Kiek mums žinoma, pirmą kartą Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XIV Seimo darbe Vilniuje dalyvavo du lietuviai iš tolimosios Venesuelos. Tai Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytenis Folkmanas ir bendruomenės narys Tadas Garšva, kurį turėjome progos pakalbinti per pertrauką tarp posėdžių.Mokslo Lietuva. Gerbiamasis pone Tadai, esu laikraščio „Mokslo Lietuva“ redaktorius ir man labai malonu Jus matyti Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose. Kaip Venesueloje laikosi lietuviai, kiek jų ten yra?
Tadas Garšva. Nuo ko pradėti, mielas drauge? Mes iš naujos Lietuvių bendruomenės Venesueloje, kuri veikia beveik pusantrų metų. Ieškome būdų kaip suburti Venesuelos lietuvius, kad jie noriau dalyvautų mūsų suvažiavimuose ir susibūrimuose, būtų brangiausi svečiai. Tie berniukai, jaunimas ir jų tėvai didžia dauguma nemoka kalbėti lietuviškai. Bet vis vien juos pasikviečiame, suvažiavimuose lietuviškai ir ispaniškai pasakome, kad vieni kitus suprastume. Mažai jau žmonių belikę, kurie lietuviškai susikalba ar bent šią kalbą supranta.
Respublikos Seimo rūmuose bendrauja su asociacijos „Kultūrų ambasada“ nariais
ML. Tai lietuviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Venesueloje, arba jų vaikai?
T. Garšva. Štai kad ir mano tėvų ir mano paties trumpa gyvenimo istorija. Mano tėvas Zenonas Garšva, kilęs nuo Kybartų, buvo agronomas. Mamytė Birutė Eugenija Anisimavičiūtė kilusi iš Vilkaviškio, buvo išsilavinusi, prieš Antrąjį pasaulinį karą mokytojavo Marijampolėje. Karo metais tėvai iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, gyveno pasitraukėlių arba vadinamųjų „dipukų“ (angl. Displaced Persons) Švabiš Gmiundo (Schwäbisch-Gmünde) stovykloje. Ten Švabijoje, JAV okupacinėje zonoje, aš ir gimiau.
Kai atsirado galimybė pasitraukėliams iš Lietuvos išvykti į Pietų Ameriką, tėvai tą ir padarė. Visus išvažiavimo reikalus patvarkė kunigas Krikščiūnas, dirbęs Kolumbijoje. Kaip agronomui tėvui Kolumbijoje buvo galima nesunkiai gauti gerą darbą.
Tačiau 1948 m. pavasarį Kolumbijoje prasidėjo neramumai ir pilietinis karas, po karinio perversmo į valdžią atėjo diktatorius generolas Rochas Pinilja (Pinilla). Tėvams būta daug nerimo, nes Kolumbijoje buvo daug partizanų (kaip kad ir dabar). Du kartus partizanai užėjo į dvarą, kuriame tarnavo tėvas, o trečio karto jis nelaukė – nutarė su šeima persikelti į Venesuelą. Kunigas Krikščiūnas susitarė su kunigu Antanu Perkumu Venesueloje: girdi, yra toks lietuvis agronomas Zenonas Garšva su šeima. Mums padarė reikiamus dokumentus ir 1956 m. tėvas su šeima atvyko į Venesuelą. Venesueloje tuo metu taip pat buvo diktatūra, valdė M. Peras Chimenas (1952–1958).
Pradėjau eiti mokslus mokykloje, kur visų dalykų buvo mokoma ispanų kalba. Kadangi mano mamytė Lietuvoje buvo mokytoja, tad mane buvo gerokai pralavinusi, aišku, lietuviškai. Kai atėjau mokytis į pirmą skyrių, tai jau visai neblogai kalbėjau ir rašiau lietuviškai. Rašybos lietuvių kalba įgūdžiai iš pradžiųa man trukdė taisyklingai rašyti ispaniškai, bet greitai tuos sunkumus įveikiau.
Augdamas tapau lietuvių tautinių šokių būrelio akordeonistu, visą gyvenimą dalyvavau Lietuvių bendruomenės Venesueloje veikloje. Neabejoju, kad ir toliau dalyvausiu.
ML. Kokiame Venesuelos mieste gyvenate?
T. Garšva. Marakajuje. Lietuviai taip pat gyvena Venesuelos sostinėje Karakase ir Valensijoje. Tarp šių miestų susidaro maždaug 150 km žiedas, tokį atstumą toliausiai tenka įveikti, kai viename iš šių trijų miestų mūsų bend-ruomenių nariai susirenka.
ML. Ar yra Venesueloje grynai lietuviškų šeimų, o gal visos mišrios?
T. Garšva. Grynai lietuviškų šeimų kad beveik ir nebėra.
ML. Tai kas tuos lietuvius dar jungia?
T. Garšva. Drauge, žinai, man atrodo – kraujas. Kaip ir kodėl jis prabyla, sunku atsakyti. Ko gero, Didysis Pasaulio Architektas visa tai padaro. Šią vasarą Karakase vyko dvylikos šalių krepšinio komandų atrankinės varžybos dėl teisės patekti į Londono olimpiadą. Toje atrankoje dalyvavo ir Lietuvos krepšinio komanda. Įsivaizduokite nuostabų dalyką: Venesuelos lietuviai jaudinosi ir „sirgo“ už Lietuvos, o ne Venesuelos komandą. Mums sruvo ašaros, kai grojo Lietuvos himną. Kas man galėtų paaiškinti šį nuostabų fenomeną? Lietuviškas kraujas prabilo net ir lietuviškai nemokančių kai kurių mūsų lietuvių palikuonių gyslose.
ML. Mes Lietuvoje labai jaudinomės, nes Lietuvos rinktinė Venesueloje buvo kaip reta nedraugiškai sutikta: grojant Lietuvos himną pasigirdo švilpimas, nors Pietų Amerikos žmonės juk labai draugiški. Kaip tai atsitiko?
T. Garšva. Tai kultūros dalykas. Lietuvos komanda apkaltinta, kad Venesuelos rinktinė nepateko į Londono olimpiadą. Labai negražu ir nemandagu parodyti nepagarbą kitos valstybės himnui. Tie „sirgaliai“ buvo paraginti taip elgtis. Kai Venesuelos komanda pralaimėjo lietuviams, tai vietiniai žiūrovai pradėjo palaikyti juodaodžių komandas, švilpti prieš mėlynakius ir žaliaakius žaidėjus iš kitų komandų. Dirbtinai sukelti rasistiniai išpuoliai prieš baltaodžius. Nepateisinamas dalykas, nes svečiams reikia rodyti pagarbą, o ne savo nepasitenkinimą dėl pralaimėtų rungtynių.
ML. Darome išvadą, kad aplinka, kurioje gyvenate, nėra paprasta.
T. Garšva. Apskritai lietuvių šeimos Venesueloje gerai įsikūrusios, gyvena pasiturimai. Taip gyventi išmokome iš savo tėvų. Iš jų gavome gerą auklėjimą, ypač didelės pagarbos verti tie tėvai, kurie sugebėjo savo vaikus išmokyti lietuvių kalbos. Džiaugiuosi, kad galiu bendrauti lietuviškai, nes mano abu tėveliai buvo lietuviai. Ne visiems tokia dalia teko. Štai mūsų Lietuvių bendruomenės Venesueloje pirmininkas Vytenis Folkmanas tokios galimybės – išmokti lietuvių kalbos – neturėjo. Jo tėvas – lietuvis, mama – venesuelietė. Ponas Vytenis – mano gerbiamas ir nuo vaikystės mylimas draugas – yra pavyzdys, ką reiškia kraujas. Jis lietuviškai nekalba, tik supranta, bet kraujas jį traukia prie lietuvių.
ML. Suprantu, kad su gerbiamuoju Lietuvių bendruomenės pirmininku Vyteniu Folkmanu norite telkti Venesuelos lietuvius ir lietuviško kraujo turinčius žmones – tai puiku. Būtų įdomu daugiau apie Jus sužinoti: ką dirbate, iš ko gyvenate, kokias šeimas turite?
T. Garšva. Ponas Vytenis yra architektas, aš užsiimu transporto verslu. Perku įvairias prekes, kurias pristatau į parduotuves. 38-erius metus šį darbą dirbu.
ML. Ar nekyla noras grįžti į tėvų že-mę Lietuvą?
T. Garšva. Norėčiau mirti Lietuvoje ir būti čia palaidotas. Norėčiau pabaigti savo mamytės norą: pradėjusi sirguliuoti ji jautė didelį norą sugrįžti į Lietuvą. Mamos tėviškėje Vilkaviškio rajone dar gyvena mano teta – mamos sesuo. Pasibaigus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimui važiuosiu jos aplankyti. O kur išsibarstę tėvo Zenono Garšvos giminės dar neišsiaiškinau.
ML. Girdėjau, kad turite penkis vaikus?
T. Garšva. Taip, bet lietuviškai jie nekalba. Ir kaip gali kalbėti, jie vedę vietines moteris, sumišę su Venesuelos gyventojais. Dabar kai kuriems jau kyla noras pramokti lietuviškai, jie man priekaištauja: girdi, kodėl mūsų neišmokei lietuviškai?.. Kaip galėjau išmokyti, jei vaikai visą dieną gimnazijoje, o aš važinėjau su prekėmis po visą šalį.
Bendruomenės XIV Seime įsitraukia į diskusiją
ML. Ar Venesueloje yra galimybė vaikus mokyti lietuvių kalbos, ar veikia bent šeštadieninės lietuviškos mokyklos?
T. Garšva. Tokios galimybės nėra, nes ir nė vienos šeštadieninės lietuviškos mokyklos neturime. Šiandien Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo posėdžiuose kaip tik buvo kalbama apie Lietuvos pilietybės reikalus užsienio lietuviams ir mokymosi galimybes mūsų vaikams. Vytenis Folkmanas turi mažesnių vaikų, o maniškiai visi užauginti, jų žmonos jau padovanojo man anūkų. Šiandien girdėjome apie galimybes į Lietuvių namus Vilniuje atvežti savo vaikus ar vaikaičius, kad jie išmoktų lietuvių kalbos ir mokytųsi lietuviškai bendrųjų dalykų. Vyteniui tai aktualu, bet mano anūkai jau nesijaučia lietuviukais. Man truputį skaudu. Gal kai paaugs ir juose prabus lietuviškas kraujas.
ML. Akivaizdu, kad daugumos išeivių vaikaičiai Lietuvai jau bus prarasti.
T. Garšva. Tai didelis mūsų rūpestis. Todėl su Vyteniu ir atvažiavome į Lietuvą, kad kuo daugiau sužinotume, kas mums ypač rūpi. Svarbu ir kaip Lietuva mums galėtų padėti, nes šiuos pirmiausia tėvų ir savo šeimų išbandymus patyrėme ne savo pačių valia. Gal įmanoma bent kai ką susigrąžinti, kas prarasta.
ML. Gaila, kad Venesueloje į valdžią atėjus socialistams ir diktatoriui prezidentui Hugui Čavesui (Hugo Chavez) tarp Lietuvos ir Venesuelos susiklostė toli gražu ne šilčiausi santykiai.
T. Garšva. Venesueloje viešpatauja „raudonojo avinėlio“ valdžia. Avinėlis – gražus gyvuliukas, bet raudonas netinka niekam. Mes Venesueloje su komunizmo idėjomis pažindinami jau 13 metų, o Lietuvoje jums teko išgyventi ir sunkesnius išbandymus. Spalio 7 d. Venesueloje vyks prezidento rinkimai. H. Čavesas labai meilingas su Kuba ir Fideliu Kastro, Venesueloje kur pasisuksi, ten pamatysi kubiečius. Venesuela Kubai duoda naftos, tai kubiečiai jaučiasi dideliais draugais.
ML. Praėjusią vasarą Lietuvoje lankėsi Jūratė Statkutė de Rosales su savo vyru. Vytauto Didžiojo universitetas mūsų tautietei suteikė garbės daktaro vardą. Ar palaikote ryšius su ponia Jūrate?
T. Garšva. Ponia Jūratė yra Venesuelos lietuvių vėliava. Ji vadovauja kultūros žurnalui, seniau buvo visų Venesuelos prezidentų vertėja. Mes labai ją mylime ir globojame. Matėme 2011 m. Lietuvoje išleistą jos knygą.
ML. Kokį įspūdį Jums padarė PLB XIV Seimas Vilniuje?
T. Garšva. Mums tai visai naujas dalykas, nes į Lietuvą atvažiuojame pirmą kartą. Visus patirtus įspūdžius įsisąmoninti nėra paprasta, nes ir kai kurių pranešėjų kalboje ne viską galėjome suprasti – daug mums nežinomų terminų, sąvokų, niekad negirdėtų žodžių. Bet bendras įspūdis geras. Jau tai, kad galėjome į Lietuvą atvažiuoti, gerokai praplėtė mūsų akiratį, daug šviesiau ir aiškiau daugelį dalykų matome. Mums svarbu, kad Lietuva mūsų nepamirštų, nuolat turėtų mintyje ir mūsų rūpesčius.
ML. Kokios pagalbos iš Lietuvos reikėtų Venesuelos lietuviams?
T. Garšva. Daugiausia mums rūpi švietimo pagalba mūsų vaikams. Kad galėtų Lietuvoje siekti mokslo, galėtų sportuoti, tobulėti jiems rūpimoje veikloje. Sunku mums ir mūsų vaikams Lietuvą pasiekti, nes Venesueloje per metus oficialiai galima nusipirkti tik 400 JAV dolerių. O bilietas į Lietuvą kainuoja apie 2,5 tūkst. JAV dolerių. Kad mudu su Vyteniu galėtume atvykti į Vilnių turėjome išleisti 25 tūkst. bolivarų. Pirkti dolerius ar eurus tenka „juodojoje rinkoje“. Tačiau jaučiamės laimingi pamatę Lietuvą.
ML. Spėjote pamatyti tik šiek tiek Vilniaus, bet tai dar ne visa Lietuva.
T. Garšva. Rytoj Vytenis važiuoja į Rygą, o aš – į Vilkaviškį, mamos tėviškę. Pamatysiu Lietuvos kaimą, dešimt dienų pabuvosime Lietuvoje. Ponas Juozas Stoma jau spėjo su savo šeima mums parodyti Molėtus, šio krašto ežerus. Kvapą užgniaužė nuostabios pievos, lietuviški beržai ir pušys. Mamytė man kalbėdavo apie tas Lietuvos grožybes, tad dabar pamačius lieka tik prisiminti tuos pasakojimus.
ML. Venesueloje turite džiungles, nejau jos mažiau jaudina už lietuviškus miškus?
T. Garšva. Lietuvoje viskas kitaip. Kita gamta, žmonės, visai kita žmonių kultūra. Nėra net kaip palyginti, taip viskas jaudina. Didžiausia laimė, kurią man suteikė Didysis Pasaulio Architektas.
ML. Labai malonu girdėti. Linkiu, kad šis dovanų metas Jums su ponu Vyteniu buvojant Lietuvoje negreit išsibaigtų. Taip pat ir judviejų gyvenimo kelyje.
T. Garšva. Labai ačiū, Gediminai, už mums skirtą laiką.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos