Paminklas lietuvių kalbos gyvosios dvasios ieškotojui (2)

Pradžia Nr. 13

Tęsiame įspūdžius iš birželio 16 d. vykusių lietuvių kalbos normintojo, bendrinės kalbos tėvo Jono JABLONSKIO paminklo atidengimo iškilmių Griškabūdyje (Šakių r.) ir tą pačią dieną vykusios 40-osios Kalbos dienos Rygiškiuose.

Pradėję kalbą apie Griškabūdį turėtume pasakyti, kad miesteliu pradėtas vadinti nuo 1765 metų, turi urbanistikos paminklo statusą, jo gatvių tinklas ir netaisyklingos formos aikštė priešais bažnyčią mums primena XIX a. miestelių formavimosi principus, o gal ir dar senesnius. Apie Griškabūdį galima kalbėti ilgai ir pasakyti daug, bet šį kartą mums svarbiausia tai, kas siejasi su lietuviškuoju raštu, knyga, šviesos skleidimu. Todėl prisiminsime bent keletą knygnešių, lietuviškos spaudos draudimo metais dariusių viską, kad šis kraštas nenugrimztų į visišką tamsą. Draudžiamas knygas ir kitus spaudinius čia platino Motiejus Baltūsis (1878–1923), Antanas Balt-rušaitis (1883–1970), Antanas Švedas (1858–1930) ir kiti knygnešiai.

M. Baltūsis ne tik platino lietuvišką spaudą ir atsišaukimus, bet ir ant carinių rusiškai užrašytų kaimo pavadinimų užkabindavo lietuviškus. Ne kartą jam teko turėti reikalų su žandarais. Persikėlęs į Vilnių dirbo inž. Petro Vileišio spaustuvėje, 1911 m. už politinę veiklą ištremtas į Sibirą. A. Švedas buvo vargonininkas, vargonus naudojęs ne tik pagal tiesioginę paskirtį, bet ir draudžiamai literatūrai slėpti. Rašantieji apie G. A. Nepperto vargonus šio fakto neturėtų pamiršti. Knygoms slėpti A. Švedas panaudojo ir bažnyčios varpinę. Jis draugavo ir su Jonu Jablonskiu, iš kurio taip pat gaudavo draudžiamų spaudinių, tarp jų ir „Aušrą“.

Tai šviesių ir patriotiškų žmonių kraštas, jei kam kiltų abejonių, siūlome pavartyti enciklopedinį daugiatomį leidinį „Novužės krašto vaikai“, kurį stoiškai daug metų sudarinėja zanavykai broliai Bernardas ir Vincentas Aleknavičiai. Sužinosime, kad iš Griškabūdžio ar jo parapijos išėjo per pusantro šimto šviesuolių. Parapija iki 1940 m. į kunigus išleido net 83 jaunuolius, du iš jų tapo vyskupais – Juozas Žemaitis MIC ir Juozas Preikšas. Kraštas smarkiai nukraujavo per didvyriškas Lietuvos partizanų kovas, daug šviesuolių ir patriotų išvežta į Sibirą, bet ir šiandien tai ypatingas kraštas, su savo charakteriu ir neblėstančia dvasia.

Ieškant Jono Jablonskio tėvo kapo

Su Griškabūdžiu Jablonskiai glaudžiai susiję, nes kaip katalikai priklausė Griškabūdžio parapijai. Nuo miestelio tik trys kilometrai iki „Jablonskynės“ – Rygiškių kaimo. Šeima čia persikėlė 1877 m., tada Jonui Jablonskiui buvo 17 metų. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, studijuodamas Maskvos universitete, mokytojaudamas Mintaujos gimnazijoje, valdžios mėtomas iš vietos į vietą – į Revelį, Pskovą, vis vien bent atostogoms pas tėvus pargrįždavo, buvodavo ir Griškabūdyje. Beje, prieš išvykdamas mokytojauti į Mintaujos gimnaziją, iki 1889 m. sausio, J. Jablonskis dirbo miestelio raštinėje, mokė pasiturinčių tėvų vaikus, taigi su miesteliu gyveno vienu ritmu. Griškabūdžio miestelio kapinėse palaidotas ir kalbininko tėvas Juozas Jablonskis.

