Paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ paskatino kelis klausimus užduoti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojai kultūrinei veiklai Jolantai Karpavičienei. Išsivystė nedidelė diskusija, ne tiek apie konkrečius parodos eksponatus, bet daugiau apie kai kuriuos kitus istorinio portreto suvokimo, taip pat ir apie jo atsiradimo LDK ištakas.
Tuos istorijos ženklus reikia atkoduoti
Mokslo Lietuva. Gerbiama ponia Jolanta, kiek istorinės ir gyvenimiškos praėjusių amžių tiesos mums atskleidžia Valdovų rūmų su Ukrainos muziejais surengtoji paroda? Šioje tapyboje atsispindi daug kas: istorinė praėjusių amžių tikrovė ir siekis ją idealizuoti, noras įtikti užsakovui ar užsakovei, ypač kai dailininkui tenka pagražintą tą, kuriai motulė gamta didesnių dovanų pašykštėjo. Kai kuriuose portretuose daug pompastikos, kai kurių asmenybių gal net pernelyg didelio sureikšminimo. Taip teigti tenka žinant tragišką LDK baigtį. Bet gal vertinant praeities dailininkų darbus reiktų atsiriboti nuo istorijos pamokų ir nagrinėti visai kitus dalykus? Taigi pagal kokį mastelį, kokius kriterijus reiktų žvelgti ir vertinti istorinius portretus ir parodą?
Jolanta Karpavičienė. Reikia turėti mintyje aplinkybes, kuriomis tie portretai buvo kuriami. Tais laikais portretai atliko ne tiek fotografijos, kiek viešosios, kitaip tariant, socialinės komunikacijos paskirtį. Portrete pateikiama informacija apie tapomą asmenį. Tai buvo paprasčiausias ir pagaviausias žinios perdavimo ir priėmimo būdas – to meto viešosios komunikacijos forma.
ML. Komunikacijos, kuriai jau buvo taikomos įvaizdžio kūrimo reikalavimas, nors žodžio reklama dabartine prasme dar nebuvo. Tiesa, šios sąvokos ištakos sietinos su lotynų „reclamo“ – rėkiu ir miesto šauklio skelbiamomis žiniomis, kurias galėtume suprasti kaip tam tikrą reklamos formą.
J. Karpavičienė. Išties senieji portretai – tai įvaizdžio kūrimo būdas ir net savaip reklamos forma, tačiau istoriniu požiūriu tie portretai labai įdomūs ir informatyvūs. Visi ženklai, kurie tuose portretuose pateikti, turi savo kodą. Mums reikia tuos ženklus atkoduoti, iššifruoti, tada prabils ir portretai. Per portretus galima suvokti visų pirma paties užsakovo, t. y. portretuojamojo asmens, siekį diktuoti, ką dailininkas turi perteikti jo portrete, bet jei tai meno kūrinys, tuomet jame neišvengiamai atspindi ir istorijos kontekstas, konkreti epocha.
Portretai kaip tarptautinės komunikacijos forma
ML. Į ką pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį, žiūrėdami į istorinės asmenybės portretą?
J. Karpavičienė. Jeigu tai valdovo portretas, labai svarbu pateiktosios insignijos: karūna, mantija, skeptras, sostas, karališkasis obuolys ir pan. Didikai ir karžygiai paprastai vaizduojami su šalmais, skydais, vėliavomis, įvairių formų valdžią simbolizuojančiomis lazdomis. Vyskupų portretuose paprastai matome mitrą, pastoralą, žiedą ir pan. Aukštus valstybės pareigūnus – vaivadas, etmonus, kanclerius – išskiria jų turimi ženklai, neretai įvairūs užrašai, kuriais taip pat perteikiama su konkrečiu asmeniu susijusi istorinė informacija, subtilūs tik jam būdingi niuansai ir pan.
