Ko gero, nerasime pasaulyje plačiau žinomos lietuvių ar lietuvių kilmės mokslininkės negu profesorė Birutė Marija Filomena GALDIKAS. Iš dalies (bet tik iš dalies) tai lėmė egzotiška tyrinėjimų sritis – orangutanų stebėjimas laukinėje gamtoje ir pastangos juos išsaugoti, taip pat ne ką mažiau egzotiška, pavojų ir nuotykių kupina tyrinėjimų vieta – Pietryčių Azijoje Indonezijai priklausanti Borneo sala. Faktas, kad mes 97 proc. genetiškai identiški orangutanams juk taip pat veikia vaizduotę. Galimas dalykas, turėjo įtakos, tegu ir šalutinės, lietuvių emigrantų tėvų – Filomenos Slapšytės-Galdikienės ir Antano Galdiko likimas. Plačiajai visuomenei tokie dalykai daro įspūsį, o life stories – gyvenimo istorijos – kūrėjams kartais tampa net pagrindu, vaizdingų ir jausmais prisotintų siužetų atspirtimi. O ypač jei dar galima įpinti love story – meilės istoriją, kuri taip palankiai nuteikia skaitytojus ir ypač jausmingas skaitytojas. Pagaliau tai juk taip dera prie neribotų galimybių Amerikos įvaizdžio: ši šalis nuo seno virtusi prieglobsčiu daugybei įvairaus plauko bėglių, laimės ir geresnio gyvenimo ieškotojų iš viso pasaulio.
Ingridos Ramoškienės nuotrauka
Tiesa, ne visada tas kilmės veiksnys turi bent kiek didesnės įtakos, nes įžymybę visi noriai savinasi, bent jau Birutės Galdikas atveju ir amerikiečiai, ir kanadiečiai, ir indoneziečiai. Visi turi į ją savo teises, didesnes ar mažesnes, tik būna pikta, kad dažnai pamirštama mokslininkės tik-roji tautybė – lietuviška kilmė, kurios profesorė Birutė visai neneigia, nuolat netgi pabrėžia. Kas nori – išgirsta, įsimena, tačiau besikeičiančių įvykių kasdienybėje tiek daug vietos banaliam paviršutiniškumui.
Birutė Galdikas vertinimų skalėje sugebėjo susieti dvi tarsi kraštutines padalas – laukinę gamtą, pirmapradžius atogrąžų miškus, primityviausias, bent jau pirmuoju veiklos etapu kone „laukines“ gyvenimo ir tyrinėjimų sąlygas su pažangiausia universitetine mokslinės veiklos kultūra ir galimybėmis, kurias teikti pajėgus tik Amerikos mokslas. Štai čia ir prasideda įdomiausi dalykai – tyrinėtojo asmenybės svarba, charakterio ypatybės ir bruožai, savybės, kurios tam tik-romis aplinkybėmis lemia žmogaus pasirinkimą ir svarbiausius sprendimus, kartais ir gyvenimo kelio pasirinkimą.
Šiuolaikinės primatologijos, gamtosaugos, etologijos, žymiausią orangutanų tyrinėtoją, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarę, gamtosaugininkę prof. Birutę Galdikas taip ir knieti palyginti su garsiąja archeo-loge profesore Marija Gimbutiene (Gimbutas, 1921–1994), paleolito ir neolito laikotarpio Senosios Europos kultūros iki atsikraustant indoeuropiečiams tyrinėtoją, visiškai naujos tarpdisciplininės mokslo šakos – archeomitologijos – pradininke. Iki M. Gimbutienės archeologija juk išties buvo mokslas apie senų, nuo istorijos arenos nuėjusių civilizacijų ir kultūrų duženas, iš kurių buvo mėginama lipdyti pražuvusios materialinės kultūros modelį. M. Gimbutienė lipdė iš rastųjų skeveldrų ne sudužusį puodą, o mėgino atkurti tą puodą žiedusios epochos dvasinį vaizdą.
