Neseniai aplankiau Lokinės dvarelį, esantį netoli kelių Ukmergė–Pagiriai ir Lėnas–Siesikai sankryžos. Dabar skvere tarp liepų ir klevų išlikę tik dviaukščio gyvenamojo namo griuvėsiai – įdubęs stogas ir lubos, į pirmą aukštą nukritusios sijos. Dar būdami vaikai iš senų žmonių girdėjome, kad iš šio dvarelio yra kilęs 1831 m. sukilimo vadas Konča ir jo sūnus 1863 m. sukilimo vadas Ukmergės apskrityje.
Tėvas Medardas Konča (Koncza) (1808–1899) yra aprašytas 1957 m. Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje (12 t., Kl–Kr., p. 312). Jis ir jo sūnus, taip pat Medardas (1838–1868), aprašyti 1980 m. išleistoje „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1980, 6 t., K–L, p. 33) ir pakartotinai „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, išleistoje 1986 m. (Vilnius, 1986, 2 t., G–M, p. 365).
Pažiūrėjęs į dabar leidžiamą „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ (Vilnius, 2006, 10 t., Kh–Kr, p. 457) šių dviejų iškilių sukilimų vadų Ukmergės apskrityje neberadau. Vietoje jų ten aprašyta „Koncha“ (gr. kriauklė) ir vengrų aktorius Koncz G.
Simboliška, kad Končos sūnaus Medardo sukilėlių būrys po daugelio kautynių 1863 m. lapkričio mėnesį caro kariuomenės buvo išsklaidytas Lėno miške, kuriame 1945 m. sausio mėnesį mūšyje su NKVD kariuomene žuvo Aukštaitijos partizanų pirmasis Vyčio apygardos vadas karininkas Juozas Krikštaponis (1912–1945), kilęs iš Užulėnio. Mums, šio krašto vaikams, senolių iš lūpų į lūpas perduodamas tėvo ir sūnaus Končų pavyzdys buvo įkvepiantis. Tad kodėl dabartinė „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ šiuos iškilius mūsų krašto žmones užmiršo?
Prof. habil. dr. Vytautas Padaiga