Panevėžyje ir vėl paminėtas Jonas Jablonskis

Garsus Jono Jablonskio darbų tyrinėtojas prof. Arnoldas Piročkinas savo knygoje „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ rašo, kad Jono Jablonskio ligą ir mirtį trumpai aprašė jo gydytojas V. Vaičiūnas „Kalboje“ 1930 m. Būtent ten užfiksuota, kad 1930 m. vasario mėnesį sunkiai susirgęs gripu Jonas Jablonskis vasario 17 d. pats pasiprašęs į karo ligoninę „pataisyti sveikatos“. Bet šį kartą, tarsi nujausdamas mirtį, jis pasakęs: „Dabar mane išvešit iš namų ir iškelsit aukštai, aukštai – kelsit vis aukštyn ir aukštyn – į pačias padanges“.

Dabar sunkoka būtų pasakyti, ką taip sakydamas turėjo omenyje Jonas Jablonskis, tačiau, kas galėtų paneigti, kad tie jo žodžiai iš tiesų nebuvo pranašiški. Bėgant metams šio tautos didžiavyrio ir jo nuveiktų darbų vertė ne tik kad neblanksta, bet vis labiau pabrėžiama ir gryninama, vis labiau aktualizuojama. Nesvarbu, ar jubiliejiniai jo metai, ar ne, tačiau vis dažniau apie šį žmogų kalbama įvairiausiuose šalies kampeliuose ir ne tik kalbos ar panašių dienų proga. Visa Lietuva taip pat mini jo gimimo ir mirties datas. Ir ne tik per didžiuosius jubiliejus. Jau dveji metai prabėgo nuo Jono Jablonskio 150-ųjų gimimo metinių minėjimo, tačiau ir vėl mes grįžtame prie jo: žmogaus, kalbininko, visuomenės veikėjo. Kalbame apie jo asmenybę, nuveiktus darbus naujosios moderniosios Lietuvos pamatų kūrimo labui, apie tų pamatų lipdymą ir tvirtinimą. Apie Joną Jablonskį ir jo šeimą vis dar rašomos knygos, biografijoje atrandama vis naujų dalykų. Dailininkai jo asmenyje vis dar įžvelgia puikų tapymo objektą, o skulptoriai kuria paminklus. Čia turiu galvoje neseniai nutapytą jo paveikslą Panevėžyje ir atidengtą paminklą Griškabūdyje. J. Jablonskio asmenybė tarsi tampa tautos folkloru, neišsemiamu tyrinėjimų, interpretavimų objektu. Šįkart, 2012 m. birželio 1-ąją, Jonas Jablonskis buvo paminėtas Panevėžyje, tiksliau Panevėžio kolegijoje. Ne per kalbos ar kokią nors panašią dieną, bet per Istorijos dieną, kuri buvo organizuota kaip viena iš dešimties renginių, skirtų Panevėžio kolegijos 10-mečiui.

Jonas Jablonskis – nuo šiol neatsiejama Panevėžio kolegijos istorijos dalis

Nors Istorijos diena visų pirma buvo skirta senajai Panevėžio kolegijos istorijai atskleisti, prisiminti ir pagerbti, Jono Jablonskio nepaminėti čia nebuvo įmanoma. Dveji Panevėžio mokytojų seminarijoje praleisti metai vis dėlto paliko pėdsakų. Drįsčiau teigti, kad tai viena iš ryškiausių asmenybių, kuri glaudžiai susijusi su dabartine kolegijos, o, tiksliau, vietos, kurioje ji įsikūrusi, istorija. Šioje vietoje 1872 m. ir buvo įkurta Panevėžio mokytojų seminarija, kurioje dvejus metus neetatinio mokytojo teisėmis teko dirbti ir Jonui Jablonskiui. Nors trumpai, bet, matyt, efektyviai. Tikriausiai ne veltui Juozas Balčikonis, Jono Jablonskio bendramintis, bendražygis ir darbų tęsėjas Jablonskio raštų II tomo prakalboje rašo: „Savo rašiniais ir buvimu mokytoju (1906–1908 m.) jis sudaro tos Panevėžio mokyklos visą epochą“. Senasis, dar caro laikais, 1888 m. statytas Panevėžio mokytojų seminarijos mūras tikriausiai vienas iš nedaugelio mieste per tiek metų nepakeitęs savo paskirties. Mokytasi čia prieš 130 metų, mokomasi čia ir dabar. Na, gal ne visiškai tų pačių dalykų.