Būtent šį kapą prieš prasidedant J. Jablonskio paminklo atidengimo ceremonijai ir nutarėme aplankyti, nes laiko pakako. Kristaus Atsimainymo bažnyčioje dalyvaujant dviem vyskupams vyko Sutvirtinimo sakramento apeigos, liaudiškai tariant, birmavonė arba dirmavonė, priklausomai nuo to, koks kraštas. Akivaizdus darinys iš lenkiško Sutvirtinimo sakramento pavadinimo – Bierzmowanie.

Nuo bažnyčios šventoriaus prasideda Griškabūdžio kapinės. Tvarkingos, net ir prie daugumos senų kapų galima prieiti be didesnio vargo, ko nepasakysi apie kai kurių kitų vietų kapines. Vadinasi, zanavykai gerbia ne tik mirusiuosius, bet ir vienas kitą. O štai rasti Jono Jablonskio tėvo Juozo Jablonskio kapo mums labai nesisekė. Prof. Arnoldas Piročkinas J. Jablonskio tėvo Juozapo Jablonskio (1830–1903) kapą tvirtino matęs 1968 m., kai į Griškabūdį buvo atvažiavęs susitikti su vienu pirmųjų Lietuvos žurnalistikos profesionalu Valentinu Gustainiu (1896–1971). Verta prisiminimo asmenybė: dirbo oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktoriumi, buvo ir ELTA direktorius (1939–1940), Kaune vadovavo jauniesiems tautininkams. Kaip „Lietuvos aido“ užsienio korespondentas dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje, kaip diplomatas ir žurnalistas 1934 m. buvo komandiruotas į Lenkiją. 1941 m. birželį su pirmuoju tremtinių srautu sovietų buvo ištremtas į Altajaus kraštą Sibire. 1956 m. sugrįžęs kurį laiką gyveno gimtinėje Vinkšnupiuose, vėliau persikėlė į Griškabūdį. Tai likimas žmogaus, studijavusio filosofiją Heidelbergo, Lietuvos ir Sorbonos universitetuose. Sovietai nemokamai „stažuotei“ jį išsiuntė į Bijsko, Barnaulo, Krasnojarsko kalėjimus, Siblago ir Karagandos lagerius. Kuo nusikalto V. Gustainis? Rašydamas į nepriklausomos Lietuvos spaudą visur pasisakydavo už nepriklausomą valstybę, jam rūpėjo tautos reikalai ir ateitis. Vadinasi, socializmo priešas. Juk vienodai karštai pasisakė prieš rasizmą, totalitarizmą, kolektyvizmą ir beasmenę žmonių masę, prieš fašizmą ir komunizmą. Tai už ką pasisakė? Už demokratiją ir laisvą individo valią, nuomonių įvairovę. Buvo europietis, o tai jau nedovanotina stalinizmo požiūriu. A. Piročkinui Griškabūdyje aplankius V. Gustainį, jis šiek tiek atsiminimų papasakojo ir apie J. Jablonskį.

Griškabūdžio kapinėse palaidotas vadovėlių ir studijų apie D. Pošką, S. Daukantą autorius Vincas Laurinatis, buvęs tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, miręs 1978 metais.
Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių, bet Jono Jablonskio tėvo kapo kaip nėra, taip nėra – nesiseka rasti. Nėra paprasta didelėse kapinėse susiorientuoti, jei nėra aiškinamojo plano ar patikimo pagalbininko. Prof. A. Piročkinas tą kapą matė prieš 45-erius metus, per tą laiką daug kas pasikeitė – kapinės išplėstos, seni medžiai nupjauti. Ne geriau sekėsi ir kitiems paieškų dalyviams – mokytojui, literatūrinės kraštotyros knygų serijos „Kūrėjų pėdsakais“ autoriui Benjaminui Kondratui, Čingų fondo valdybos pirmininkui Jonui Endriukaičiui ir šių eilučių autoriui. Su Jonu Endriukaičiu sustojome prie jo sūnaus Manto Endriukaičio (1962–1980), žuvusio automobilio avarijoje, kapo.

Mūsų pajėgos gerokai sustiprėjo į paieškas įsitraukus Jurbarko kalbos draugijos narei, Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinės mokyklos vyresniajai mokytojai fizikei Rūtai Rimgailei Gulbinienei (garsios dailininkės Michalinos Banaitienės dukra), Jurbarko miesto ir rajono laikraščio „Mūsų laikas“ korespondentei Juditai Pažereckienei ir Vilniaus universiteto dėstytojai Stasei Paškonytei. Deja, ir sutelktinės paieškos teigiamo rezultato nedavė. Žodžiu, per gerą valandą paieškų Jono Jablonskio tėvo kapo nepavyko rasti.
Klausinėjome kapus tvarkiusių atsitiktinių moterų, bet nė viena bent apytikriai kapo vietos nurodyti neįstengė. Kai kurios sakė kažin ką lyg ir girdėjusios apie palaidotą Jablonskio tėvą, bet tik tiek. Nė vienas iš kapinėse sutiktųjų žmonių mums padėti neįstengė, nors ir stengėsi. Krašto pažinimo prasme net ir neigiamas rezultatas gali būti naudingas, nes parodo realią padėtį, žmonių suinteresuotumą, informuotumą, arba viso to nebuvimą.

Ką žinome apie Jono Jablonskio tėvus

Gal būtume taip nieko ir nepešę, nes artėjo paminklo atidengimo ceremonija, jei ne fizikos mokytoja R. R. Gulbinienė. Jos principas: jeigu yra uždavinys, vadinasi, turi būti ir sprendimas, trūks plyš, bet Jono Jablonskio tėvo kapą turinti surasti. Užsispyrimas rezultatą davė: pamatėme grįžtančią Rūtą Rimgailę su Šakių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Aurelija Kasparevičiene, taip pat Lietuvių kalbos draugijos nare. Jeigu klausti, tai žinančio žmogaus: A. Kasparevičienė tiesiu taikymu mus iškart nuvedė prie ieškomos Jono Jablonskio tėvo kapavietės.

Ką žinome apie Juozapą Jablonskį? Gimęs 1830 m. sausio 18 d. – tokia data iškalta ant paminklo. Vadinasi, reiktų pataisyti gimimo datą Jablonskių šeimos genealoginiame medyje, kuris pateiktas knygoje „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima“* (230 p.) ir knygos asmenvardžių rodyklėje (242 p.), kur Juozapo Jablonskio gimimo metai nurodyti 1827-ieji. Ūkininkavo Kubilėlių kaime netoli Naumiesčio (tada Vladislavovas, dabar Kudirkos Naumiestis). Su pirmąja žmona Juzefa Krapkaityte (1820–1859) buvo sugyvenęs tris vaikus – Oną, Juozą ir Juliją, kai 29 metų liko našlys (ne 32-jų, kaip nurodyta knygoje). Praėjus mėnesiui po pirmos žmonos mirties vedė Agniešką Šipailiūtę (1836–1915). Su ja sugyveno dar keturis vaikus. Pirmasis 1860 m. gruodžio 18 d. (senu stiliumi) Kubilėliuose gimė sūnus Jonas, būsimasis kalbininkas. Jo broliai Antanas ir Jurgis gimė 1867 ir 1870 m., sesuo Marija 1875 metais. Šeimai teko keisti gyvenamą vietą, nes tėvas pateko į žandarų akiratį, mat palaikė ryšius su nelegaliais pasienio sienos kirtėjais. Iš Kubilėlių šeima su septyniais vaikais persikėlė į Meištuose pirktą ūkį, bet ten kilus gaisrui teko vėl keltis į naują vietą. Šį kartą į Rygiškių kaimą Griškabūdžio parapijoje, tapusį tikru šeimos lizdu.

Kai kuriuose atsiminimuose teigiama, kad Jono Jablonskio tėvai nebuvę patenkinti, kai jis vedė „bambizę“ (evangelikę reformatę) Konstanciją Sketerytę (1868–1948) iš Joniškėlio. Tėvas priekaištavęs ir sūnui Antanui, kad vedęs lenkę Prancišką Chmelevską. Todėl marčios retai užsukdavusios į Rygiškius. Esama ir kitų tvirtinimų. Galimas dalykas, kad iš pradžių tėvams sūnų apsisprendimą buvo sunku suprasti. Konstancija iš tiesų retai lankydavosi Rygiškiuose, pirmą kartą su keturiais vaikučiais apsilankė praėjus dešimčiai metų po vestuvių apie 1900–1901 m., bet marčią uošviai sutikę maloniai.**
Gaila, kad nežinoma Jono Jablonskio motinos Agnieškos Šipailiūtės-Jablonskienės palaidojimo vieta. Sūnus Jonas labai mylėjo motiną, ją tiesiog idealizavo, nors pasakoti apie šeimą nemėgo. Ir vaikaičiai labiausiai pasiilgdavo širdingos močiutės Agnieškos. Ji mirė Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915-aisiais, ir jos paskutinio poilsio vietą gaubia nežinomybė.

Mes galėjome nusilenkti Juozapo Jablonskio kapui, žmogaus Lietuvai išauginusio žymiausią lietuvių kalbos normintoją, per tarmių ir šnektų brūzgynus išvedusį lietuvių kalbą prie bendrinės kalbos vartosenos, išugdžiusį daugybę mokytojų ir kalbininkų, kurie tęsė pradėtąjį jo darbą, mokė taisyklingos kalbos. Kartais net nesusimąstome, kad gyvename Jono Jablonskio sukurtųjų naujadarų lauke, kuris mums atrodo savas, įprastas, jaukus ir dėl kurio tikrumo nekyla jokių abejonių. Tokie žodžiai kaip mokykla, mokslininkas, rašytojas, valstietis, tautietis, degtukai, skaičius, daugyba, dalyba, savaitės dienų pavadinimai – pirmadienis, antradienis ir t. t., tai vis Jono Jablonskio pasiūlyti ir į tautos kalbą priimti lietuviški žodžiai.

Dėjome gėles ant Juozapo Jablonskio kapo kaip pagarbos ženklą už sūnų, o plačiąja prasme – ir už savąją kalbą, kuria šiandien galime kalbėti, nesibaimindami, kad būsime nesuprasti ar paniekinti.

… nes lietuvių kalba mums ir yra šviesa

Tarėmės atlikę gerą darbą – tegu tyliai, bet pagerbėme Jono Jablonskio tėvo kapą. Būtume jautęsi nekaip: sūnui atidengiamas paminklas, iš toliausių vietų suvažiavo, anot klasiko personažo, daug gražių ponų, o už poros šimtų metrų ant tėvo kapo nėra nė gėlelės…
Aikštėje prie Jono Jablonskio paminklo jau stovi Šakių kultūros cent-ro jaunimo tautinių šokių kolektyvo „Pynė“ (vadovė Vitalija Venienė) šokėjai ir laiko ąžuolų vainiką, arčiau paminklo jaunuoliai laiko Lietuvos trispalvę ir Griškabūdžio seniūnijos vėliavą. Kol renkasi žmonės, smuikininkė Eglė Venslovaitytė atlieka kelis iškilmingai progai derančius muzikos kūrinius. Eglė – šio krašto mergina, studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje doc. Martyno Švėgždos von Bekker klasėje, ir jos nereikėjo įkalbinėti, kad atvažiuotų į J. Jablonskio paminklo atidengimo iškilmes. Tiesiog jautė būtinybę dalyvauti.

Jau ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas atvyko, lydimas Šakių rajono savivaldybės mero Juozo Bertašiaus, trys Seimo nariai pasiryžę rėžti prakalbas. Kiek vėliau pasirodo J. Jablonskio vaikaitis Europos parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina; regis, ir visa graži J. Jablonskio giminė susirinko, bet paminklo atidengimo ceremonijos pradžia kiek užtrunka. Trūksta vyskupų, todėl visi laukia – paminklo atidengimo iškilmės nepradedamos. Griškabūdžio bažnyčioje užsitęsė Sutvirtinimo sakramento apeigos, po kurių bažnyčioje buvo numatytas nedidelis koncertas, atvyko solistai, kurie sąžiningai atlieka programoje numatytą repertuarą, tad aikštėje dabar visi kantriai laukia koncerto pabaigos. Užtat vieną kitą papildomą kūrinį prie paminklo dabar gali pagriežti smuikininkė Eglė.
Pagaliau iš bažnyčios ateina Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir vyskupas Juozas Preikšas. Abu gimę 1926 metais. J. Žemaitis kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo, mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, Šakiuose 1967–1989 m. klebonavo, žodžiu, visiškai savas. J. Preikšas gimęs Šakiuose, mokėsi Griškabūdyje, buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, nuo 1991 m. Panevėžio vyskupijos ordinaru. Dabar Panevėžio vyskupas emeritas.

Paminklo atidengimo ceremonija pradedama Justino Marcinkevičiaus gimtajai kalbai skirtomis eilėmis, kurias skaito aktorė ir skaitovė Irena Plaušinaitytė. Išvardija svarbiausius renginio svečius, taip pat į iškilmes atvykusius J. Jablonskio gimines, pradedant vaikaičiais ir baigiant provaikaičiais. Jau minėjome prof. V. Landsbergį. Atvyko J. Jablonskio dukters Julijos Jablonskytės-Petkevičienės dukterys, kalbininko provaikaitės: Julija Petkevičiūtė-Lukėnienė ir Jonė Petkevičiūtė-Garmuvienė – prof. V. Landsbergio pusseserės. Dalyvavo J. Jablonskio sesers Marijos Jablonskytės-Čepienės vaikaitė Danutė Andriušytė-Butrimienė, J. Jablonskio provaikaitis Jurgis Garmus su žmona Danute Garmuviene, provaikaitė Rasa Ramanavičienė ir Rolandas Ramanavičius. Paminėsime provaikaitį Kastantą Lukėną.
Tikriausiai tų didžio kalbininko propro buvo ir daugiau, ne visi į garbingus sąrašus pateko, pagaliau, juk ne tai svarbiausia. Negalėjo atvykti J. Jablonskio vaikaitis Gabrielius Žemkalnis, užtat atsiuntė sveikinimo laišką iš Australijos. Tekstas vertas, kad jį pateiktume visą: „Gerbiamieji, ačiū už kvietimą dalyvauti iškilmėse, bet, deja, šį kartą negalėsiu atvykti – atleiskite. Sveikinu visus susirinkusius. Lietuvių kalba, tauta, valstybė, Jonas Jablonskis – mano senelis – yra sinonimai. Senelio, atsirėmusio į gimtąją žemę, veide matau rūpestį, kuriuo gyventi mes turim visi. Tai rūpestis išlaikyti gimtąją kalbą ir apsaugoti ją nuo besiskverbiančių svetimybių, susirūpinimas, ar mes sugebėsime kurti žodžius, kurie pakeis svetimžodžius? Pralinksminkime mano senelį, atsistokime šalia jo lietuvių kalbos sargyboje.

Šakių rajono savivaldybės administracijai, Griškabūdžio seniūnijai, klubui „Žodžio tėviškė“, įrašiusiems Griškabūdį į lietuvių kalbos žemėlapį, turi būti skiriama didžiulė padėka.

