KAD ISTORINIAI PORTRETAI PRABILTŲ

Su istoriniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretais iki spalio 28 d. dar galima susipažinti Vilniaus paveikslų galerijoje, buvusiuose Chodkevičių rūmuose (Didžioji g. 4), kur tęsiasi liepos 4 d. atidarytoji paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Tai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Ukrainos kultūros ir meno ministerijos bendradarbiavimo vienas iš 2011–2015 m. programos projektų, reikšmingas Lietuvoje paskelbtų Muziejaus metų įvykis. Už jį turime būti dėkingi visų pirma organizatoriui – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, jau spėjusiems Vilniaus kultūrinį ir parodinį gyvenimą praturtinti puikiais renginiais. Padėkos žodžio nusipelno Lietuvos dailės muziejus, kuris vis dar neužbaigtiems Valdovų rūmams suteikia galimybių rengti parodas, organizuoti kitus renginius įvairiose Lietuvos dailės muziejaus salėse.

Dailėtyrininkams dar yra ir bus kas veikti

Iš 86 parodoje eksponuojamų portretų per dvi dešimtys dailės mėgėjams nematyti, į dienos šviesą iškelti iš Lvovo ir Lucko muziejų saugyklų specialiai šiai parodai. Parodoje eksponuojami 86 portretai, iš jų 83 tapybos, vienas skulptūrinis ir du emalio tapybos miniatiūrų darbai. Norisi išskirti du Lenkijos karaliaus ir LDK vyriausiojo kunigaikščio Jogailos portretus. Pirmasis tapytas XVII a. nežinomo dailininko, saugomas Lvovo nacionalinės dailės galerijoje, antrasis – dailininko Mykolo Godlevskio 1863 m. darbas iš Lvovo istorijos muziejaus fondų. Lankytoją sudomins Lenkijos karalienės ir LDK didikės Barboros Radvilaitės, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Stepono Batoro, Žygimanto Vazos, Vladislovo Vazos IV, Mykolo Kaributo Višnioveckio, Augusto Stipriojo, Augusto III, Stanislovo Augusto portretai. LDK didikams atstovauja eksponuojami Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Ostrogiškių, Pacų, Sanguškų, Pociejų, Tiškevičių ir kitų giminių žymių valstybės vyrų ir moterų portretai. Vertas atskiro paminėjimo kardinolo Jurgio Radvilos portretas, kurį XVI–XVII a. sandūroje tapė ligi šiol nenustatytas dailininkas; portretas yra Voluinės kraštotyros muziejaus nuosavybė.

Dailėtyrininkams dar teks gerokai padirbėti, kol bus nustatyta daugelio eksponuojamų paveikslų autorystė. Kad dailėtyrininkai nesnaudžia, rodo „Mokslo Lietuvos“ redakciją pasiekęs kvietimas į spaudos konferenciją prieš atidarant parodą. Kvietime parašyta, kad apie 30 parodoje eksponuojamų paveikslų sukurti (arba numanoma jų autorystė) žymių dailininkų, dirbusių LDK, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Tai Lietuvos ir Lenkijos valdovams dirbę tapytojai Danielius Šulcas (Daniel Schulz), Žanas Fransua de Trua (Jean Francois de Troy), Martynas Altomontė (Martino Altomonte), Luji de Silvestre’as (Louis de Silvestre), Marčelas Bačarelis (Marcello Bacciarelli). Tačiau atskirai pateikiamame eksponuojamų portretų aprašyme net 33 darbai iš 48 pateiktų apraše įvardyti kaip nežinomų dailininkų kūriniai. Nepavyko rasti, ką nutapė, arba spėjama, kad galėjo nutapyti, kad ir Martynas Altomontė.

Tuo norima pasakyti, kad dailėtyroje dar yra kas veikti, verta studijuoti – kad tik būtų šios tyrimų srities suinteresuotų užsakovų.

Būsime dėmesingi LDK ar Lenkijoje dirbusiems dailininkams: Vaitiekui Stefanovičiui (su klaustuku nurodytas galimai jo 1576 m. – taip pat su klaustuku – tapytas Stepono Batoro portretas), Simonui Bogušovičiui, Vasilijui Klikovskiui, Danieliui Šulcui, Henrikui Rodakovskiui, Matui Domarackiui, Pranciškui Pavlikovičiui, Juozapui Pičmanui, Jozefui Peškai, Mykolui Godlevskiui (pastarasis 1863 m. tapė imaginacinį Jogailos portretą). Šios pavardės minimos prie konkrečių eksponuojamų portretų.

Nebylus dialogas su istorijos veikėjais

Į Lucko ir Lvovo muziejus tie vertingi kūriniai pateko po XIX–XX a. istorijos kataklizmų, o ligi tol puošė Voluinės ir Haličo (Galicijos) didikų rezidencijas, dvarų salonus ir bažnyčias,

sudarė vertingų meno kolekcijų dalį. Tie meno kūriniai buvo sukurti LDK egzistavimo laikais, tad meninėmis išraiškos priemonėmis byloja mums apie valstybę, kurios teritorijoje šiandien gyvuoja panašaus, o kartu ir skirtingo, savo istorinio likimo keliu žengiančios Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybės. Nemaža dalis tos buvusios didvalstybės teritorijos šiuo metu priklauso Rusijai ir Lenkijai, o gerai pasidomėję įsitikintume, kad kai kas iš buvusios LDK „nubyrėjo“ ir broliškajai Latvijai. Menas kartais pasako nemažiau už istorijos dokumentus, tik byloja savąja kalba, estetinėmis kategorijomis ir konkrečios epochos meninės išraiškos priemonėmis. Ir dokumentus, ir meną reikia prakalbinti, o parodos kaip tik tokią galimybę teikia.

 

Esame ne kartą naikintos ir sunaikintos kadaise didingos valstybės palikuonys, tad ir į tos valstybės meną esame linkę žvelgti ne vien kaip į estetinio pasigėrėjimo šaltinį, bet ir kaip valstybės lemtingų ir tragiškų įvykių priešistorę. Iš portretų į mus klausiamai žvelgia istorinės asmenybės, su kuriomis esame tarsi nebyliame dialoge. Mes tariamės žiną nepalyginamai daugiau už tuos portretuose įamžintus asmenis, nes išties juk žinome, kas buvo po jų, valstybės tolesnio gyvavimo pasekmes, atvedusias prie valstybės padalijimų ir žlugimo. Turime visagalio Laiko mums duotą privilegiją iš dabarties perspektyvos vertinti praeities įvykius, vadinasi, ir šias dailėje įprasmintų istorinių asmenybių veiklą, jas vaizdavusių dailininkų sau keltąsias menines užduotis.

 

Gediminas Zemlickas