Apie carinės Panevėžio mokytojų seminarijos reikšmę tuometėje imperijoje daugiausia, ko gero, galėtų papasakoti ir ta proga Panevėžio kolegijoje surengtoje konferencijoje „Nuo mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos: praeities įžvalgos“ papasakojo profesorius, kalbos istorikas, Ilinojaus universiteto Čikagoje Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedros vedėjas ir Lietuvių kalbos instituto Vilniuje vyriausiasis mokslo darbuotojas Giedrius Subačius. O apie Jablonskį ir jo nuveiktus darbus nuo šiol liudija Jono Jablonskio vardu pavadinta didžiulė, erdvi J. Jablonskio paveikslu ir ekspoziciniais stendais papuošta auditorija senajame Panevėžio mokytojų seminarijos pastate Klaipėdos g. 3. Jono Jablonskio paveikslą nutapė kolegijos dėstytojas, dailininkas Sigitas Laurinavičius. Remontuojant ir įrengiant auditoriją talkino ne tik kolegijos bendruomenės nariai. Tai ir panevėžietis architektas Rytis Račkauskas, ir dizainerė Rita Kosmauskienė. Beje, pagal jos projektą buvo įrengta ir ekspozicija, skirta Jonui Jablonskiui. Auditorija, kurioje per 40 darbo vietų tarnaus ne tik paskaitoms, bet ir tenkins reprezentacines kolegijos reikmes. Joje bus galima organizuoti įvairius renginius, seminarus. Anot vietos bendruomenės narių, tai šiuo metu pati gražiausia auditorija Panevėžio kolegijoje.

Jonas Jablonskis – lektorių pranešimuose ir įkūnytas misterijoje

Nors Istorijos dienoje Panevėžio kolegijoje buvo labai laukta Šiaulių universiteto profesorė Giedrė Čepaitienė, neseniai pasirodžiusios knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ viena iš sudarytojų, kurios per konferenciją buvo prašyta kalbėti apie Joną Jablonskį, deja, profesorė neatvyko. Tačiau išsamų pranešimą apie kalbininko sąsajas su Panevėžio krašto inteligentais perskaitė kita knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ viena iš sudarytojų, panevėžietė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, edukologijos magistrė Lionė Lapinskienė. G. Petkevičaitė-Bitė, J. Balčikonis, P. Būtėnas, J. Elisonas, K. Paltarokas, L. Kuodys ir kt. – tai žinomos pavardės kiekvienam bent kiek miesto kultūra ir istorija besidominčiam panevėžiečiui. Visi šie žmonės gyvenimo Panevėžyje laikotarpiu, ar kuriuo nors kitu, turėjo vienokių ar kitokių sąsajų su Jonu Jablonskiu: buvo jo mokiniais, bendradarbiais, bendraminčiais ar darbų tęsėjais. Visas šias gijas labai gražiai savo pranešime audė ir narpliojo mokytoja Lionė Lapinskienė. O kadangi gyvendamas Panevėžyje Jonas Jablonskis vienu metu buvo net miesto dūmos narys, 1908 m. dalyvavo atidarant mergaičių gimnaziją, tikėtina, kad jis galėjo turėti nemažai įtakos ir mergaičių mokymo reikalams. Būtent apie J. Jablonskio sąsajas su mergaičių mokymu Panevėžyje XX a. pradžioje ir kalbėjo savo pranešime Lietuvos istorijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Olga Mastianica.