Nuo rudens šios parodos aplinkoje Valdovų rūmų muziejus pradės renginių ciklą, skirtą portretui kaip istorijos šaltiniui, bandysime portretus „prakalbinti“ ne vien meniniu, bet ir istorijos požiūriu. Pavyzdžiui, ką mums byloja kad ir šioje parodoje iš Lucko ir Lvovo muziejų eksponuojami grafų Chodkevičių portretai? Beje, šioje parodoje pristatomi net septyni šios įtakingos LDK giminės atstovų portretai. Per šiuos ir kitus kūrinius mes galime suvokti, kaip patys šios giminės asmenys suvokė savo vietą valstybėje, o juk mums svarbus jų požiūris.
Dabar grįžkime prie užduoto klausimo, kiek tie istoriniai portretai atitiko realybę ir kiek buvo pagražinti, idealizuoti. Jau sakiau, kad portretai buvo skirti ir komunikacijai, taip pat tarnavo ir tarptautinei komunikacijai tarp valstybių. Šioje parodoje tokių portretų nėra, bet žinome, kad prieš valdovų sužadėtuves dažnai buvo tapomi sužadėtinių portretai ir vežami į kitą šalį. Žinoma, kad keletą metų trukusios derybos dėl Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos jungtuvių su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Jogailaičiu 1494 m. baigėsi sužadėtuvėmis „per procura“: būsimasis jaunikis ceremonijoje, vykusioje Elenos motinos Sofijos Paleologaitės apartamentuose, asmeniškai nedalyvavo. Tačiau per įgaliotą asmenį (LDK didiką) sužadėtuvės buvo sudarytos valdovo vardu. Anot Lietuvos metraščio Plačiojo sąvado (Bychovco kronikos), į Maskvą buvo atvežtas bei Elenai parodytas ir būsimojo jaunikio portretas.
1517 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje įvyko Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinio Zigmunto Herberšteino vizitas. Anot diplomato, „tuo metu Vilniuje, tarpininkaujant imperatoriui, kurio atstovas aš buvau, buvo sudaryta vedybų sutartis ir sąjunga tarp karaliaus (Žygimanto Senojo) ir Bonos, Milano kunigaikščio Jono Galeaco Sforzos, dukters“. Tuokart susitarta dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus vedybų su Bario ir Milano kunigaikštyte Bona Sforca (Sforza), Šventosios Romos imperijos imperatorės (Biankos Maria Sforcos) dukterėčia. Tada į Vilnių atkeliavo ir Bonos Sforcos portretas, kuris buvo parodytas Žygimantui Senajam, būsimajam jos vyrui. Lietuvos ir Lenkijos iškiliosios valdovės biografiją tyrinėjusios lenkų istorikės Marijos Boguckos žiniomis, tą portretą į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę atgabeno diplomatinės misijos narys, Bonos mokytojas Chrizostomas Kolona (Chrisostomus Colonna). Nuotakos motina Izabelė Aragonietė jį specialiai įgaliojo rūpintis tuo, kad derybos dėl tuoktuvių būtų vainikuotos sėkme.
ML. Jaunystėje Bona Sforca buvo tikra gražuolė, tad prieš šį neatremiamą argumentą Žygimantui Senajam tikriausiai buvo sunku atsispirti. Savo vaidmenį suvaidino ir Bonos Sforcos portretas, bent jau sprendžiant iš sėkmingo rezultato – jungtuvės įvyko. Mintyse šiai valdovei padėkokime už jos į Lietuvą ir Lenkiją pirmą kartą iš Italijos įvežtas bulves, agurkus ir pomidorus bei už jos vykdytą Lietuvoje Valakų reformą.
J. Karpavičienė. Bonos Sforcos portretas visų pirma buvo diplomatinė, dabar pasakytume komunikacijos priemonė, ir ja buvo tinkamai pasinaudota. Ta komunikacija vyko įvairiais lygmenimis, taip pat ir vidaus reikalams tenkinti. Jau nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikų Vilniuje buvo kaupiamos meno kolekcijos, kurios turėjo ne tik meninę, estetinę, bet ir edukacinę funkciją. Valdovų ir didikų vaikai augo, dvariškių vaikai pradėdavo politinę karjerą, o tam reikėdavo nuo mažens vaiką ugdyti, jaunuolį ruošti. Priaugančios didikų jaunosios kartos statusas įpareigodavo perimti tėvų ir savo luomo tradicijas, taip iš kartos į kartą buvo perduodama valstybinė savimonė – visa tai buvo labai svarbu to meto elitui. Menas taip pat padėdavo tą funkciją reikiamai atlikti.
O autentiško Vytauto portreto istorija nepaliko
ML. Tenka tik apgailestauti, kad amžininkai nepaliko mums Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portreto. Nežinome, ar išvis tokio portreto būta. Ta Vakarų kultūros mada dar tik buvo pradėjusi smelktis į mūsų šalį, gaila, kad įsigalėjo tik po Vytauto mirties. Kurio pirmo Lietuvos valdovo autentišką portretą išsaugojo istorija?
J. Karpavičienė. Žinome, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis (supremus dux) Jogaila jau buvo portretuojamas, o jo antkapinis paminklas Vavelio katedroje, Krokuvoje, visiškai atspindi realų žmogų. Jaučiama akivaizdi konkretaus individo raiška. O Vytauto vienalaikio portreto nėra, yra tik imaginaciniai portretai.
ML. Tvirtinama, kad Sandomiežo katedroje Lenkijoje esama seniausio Jogailos portreto (figūra pavaizduota su riterio šarvais), bet ir jis nutapytas praėjus kelioms dešimtims metų po valdovo mirties. Buvo datuojamas renesanso Lenkijoje pradžia, gal todėl didesnio tyrinėtojų dėmesio iš pradžių nesusilaukė. Padėtis keičiasi, iškėlus hipotezę, kad tai Jogailos portretas. O Vytauto atvaizdo dar jam gyvam esant būta Trakų salos pilies Didžiosios menės freskoje. Tik klausimas, kiek buvo panašus į save? Kanonas bizantinėje tapyboje buvo svarbiau už išorinį vaizduojamojo asmens panašumą.
J. Karpavičienė. Išties Vytauto atvaizdo būta, apie tai rašoma puikioje dr. Giedrės Mickūnaitės studijoje „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis“ (2008 m.). Bet sprendžiant iš to, ką pavyko rekonstruoti pagal XIX a. dailininko Vincento Smakausko ir XX a. dailininko Jurgio Hopeno atliktas Trakų pilies freskų kopijas, tai buvo daugiau apibendrintos figūrinės kompozicijos. Vargu ar tose freskose galėjo būti kokių nors individualesnių ar sub-jektyvesnių valdovo bruožų. Pagaliau juk sugriautoje Trakų salos pilyje tos freskos buvo išlikusios ne geriausiu pavidalu net kai jas 1822 m. tyrinėjo V. Smakauskas.
Garsioje Liublino koplyčioje Lenkijoje, kur Jogailos užsakymu tapė rusėnų dailininkai, esama paties Jogailos portreto. Individualių valdovo bruožų ten taip pat nerasime, daugiau apibendrinti bruožai, bet galima pastebėti ir užsimezgančią istorinio portreto tradiciją.
Bonai Sforcai tiko atvira dekoltė
ML. Kada kiek drąsiau galėtume prabilti apie vaizduojamų konkrečių individų bruožus LDK dailėje?
J. Karpavičienė. Tai sietina su renesansu dailėje, kai atsiranda visai kitas požiūris į žmogų, žmogaus kūną, jo fizines savybes. Žmogus suvokiamas jau kaip vienis, tampa kultūrinės aplinkos centru. Būtent renesanso menas subrandino individualius vaizduojamojo asmens bruožus.
ML. Bet gražių moterų petukų Lietuvos renesanso dailė neskubėjo atidengti? Net ir Lietuvos žymiausia gražuolė Barbora Radvilaitė XVI a. viduryje to neskubėjo daryti, nors pavyduolių ir kaltinta labai drąsiais kai kuriais poelgiais.
J. Karpavičienė. Todėl labai įdomu, kad minėtame 1517 m. grafiniame portrete Bona Sforca pateikiama su atvira dekolte. Vėlesniais laikais Bonos sūnaus Žygimano Augusto pirmoji ir trečioji žmonos – Elžbieta ir Kotryna iš Habsburgų dinastijos, nors portretuose vaizduojamos su dekoltė, bet jas pridengia permatomi batisto marškinėliai. Kūnas atveriamas, bet kartu ir slepiamas. Tai būdinga vokiškajam renesansui – šiek tiek kita mada. O Italijai labiau būdinga atvirai rodyti kūno grožį, kas pastebima ir Bonos Sforcos portrete.
ML. Kiek pats portretuojamasis asmuo galėjo paveikti dailininką?
J. Karpavičienė. Reikėtų nagrinėti labai individualiai. Kalbant apie įnoringąją Boną Sforcą, galėtume prisiminti labai plačius jos interesus, puikų humanistinės epochos moters išsilavinimą, nes juk nuo mažens buvo rengiama tapti karaliene. Tik vargu ar jai net ir jaunystėje labiausiai rūpėjo eksponuoti savo gražų kūną. Veikiausiai ir portretuose tuo metu lėmė kiti veiksniai, socialinės komunikacijos dalykai, o ne asmeninių bruožų ar ypatybių iškėlimas. Kalbant apie ikimoderniąją visuomenę, labai svarbu žmogaus priklausymas tam tikrai socialinei grupei, luomui, nes visuomenė buvo smarkiai socialiai hierarchizuota, o asmuo, asmenybė pirmiausia buvo suvokiama ir vertinama kaip tam tikro luomo dalis. Labai svarbu buvo meno būdu kalbėtis su kitais socialiniais sluoksniais, socialinės informacijos perdavimas savo artimiesiems ir palikuonims – vizualiausiu būdu šitai geriausiai atliko portretas, skulptūra, taikomoji dailė, architektūra.
ML. Renesanso epochos darbų šioje parodoje nedaug. Išskirti galima nežinomo XVI a. I ketvirčio skulptoriaus sukurtą Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) pirmosios žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) puikų biustą.
J. Karpavičienė. Skulptūra išties įspūdinga, kaip ir vaizduojamoji moteris. Todėl ilgą laiką manyta, kad tai Barboros Radvilaitės biustas.
ML. Ar portreto kokybė visada priklausė nuo visuomeninės, luominės portretuojamojo padėties? Kiek laisvas, kanonų nesuvaržytas buvo dailininkas?
J. Karpavičienė. Nėra paprasta atsakyti, bet turtingesnis užsakovas galėjo telktis geresnius dailininkus. Geri dailininkai užtikrindavo kūrinio meniškumą – lyg ir akivaizdu. Pagaliau ir jų nuomonė, žodis buvo svaresnis.
ML. Tad kas yra portretai, kuriuos matome iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų?
J. Karpavičienė. Portretai pirmiausia yra istorijos šaltinis, jie labai daug gali pasakyti apie portretuojamą asmenį, jo socialinį statusą, nuopelnus, socialinę ir kultūrinę aplinką, kuriai portretuojamasis priklausė. Kita vertus, tai ir meno kūriniai, kurie atspindi konkrečios kultūros epochos menines nuostatas ir kūrėjo brandą. Tad ši paroda tarsi įkūnija istorijos ir meno glaudų ryšį bei abipusę darną.
ML. Dėkoju už šį trumpą interviu prie parodos stendų.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas