Nuo šiol balandžio 21-oji Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistams ir mokytojams turės ypatingą prasmę, bus išskirtinė diena. Neatsitiktinai ir vienas straipsnelis, įprasminantis minimą datą pavadintas: „Neužmirštamas įvykis, nutikęs 2012 metais balandžio 21 dieną Vilniaus rajone Medininkų seniūnijoje ant Juozapinės kalno“. Pavadinimas tarsi iš senos kronikos, kai metraštininkas vienu atsikvėpimu visą istoriją stengiasi apibūdinti vienu sakiniu ir dar pavadinime. Šįkart lieka vietos ir intrigai, nes koks tas neužmirštamas įvykis, sužinome tik skaitydami tekstą.
Ateities istorikams, kurie šia tema juk turės susidomėti, pateikta šiokios tokios statistikos, kuria ir mes šiai publikacijai pasinaudosime. Įvykyje dalyvavo, o kitą dieną pritrintas nuospaudas delnuose skaičiavo 123 gimnazijos mokiniai, 25 mokytojai ir 10 jų artimųjų, 9 tėtukai ir 6 mamytės, 4 sesutės ir 4 broliukai. Suskaičiuoti ir kiti dalyviai: 16 iš UAB „Rekreacinė statyba“, 8 iš Vilniaus keliautojų klubo, po 5 iš Gidų gildijos ir Medininkų Šventojo Kazimiero vidurinės mokyk-los, nepamirštas ir Medininkų seniūnas – vienas. Viso 117 moteriškosios ir 104 vyriškosios giminės atstovai. Kadangi į šią statistiką nepateko laikraščio „Mokslo Lietuva“ redaktorius, tai galima spėti, kad tokių pavienių dalyvių galėjo būti ir daugiau. Tai pastaba ateities istorijų rašytojams.
Šiek tiek išbandę mūsų skaitytojų kantrybę pasakysime svarbiausia: tą įsimintiną balandžio 21 dieną prasideda Vytauto Didžiojo ąžuolyno Juozapinės valstybiniame geomorfologiniame draustinyje istorija. Pasodinta 500 ąžuoliukų, 100 uosių ir 50 liepaičių. Medelių skaičius įvairiose publikacijose įvairuoja, o vienos Vilniaus rajono mokyklos tinklalapyje net parašyta, kad ąžuolus ant Juozapinės kalno sodino… Kauno Vytauto Didžiojo gimnazistai. Matyt, daliai žmonių Vytauto Didžiojo vardas asocijuojasi tik su Kaunu, todėl dar kartą pabrėžiame, kad ąžuolyną ant Juozapinės kalno ir jo prieigų pasodino Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistai ir mokytojai, dalyvaujant kai kurių gimnazistų tėveliams ir mamytėms, prisidėjus ir kitiems talkininkams.
interviu iš Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininko Vitaliaus Stepulio, talkos rezultatais džiaugiasi fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, „Ąžuolų
sodintojų knygoje“ talkininkus surašinėjusios gimnazistės Diana Vasiljevaitė ir Anastazija Zubova (abi kairėje), už jų UAB „Rekreacinė statyba“ vadovas
Algimantas Šiukšta ir gimnazistai
Ąžuolyno masyvas turės keturlapio dobilo formą
Iš tolo Juozapinės kalnas atrodo labai neįprastai: neliko krūmų ir menkaverčių medžių, juos spėta iškirsti, parengiant vietą ąžuoliukams ir kitiems vertingiems medeliams. Ne iš kiekvienos vietos Juozapinės kalną lengvai pasieksi, nors atrodytų, kad kalnas čia pat. Matyt, pasirinkau ne patį geriausią tiesų kelią, nes eidamas pajutau, kad kojas vis sunkiau kelti, batai vis giliau grimzta į vandens prisigėrusį glitų molį, tad iškart pasigailėjau, kad apsiavęs ne guminiais batais. Pavasaris vėlyvas, iš dirvos tik ką išėjęs pašalas, o molinga žemė neleidžia įsigerti vandeniui.
Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis, prie kurio pirmo priėjau Juozapinės kalno šlaite (beje, jis ir pakvietė „Mokslo Lietuvos“ atstovą dalyvauti ąžuolų sodinimo talkoje), tikina, kad ąžuolus sodinti pats tinkamiausias metas, o šis sunkus šlynas kaip sykis ir tinkąs ąžuolams tarpti. Geresnės vietos ąžuolynui nė nesugalvosi. V. Stepulis netveria džiaugsmu, kad į ąžuolyno sodinimo vajų vis drąsiau įsitraukia gimnazistai, kad visa tai jau tampa gero tono ženklu – sodinti ąžuolus ir šitaip puošti savo Tėvynę.
Nenorėdamas vien linksėti į pašnekovo žodžių taktą, bandau įkišti ir savo trigrašį: girdi, ką dabar nustebinsi ąžuolais, kai miškininkai ištisus girių plotus kasmet tūkstančiais ąžuoliukų praturtina… Pataikyta, kur reikia, – Vitalius pradeda karštai aiškinti, kuo skiriasi miškininkų ir visuomenininkų patriotinis požiūris į ąžuolų sodinimą. Vienas dalykas sodinti mažus ąžuoliukus miške, kur daugiau kaip 250 ąžuoliukų hektare žemės nepasodinsi. Miškininkai dažnai jaučiasi tarsi gamybininkai, jie turi savo planus ir juos vykdo. Kuo daugiau pasodins ąžuoliukų, tuo geriau, o kaip jie augs, kiek tų pasodintų ąžuoliukų nudžiūs ar stirnos nugrauš, mažiausiai rūpi. Visai kas kita sodinti jau gerokai ūgtelėjusius ąžuoliukus būsimam ąžuolynui. Todėl reikia skirti planų vykdymą ir planais nesukaustytą laisvų piliečių iniciatyvą.
Gal ir pernelyg griežtas požiūris, užtat Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje iniciatyvą Vitalius Stepulis vertina kaip labai pilietišką ir sektiną pavyzdį. V. Stepulis yra inžinierius statybininkas, labai dalykiškas ir praktiškas žmogus, bet jame dera ir aukšto idealizmo siekiai. Antraip nebūtų tapęs Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose kūrimo iniciatoriumi ir svarbiausiu įgyvendintoju. O kad V. Stepulio idealizmas remiasi į tvirtą žemę įsitikinome ir per kiekvienai tokiai talkai būtiną ritualą. Visus talkininkus su talkos pradžia sveikino etnologas prof. Libertas Klimka, Medininkų seniūnas Stanislav Boroško, pakilų dvasingą žodį tarė ir būsimą ąžuolyną pašventino Vytauto Didžiojo gimnazijos kunigas Vytautas, o žodį gavęs V. Stepulis iš aukštų padangių bemat visus nuleido į nuodėmingą žemę. Jis iškart pradėjo nuo medelių sodinimo tvarkos ir kai kurių subtilybių.
Svarbiausia sodintojų klaida – per giliai pasodintas medelis. Tada jis skursta ir neauga. Medelio kaklelis, kur prasideda šaknys, turi būti 5 cm žemiau esamo žemės paviršiaus. Reikia išsaugoti žemę, kuri atvežta kartu su medeliu, tvarkingai įvyniota į polietileno plėvelę, nes ji turtinga augalui reikalingų maistinių medžiagų. Į duobę reikia pripilti tiek žemės, kad medelio šaknys remtųsi į žemę antraip vėliau medelis gali nusmegti žemyn. Šaknys neturi būti užlenktos. Užpilant šaknis žemėmis medelį reikia pakilnoti, papurtyti ir negailint batų apmindžioti ir sustandinti žemę prie kamieno. Jeigu to nepadarysime, prie šaknų gali likti oro ertmės ir šaknų kapiliarus sunkiai pasieks dirvos drėgmė. Medelis bus laistomas, tad reikia suformuoti duobutę aplink kamieną vandeniui laikytis. Tai svarbiausios paslaptys, bet tik sodindamas medelius suvoki, ką darai ne taip, kaip reikėtų. Geriausia pasitarti su žinovais, negu sodinti bet kaip.
Būsimo ąžuolyno masyvas turės keturlapio dobilo formą. Visą šį plotą perskirs keturi takai. UAB „Rekreacinė statyba“ darbuotojai, kuriems vadovauja Algimantas Šiukšta, jau buvo spėję dalį duobių iškasti, medelius atvežti arčiau sodinimo vietų. Beje, bendrovės darbuotojai traktoriuku duobes ne kasė, o gręžė tam skirtu grąžtu ir dirbo labai profesionaliai.
L. Klimka sakė nesitikėjęs, kad tiek daug talkininkų susirinks sodinti ąžuolų. Vadinasi, idėja gimnazistams, jų mokytojams ir tėveliams patiko, nes kas gali būti prasmingiau – ąžuolais praturtinti Juozapinės kalno šlaitus, pagerbti Vytauto Didžiojo atminimą, o kartu pakloti gerą pagrindą artėjančiam gimnazijos šimtmečio jubiliejui. Prasminga, kad į talką įsitraukė Vilniaus keliautojų klubas, kuriam vadovauja Algimantas Juocevičius, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas. Tikriausiai sunku būtų rasti vietą, kur nenuilstantis Algimantas nebūtų nukeliavęs, bet niekur nerado mielesnio krašto už Lietuvą, kurį puošti ąžuolais laiko ne prievole, bet didžiausiu džiaugsmu.
Tarp kitų šaunių keliauninkų ąžuolus sodino anglų kalbos mokytoja Goda Čiplytė, pirmoji lietuvė, kuri dviračiu su Sigitu Kuču ir Edvardu Žižiu 1999–2000 m. apvažiavo pasaulį kaip Didžiojo tūkstantmečio taikos žygio dalyvė. Akcijoje dalyvavo ir mūsų garsusis alpinistas ir keliautojas Vladas Vitkauskas, pirmasis lietuvis įkopęs į Everestą, o Lietuvos trispalvę išskleidęs ant aukščiausių visų žemynų viršukalnių.
Šakomis į dangų, šaknimis į žemę
Sodintojų atvažiavo daugiau negu buvo kastuvų, tad vyrukai pasikeisdami kasė, o mergaitės dažniausiai prilaikė sodinamus medelius. Pasitaikyta ir išimčių, nes iniciatyvai reikštis buvo visos sąlygos. Stebint gimnazistų darbą paaiškėjo, kad bent jau poeto suformuluotą svarbiausią sodinimo taisyklę – šakomis į dangų, šaknimis į žemę – visi puikiai įsisavino ir priešingai nė vieno medelio nepasodino. Apmaudoka, nes mūsų reportažui iš įvykio vietos toks atvejis būtų suteikęs nepakartojamo savitumo.
Talka, bendras darbas suteikia nepakartojamų įspūdžių, kurių šiaip iš piršto neišlauši, net ir labai norėdamas nesugalvosi. Pastebėjęs būrelį gimnazisčių, sunkiai bandančių kelti didoką ąžuolaitį su į polietileną įvyniotomis šak-nimis ir žeme iš pirminės augimvietės, metu į šalį fotoaparatą ir bloknotą įspūdžiams kaupti, bandau demonstruoti fizines galias, apie kurias ligi tos akimirkos buvau geresnės nuomonės. Tačiau ko nepadarysi dėl ąžuolo ir gimnazisčių. Klausiu merginų, ar jų klasėje nėra vyrukų, kad vienos tokius neįtikėtinus svorius bando jei ne kelti, tai bent vilkti? Sako, vyrukų yra, bet jie sodina savo ąžuolą, o merginos – savo. Esant tokiam pasiskirstymui atsiranda proga pasireikšti prisiplakėliui iš šalies, kokiu galima laikyti šių eilučių autorių.
Kitas rimtas išbandymas – įkalti kuolą medeliui pririšti. Pasirodo, kuolą įbesti ir įkalti į žemę nėra taip paprasta, prireikia jėgos ir įgūdžių, bet su antru ir trečiu pasodintu ąžuoliuku tų įgūdžių vis daugėja. Pirmiausia reikia nustatyti kuolo kalimo vietą. Siūlau nuo vakarų pusės, iš kur dažniausiai pučia vėjai, bet mielos gimnazistės patikina, kad pusių neskiriančios. Ir saulė kaip tyčia pasislėpė už debesies. Laimei, čia priėjo V. Stepulis. Bedė pirštu į dangų: ana va kur vakarai. Kuolui vieta rasta, liko tik įkalti. Jeigu kas mano, kad į molingą dirvą labai lengva įkalti kuolą, nepažeidžiant medelio šaknų, tegu atvažiuoja į Juozapinės kalną ir pamėgina tą padaryti balandžio mėnesį. Kartu reiktų pasikviesti V. Stepulį, kuris pareikalaus, kad kuolas būtų įkaltas į žemę kone pusę metro, antraip reikėsią statyti antrą kuolą pirmajam paremti. Šiaip ne taip mums pavyko iškeltas sąlygas įvykdyti, didžiuojamės savimi.
Pasirodo, didžiavomės per anksti, nes griežtasis V. Stepulis sukritikavo medelio rišimo prie kuolo būdą. Taip nemokšiškai, atsainiai pririšus, vakarų vėjams pučiant, medelio kamienas daužysis į kuolą, o kad to nebūtų turi būti stangriai pritvirtintas. Tam reikia virvutę suvyti ir du kartus apvynioti apie kuolą. Mažytės paslaptys, bet jas pravartu žinoti, o kur sužinosi, jeigu prieš tai neteko susidurti. Dar vienas pliusas kolektyvinio darbo naudai.
Vėliau prisišliejus prie kito būrelio teko sodinti ąžuolaitį su Austėja, Liepa ir Milda. Garbė šių puikių merginų tėveliams, kurie savo dukras apdovanojo nuostabiais lietuviškais vardais. Ar daug kam yra tekę sodinti ąžuolą su Austėja, Liepa ir Milda? Šių eilučių autoriui tokia įsimintina laimė teko.
Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė primygtinai kvietė visus ąžuoliukų sodintojus nepamiršti užsirašyti „Ąžuolų sodintojų knygoje“, mat dalyvių sąrašas būsiąs patalpintas į stiklainį, sandariai uždarytas ir užkastas po paskutiniu pasodintu ąžuoliuku – su palinkėjimu būsimoms kartoms. Prie sodintojus surašinėjančių lietuvių tautiniais kostiumais pasipuošusių Anastazijos Zubovos ir Dianos Vasiljevaitės bemat susidarė eilutė. Juk malonu su gražuolėmis persimesti žodeliu kitu ir dar patekti į istoriją
Ąžuolynas išaugs į Vytauto Didžiojo girią
Kaip pati ši ąžuolyno, išaugsiančio į girią, sodinimo mintis išsirutuliojo? Anot gimnazijos direktorės Danutės Puchovičienės, idėja išaugo iš pačios gimnazijos gyvavimo strategijos. Daugelio gimnazistų ir mokytojų galvose ne pirmi metai ruseno mintis, kad būtų puiku, jei pavyktų įgyti ar suformuoti tokią erdvę ar vietą, kur visa gimnazija per šventes ir renginius galėtų susirinkti, susiburti, pasijusti vieninga bendruomene. Gal todėl, kad gimnazija įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, kur vietos neperdauginusia, viskas kompaktiška, būtent apie tokią erdvę ir svajota. Ne visi tokią geidžiamą vietą siejo tik su Vytauto vardu, bet daugumai ji turėjo simbolizuoti ir tam tikrą jauniems protams būdingą laisvės pojūtį, tegu dar ir neįgijusį išmąstytos formos. Artėjant gimnazijos šimtmečiui, kuris bus minimas 2015 m., gerų pasiūlymų vis daugėjo. Jie buvo dėstomi žodžiu ir raštu, o šių metų balandį tie daugumos norai ir siūlymai buvo pradėti įgyvendinti.
Tai laimingas atvejis, kai siekiai iš apačios ir valstybiniai numatymai iš viršaus vienas kitą papildė. Mat pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos užsakytą projektą Juozapinės valstybiniame geomorfologiniame draustinyje buvo numatyta vietoj ten augusių menkaverčių medžių ir krūmų pasodinti 500 ąžuoliukų. Etnologas prof. Libertas Klimka, žinodamas, kad Vytauto Didžiojo gimnazija 2015 m. minės savo gyvavimo šimtmetį ir puoselėjo mintį jubiliejų įprasminti gerais darbais, mestelėjo gerą pasiūlymą: nelaukti būsimo jubiliejaus, bet jau šį pavasarį surengti medelių sodinimo talką ant Juozapinės kalno. Taigi viziją imta materializuoti. Pasodintas ąžuolynas, kuris ateityje turėtų išaugti į Vytauto Didžiojo girią.
Galima suprasti prie fizinio darbo nepratusį miestietį gimnazistą, kuris ligi tol gal nė kastuvo į rankas nebuvo paėmęs rimtam darbui. Talkos pradžioje ne kiekvieno akyse žėrėjo skautiško entuziazmo ugnelė, ne visi gal ir suvokė, kokios svarbios misijos dalyviu nuo šiol tampa. Kartais gal ir graudu matyti, kai prie tokio darbo nepratusios mergaitės bando tempti nepasiduodanti didoką medelį, bet paskui susiranda pagalbininkų, kurie padėtų jį nuvilkti ir įkasti – tai puiku. Tokia bendrystė negali nedžiuginti. Prieš dvi savaites dėl kažin kokių nesklandumų gimnazijos direktorė sakė viską mesianti, daugiau nebegalinti, jau gana, kiek galima kakta sieną pramušinėti, kautis su vėjo malūnais… Dabar plušančių gimnazistų būryje vėl pasijuto atgaunanti pusiausvyrą, gerai, kad tos silpnumo akimirkos nematė jos kolegos ir gimnazistai. Su kartu dirbančiais žmogus juk galėtum eiti į pasaulio kraštą, ne vien medį pasodinti.
Gimnazistai vis dėlto suvokia šios talkos ir visos akcijos prasmę, nes pasiryžę sukurti dokumentinį filmą apie Vytauto Didžiojo girios sodinimą. Jie stengėsi įamžinti svarbaus įvykio akimirkas, ėmė interviu iš talkos dalyvių. Gimnazijos direktorė D. Puchovičienė išsakė tokį palinkėjimą savo mokiniams: teneužmiršta savo pasodinto medžio šiame ąžuolyne ir savo širdyje, nes kartu su pasodintu medžiu juk prisiimame įsipareigojimą jį prižiūrėti ir užauginti. Po daugelio metu teatveža savo vaikus į šioje vietoje šlamėsiančią Vytauto Didžiojo girią ir teparodo tą ąžuolą, kurį savo rankomis pasodino, laistė ir prižiūrėjo. Linkėjo susidraugauti ir su aplink Juozapinės kalną ir Medininkuose gyvenančiais vietiniais žmonėmis, kartu dalyvauti įvairiuose renginiuose.
Direktorė dėkojo profesoriui Libertui Klimkai, kad šis padėjo konkretizuoti gimnazijos brandinamas idėjas, susiejo jas būtent su Juozapinės kalnu ir šioje vietoje sumanytu sodinti ąžuolynu, suvedė su kraštotyros architektu Alvydu Mituzu ir UAB „Rekreacinė statyba“ vadovu Algimantu Šiukšta. Pastarasis užtikrino visą techninę projekto pagalbą. Dėkojo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos apsaugos ministerijos, kurios dėka buvo gautos Europos Sąjungos Struktūrinių fondų lėšos teritorijai sutvarkyti, parengti ąžuolyno sodinimui, medeliams pirkti ir visiems techniniams darbams įgyvendinti.
Direktorė išsakė palinkėjimą ir pačiai sau: kai bus jau visiška senutė norėtų ne kartą ateiti ant Juozapinės kalno, matyti jaunus veidus ir naujų darbų vadovus, kurie tęs mūsų kartos pradėtą darbą.
O juk tai ir Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos dalis
Taigi 2012 m. balandžio 21-ąją ąžuoliukų sodinimo Juozapinės kalne talkoje duota pradžia būsimajai Vytauto Didžiojo giriai. Niekas iš užkalbintų talkininkų neabejojo, kad iš pasodintų ąžuoliukų, uosių ir liepų giria tikrai išaugs, apjuos Juozapinės kalną iš šiaurvakarių pusės. Visai galimas dalykas, kad ši vieta – Juozapinės kalnas ir Vytauto Didžiojo giria ateityje taps Vytauto Didžiojo gimnazijos gyvenimo, jos švenčių, ritualų ir svarbių įvykių dalimi. Bent jau du kartus per metus – rugsėjo ir sausio mėnesiais – šiame ąžuolyne bus apsilankoma, bent taip teigė direktorė, o ateityje ši vieta veikiausiai įgis ir tam tikrą traukos jėgą. Kad giria taps gimnazijos istorijos reikšminga dalimi, nėra pagrindo abejoti.
Vilniuje pirmoji lietuviška gimnazija įkurta 1915 m. spalio 18-ąją. Tiesa, gimnazijos tinklalapyje pateikta kita įkūrimo data – spalio 9-oji, kai pradėtos teikti „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“. Direktoriumi paskirtas lietuvių kalbos mokytojas Mykolas Biržiška, būsimasis profesorius. 1918 m. spalio 18 d. gimnazijoje prasidėjo pamokos lietuvių kalba vilniečio turtuolio Pimenovo name Didžiosios Pohuliankos gatvėje 14 / 17 (dabartinis Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampas). Vytauto Didžiojo vardu gimnazija pavadinta 1921 m. rugpjūčio 22 dieną. Pasakysime ir daugiau: sunku įsivaizduoti Vilniaus XX amžiaus istoriją be šios gimnazijos indėlio, be jos gydytojo daktaro Jono Basanavičiaus, joje dėsčiusių Mykolo Biržiškos, Marcelino Šikšniaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Jono Vileišio, Kazio Bizausko, Jurgio Krikščiūno, Jokūbo Šerno, Mečislovo Bizausko ir daugelio kitų.
Gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė tvirtina apgailestaujanti, kad gimė ne vyru, pakrikštyta ne Vytautu, o ir būdu labai moteriška, bet didžiuojasi gimnazijos darbais, kurie išties labai ryškūs, jų galėtų pavydėti ir vyrai. Gimnazija veikia, jai sugrąžintas jos garbingas vardas, pastatytas naujas pastatas. Aštuonerius metus direktorei teko kiekvieną trečiadienį eiti aiškintis ir derinti reikalų su statybininkais ir rangovais, nes statybos savaime nevyksta. O dabar ir gimnazijai skirta knyga išleista.
Tiems, kurie išties domisi gimnazijos istorija, siūlome atkreipti dėmesį į 2011 m. išleistą leidinį – „Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai (1915–1940 ir 1953–1955 metai)“. Tuose protokoluose įamžinta gimnazijos istorija, kartu tai iškalbinga dalis dokumentuotos XX a. Lietuvos švietimo ir kultūros istorijos. Leidinio sudarytojos, Danutė Puchovičienė, gimnazijos skyriaus vedėja Irena Raščiuvienė ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė. Knygoje rasime J. Basanavičiaus, M. Biržiškos, J. Šlapelio, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų prakalbas, paskelbta daugiau negu 100 protokolų faksimilių, įdėti mokinių sąrašai, egzaminų pažymiai, atestatai ir kiti svarbūs dokumentai. Tai pirmoji serijos „Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai“ knyga, jos leidybai skirtos Europos socialinio fondo lėšos.
Šalia visų kitų reikšmingų Vytauto Didžiojo gimnazijos darbų nuo šiol gražiai derės ir Vytauto Didžiojo giria, kuriai pradžia duota šalia Juozapinės kalno. Labai graži ir istoriškai prasminga vieta, vos trys kilometrai nuo garsios Medininkų pilies. Direktorė su gimnazistais sodindama ąžuolus jau galvojo apie tai, kaip vasarą, jeigu būtų sausra, reikės laistyti medelius, vėl teks burti mokinius ir mokytojus. Tikisi pagalbos sulaukti ir iš įmonės UAB „Rekreacinė statyba“ – juk nepaliks ąžuolų gamtos įnoriams. Žodžiu, visos mintys į ateitį.
Yra malonių dalykų ir dabartyje. Akcija pavyko. Džiaugiasi direktorė nuostabiomis vaikų mamomis ir tėveliais, kurie kartu atvažiavo padėti sodinti girios – Vytauto Didžiojo garbei ir Lietuvai. „Bendravimas yra mūsų gyvybė, o kalba yra bendrystės ir meilės ryšys“, – sakė direktorė kone Mikalojaus Daukšos žodžiais. Ir iš tiesų talkoje žmonės labiau atsiskleidžia negu bet kur kitur, pajunta savo siekių bendrumą ir tapatumą. O šito nepaprastai reikia mūsų dabartiniame gyvenime.
Aukščiausi Lietuvos kalnai
Pabaigai keli žodžiai apie Juozapinės geomorfologinį draustinį ir jo išskirtinumą. Kai kuriose prakalbose ir šiaip pašnekesiuose tarp gimnazistų nuskambėjo, kad sodiname ąžuolus aukščiausioje Lietuvos vietoje, kartais net Juozapinės kalnas buvo pavadinamas kito kalno – Aukštójo – vardu. Atkreiptinas dėmesys į kirtį: Aukštójas – vyriausias baltų dievo vardas. Šiuo vardu, kurį pasiūlė Libertas Klimka, pavadinta kalva, į kurią dėmesį nuo Juozapinos kalno dėmesį atkreipė geografas, keliautojas ir pedagogas Rimantas Krupickas (1943–2009). Tuo metu aukščiausio Lietuvos kalno „karūna“ priklausė Juozapinės kalvai – 292,70 m virš jūros lygio. R. Krupickui kilo įtarimas, kad kiek piečiau už gero puskilometrio atsiverianti kita kalva neturėtų nusileisti rekordininkei. 2004 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai, vadovaujami docento Povilo Viskonto, pasitelkę GPS nustatė, kad R. Krupicką sudominusi kalva išties 1,14 m aukštesnė – 293,84 m virš jūros lygio. Toks jos geodezinės žymos aukštis. Šiam kalnui 2006 m. iškilmingai buvo suteiktas Aukštójo vardas ir nuo šiol jis laikomas aukščiausia Lietuvos kalva.
Dabar žinome, kad Juozapinės kalva ne tik prarado aukščiausios Lietuvos kalvos poziciją, bet atsidūrė jau tik trečioje vietoje pagal aukštį. Į antrą vietą pateko taip pat Medininkų apylinkėse dunksantis, bet kiek atokiau nuo minėtų dviejų greta esančių, Kruopynės (Žybartonių, Arklėnų) kalnas – 293,65 m virš jūros lygio. Vos 19 cm žemesnis už Aukštóją. Taigi vienoje vietoje, Medininkų aukštumoje, turime aukščiausių Lietuvos kalvų trijulę – Aukštóją, Kruopinę ir Juozapinę.
25 hektarų ploto Juozapinės geomorfologinį draustinis, į kurį įeina Aukštójas ir Juozapinė, unikalus tuo, kad tai paskutinio ledynmečio, dabartinę Lietuvos teritoriją apleidusio prieš 10–12 tūkst. metų, nepalytėtas geologinis darinys. Medininkų aukštumos nebuvo paveiktos to paskutinio ledyno, todėl išsaugojo buvusį reljefą, kuris laikytinas seniausiu nepakitusiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Tiesa, tirpstančio sniego ir liūčių vandenys padarė savo: sulėkštino kalvų šlaitus, išardė kadais telkšojusių ežerų duburius, suformavo raguvas.
Tikėkimės, Juozapinės kalną globojančios gerosios dvasios nepyksta už paveržtą aukščiausio Lietuvos kalno titulą. Užtat Lietuva išlieka vis dar naujų geografinių atradimų potenciali vieta.
Ąžuolai ir Lietuva – tai neatsiejama
Anot alpinisto ir keliautojo Vlado Vitkausko, visi šie talkos dalyviai, ąžuolyno sodintojai, nusipelno vadintis aukštuomene. Jau vien todėl, kad susirinko ir darbavosi vienoje iš aukščiausių Lietuvos vietų. V. Vitkauskas šalia Vytauto Didžiojo gimnazijos vėliavos išskleidė Lietuvos trispalvę, kuri pabuvojusi visose aukščiausiose žemynų viršukalnėse. Lietuva vienintelė pasaulyje turinti tokią vėliavą. Šį kartą ji simbolizavo Vytauto Didžiojo girios sodinimo akcijos pabaigą.
V. Stepuliui ąžuolyno Juozapinės kalne sodinimas priminė 23 metų senumo įvykius, kai 1989 m. buvo pradėtas sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolynas – ta pati giedra nuotaika ir entuziazmas. Vitaliaus svajonė – sulaukti 2018 metų, kai bus minimas Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis, ir įsitikinti, kad lietuviškas pakilimas sodinti sakralų medį – ąžuolą lietuviams dar nebus atvėsęs ir išliks ilgiems laikams. Tad tegu ąžuolynais atgims Lietuvos dvasia ir nuo ąžuolais papuoštų aukščiausių kalvų sklendžia per visą šalį.
Gediminas Zemlickas