Neatskiriama Istorijos dienos Panevėžio kolegijoje dalis buvo ir kolegijos darbuotojų sukurta, studentų ir dėstytojų suvaidinta misterija „Nubudom kalbos geležy“. Kuriant misteriją, kuri paremta tikrais faktais, fiksuotais įvairiausiuose istoriniuose šaltiniuose, nemažai padirbėjo Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė, kolegijos dėstytoja ir etnologė Vitalija Vasiliauskaitė. Sekant to meto įvykius ir parenkant tinkamus inscenizuoti faktus sukurti pjesę nebuvo lengva užduotis, o kad ji „suskambėtų“ ir scenoje, teko nemažai pasidarbuoti kolegijos dėstytojai režisierei Daivai Andrašūnienei. Istorinius įvykius, kadaise vykusius senajame mokytojų seminarijos pastate ir Panevėžyje D. Andrašūnienė praturtino originaliais režisūriniais sprendimais. Kuriant aktorių kostiumus, scenografiją jai talkino ir kita kolegijos dėstytoja Daiva Stropaitienė. Daivos Andrašūnienės triūso vaisius – ne tik į bendrą aktorių komandą suburti net keturių specialybių kolegijos studentai (anksčiau, beje, su teatru nieko bendra neturėję), keletas darbuotojų, bet ir išmaninga režisūra, kostiumai, paprastos, bet įtaigios scenos detalės.
Misterija „Nubudom kalbos geležy“ buvo tarsi prieš tai vykusios konferencijos tąsa, nes asmenis, apie kuriuos kalbėjo pranešėjai (lietuvių kalbos mokytoją, karo inžinierių, miesto iždininką Zacharijų Liackį, Joną Jablonskį) buvo galima išvysti ir scenoje. Jono Jablonskio vaidmenį misterijoje „Nubudom kalbos geležy“ sukūrė kolegijos dėstytojas Dainius Mikšys.

Jonas Jablonskis galėtų būti kitokio vertybinio požiūrio pradžia

Suskambėjo ir nuaidėjo atgarsio ne tik Panevėžio kolegijoje, bet ir už jos ribų sulaukusi Istorijos diena. Į šią dieną kviesti ir nepatingėję atvykti miesto kultūros, švietimo, mokslo žmonės teigė, kad renginys buvo itin vykęs ir išradingas: konferencija, Jono Jablonskio auditorijos atidarymas ir misterija. Kai kas jį drįso vadinti net metų renginiu. Gal iš tikrųjų šiame pramogų ir netikrų vertybių pasaulyje surasti ką nors nauja, išradingai pateikti ir padaryti, kad tai nebūtų vienos dienos efektas reikia nemažai paplušėti. Kad įvyko tai, kas įvyko nuoširdų ačiū galima tarti kolegijos vadovui Egidijui Žukauskui, kuris neužkirto kelio humanitarinės minties proveržiui į technologijas ir verslą orientuotai kolegijai, pasitikėjo savo bendruomenės nariais, kurie dar praėjusių metų pabaigoje viename iš 10-mečio renginių organizacinio komiteto posėdžių prisiėmė atsakomybę surengti birželio 1-ąją Istorijos dieną. Taip atiduodant duoklę ne tik dabarčiai, ateičiai, bet ir praeičiai. Juolab, kad visų Panevėžio kolegijos 10-mečio renginių ir buvo sumanytas toks šūkis: „Pagerbkim praeitį – gyvenkim dabartim – kurkime ateitį“.

Belieka viltis, kad vertybės, apie kurias buvo kalbėta per visą Istorijos dieną, neliks tuščių deklaracijų rinkiniu, o praskins kelius tolesniems ir gilesniems kolegijos istorijos tyrinėjimams, tarp kurių kaip Persona grattisima įsikomponuos ir Lietuvių tautos didžiavyris, pirmasis lietuvis katalikas lietuvių kalbos mokytojas Panevėžio mokytojų seminarijoje Jonas Jablonskis.
Vilija Raubienė
Panevėžio kolegijos
Bibliotekos vedėja