvą važiuodavau nuolat, kas savaitę, gal net dvidešimt kartų, iki 1981-ųjų pavasario, iki pirmųjų mano namuose atliktų KGB kratų.
Buvome išsiilgę žinių, pasaulio pažinimo, tad galėjome naudotis didžiausios pasaulyje Lenino bibliotekos specialiojo fondo knygomis. Jas šiai garbiai bibliotekai visada dovanodavo viso pasaulio leidyklos, pasibaigus kasmetinei Maskvos knygų mugei. Mums tokių naujienų parūpindavo vienas mokslininkas fizikas. Knygas man skolindavo dešimčiai dienų. Jas kaip tikras knygnešys gabenau į Lietuvą, Vilniuje ar Kaune atšviesdavau ir grąžindavau, keisdamas į kitas. Kartais atsiveždavau ir mikrofilmų. Perfotografuodavau ištisas knygas…

Aplinkybės taip lėmė, kad mano tarpininką suėmė, pasodino ketveriems metams į kalėjimą, o jo užrašų knygutėje rado mano telefono numerį ir namų adresą. Prasidėjo parodomosios kratos ir mano namuose, tampymas po saugumo kabinetus. Taip buvo sugadintas mano jaunystės tikslas – mokytis tapybos Maskvos Surikovo dailės akademijoje. Ten lankiausi per atvirų durų dienas ir dokumentai buvo jau pristatyti. Tik istorinio persitvarkymo laikais galėjau vėl stoti, studijuoti Vilniaus dailės institute.

Noriu dar sykį akcentuoti, kad Maskva buvo mūsų jaunystės idealų ir galimybių miestas. Mes, jaunieji tapybos fakulteto studentai, vėl kasmet net po kelis kartus vykdavome į Maskvą apžiūrėti pasaulinio garso menininkų, jų retrospektyvinių parodų. Persitvarkymo laikais Maskva atsivėrė pasauliui. Taip turėjome išskirtinę galimybę matyti Francio Beikono (Francis Bacon, 1909–1992), Roberto Raušenbergo (Robert Rauschenberg, g. 1925), Vasilijaus Kandinskio (1866–1944), Giunterio Jukerio (Günther Ücker, g. 1930), Newell’o Wyeth’o (Newell Convers Wyeth, 1882–1945) ir Andrew Wyeth’o (Andrew Wyeth, 1917–2009), Pavelo Filonovo (1914–1919) ir kt. retrospektyvines parodas. Susidomėjimas buvo didžiulis, bet jau ne toks, koks buvo 1981 m., kai Puškino vardo dailės muziejuje buvo surengta tarptautinė dailės paroda „Maskva–Paryžius“. Net tris valandas stovėjau eilėje, kad galėčiau į ją patekti. Įsigyti dviejų dalių katalogo nebuvo įmanoma, jį pavyko gauti tik po 20 metų. Tas kultūrinių sostinių tiltas manyje labai įstrigo ir dabar, jau po tiek metų, mes vėl organizavome tokį kūrybinį projektą, skirtą Ekspresionizmo šimtmečiui. Kultūrinių mainų tiltas Berlynas–Vilnius–Maskva pagaliau nutiestas. Ir Vilnius istoriniame kontekste stojo greta tokių didžių miestų, galima vadinti, tikrųjų kultūros sostinių. Paskutinė  tarptautinio projekto dalis – konferencija, skirta Ekspresionizmo 100-mečio jubiliejui ir tapybos bei skulptūros darbų paroda Rusijoje, Maskvos skyriaus dailininkų sąjungos galerijoje, „Muziejų nakties“ kontekste.

Paskutinė kelionė į Maskvą

Nežinau, kada dar teks lankytis Maskvoje, nes šiandien ji yra pakankamai išlepinta pasaulinėmis parodomis. Kaip žinia, kasmet vyksta genialiausių menininkų parodos, suvežtos iš pasaulinių garsiausių muziejų kolekcijų. Be tradicinių P. Pikaso parodų, čia buvo surengtos ir išsamios S. Dali, A. Modiljanio, M. Karavadžo, o prieš kelerius metus – Berlyno „Brücke“ muziejaus kolekcijos paroda, skirta paminėti ekspresionizmo šimtmetį. Kiekvieną tarptautinę parodą lydi pasisekimas, mato tūkstančiai žmonių, o parodos katalogai tiesiog išgraibstomi, bibliografinė siekiamybė.

Toje, paskutinėje kelionėje mačiau dvi Maskvas. Išorinė – tai, ką siūlo pati šiandieninė Maskva, ir vidinė Maskva – tai, ką pats būdamas čia jauti ir suvoki, kokios mintys aplanko ir kokios išvados kyla. Miesto išorinis veidas iš tikro mane mažai domino. Atlikau tik tai, kas neišvengiama: keliavau metro, daug vaikščiojau pėstute, ir buvau atsargus, nes automobilių srautai didžiuliai. Vidinėje Maskvoje slepiasi daug estetinių ir dvasinių vertybių, kurias kiekvienas privalo atrasti pats. Nustebau, kad viskas, kas mane iš tikro domino, buvo sukaupta senosios, dar imperinės Rusijos – tai meno meistrų, tikrųjų grandų kūryba – atpažįstami, išgarsinti paveikslai ir reta galimybė juos matyti iš arti, džiūgauti atradimais stovint prie originalų. Tai Pavelo Tretjakovo (1832–1898), Savvos Mamontovo (1841–1918), Ivano Morozovo (1871–1921), Sergejaus Ščiukino (1855–1936) ir Pavelo Etingerio (1866-1948) kolekcijos. Šie didžiavyriai, tik-rieji kultūrininkai, menų mecenatai surinko nesuskaičiuojamą daugybę tapybos, skulptūros ir grafikos meno kūrinių, kurie šiandien sudaro pagrindinius Puškino ir Tretjakovo galerijų neįkainojamus rinkinius. Atvykę mes, lietuvių tapytojai, skyrėme penkias dienas, kad galėtume su jais susipažinti. Aplinkybės taip lėmė, kad pažintį pradėjome nuo Vakarų Europos dailės, eksponuojamos Puškino muziejuje.

Muziejaus administratorės pasiteiravau, kada bus sugrąžintas tikrasis įkūrėjo garsiosios poetės Marinos Cvetajevos tėvo, Maskvos universiteto profesoriaus, kalbotyros ir meno istorijos daktaro Ivano Cvetajevo (1847–1913) vardas. Tai jis dešimtmečiais rūpinosi viskuo: nuo programos sukūrimo, projektavimo ir statybos darbų, iki eksponatų įsigijimo ir rėmėjų paieškos, kad toks iškilus muziejus atsirastų Maskvoje. I. Cvetajevas buvo ir pirmasis šio muziejaus direktorius. Muziejus pastatytas 1912 m. tik Maskvos mecenatų, aristokratijos ir pirklių dėka. Be caro šeimos nario, kunigaikščio Sergejaus Aleksandrovičiaus, savo didžiules lėšas skyrė A. Armand, S. Mamontovas, S. Morozovas, N. Šerbatovas, N. Bogolepovas, Z. ir F. Jusupovai, ir daug kitų aukotojų. Visada yra pagarbiai minimas ir buvęs Maskvos universiteto auklėtinis, stambus verslininkas J. Nečajevas-Malcevas. Reiktų paminėti ir maskvietį architektą R. Kleiną, kurio projektas laimėjo paskelbtą konkursą ir buvo apdovanotas aukso medaliu. Jis pasinaudojo jau esamų Berlyno ir Drezdeno dailės muziejų patirtimi, statant tokius išskirtinius statinius. Pradėtos statybos 1898 m., buvo baigtos iškilmingu muziejaus atidarymu 1912 m. gegužės 31 d. Šiemet muziejus švenčia savo šimtmetį. Ta proga suorganizuota didžiulė Vakarų Europos tapybos paroda iš muziejaus rinkinių ir 46 skolintų iš įvairiausių pasaulinių, kaip Luvras, Prado muziejų, ar Tate galerijos. Mums pasisekė, matėme tik-rus šedevrus, genijų meninį palikimą. Paminėsiu vos keletą, prie kurių stabtelėjau kiek ilgėliau. Visų pirma Gustavas Kurbė (Gustave Courbet, 1819–1877). Visuomet ieškau G. Kurbės tapytų jūros motyvų, o jų nutapyta tikrai daug, todėl atvykęs į Berlyną ar čia, Mask-voje, ilgai žaviuosi ir tokia reta galimybė tikrai džiugina. Kiekvienas į parodą atvežtas paveikslas organizatorių smulkiai aprašytas su jo sukūrimo ir įsigijimo istorijomis. Rusija neturi Amadėjaus Modiljanio (Amedeo Modigliani, 1884–1920) paveikslų, tik jo piešinį, vaizduojantį poetę Achmatovą. Parodoje jo tapyba labai reikšmingai išskirta. Išskirti ir Van Gogo (Vincent van Gogh, 1953–1890) garsieji „Batai“, vaizdžiai analizuojami mūsų filosofo Arvydo Šliogerio knygoje.

Gustavas Klimtas (Gustav Klimt 1862–1918), Renė Magritas (René Magritte, 1898–1967), Otas Diksas (Wilhelm Heinrich Otto Dix, 1891–1969), Mariana Veriovkina (1860–1936), Džordžas de Kirikas (Giorgio de Chiriko, 1888–1978), Leonardas Fujita (Léonard Tsugouharu Foujita, 1886–1968), Fernandas Botero (Fernando Botero Angulo, g. 1932) – šių autorių kūrinių Rusijoje nėra. Rusija iki šiol garsiai didžiuojasi savo meno kūrinių kolekcijomis, bet niekada nėra akcentuojama, kad jos Rusijoje atsirado iki 1917 m. bolševikinio perversmo, o jau po metų visi kūriniai iš privačių kolekcijų ar rinkinių buvo tiesiog nacionalizuoti. Ilgus 70 metų kolekcijos nepapildytos, išskyrus komunistinių tapytojų, kaip Renato Gutuzo (Renato Guttuso, 1911–1987) drobėmis. Kolekcijos nuolat buvo tik mažinamos, darbai nelegaliai išvežami į užsienio aukcionus ir parduodami. Šiandien situacija kita – Maskvoje yra daug visuomenei mažai žinomų kolekcininkų, kurie turi sukaupę labai vertingų meno kūrinių. Net prie Puškino dailės muziejaus yra skiriami didžiuliai plotai eksponuoti privačias kolekcijas.

Sugrįžtant į jubiliejų švenčiančio muziejaus sales, noriu pasidžiaugti atradimais – tai fovisto Keso van Dongeno (Kees van Dongen, 1877–1968) nedidele moters portreto drobele. Tikras spalvų magas, vos keliais prisilietimais perteikia moters patrauklumą, kaustantį jos tiesų žvilgsnį ir lipšnias vynuogių spalvos lūpas. Prie šios drobės vis sugrįždavau. Toks pats stiprus emocinis sukrėtimas apima žiūrint ir į Vasilijaus Vereščagino (1842–1904) drobes jau Tretjakovo galerijoje. Jos liūdnos, filosofiškai gilios ir labai įtaigios, atliktos meistriškai. Visur akcentuojamos žmonių sukeltos dramos, per karus vilnijantys nuostoliai, tūkstančiai paaukotų jaunų karių vardan politinių ar užsispyrusių valdovų aistrų – jo drobės bauginančiai tikroviškos. Pats autorius žuvo Japonijos–Rusijos kare, laivui užplaukus ant minų. Džiūgavau prie Boriso Kustodijevo (1878–1927) tapybinių kompozicijų. Nors sunkiai sirgo ir buvo prikaustytas prie kėdės, tačiau per paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį sukūrė pačias brandžiausias, chrestomatines ir tiesiog legendines drobes. Supranti, kodėl būtina matyti ne jų reprodukcijas knygose, o stovėti prie originalų, magiškai veikiančių meno kūrinių.

Pakeičiau nuomonę apžiūrėdamas Isako Levitano (1860–1900), Ivano Šiškino (1832–1898), Ivano Aivazovskio (1817–1900) originalius darbus. Reprodukcijose šie kūriniai atrodo „išlaižyti“ ir saldūs, tačiau matant gyvai pastebimas tikras šių tapytojų nepakartojamas meistriškumas. Visada yra ko pasimokyti iš Iljos Repino (1844–1930) ir jo mokinio Valentino Serovo (1865–1911). Turėjome mes ir vieną sėkmę: dvi labai retas genialių menininkų parodas – V. Serovo piešinių parodą ir jo draugo bei kolegos Konstantino Korovino (1861–1939) pirmąją tokią didelę ir gausią retrospektyvinę viso gyvenimo tapybos ir scenografijos parodą. Konstantinas Korovinas po perversmo per Rygą išvyko į Berlyną, vėliau į Paryžių. Tai vienas garsiausių Rusijos impresionistų, vėliau tapęs ekspresionistine maniera. K. Korovino kūrinių šiandien nuolat aptinkame įvairių aukcionų kataloguose.
Su lietuvių grupele muziejuose kartu buvo ir dailininkas iš Berlyno, mūsų kilnojamosios parodos dalyvis, Arminas Rygeris (Armin Rieger). Jis, kaip ir mes, džiaugėsi tais daugelio kartų sukurtais dailės šedevrais, tik-ru lobynu kuris visgi buvo išsaugoti neramioje ir permainingoje Rusijos istorijoje.

Saulius Kruopis

Nuotraukos iš Sauliaus Kruopio asmeninio archyvo