Lankantis sostinėje ir žingsniuojant pagrindine senamiesčio Pilies gatve, dėmesį patraukia keletas stilingų pastatų priešais Šv. Jonų bažnyčią ir varpinę. Vienas jų – Signatarų namai; čia buvo pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16-sios deklaracija. Gretimas – pažymėtas paminkline lenta su Juozapo Ignoto Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887) vardu.
Šių metų liepos 28-ąją sukaks 200 metų nuo šio iškilaus rašytojo, poeto, leidėjo, istoriko ir archeologo gimimo. Jo nuopelnai lietuvių tautinės savimonės tapsmui tikrai verti atminimo. Pats kūrėjas nebuvo mūsų tautietis – gimė Varšuvoje. Vilnių ir jo istoriją pamilo nuo 1829-ųjų studijuodamas senajame Vilniaus universitete. Kitaip ir negalėjo būti: labai ryški universiteto profesūra buvo subūrusi čia visą gabaus ir talentingo jaunimo plejadą. Svarbiausios tuometinių studentų gyvenimo vertybės – meilė tėvynei ir jos laisvės ilgesys. Aktyviai pasireiškęs studentų patriotinėse organizacijose, J. I. Kraševskis buvo suimtas ir porą metų kalinamas. Nuo 1834 m. kurį laiką turėjo gyventi policijos priežiūroje savo giminės Dolgoje dvarelyje Voluinėje, Ukrainoje.
(1812–1887)
Savo gyvenimo užduotį J. I. Kraševskis suvokė kaip literatūrinį ir mokslinį Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorinės atminties gaivinimą. Didžiulis jo nuopelnas – mokslo ir literatūros žurnalo „Athenaeum“ leidyba. Nuo 1841-ųjų, per dešimt-metį, išleido 66 jo numerius. Leidinys tapo intelektualinio Vilniaus gyvenimo ašimi; juk universitetas buvo represiniu būdu uždarytas. Labai svarbūs J. I. Kraševskio darbai – tai keturių tomų studija pavadinimu „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750 metų“, taip pat dviejų tomų knyga „Senovės Lietuva“. Šie veikalai pasitarnauja istorikams iki šių dienų kaip žinių šaltiniai, nes daugelis dokumentų, kuriais naudojosi autorius, iki mūsų dienų neišliko.
J. I. Kraševskis domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuvių kalba, mitologija, rinko tautosaką – dainas, padavimus, priežodžius. Tam reikalui netgi buvo pramokęs lietuviškai. „Senovės Lietuvoje“ vienas skyrius yra paskirtas tautosakai. Mokslo draugijos rūpesčiu jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas Vilniuje nelengvais 1921 metais. Mykolas Biržiška parengė jį spaudai pavadinimu „Lietuvių dainos“, pridėdamas ir trumpus savo komentarus. J. I. Kraševskio grožinės literatūros kūriniai, nors ir parašyti lenkų kalba, žadino lietuviškąją savimonę. Lietuvos praeitį romantiškai vaizduoja poema „Anafielis“ (jos dalys – Vitolio rauda, Mindaugas, Vytauto kovos). Beje, poemos pavadinimas prigijo dabartinėje kalboje kaip Anapilis. Apie Lietuvos istoriją yra J. I. Kraševskio romanai „Karalių motina“, „Kunigas“; o kūrinių „Šv. Mykolo bažnyčia“, „Paskutinieji Žygimanto III viešpatavimo metai“, „Paskutinioji Slucko kunigaikštytė“ veiksmas vyksta Vilniuje. Lietuviškos tematikos J. I. Kraševskio kūriniuose palankiai traktuojama lietuvių kultūra, ginamas Lietuvos valstybingumas. Jie turėjo reikšmės ir nacionalinio atgimimo literatūros tapsmui.
Įsikūrus 1855 m. Vilniaus archeologinei komisijai J. I. Kraševskis netrukus buvo pakviestas dalyvauti jos veikloje. Tyrinėjo Vilnijos krašto archeologinius paminklus, pirmasis juos pristatė pasaulio mokslininkams tarptautiniuose Bolonijos ir Stokholmo kongresuose. Apskritai J. I. Kraševskio būta darbštuolio: sukurta per 600 įvairaus žanro kūrinių.
Nuo 1863 m. J. I. Kraševskis gyveno Drezdene, ten įkūręs leidyklą. Joje išleido ir garsiąją Konstantino Tiškevičiaus 1850-ųjų metų kelionės Nerimi ataskaitą „Vilija ir jos krantai“.
Rašytojas mirė 1887 m. kovo 19 d. Ženevoje. Minint šio iškilaus kūrėjo 200 metų gimimo jubiliejų, pats laikas pagalvoti apie svarbiausių jo istorinių darbų vertimą ir leidybą, nes iki šiol plačiajai visuomenei J. I. Kraševskis žinomas tik kaip istorinių romanų autorius.
Liberto Klimkos nuotrauka
Įdomi yra ir namo, kuriame Vilniuje gyveno rašytojas, istorija. Gal verta ir romanisto plunksnos… Šiandien čia „Naručio“ viešbutis. Pastatas atspindi tris Vilniaus architektūrinės raidos etapus: pirmasis aukštas raudonų plytų gotikinio mūro, antrasis ir trečiasis – klasicistiniai, ketvirtasis – istorizmo stilistikos. Įėjimas į viešbučio vestibiulį – tai buvusi arka į vidinį kiemą. Žinios apie namo buvusius valdytojus siekia XVII a. vidurį. XVIII a. viduryje namas atiteko jėzuitams, kurie namą išplėtė, paaukštino, apgyvendino jame seminarijos auklėtinius. Po ordino panaikinimo namo savininkai keitėsi vienas po kito. Viršutiniuose aukštuose buvo nuomojami butai, pirmame – kavinės, smuklės, parduotuvės. XIX a. pabaigoje čia įsikūrė knygynas ir popieriaus parduotuvė. 1918 m. namas tapo viešbučiu „Versalis“. Jo restoranas pavadintas „Po elniu“, nes ant balkono aptvaros buvo nutapytas bėgantis auksaragis elnias. Viešbutis išliko ir sovietmečiu, tik pavadinimas kažkodėl buvo pakeistas į „Narutį“. O jo kavinė šiandien pavadinta „Kristupu“. Nelabai mes paisome istorinių tradicijų… Todėl taip aktualiai skamba J. I. Kraševskio žodžiai, ištarti dar 1839 m. apie senąjį Vilnių: „Kadaise Vilnius turėjo savo veidą, savitą, originalų charakterį, bet šiandien, kaip ir dauguma miestų bei miestelių, supanašėjo su kitais… Tik paveldu skiriasi miestai. O Vilnius daugumos senovės paminklų jau nebeturi arba neveik prarado. Karai, gaisrai ir viską naikinantis laikas sutrupino paminklus. Senieji namai buvo saviti, nors ir ne taip grakščiai atrodė; nauji grakštesni, bet be savitumo“.
Libertas Klimka