Gabrielius Žemkalnis
ir žmona Danutė
Melburnas, Australija
Birželio 16 d., 2012.“
Šakių rajono savivaldybės mero Juozo Bertašiaus prakalboje nuskambėjo labai teisingi žodžiai: atidengiame paminklą mūsų kalbos mokytojui ir puoselėtojui. Žinoma, būtų galima pridėti daug kitų epitetų – kalbos normintojas, atlietuvintojas, naujadarų teikėjas ir t. t., bet esmė glūdi žodyje mokytojas. J. Jablonskis visą gyvenimą dirbo mokytoju, dėstė visų pirma lotynų kalbą, o pamažu įniko į gimtąją – lietuvių, kuri tapo jo svarbiausiu gilinimosi ir pažinimo objektu. Jis tautą mokė jos kalbos, tapo tikruoju tautos mokytoju, tad ir paminklas Griškabūdyje – tai Mokytojo paminklas su gramatika prie širdies. Žinoma, visiškai nukrypome nuo mero prakalbos, bet tai jo pasakytų žodžių pasekmė.
Kultūros ministras A. Gelūnas ir Šakių rajono savivaldybės meras J. Bertašius perkirpo juostelę – simbolinis J. Jablonskio paminklo atidengimo gestas atliktas. Skamba Lietuvos himnas, kurį gieda Griškabūdžio kultūros centro choras ir šventės dalyviai. Vyskupas Juozas Žemaitis šventina paminklą, sukalba maldą. Prie paminklo padedamos gėlės.
Kultūros ministras A. Gelūnas pareiškė tvirtai tikįs, kad šis paminklas ilgai primins J. Jablonskio reikšmę mūsų tautai. J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Jablonskis, P. Kriaučiūnas buvo tie žmonės, kurie mūsų kraštą kėlė iš praeities tamsybių. Dabartiniame, gerokai chaotiškame pasaulyje, kurį kai kas, anot ministro, pavadina „pasibaidžiusiu pasauliu“, labai naudinga atsigręžti į minėtų mūsų pirmtakų darbus, nes per juos galėsime sugrįžti į save, naujai įprasminti žodį vertybė. Atvykę į šį nuostabų Zanavykų kraštą nuo šiol turėsime kur atiduoti pagarbą J. Jablonskiui, o kartu galėsime giliau patirti ir lietuviško žodžio galias. Anot ministro A. Gelūno, niekur lietuvių kalba nėra tokia skambi, tokia tyra ir graži kaip šiame krašte. A. Gelūnas linkėjo išlaikyti tą kalbą ir visiems gyvenantiems Lietuvoje rodyti gerą kalbėsenos ir meilės savajai kalbai pavyzdį, nes lietuvių kalba mums ir yra šviesa, tapatybės ir valstybingumo esmė. Kalba mus išlaikė per amžius, teikė atsparos, kai tauta galėjo į nedaug ką remtis ir semtis stiprybės.
Prof. Vytautas Landsbergis prisiminė, kaip J. Jablonskio tėviškėje Rygiškiuose buvo kuriama ekspozicija J. Jablonskio muziejui. Ten darbavosi ir J. Jablonskio žentas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, profesoriaus tėvas. Kilo mintis ekspoziciją taip pat papuošti ir eilėmis, skirtomis kalbininkui. V. Landsbergis susitiko su Justinu Marcinkevičiumi, išsakė pasiūlymą, o poetas ir sako: „Tai tu parašyk“. Kad J. Marcinkevičius vėliau parašė, tikriausiai mažai kas abejoja, bet tuo metu V. Landsbergis tvirtina „pasijutęs nei šiaip, nei taip“. Eilėraštį parašė, skaitė Marijampolėje prie Rygiškių Jono gimnazijos ir J. Jablonskio paminklo. Perskaitė tą eilėraštį ir Griškabūdyje, atidengiant paminklą seneliui.
Valstybės idėjinių pamatų kūrėjai
LR Seimo narys, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Vidžiūnas, aktyvus Kalbos dienų dalyvis nuo studentavimo laikų, atkreipė dėmesį, kad paminkle J. Jablonskis – tai valstybės idėjinių pamatų kūrėjas. Jis per lietuvių kalbą ugdė tautą, o kartu augino didelę ir gražią šeimą. Viską atidavė kitiems, sau nieko nepalikdamas, ir visa tai tam, kad turėtume Lietuvos valstybę, ir kad būtų dirbančiųjų šios valstybės labui.
A. Vidžiūnas priminė, kad būtent J. Jablonskis pirmasis lietuviškoje spaudoje yra parašęs apie Griškabūdį – 1884 m. „Aušroje“. J. Jablonskį A. Vidžiūnas pavadino gražiausiu lietuvių mitu, jei kam gražiau skamba, didžiuoju naratyvu – lietuvių kalbos tėvu. Mitų nereikia įrodinėti, nes tai savotiški tautos savimonės vaizdiniai, archetipai, taip juos ir turime priimti – kaip tautos sukurtąją duotybę. Tokiais mitais lietuviui yra tapusi Šešupė, stebuklingas XIX a. pabaigos lietuvių tautinis judėjimas, toks pat šviesus ir dvasią keliantis mitas yra XX a. iš lietuvių kalbos ir istorijos išsirutuliojusi moderni Lietuvos valstybė, pagaliau Jono Basanavičiaus mitas. Laimingos tautos ir bendruomenės, kurios atsiremdamos į mitus semiasi iš jų tikėjimo, stiprybės – gali gyvuoti.
A. Vidžiūnas kvietė nesiaurinti Jablonskio, nes jis nebuvo vien kalbininkas. Naujųjų laikų Lietuvos idėjas formulavo Marijampolės gimnazijos auklėtiniai Sudūvos šviesuoliai – Petras Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis… P. Kriaučiūno pavardė pirmąja šiame ketvertuke Seimo nario paminėta ne atsitiktinai, o Marijampolės gimnazija išskirta pagal pelnytus nuopelnus. „Radasta mužiko sermėgai“ – taip šią gimnaziją kadais įvardijo Veiverių inspektorius Jurevičius, buvęs visai teisus. A. Vidžiūnas Marijampolėje 2011 m. minint J. Basanavičiaus 160-ąsias gimimo metines yra pasakęs dar stipriau: Lietuvos valstybės atkūrimui Marijampolės gimnazija yra davusi daugiau negu Vilniaus universitetas. Lietuvos valstybė sukurta ant Marijampolės gimnazijos pamatų.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir šokiruojančios mintys, bet reikia jas prisijaukinti. Kur augo ir subrendo tie vyrai, kurie pradėjo leisti ir platinti „Aušrą“, pagaliau kur to meto pasaulio baltistai važiavo mokytis ir studijuoti lietuvių kalbos, paaiškėjus, kad tai pasaulinio kalbotyros mokslo pats tikrasis lobynas? Ne pas J. Basanavičių į Varną Bulgarijoje važiavo, ne pas V. Kudirką į Naumiestį, bet į Plokščius pas Petrą Kriaučiūną, 1887 m. iš Marijampolės gimnazijos pašalintą mokytoją. Jis įsidarbino apygardos teismo suvažiavimo raštvedžiu, buvo paskirtas Plokščių (Šakių r.) teisėju, jo dėka Plokščiai tapo tikru lietuvybės centru ir lietuvių kalbą tyrinėjusių to meto kalbotyros autoritetų susibūrimo Meka. Norėdami pabrėžti, kas per asmenybė buvo P. Kriaučiūnas, priminsime, kad be gimtosios lietuvių šis mokytojas mokėjo lotynų, graikų, rusų, lenkų, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbas, užsisakydavo 200 „Aušros” laikraščio egzempliorių, išplatindavo tarp moksleivių ir po visą Suvalkiją. P Kriaučiūnas išugdė apie 80 įžymių mokinių, tarp kurių buvo ir J. Jablonskis.
Naujoji Lietuvos valstybė buvo atkurta ir išaugo ne iš karinės ar ekonominės galios, bet tarsi iš nieko – iš atgimusio idealizmo ir didžiulio tikėjimo. Bet tą idealizmą tautoje reikėjo sukelti, įpūsti tikėjimo. P. Kriaučiūnas buvo vienas iš tų žmonių, J. Jablonskiui tikras kelrodis, juk neatsitiktinai jis P. Kriaučiūną vadino žadintoju ir kurstytoju. „Didesnio lietuvio, kito įžymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje“, – tai Jablonskio žodžiai apie mokytoją Kriaučiūną. Anot A. Vidžiūno, mūsų valstybė sunešta ant knygnešių pečių, išaugo iš romantizuotos istorijos, ant gramatikos ir humanitarinių pamatų. Naujausių laikų istorija parodė, kad tie idealai nėra birus smėlis, nes išlaikė Laiko išbandymą.

Bus daugiau
Gediminas Zemlickas