Leakey) nulėmė visą Birutės Galdikas gyvenimo ir
mokslinės veiklos kelią
Nežiūrint į tyrimo objektų skirtumus abi šias mokslininkes sieja taip pat ir archeologija. Kaip įsitikinsime iš pašnekesio su Birute Galdikas, Kalifornijos universitete Los Andžele jai teko studijuoti ne tik psichologiją, biologiją ir zoologiją, bet ir archeologijos mokslo subtilybes, dalyvauti kasinėjimuose, įvairiuose praktiniuose archeologų tyrimuose. 1967–1979 m. kasinėjo archeologinius objektus Pietų Kalifornijoje ir Balkanų šalyse. Vis dėlto nulėmė pasirinkimas tyrinėti gyvąją gamtą, tiksliau vieną gyvosios gamtos atstovų rūšį. Skatinama ir palaikoma žymaus antropologo prof. Luiso Likio (Louis Leakey, 1903–1972) Birutė Galdikas 1971 m. atvyko į Indonezijai priklausančios Borneo salos dalį, Tandžung Putingo draustinyje (1982 m. tapo nacionaliniu parku) įsteigė orangutanų stebėjimo centrą. Savo kaip mokslininkės gyvenimą susiejo su šia Žemės rutulio vieta, spėjo įgyvendinti septynis orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektus.
Nuo to meto Birutės Galdikas biografijoje atsirado tokie įrašai: Britų Kolumbijos universiteto profesorė, nepaprastoji Džakartos nacionalinio universiteto profesorė, Simono Fraserio universiteto Kanadoje profesorė. Ji yra Indonezijos, JAV ir kelių tarptautinių mokslo draugijų narė. Du kartus „National Geographic“ žurnalo viršelį yra puošęs jos portretas, nuotrauka įdėta į enciklopedinio žinyno apie žymiausias pasaulio mokslininkes viršelį, Amerikoje jos nuotraukos dedamos į mokyklinius vadovėlius.
1986 m. B. Galdikas Los Andžele įkūrė Tarptautinį orangutanų globos fondą (Orangutan Foundation International), yra jo prezidentė, fondo skyriai taip pat veikia Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje. Visų jų prezidentė – pati kūrėja, o Taivane – fondo garbės pirmininkė. Šis fondas yra svarbiausias pajamų šaltinis Borneo mokslinio centro veiklai, išlaikantis apie 200 įvairių darbuotojų. 2007 m. lankydamasi Lietuvoje profesorė Ūkio bankui suteikė įgaliojimus steigti Tarptautinį Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondą.
Už mokslinę ir gamtosauginę veiklą Birutė Galdikas pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą. 1990 m. jai įteikta PETA humanitarinė premija, 1991 m. E. Bauerio Žemės didvyrės premija, 1994 m. apdovanota Jungtinių Tautų pasauline premija, 1997 m. Tylerių aplinkos apsaugos premija ir aukso medaliu. Neapeita dėmesiu ir Lietuvoje, pagerbta „Lietuvos garbės 2007“ apdovanojimu už gyvenimo nuopelnus. 2010 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Birutė Galdikas niekada nepamiršta esanti lietuvė, pastaraisiais metais vis dažniau apsilanko tėvų žemėje. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1998 m., nepasirūpinusi gauti vizos, bet viskas baigėsi sėkmingai, tada B. Galdikas dalyvavo Baltijos psichologų konferencijoje Vilniuje. Paskutinį kartą lankėsi š. m. vasario 28 d., Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete skaitė paskaitą, kartu buvo pristatyta jos į lietuvių kalbą išversta knyga „Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais”* (versta iš „Reflections of Eden: My Yers with Orangutans of Borneo by Birutė M. F. Galdikas“). Pirmą kartą ši knyga pasirodė dar 1995 m. anglų kalba, vėliau išversta į prancūzų, vokiečių, olandų, švedų, korėjiečių ir kitas kalbas.
paskaitos Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete gauti autorės autografą.
Gedimino Zemlicko nuotrauka
Mūsų tautietės gyvenimas ir mokslinė veikla aprašyta šešiose knygose, dokumentiniai filmai apie ją sukurti Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje. Tikėsimės pasirodant ir lietuviško dokumentinio filmo.
B. Galdikas ne kartą yra tekę matyti įvairiuose Lietuvos mokslo bendruomenės renginiuose, susitikimuose su studentija. Mokslininkės nuoširdus siekis sudominti savo tyrinėjimais Lietuvos jaunimą, įgyti pasekėjų, o gal net ir savo darbų tęsėjų, tikriausiai neliks be atgarsio, nes Lietuvos žemelė visais laikais buvo turtinga idėjai atsidavusių žmonių. Toli gražu ne visiems mums pavyks nukakti į egzotiškus pirmapradžius atogrąžų miškus ir sekti žymiosios mokslininkės pėdomis, bet vieno dalyko iš jos tikrai galime pasimokyti net gyvendami savo tėvynėje: pagarbos ir ištikimybės savo protėvių žemei, kurią per tėvų visada gyvus prisiminimus ir gyvenimo nuostatas ji pamilo kaip savo kraštą, nors pati gimė 1946 m. gegužės 10 d. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, amerikiečių zonoje, o nuo dvejų metukų augo visai kitame žemyne, su tėvais persikėlusi į Kanadą, vėliau studijavo JAV. Visa tai nesutrukdė jai jaustis lietuve, Birute Galdikaite, nors pase užrašyta pavardė – Galdikas. Savo knygose ir interviu teikdama paaiškinimus apie savo poelgius ir potraukius, meilės gamtai ištakas, visa tai susieja su lietuviams ir kitiems baltams būdinga pasaulėjauta, kuri mumyse dar gyva nuo seniausių laikų, perduodama iš kartos į kartą. Nuostabu, kad visa tai jaučia ir išgyvena visai kitoje aplinkoje augusi, studijavusi, daugiausia su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis bendravusi mūsų tautietė. Vadinasi, žmogus nėra matematiškai apibrėžtas baigtinis dydis, apribotas racionaliais skaičiais ir pragmatiškais siekiais, o kažkas nepalyginamai daugiau.
Dabar B. Galdikas kasmet maždaug pusę metų praleidžia Borneo saloje esančiame orangutanų tyrimų centre, dėsto Kanados ir JAV universitetuose.
Šios gal kiek užsitęsusios įžangos pabaigai pasakysime, kad su Birute Galdikas bendravome daugiausia lietuvių kalba, tačiau jos atsakymai kai kuriais subtilesniais klausimais buvo išsakomi profesorei labiau įprasta ang-lų kalba, o bendrauti mums maloniai talkino ponia Stefanija, kurios mergautinė pavardė – Galdikaitė. Savotiškai gal net pikantiškas sutapimas – ar ne?
Tėvai jai pasakojo apie stebuklų šalį anapus jūrų
Mokslo Lietuva. Gerbiamoji Birute Marija Filomena, esate apdovanota trimis gražiais vardais, už kuriuos tikriausiai jaučiatės dėkinga savo mamytei Filomenai Slapšytei-Galdikienei ir tėveliui Antanui Galdikui, juk jie parinko Jums šiuos tris vardus. Tai buvo Vokietijoje, jei neklystu, Vysbadene, kur Jūsų tėveliai susipažino ir sukūrė šeimą. Būtų įdomu apie juos daugiau sužinoti, jų veikmę Jūsų gyvenimui. Žinau, kad tėvelis kilęs iš Skuodo rajono, vadinasi, žemaitis. Mamytė – iš Utenos – aukštaitė. Įdomus derinys, ko gero, ir Jūsų būdo bruožams, charakteriui padaręs įtakos.
