Prieš 210 metų buvo pastatyta pirmoji Paežerėlių koplyčia
Paežerėlių bažnytkaimis įsikūręs prie Nemuno, 2,5 km į vakarus nuo Kriūkų miestelio. Jį supa žalios Nemuno atšlaitės ir sausi pušynai. Atsiveria puikūs reginiai į šiaurinę Nemuno pusę, Armenos upelio slėnį. Bažnytkaimis iš vakarų pusės ribojasi su Žuklijų kaimu. Ant kalno, į pietus – Joginiškiai, o į rytus, už pušyno – Baraviškiai.
Seniau šios žemės priklausė Svetošino dvarui, minimam nuo 1580 m. Tada jį iš Elžbietos Glebavičiūtės-Narbutienės įsigijo Bagdonas Sapiega. Į rytus nuo Svetošino, už Jotulės yra buvęs Jurgio Krukavičiaus dvaras. Iš jo kilęs ir Kriūkų miestelio pavadinimas. Šis dvaras sunyko, o jo vietoje įsikūrė Kriūkų miestelis. Svetošino dvaras egzistavo iki pat XX a. pradžios.
Sūduvoje prie stambesnių dvarų buvo statomos bažnyčios, steigiamos parapijos. Ilguvos savininkai Grincevičiai savo dvaro centre 1765 m. pastatydino bažnyčią. Savo dvare Panemunėje ir dvarininkai Tiškevičiai 1732 m. pastatydino iš pradžių koplyčią, vėliau – bažnyčią. Tik Svetošino dvarininkai savo žemėje ilgai bažnyčios neturėjo.
Pagal bažnytinį pavaldumą, XVIII a. Svetošino dvaras ir aplinkiniai kaimai priklausė Žemaičių vyskupijos Seredžiaus parapijai, o nuo 1796-ųjų – Vygrių vyskupijos Tiškevičiaus (Žemosios) Panemunės parapijai, vėliau pavadintai Fergiso Panemune. Visą XIX šimtmetį Svetošino dvaras ir aplinkiniai kaimai priklausė Augustavo-Seinų vyskupijos Žemosios Panemunės parapijai.
Brundza
Kai Svetošino dvaro savininkai baronai fon Renė sugalvojo statydinti koplyčią, vėliau ir bažnyčią, tam priešinosi Žemosios Panemunės parapijos kunigai, nes nenorėjo, kad būtų skaldoma parapija. Todėl baronai pirmąją koplyčią 1802 m. pastatydino vakariniame savo žemių pakraštyje, toliausiai nuo Žemosios Panemunės bažnyčios, prie pat Žuklijų kaimo. Iš pradžių vietovė pavadinta Paežeriais, nors žmonės ją vadino Žuklijais. Baronui Feliksui fon Renė (Felix von Rönne), o vėliau Svetošino dvaro savininkams grafams Mielžinskiams taip ir nepavyko įsteigti atskiros parapijos. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. pabaigoje, kun. Mykolui Brundzai pavyko įsteigti Paežerėlių-Žuklijų parapiją.
Pagal administracinį skirstymą XIX a. pr. Sūduvoje buvo įsteigtos gminos – valsčiai. Paežerėlių bažnytkaimis priklausė Svetošino gminai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1918 m. Svetošino gmina buvo pavadinta Paežerėlių valsčiumi. Sovietinės okupacijos metais, nuo 1950-ųjų, vietovė pavadinta Kriūkų apylinke, o nuo 1995 m. – Kriūkų seniūnija.
Ypač iškilmingai buvo pažymėti du dabartinės bažnyčios jubiliejai: 1960 m. – šimtųjų metinių ir prieš porą metų – 150-ties. Pastarojo jubiliejaus proga, talkinant parapijos pastoracinės tarybos narėms Marijai Rubikienei ir Marijai Bacevičienei, įsteigtas parapijos muziejus, o netoli jo buvo pastatytas ir pašventintas jubiliejui skirtas meniškas tautodailininko Andriaus Bieliuko sukurtas kryžius.
Sūduvos krašto istorija
Sūduvos kraštas, esantis tarp Nemuno ir Šešupės, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas daugiatomiame apie 150-uosius metus po Kristaus gimimo graikų mokslininko Klaudijaus Ptolemėjaus veikale „Geo-grafija“. Pirmajame tūkstantmetyje čia gyvenusius mūsų krašto protėvius mena kelios dešimtys piliakalnių. Net šeši iš jų yra Kriūkų seniūnijos teritorijoje, o vienas – Žuklijų – stūkso greta Paežerėlių. Nuo XIII a. sūduvių gentis ėmė puldinėti į Prūsijos žemes atsibastę ir juos pavergę kryžiuočiai. Sūduviai po atkaklių kovų buvo nugalėti. Paskutiniosios kryžiuočių kovos prieš sūduvius datuojamos 1282–1283 m., kai Lietuvą valdė kunigaikštis Traidenis. Ilgiausiai užpuolikams priešinosi du Sūduvos kunigaikščiai – Gedetas ir Skurdas. Pirmasis su 1500 savo pavaldinių pasidavė kryžiuočiams ir išsikraustė į Prūsiją. Antrasis su savo žmonėmis persikėlė per Nemuną Žemaitijos pusėn. Ištuštėjusi Sūduvos žemė virto dykra, apaugo giriomis ir tik po Žalgirio mūšio Melno taikos sutartimi 1422 m. Sūduva sugrąžinta Vytauto Didžiojo valdomai Lietuvai. Vytautas su Jogaila popiežiaus įgaliotiniui kardinolui Gvilermui 1421 m. rašė: „Žemaičiai ir sūduviai visada kalbėjo ir dabar tebekalba lietuviškai. Jie neturi ir niekada neturėjo kitos kalbos. Nėra buvę taip, kad lietuviai jų nesuprastų ar negalėtų suprasti.“ XVI amžiuje įsteigus Karaliaučiaus universitetą, ten besimokantiems lietuvių, tarp jų ir sūduvių, studentams buvo skiriamos stipendijos.
Šiaurinės Sūduvos žemės, apaugusios giriomis, priklausė Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Jas administravo kitoje Nemuno pusėje buvusieji dvarų valdytojai. Grigorijus Valavičius 1559 m. atliko Sūduvos girių reviziją. Joje jau kur ne kur buvo rasta gyventojų. Daugiausia – tai girių sargai ir žvėrių sekėjai. Šiose žemėse, kertant miškus, XVI a. pabaigoje ėmė kurtis dvarai ir kaimai. Svetošino dvaras įsikūrė Veliuonos girios teritorijoje. Šis prie Jotulės upelio buvęs dvaras pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (Žemaičių žemės teismų knygose) paminėtas 1580 metais. Greta esantis Žemosios Panemunės dvaras pirmą kartą minimas 1575-aisiais, o Panykiai-Ilguva – 1583-aisiais. Tačiau Paežeriai, vėliau vadinti Paežerėliais, dar ir 1807 m. Varšuvos hercogystės žemėlapyje nebuvo pažymėti, nes šios žemės priklausė Svetošino dvaro teritorijai.
Paežerių-Paežerėlių bažnytkaimis įkurtas XIX a. pradžioje Svetošino dvaro vakariniame pakraštyje, prie Nemuno, dešinėje Kauno-Tilžės trakto pusėje.
Paežerių bažnyčios ir parapijos atsiradimas
Svetošino dvaro savininkas baronas Feliksas fon Renė 1802 m. Nemuno lankoje pastatydino medinę koplyčią. Prie jos žmonės pradėjo laidoti mirusius. Vygrių vyskupas Pranciškus Karpavičius 1803 m. leido Žemosios Panemunės, tuomet vadintos Tiškevičiaus Panemune, parapijos administratoriui Motiejui Šventakauskui toje koplyčioje aukoti Šv. Mišias. Svetošino koplyčios kunigui išlaikyti dvarininkas paskyrė 30 margų (16,8 ha) žemės. Tačiau jos paskyrimo kunigams Rusijos imperijos valdžia nepatvirtino, ir žemė liko baronų nuosavybe, o koplyčia irgi buvo laikoma privačia. Kaip rašo kun. M. Brundza, medinei koplyčiai sudegus, kitoje kelio pusėje ant pakilumos Svetošino dvaro savininkai, prisidėjus ir Žuklijų kaimo žmonėms, rūpinantis kapelionui kun. J. Akelevičiui, pastatydinta klasicizmo bruožų turinti mūrinė dvibokštė bažnyčia (19 m x 13 m). B. Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ (T2, 1982 m.) rašoma: „1860 m. statyta bažnyčia eklektiškai klasicistinė, gerų proporcijų, su dviem fasadiniais bokštais. Fasadas truputį patrauktas priekin. Išraiškus plytų mūras netinkuotas. Piliastrai, langų ir durų arkos, sienų ir bokštų karnizai rodo meistriškai atliktą darbą. Priekinio ir galinio frontonų centruose yra retokai užtinkami apskriti langeliai. Siauras aukštas prieangis turi plačias arkines duris, o virš jų – arkinį langą su balkonėliu ir dideliu krucifiksu. Bokštų stogai piramidiniai, Virš šoninių sienų langų yra mažų kvadratinių langelių eilė. Absida žemesnė ir siauresnė už pagrindinę navą. Jos siena – pusės apskritimo plano.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šventoriaus vartai turėjo tris arkines angas ir dvišlaičius stogelius. Bažnyčios dešinėje stovi maža varpinėlė. Jos forma yra kvadratinė prizmė su lėkštu piramidiniu stogeliu. Maži langeliai atstoja įprastas varpų angas.
Paežerėlių bažnyčioje yra išlikę vertingų meno kūrinių. Tarp jų – paveikslai „Kristaus nuplakimas“ (XIX a. pr., drobė, aliejus), barono Felikso fon Renė portretas (XIX a, II pusė), Šv. Stanislovas (XVIII a. vokiečių mokykla), Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra (XIX a. medis), „Kristaus nuplakimas“ (XIX a. pr.) ir kt.“
Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos administracija pradėjo vis labiau varžyti katalikų tikėjimą, todėl 1872 m. Seinų vyskupui buvo duotas nurodymas Paežerėlių bažnyčią uždaryti. Net 35-erius metus Paežerėliuose kunigo nebuvo. Retkarčiais čia Šv. Mišias aukodavo iš Žemosios (Fergiso) Panemunės atvykę kunigai.
Kilus grėsmei, kad Paežerėlių bažnyčia gali būti perduota marijavitams, o vėliau dar ir Svetošino sentikiams, Žuklijų žmonės ir grafienė Ona Mielžinskienė kreipėsi į Seinų vyskupijos valdytoją prelatą Juozą Antanavičių, kad paskirtų bažnyčiai kunigą. Prašymas buvo patenkintas.
Istoriniuose šaltiniuose pirmieji gyventojai Paežerėliuose paminėti tik 1827 metais. Tada čia buvo tik viena sodyba su penkiais gyventojais. Ji minima iki pat XX a. pradžios. Ir tik XX a. antrajame dešimtmetyje, išparceliavus Svetošino dvarą, šioje teritorijoje pradėjo kurtis kaimo ūkininkai. O 1923 m. gyventojų surašymo žiniomis, čia jau buvo penki ūkiai su 28 gyventojais.
1918 m. įsteigtą Paežerėlių parapiją sudarė Kriūkų miestelis ir šie kaimai: Baraviškiai, Buožiai, Eiciūnai, Joginiškiai, Jokūboniai, Klangiai, Naujieji Vedegiškiai, Noreikai, Paežerėliai, Paiždagiai, Pypliškė, Praščiūnai, Puniškiai, Raninė, Raponiškiai, Rimašiškiai, Sabališkiai, Senieji Vedegiškiai, Žuklijai.
1918-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo steigiami lietuviški valsčiai. Sūduvoje panaikintos gminos, tarp jų ir Svetošino. Jos teritorijoje įsteigtas Paežerėlių valsčius. Naujo įsteigto valsčiaus komiteto pirmininku buvo išrinktas kun. Mykolas Brundza, o pirmuoju valsčiaus viršaičiu paskirtas Nenorta iš Jokūbonių kaimo. Steigiamasis valsčiaus susirinkimas vyko Paežerėlių klebonijoje, todėl ir valsčius buvo pavadintas Paežerėlių vardu. Netrukus po to valsčiaus būstinė iškelta į Kriūkų špykėrę, bet valsčiaus pavadinimas pakeistas nebuvo.
Apie 1923 m. bažnyčios šventoriuje iš medžių šaknų ir šakų Jonas Čebanauskas padarė ir pastatė originalų kryžių. Vienas toks buvo išvežtas į Šakius, kitas – į Kauno karo muziejaus sodelį. Dar trys tokie kryžiai pastatyti Paežerėlių kapinėse, o vienas – prie Kriūkų-Šakių vieškelio, Joginiškių kaime, ties Tarnauskų sodyba.
Sovietmečio trėmimų paliesta Paežerėlių parapija
Po 1940-ųjų komunistinės Rusijos invazijos Lietuvoje prasidėjo nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą.
Per pirmąjį trėmimą 1941 m. birželio mėnesį iš Paežerėlių valsčiaus į Altajaus kraštą ištremti tik keli žmonės, tarp jų – mokytojai Pranaičiai. Per antrąjį bolševikmetį jau 1945 m. į Permės sritį ištremta daugiau kaip 30 parapijiečių, daugiausia partizanų šeimų.
Per antrąjį pokario trėmimą į Krasnojarsko kraštą 1948-aisiais ištremti 22 žmonės, o per 1949 m. į Irkutsko sritį – dar 15.
Paskutinį kartą 1951 m. iš Paežerėlių parapijos Praščiūnų kaimo ištremtos tik dvi šeimos – šeši žmonės. O per visas tremtis iš viso Paežerėlių valsčiaus ištremta daugiau kaip 255 žmonės.
Vengiant areštų ir tremčių, baigiantis karui 1944 m. vasarą iš gimtojo krašto į Vokietiją, iš ten į JAV emigravo apie 15 šeimų. Tarp jų karininko majoro Vinco Duobos šeima iš Sabališkių, mokytojo Vlado Izokaičio šeima iš Kriūkų, ekonomisto, spaustuvininko Vytauto Mažeikos šeima iš Klangių, karininko, lituanisto. pedagogo Jono Vedegio šeima iš Žuklijų ir jo brolio Antano šeima, kurioje augo būsimoji dailininkė grafikė Nijolė Vedegytė.
Mykolas Brundza – parapijos įkūrėjas
Per visą Paežerėlių 200 metų istoriją bažnyčioje yra darbavęsi 18 kunigų. Pirmieji keturi iki bažnyčios uždarymo 1872-aisiais čia buvo kapelionais kunigai Jonas Stancevičius, Antanas Žemaitavičius, Nikodemas Valavičius ir Jonas Akelevičius. Iš XX a. besidarbavusių šioje bažnyčioje kunigų būtina išskirti Mykolą Brundzą (1884–1938), kuris 1918 m. įsteigė Paežerėlių parapiją ir Paežerėlių valsčių. Gimęs Šunskų parapijoje, baigęs Seinų kunigų seminariją, kur yra buvęs ir laikraštėlio redaktoriumi ir chorvedžiu, pirmą kartą užgiedojo lietuviškai „Pulkim ant kelių“. Buvo muzikalus – grieždavo smuiku ir fisharmonija. Skelbdavo straipsnius lietuviškuose laikraščiuose, įkalbino stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę keliasdešimt Paežerėlių apylinkių jaunuolių. Iškeltas į Sudargą, ten pastatė naują mūrinę bažnyčią. Mirė JAV 1938 m. vasario 16 d.
Dabar Paežerėlių parapijos sielovada rūpinasi edukologijos magistras kunigas klebonas Vitas Urbonas.
Albinas Vaičiūnas