Pabaiga, pradžia Nr. 13
Gegužės 24 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvyko susitikimas su žinomu Aukštaitijos krašto sūnumi, teatro, televizijos ir kino filmų aktoriumi, teatro režisieriumi, buvusiu Konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoju, mokslininku-teatrologu bei teatro istoriku Ferdinandu Jakšiu. Tądien Sėlių krašto žmonės, kolegos ir bičiuliai, pažymėjo savo kraštiečio 75-ąjį gimimo jubiliejų.
Šiame numeryje baigiame pasakojimą apie Ferdinandą Jakšį.
Aktoriaus Ferdinando Jakšio kūrybiniai pasiekimai, profesinė, mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla yra gerai žinoma gimtinėje, Aukštaitijoje, visoje Lietuvoje ir toli už jos ribų. Ja domisi teatro ir kino lankytojai, televizijos spektaklių žiūrovai ir žurnalistai, miesto ir kaimo gyventojai. Vien 2003–2011 m. apie aktoriaus gyvenimą ir darbus Lietuvoje rašė 31 laikraštis ir žurnalas, išspausdinę savo puslapiuose net 115 straipsnių. O kur dar visos bendrosios ir specialiosios (tarkim, teatro) enciklopedijos? Tokio žurnalistų ir visuomenės dėmesio susilaukia tik aktoriai, įkopę į savo kūrybinės šlovės zenitą.
Ferdinando Jakšio kūrybos pasisekimą visuomenėje, ypač žiūrovų ir kraštiečių simpatijas jo kūrybai ir filosofinėms nuostatoms lėmė tai, kad kurdamas personažų paveikslus, rašydamas mokslinius straipsnius, skaitydamas paskaitas Konservatorijoje, režisuodamas naujus spektaklius teatruose, jis visuomet stovėjo lietuvių etnokultūros, tautinės savasties ir mentaliteto išsaugojimo pozicijose. Iš kitos pusės, aktorius savo darbais liko ištikimas tautos šviesuolių – Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus, Vaižganto ir daugelio kitų – kilniausiems dvasiniams idealams, laiko patikrintoms žmonių tarpusavio sambūvio ir tautos gyvenimo sampratos vertybėms. Esminis menininko kūrybos devizas – humanizmas, dvasingumas, moralumas, pagarba žmogui ir gamtai, meilė gimtinei ir Lietuvai. Tai – amžinos, istorijos ir gyvenimo praktikos išbandytos, europietiškos ir krikščioniškos filosofijos tiesos, nepriklausančios nuo jokios politinės konjunktūros, savo esme labai artimos, suprantamos ir priimtinos kiekvienam doram, nelinkusiam veidmainiauti miesto ir kaimo lietuviui.
atstovės Janina Gadliauskienė (dešinėje) ir Angelė Šarlauskienė.
Viliaus Naujiko nuotrauka
Gal todėl atlikti darbai, aukšti veiklos ir talento įvertinimai, toli gražu, Ferdinandui neapsuko galvos. Jis niekada to nesureikšmino ir neketino sustoti, tik dar su didesniu įkvėpimu ir ryžtu imdavosi naujų kūrybinių sumanymų ar darbų, vedančių į užsibrėžtą tikslą. Dėl to, bendraudamas su savo krašto žmonėmis ar kitais jo talento gerbėjais, jis visuomet išlieka visiškai toks pat kaip ir anksčiau – žemiškai paprastas ir visiems nuoširdžiai atviras.
Ryšiai su krašto žmonėmis
Kopiant į kūrybos aukštumas, gimtinė ir laikas, praleistas joje, menininkui visuomet buvo dvasios atgaiva. Nesvarbu, kur begyventų – Šiauliuose, Utenoje ar Vilniuje – Ferdinandas Jakšys niekada nenutraukė ryšių su kraštiečiais, kur gimė, augo ar ėjo mokslus. Jis noriai dalyvauja Svėdasų bendruomenės kultūriniame gyvenime. Kartu 2008 m. šventė Svėdasų miestelio 505-ąjį jubiliejų, 2009 m. minėjo Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos įkūrimo 60-ąsias metines ir su įkvėpimu atliko Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“. Rugsėjį čia pažymėjo rašytojo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 140-ąsias gimimo metines, surengtas Malaišių kaime, kur 2009 m. įteikta Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungų Vaižganto literatūros premija liaudies rašytojui, poetui Justinui Marcinkevičiui.
2009 m. lapkritį kartu su Anykščių ir Svėdasų delegacijomis minint Vaižganto gimimo jubiliejų Vilniaus anykštėnų sambūrio ir Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ vakare, surengtame Vilniaus Rotušėje, aktorius su įkvėpimu kraštiečiams atliko Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“ ir pristatė naujausią šios dramos kompaktinę plokštelę. 2010 m. Svėdasų bib-liotekos literatūrinėje popietėje, skaitė svėdasiškio, doc. dr. Juozo Lapienio novelę „Sušaudytas kryžius“, poetų Antano Miškinio ir Bernardo Brazdžionio eiles. 2011 m. dalyvavo Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ ir Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto mokslininkų surengtoje svėdasiškių tarmės vakaronėje, tarmiškai perskaitė linksmų pasakojimų.
Kartu su aktorium dalyvaujant kai kuriuose kultūros ir mokslo renginiuose, šio straipsnio autoriui teko įsitikinti (tai patvirtino ir kelių rajonų jam skirtas jubiliejinis vakaras Vilniuje), kad menininkas ne mažiau mielas, artimas ir savas yra visame Sėlių krašte. Jis itin dažnai bendrauja su Duokiškio miestelio, Rokiškio, Ignalinos, Švenčionių, Utenos ir kitų Aukštaitijos rajonų žmonėmis. Tokio didelio populiarumo ir kraštiečių meilės, jam galėtų pavydėti daugelis garbių Lietuvos žmonių. Populiarumu, manau, jis lenkia netgi tarp kraštiečių anuo metu itin pagarsėjusį mūsų literatūros klasiką, svėdasiškį Juozą Baltušį, kurį tuomet, kiek menu, savinosi du rajonai – Anykščiai ir Kupiškis. Dabar gi aktorių Ferdinandą Jakšį savu laiko vos ne viso Sėlių krašto žmonės! Tai – svarbus faktas! Panašią žmonių meilę ir pagarbą kūrėjas gali pelnyti tik dideliu talentu ir intensyviu darbu. Viso to aktoriaus Ferdinando Jakšio gyvenimo ir kūrybos kelyje, rodos, niekada netrūko…
Vytautas RIMŠA
Svėdasiškių draugijos „Alaušas“
tarybos narys, atsakingas už
mokslinę veiklą