Birutė Galdikas. Mano tėvai buvo labai lietuviški, visi tėvo draugai buvo lietuviai. Lietuvoje mano tėvas Antanas Galdikas buvo ūkininkas nuo Mosėdžio, o mama studentė, studijavo neuniversitetinėje aukštojoje mokykloje Kaune. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metais, mano būsimieji tėvai pasitraukė į Vokietiją, ten ir susipažino. Bėgti turėjo štai dėl ko. Mano mamos tėvai, t. y. mano seneliai, po Pirmojo pasaulinio karo gyveno JAV. Sovietams atėjus į Lietuvą jie atsidūrė asmenų sąrašuose, kuriems grėsė būti išvežtiems iš Lietuvos. Buvo žmonių, kurie mano būsimos mamos tėvus įspėjo apie jiems grėsusį pavojų. Neliko kitos išeities kaip pasitraukti į Vokietiją. Tokią galimybę turėjo, kadangi mano teta, t. y. mamos sesuo, buvo ištekėjusi už Baltijos vokiečio, gana kilmingo, turėjusio kažin kokį titulą, nors ir ne aristokrato. Mano senelis buvo jau miręs, todėl mama ir senelė galėjo išvykti į Vokietiją. Deja, ten mokslo tęsti mama negalėjo pirmiausia dėl to, kad nebuvo vokietė. Mama buvo labai visuomeniška, išeivijoje dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime. Rūpinimąsi šeima turėjo derinti su naktiniais budėjimais ligoninėje ir kitais darbais. Kai po daugelio metų mama išėjo į pensiją, dirbo Tarptautinio orangutanų fondo biuro Amerikoje valdytoja, vėliau tapo žymiausia mūsų veiklos savanore.
Tėvelis vienintelis iš šeimos pasitraukė į Vokietiją, pamatęs kokia karinė Sovietų Sąjungos jėga okupavo Lietuvą. Jis netikėjo, kad rusai pasitrauks iš Lietuvos.
ML. Kokios įtakos Jums turėjo tėvai?
B. Galdikas. Labai didelės. Mano ryšiai su tėvais buvo labai artimi, ne tik su mama, bet ir su tėvu. Su mama ypač. Vaikystėje ji man pasakojo apie pasakišką šalį už jūrų marių, medžių supamą sodybą, daugybę ežerų ir upių. Ir žinoma – miškus. Visa tai kaitino vaizduotę, skatino svajoti. Mamos dėka vaikystėje lankiau baleto pamokas, mokiausi groti pianinu ir smuiku.
Kanadoje mes pajutome, kas yra diskriminacija, bet ne dėl to, kad buvome lietuviai, bet kad buvome „dipukai“ (displeed persons – DP) – perkeltieji asmenys. Tėvas sunkiai dirbo aukso ir vario kasyklose, ėmėsi visokiausių kitų darbų. Prisimenu jo aiškinimus, kad mes čia esame atvykėliai, jokių įtakingų giminių neturime, todėl turime kibti į mokslus, jei norime gyvenime ko nors pasiekti. Mano tėvas kaip žemaitis buvo nepaprastai užsispyręs ir neperkalbamas, jeigu ką įsikaldavo, sunku buvo jo nuomonę pakeisti. Bene geriausiai savo tėvo dvasią, apskritai lietuvio dvasią, pajutau lankydamasi Kryžių kalne jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Net krikščionybėje atsispindi senasis lietuvių tikėjimas, nepaprastai stiprus ryšis su gamta. Juk tie mediniai kryžiai pasensta, nuvirsta, supūva ir tarsi grįžta į žemę – amžino gamtos virsmo patvirtinimas.
ML. Šeimos lietuviškumas ir anglosaksiška, o Kanadoje kai kur juk ir prancūzakalbė aplinka – ar lengvai pavyko suderinti?
B. Galdikas. Šeimoje nuo mažens kalbėjome tik lietuviškai. Į mokyklą ėjau nuo penkerių metų, ten reikėjo kalbėti angliškai, o aš nė žodžio angliškai nemokėjau. Vaikai greitai pramoksta kitos kalbos. Kiekvieną šeštadienį Toronte lankiau lietuvišką mokyklą, ir taip ištisus aštuonerius metus. Man buvo įdomu – viskas gerai. Mokėmės po tris valandas: viena valanda buvo skiriama religijai, antra – Lietuvos istorijai, trečioji – lietuvių kalbai. Kartu mokėsi daugiau kaip šimtas lietuvių vaikų.
Greta to mokiausi gimnazijoje, o ją baigusi metus studijavau Britų Kolumbijos universitete Kanadoje. Paskui tęsiau psichologijos studijas Kalifornijos universitete Los Andžele. Kai atvykau į Los Andželą, ten nieko nepažinojau. Pietaudavau Lietuvių klube kartu su lietuviais studentais. Antraisiais studijų metais Los Andžele jau turėjau draugų, tad vis mažiau tekdavo valgyti pietus su lietuviais. 1966 m. baigiau psichologijos studijas, gavau humanitarinių mokslų bakalauro diplomą, beje, su pagyrimu. Kai baigiau psichologijos studijas, toliau tęsiau mokslus tame pačiame Kalifornijos universitete Antropologijos katedroje, pasirinkusi archeologijos specialybę.
Iki orangutanų iš Angelų miesto laukė dar ilgas kelias
ML. Studijavote tame pačiame universitete, kuriame nuo 1963 metų dirbo Marija Gimbutienė.
B. Galdikas. Taip, aš ją ne tik pažinojau, bet ji buvo ir mano dėstytoja, rūpinosi manimi. Buvau labai liekna, gal todėl Marija Gimbutienė nuolat mane vaišindavo saldainiais ir pyragaičiais, bet aš nesitaisiau. Savaitgaliais tekdavo dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose, įgijau šių tyrinėjimų patirties. Vieną semestrą studijavau Arizonos universitete, kur Apačių Forto indėnų rezervacijoje dalyvavau kapaviečių kasinėjimuose Grashoperio lauke. Taigi tarsi ėjau Marijos Gimbutienės keliu.
ML. Tačiau iki orangutanų**, kuriems paskyrėte savo vaisingiausius mokslinių tyrinėjimų metus, Jūsų laukė dar labai ilgas kelias?
B. Galdikas. O, taip. Labai domėjausi molekulinės biologijos laimėjimais, apie kuriuos paskaitas Kalifornijos universitete skaitė Frensis Krikas (Francis Crick), vienas iš DNR molekulės dvigubos spiralės atradėjų. Mane domino straipsniai iš knygų, kuriose buvo aprašomi babuinų, šimpanzių ir langūrų tyrinėjimai, nepraleisdavau žinių apie Afrikos suakmenėjusius hominidus.
Orangutanais susidomėjau dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Kanadoje. Vėliau tas susidomėjimas tik stiprėjo. Bebaigiant antropologijos studijas Kalifornijos universitete Los Andžele didelį įspūdį padarė viename iš žurnalų matyta Sumatros orangutano patino nuotrauka – protingos akys, kuokštuota barzda. Orangutano išvaizda priminė žmogų. Mačiau daug ir kitų orangutanų nuotraukų, kurios mane nepaprastai veikė, skatino vis labiau domėtis žmoginėmis beždžionėmis. Mane užvaldė svajonė keliauti į Tolimuosius Rytus, kur miškuose laisvėje gyveno tie orangutanai. Perskaičiau, kad Borneo šiaurinėje dalyje Saravako valstijoje muziejui vadovauja Tomas Harisonui (Tom Harrisson), o jo žmona Barbara laikė orangutanus. Nusiunčiau sveikinimo laišką nepriklausomybę atgavusiai Malaizijos tautai, kuri Borneo šiaurinėje dalyje gyveno. Parašiau ir Tomui Harisonui į Saravako muziejų, bet atsakymo nei iš malajų tautos, nei iš T. Harisono nesulaukiau.
Nenudžiugino manęs ir Kalifornijos universiteto profesoriai, kuriems neduodavau ramybės dėl orangutanų – nieko gero jie man nesugebėjo patarti. Tokius ilgalaikius tyrinėjimus vadino pernelyg sudėtingais, vargu ar praktiškai įgyvendinamais. Tačiau Borneo ir Sumatros neįžengiami pirmapradžiai atogrąžų miškai nuo šiol tapo mano svajone, o rusvaplaukių orangutanų tyrinėjimas – svarbiausias siekis. Mano įkarštį vėsino universiteto profesoriai, ramiai aiškinę, kad tokie tyrimai sunkiai įmanomi, o kai kurie be užuolankų pasakė, kad tokių tyrinėjimų laukinėje gamtoje atlikti tiesiog neįmanoma, tad mano svajonės tėra vaikiški svaičiojimai.
ML. Šalto proto profesoriams Jūsų kaip tyrinėtojos įkarščio numalšinti nepavyko?
B. Galdikas. Supratau, kad remtis universiteto profesūra negaliu, todėl nutariau baigti doktorantūrą, apsiginti disertaciją, susitaupyti lėšų ir savarankiškai išvažiuoti į Pietryčių Aziją. Turėjau ir galimą bendražygį – Rodą Brindamourą. Jis į Kalifornijos universitetą atvyko taip pat iš Kanados, kur gyveno netoli Vankuverio, bet mes su juo susipažinome tik Los Andžele. Užaugęs Britų Kolumbijos valstijoje, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje jis dvi vasaras kirto medžius, taupė pinigus mokslui. Kalifornijos universitetas mus ir suvedė. Rodą viliojo kelionės, mane – orangutanų tyrinėjimas laukinėje jų gyvenamoje gamtoje. Buvome bendraminčiai, galima pasakyti, kad Angelų miestas – Los Andželas ir buvo ta vieta, iš kurios prasidėjo mudviejų kelionė į orangutanų „karalystę“.
Į svajonę vedė Lietuvos ir Kanados miškai
ML. Vienas dalykas – studentiškos svajonės ir visai kitas – jas įgyvendinti praktiškai. Kaip Jums pavyko?
B. Galdikas. Angelų miestas mane suvedė su Luisu Likiu (Louis Leakey), ši graži pažintis pakreipė visą tolesnį mano gyvenimą. Kai apie visa tai galvoju, matau ir daugiau priežasčių, kurios turėjo įtakos mano pasirinkimui. Manau, kad gilios psichologinės ir kultūrinės priežastys glūdi mano tėvų ir senelių, visų protėvių gyventoje Lietuvoje ir mano vaikystės krašte – Kanadoje. Gilų įspūdį paliko tėvų pasakojimai apie Lietuvos miškus, pelkes ir kalvas. Vaizduotę veikė ir didieji Kanados miškai, nes pirmuosius septyniolika gyvenimo metų praleidau šioje šalyje. Vaikystėje man patiko žaisti indėnus. Dabar daugiau kaip keturiasdešimt metų atogrąžų miškuose tyrinėju orangutanus ir ten praleidžiu didžiąją metų dalį. Orangutanai, tie „miškų žmonės“, kaip ir mano tėvai ir protėviai, kilę iš didžiųjų miškų, todėl jaučiu mūsų bendrumą. Mano tėvai turėjo labai stiprų ryšį su gamta, net gyvendami Kanadoje kone kiekvieną savaitgalį jie važiuodavo į miškus. Tėvas tikėjo į Perkūną, net gyvenant Los Andžele paukščiai nutūpdavo ant jo rankos, jautėsi saugūs. Manau, kad ir manyje tos tėvų savybės tebėra gyvos. Nors Lietuva, Kanada ir Borneo sala Indonezijoje viena nuo kitos yra smarkiai nutolusios, bet per savo tyrinėjimus jaučiu ir kas šiuos tokius skirtingus kraštus sieja – tai miškai, prie kurių jaučiuosi prisirišus.
Žinoma, svarbi ir tarpinė grandis – Kalifornijos universitetas Angelų mieste, kuriame turėjau laimės susipažinti su peleoantropologu Luisu Likiu, labai charizmatiška asmenybe. Šis ankstyvųjų žmonių tyrinėtojas buvo nenustygstantis nuotykių ieškotojas ir puikus lektorius. Pradėjus silpti sveikatai ir baigęs aktyvią peleoantropologo karjerą jis daugiau atsidėjo paskaitoms, kuriose kovojo su nusistovėjusiomis pažiūromis moksle, mokėjo ne tik sudominti publiką, bet ir įžiebti klausytojų entuziazmą. Grupelė jo gerbėjų 1968 m. Los Andžele įkūrė L. S. B. Leakey fondą, kurio lėšos buvo skirtos tirti žmonijos evoliucijos paslaptis.
Dar pasakysiu, kad Luisas Likis buvo kilęs iš Kenijos, ten tarp kikujų genties ir augo kaip tėvo misionieriaus sūnus. Išaugo tarp dviejų pasaulių – kikujų ir britų kultūros, taip galutinai ir netapęs tikrąja nė vienos iš jų dalimi: buvo tarsi tarpinė grandis tarp dviejų pasaulių. Jam net ir moksle dažnai nesvarbi buvo autoritetų įsitvirtinusi nuomonė, regis, kikųjų pažiūros jam darė net didesnę įtaką.
Lemtinga pažintis su Luisu Likiu
ML. Kada ir kaip susipažinote su Luisu Likiu?
B. Galdikas. 1969 m. Luisas Likis kaip kviestinis lektorius skaitė paskaitą Kalifornijos universitete, kuriame studijavau, buvo pristatytas kaip pagarsėjęs antropologas iš Rytų Aifrikos, kartu su antrąja žmona Meri (Mary Douglas Leakey) 1959 m. radęs zindžantropą, labai seno hominido „Zinjo“ fosiliją (Zinjanthropus boisei), kuriai buvo du milijonai metų. 1960 m. Olduvajaus tarpeklyje Kenijoje jie aptiko australopiteko (prezindžantropo) kaukolę, kurios savininką Likis bemat pavadino „seniausiu žmogumi“. Tai buvo pasaulinė mokslo sensacija, plačiai išgarsinusi atradėją. Likio tėvas, anglų misionierius, afrikiečiams skelbė Gerąją naujieną, o jo sūnus pasauliui skelbė žinias iš Afrikos apie žmonijos evoliuciją.
Tai štai toje įsimintinoje paskaitoje Kalifornijos universitete Likis pasakojo apie Olduvajaus tarpeklyje Rytų Afrikoje rastos ir jau spėjusios pasaulyje išgarsėti jo su žmona atrastosios fosilijos „Zinjo“ svarbą žmonijos evoliucijos suvokimui. Iškėlė ir kelias mintis, kurioms vargu ar pritartų bent jau dauguma to meto žmonijos evoliucijos tyrinėtojų. Bet nepamirškime, kad Likis buvo labai impulsyvus ir ekstravagantiškas, įprastas teorijas mėgstantis paskaitose griauti mokslininkas.
Prisimenu jam iš auditorijos užduotą klausimą apie primatų tyrinėjimų svarbą, norint pažinti hominidų evoliuciją. Likis atsakė, jog tai būtina. Gyvieji primatai esąs modelis, kurį naudodami galime mėsa aplipdyti seniai išnykusių hominidų fosilijų liekanas.
Kai Likis kalbėjo ir atsakinėjo į klausimus jaučiausi tarsi tai būtų mano pačios mintys. Po paskaitos be didesnių apylankų prišokau prie Likio ir pareiškiau, kad esu pasiryžusi tyrinėti orangutanus. Mano žodžiai garsiajam tyrinėtojui nepadarė jokio įspūdžio, todėl norėdama sustiprinti savo pozicijas pareiškiau, kad esu dalyvavusi archeologiniuose kasinėjimuose, rašiusi Malaizijos vyriausybei ir įvairių primatų tyrinėtojams. Net ir ši mano tirada Likio nesujaudino. Tada mečiau savo svarbiausią kozirį: pasakiau, kad parašiau laišką pačiam Tomui Harisonui. Žinoma, nutylėjau, kad atsakymo iš jo nesulaukiau.
Harisono pavardė mano atakuojamąjį privertė suklusti. Jis pakėlė akis ir pirmą kartą pažvelgė į atkakliąją užpuolikę. Mat Tomą ir Barbarą Harisonus Likis labai gerai pažinojo. Jis pradėjo tiriamai mane apžiūrinėti ir tą akimirką pajutau, kad mano svajonė tyrinėti orangutanus gali tapti įgyvendinta. Likis seniai ieškojo orangutanų tyrinėtojos, o man likimas atsiuntė šį susitikimą, kuris galėjo pakeisti mano tolesnį kaip mokslininkės gyvenimą.
Sandros Dastikienės nuotrauka
ML. Ir iš tiesų pakeitė?
B. Galdikas. Tą akimirką atrodė, kad mano svajonė visiškai lengvai įgyvendinama: Likis manyje atpažino savo ieškomąją, o jo žvilgsnyje aš atpažinau savo troškimų išsipildymą.
Kitą rytą susitikome su Likiu, jis uždavė man kelis „protingumo“ testus, norėdamas žinoti, su kuo turi reikalą. Pažadėjo pasiklausinėti, kur galima pradėti tyrimus ir gauti finansinės paramos. Jis mane nuteikinėjo išvykti į orangutanų tyrinėjimų vietą jau rugsėjo mėnesį. Man atrodė, kad geriau 1970 m. sausį, nes turiu baigti magistrantūrą ir įstoti į doktorantūrą. Likis pasvarstęs sutiko, bet atsisveikinant pridūrė, kad dar nesąs apsisprendęs dėl mano kandidatūros.
Kai vėl susitikome, jis pareiškė, kad dėl mano kandidatūros buvo apsisprendęs jau per pirmąjį mūsų susitikimą po paskaitos Kalifornijos universitete. Tapšnojo man per petį ir tikimo, kad esu kaip tik tas žmogus, kokio reikia ir jis paremsiąs mane ilgalaikiams orangutanų tyrimams. Be Likio apsisprendimo remti mano kandidatūrą, niekas kitas nebūtų manęs palaikęs, jau nekalbant, kad kas būtų teikęs finansavimą. Pagaliau net ir žinomi, patyrę mokslininkai nesiryžo imtis tokių sunkių ilgalaikių tyrimų, nes gerai žinojo, kokios kliūtys laukia. Bet aš galėjau remtis Likiu, o jis tikėjo manimi.
Tačiau net ir Likio veiklumas ir ryšiai dar negarantavo galutinės sėkmės. Atėjo 1970 m. sausis, spėjau susituokti su Rodu, įgyvendinau visus reikalavimus mokslų daktaro laipsniui gauti, trūko tik parašyti disertaciją, pagaliau susiradau net darbą (prižiūrėjau vienos šeimos namus), bet kelionės į Sumatrą ar Borneo pradėti vis negalėjau. Orangutanus galėjau matyti tik sapne arba nuėjus į Los Andželo zoologijos sodą, ką dažniausiai ir darydavau.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas