Rugpjūčio 7–10 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo Konferencijų salėje, dirbo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XIV Seimas. Buvo nagrinėjamos PLB dabartis ir ateitis, PLB bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos institucijomis, lietuvių išeivijos poveikis Lietuvos valstybės raidai, Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas ir „Globalios Lietuvos“ programa, lietuvių švietimo užsienyje ir lietuvių žiniasklaidos užsienyje reikalai. Apžvelgti sielovados klausimai užsienio lietuvių bendruomenėse ir PLB atstovybės Lietuvoje veikla, pristatytos PLB Konstitucijos pakeitimo projektas.
Pažymint lietuvių poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-ąsias gimimo metines ir Maironio metais paskelbtus 2012-uosius didelė ir turininga prog-rama buvo skirta poeto gyvenimui ir kūrybai. Baigiamoji PLB Seimo darbo dalis vyko Valdovų rūmuose, kuriems JAV lietuviai įteikė Insbruke, Austrijoje, išlietą „Tūkstantmečio varpą“, saulės laikrodį ir rūmų reprezentacinės trečio aukšto salės sieninės tapybos frizą su heraldikos ženklais ir ornamentika.
Paskutinę PLB XIV Seimo darbo dieną išrinkta nauja PLB Valdybos pirmininkė, Los Andžele (JAV) gyvenanti Danguolė Navickienė. Tikriausiai dar bus progos „Mokslo Lietuvoje“ išsamiau pristatyti naująją PLB Valdybos pirmininkę, o šį kartą žodį suteiksime šešerius metus šiose pareigose nuoširdžiai dirbusiai ir daug jėgų lietuvių išeivijos veiklai ir toliau atiduodančiai Reginai NARUŠIENEI.
dr. Regina Narušienė atliko didelį pasaulio lietuvius telkiantį darbą
Mūsų pašnekovė su tėvais į JAV atvyko 1949 metais. Ilinojaus universitete baigė politologijos studijas, nuo 1960 m. teisės daktarė. Advokatų bendrovės „Narušis and Narušis“ advokatė ir bend-rasavininkė. 1991 m. įkūrė (su kitais) Amerikos lietuvių advokatų draugiją, su vyru Bernardu Narušiu, taip pat teisininku, 1992 ir 1996 m. Vilniuje inicijavo I ir II pasaulio lietuvių teisininkų kongresus. Jau ir prieš tai Regina Narušienė buvo spėjusi pasireikšti profesinėje ir visuomeninėje veikloje: 1968–1975 m. buvo nepilnamečių reikalų skyriaus prokurorė McHenry apygardoje Ilinojaus valstijoje, 1988–2000 m. Rokforo vyskupijos fondo tarybos pirmininkė, 1990–1991 m. Lietuvių laisvės forumo Vašingtone pirmininkė. 2000 m. kartu su kitais tapo Valdovų rūmų paramos fondo steigėja.
JAV lietuvių bendruomenės veikloje R. Narušienė reiškiasi nuo 1990 metų, kai buvo išrinkta Vaukegano apylinkės pirmininke, 1992–1994 m. buvo Krašto valdybos vykdomoji vicepirmininkė, 1994–2000 m. pirmininkė, 2000–2006 m. JAV lietuvių bendruomenės tarybos prezidiumo pirmininkė. 1995–2012 m. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo narė, 2006–2012 m. PLB Valdybos pirmininkė. 1999 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu ir Popiežiaus Švento Didžiojo Gregorijaus ordinu už nuopelnus Katalikų bažnyčiai.
Ir dar kas būtina pasakyti: su vyru Bernardu Narušiu Regina Narušienė išaugino tris vaikus: Viktorą Narušį, Eleną Naršytę Behrens ir Suzaną Naršytę Losurdo. Jie turi aštuonis anūkus.
Gyvenimas greitėja, visi geidžia sparčių pokyčių
Mokslo Lietuva. Miela ponia Regina, Jūs šešerius metus vairavote Pasaulio Lietuvių Bendruomenės laivą, vedėte pro povandeninius rifus, pavojingas sek-lumas ir tai buvo sėkmingo kapitono kelionė. Kad kelionė nebuvo paprasta, įžvalgesnė akis ir jautresnė ausis galėjo įsitikinti kad ir iš XIV PLB Seimo posėdžių. Visi myli Lietuvą, gerbia lietuvišką žodį, tiki šviesia Lietuvos ateitimi, tačiau koks skirtingas požiūris kad ir į tuos pačius meilės dalykus.
Regina Narušienė. Yra palikimas, kurio neturime pamiršti. Kone pusę JAV lietuvių delegacijos narių PLB XIV Seime sudaro naujieji emigrantai, tad būtų ne visai teisėta juos vadinti senais Amerikos lietuviais ar JAV lietuvių delegacija. Mano kartos lietuviai į JAV, Kanadą ar Australiją išvyko ne savo noru, bet buvo priversti viską metus išvažiuoti. Mano tėvas nuolat kartojo: „Po dviejų savaičių mes grįšime“, „Po dviejų mėnesių grįšime“ – ir tas laikas prasitęsė metų metus. Kai jau nebuvo kur grįžti, tėvai emigravo į Ameriką, bet visados išlaikė meilę tėvynei Lietuvai.
Ta meilė ne visada reali, panaši į motinos meilę kūdikiui, kuris gali būti blogas, bet vis viena motinai vienintelis. Mums buvo taip įskiepyta ir mes taip galvojame apie tėvynę Lietuvą.
Nauji emigrantai, atvykstantys į mūsų šalį, dažniausiai jaučiasi nusivylę Lietuva. Ką jie tuos 50 metų patyrė? Okupaciją. Jie neturėjo laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų, jiems sunku prisitaikyti net ir ten, kur gyventi lyg ir turėtų būti geriau. Jiems atrodo, kad Lietuvoje viskas blogai, nors taip juk nėra. Kai kurie dalykai turi būti pataisyti ir bus pataisyti. O meilė tėvynei žmoguje turi būti – privalo būti.
ML. Privalo būti kaip duotybė iš aukščiau, įsiurbta su motinos pienu?
R. Narušienė. Taip, jeigu tu gimei ir augai šioje šalyje. Todėl turime skaitytis su savo pačių išrinktais Seimo nariais, nepriklausomai nuo to, ar juos mylime, ar jie mums simpatiški, ar ne. Gerbiu prezidentą, nes jis mano prezidentas. Bet šiems mano žodžiams pritars tik panašią gyvenimo patirtį turintys žmonės. Jaunimas nori viską greitai keisti, nelabai susimąstydamas, ar tas keitimas bus į gera. Jaunimui rūpi, ką jam viena ar kita veikla duos, o senieji emigrantai jaučia solidarumą, didesnę pareigą prisidėti, visai nekeldami klausimo: o kam to reikia, kas iš to man? Daugelis vyresnės kartos lietuvių emigrantų iš savo vaikų kartais atimdavo geresnį kąsnį, aukodami bendram lietuvybės labui. Tai patirties dalykas, nekritikuoju tų, kurie tos patirties neturi, nes ir negalėjo įgyti. Aš juos suprantu ir tai man padeda rasti bendrą kalbą su mąstančiais kitaip. Reikia jiems duoti laiko suprasti, tad ir nuomonių skirtumus dažniausiai vertinu kaip laiko klausimą. Laikas ir gyvenimo patirtis daug ką sustatys į vietas. Svarbiausia jausti, kad čia visų mūsų tėvynė. Gera ar bloga, bet tėvynė. Nežinau, ar atsakiau į man užduotą klausimą.
ML. Taip, bet žmonės skirtingi, o juos sutelkti, suvienyti reikia šią minutę, šią akimirką. Juk nėra kada laukti, kol įgytoji patirtis ir laikas viską sustatys į savo vietas. Ir būtent tai Jums pavykdavo.
R. Narušienė. Mūsų tautą geriausiai suvienydavo dideli grasinimai iš šalies, kaip buvo 1990 metais. Kai vėl bus grasinama Lietuvai, visi būsime vieningi. Negaliu sutikti su tais, kurie tvirtina, kad dabartinėje Lietuvoje maža patriotizmo ar išvis nelikę. Juk kas pasiryžo atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, kas budėjo 1991 m. Sausio 13-osios naktį prie Seimo rūmų ir Vilniaus televizijos bokšto? Tauta stovėjo, tie patys žmonės niekur nedingo. Lietuvoje pakanka ir tautiškumo, ir pasiryžimo, ir šiandien tėvynės meilė gyva, tik gal jos pasireiškimas silpnas. Tai ne vien tėvų, bet ir šiandieninio švietimo problema – kaip Lietuvos mokyklos skiepija ir perteikia tą tėvynės meilę.
Man pačiai teko mokytis vadinamųjų „dipukų“ stovykloje Vokietijoje. Mus mokė iš Lietuvos pasitraukę pedagogai, kurie mums rašė vadovėlius ir knygas, nes jų neturėjome. Manėme kuo greičiau grįžti į Lietuvą, bet daugeliui tas grįžimas užsitęsė daugeliui metų, o kitiems niekada neatėjo.
ML. Ko pageidautumėte iš Lietuvos mokyklos, dabartinio švietimo sistemos?
R. Narušienė. Mokykla turi daugiau ir aiškiai kalbėti, kas yra etninės Lietuvos žemės, kas yra tautybė, kokios yra piliečių pareigos. Visus tuos dalykus svarbu perteikti per mokymo programas, tada ir tauta sąmonės, keisis. Kartais norime pernelyg greitų pokyčių.
ML. Gyvename nepaprastai sparčių pokyčių laikais, net ir nepriklausomybė buvo iškovota neįtikėtinai greitai. Seni laiko skaičiavimo masteliai nebetinka, visi nori sparčių pokyčių.
R. Narušienė. Vaikas gimsta, bet ar jis greitai auga? Jis turi augti, bręsti. Lietuvių tauta ne vien fiziškai nukentėjo, bet ir dvasiškai, tautos sielos netektys taip greit neatstatomos. PLB Sielovados reikalų komisijos pirmininkui prelatui Edmundui Putrimui, kuris PLB XIV Seime pateikė sielovados padėties lietuvių bendruomenėse apžvalgą, priminiau 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių Lietuvos Tarybos narių pavardes – kiek tarp jų buvo dvasininkų?* O kur jie dabar? „Aš čia“, – atsakė prelatas E. Putrimas.
Pritariu tokiam atsakymui. Pasikeitė Bažnyčia, nesikišanti į valstybės gyvenimą ir neskatinanti kunigų politikuoti. Sutinku, kad Bažnyčia neturėtų kištis į politiką, antraip susiskaldymo visuomenėje bus dar daugiau, panašiai kaip yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Reikia vienybės, o Bažnyčia turi kalbėti apie svarbiausias vertybes, nuo kurių niekaip negalima nusišalinti.
ML. Gal bent vieną kitą iš tų vertybių paminėkime.
R. Narušienė. Vienos svarbiausių vertybių – šeima, žmogaus gyvybė, o iš to kyla ir mūsų požiūris į abortus, su kuriais negalima taikstytis. Meilė Tėvynei ir Dievui – vienos iš pamatinių vertybių. Buvau skautė ir daviau priesaiką Dievui, Tėvynei ir artimui. Šiame PLB XIV Seime dalyvauja Juozas Polikaitis, buvęs Ateitininkų federacijos vadas. Išeivijoje mes auginome vaikus kitomis sąlygomis – kaip skautus, ateitininkus, į šią veiklą didelį dėmesį kreipė mūsų lietuviškos mokyklos. Lietuvoje kitaip. Suprantu, kad krepšinį žaisti yra svarbu, bet tai negali būti pagrindinė lietuvių „religija“.
ML. Tai metafora, poetizmas. Vargu ar su poetiškomis metaforomis reikėtų kovoti.
R. Narušienė. Nereikia. Kai Lietuvos krepšininkai kovojo Venesueloje, o skambant Lietuvos himnui kai kurie krepšininkai laikė ranką prie širdies – tai jau simbolis, pasididžiavimo savo tauta išraiška. Krepšininkai reprezentuoja Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą – tai puiku. Niekaip nesutikčiau su tvirtinimu, kad Lietuvoje labai blogai, bet reikia suprasti, kad gyvename didelių pokyčių laiku, esame proceso dalis.
Veikla, kurioje sau nieko negausi, bet nuolat turėsi duoti
ML. Pakalbėkime apie PLB XIV Seimą. Skirtingos į Vilnių atvykusių narių pažiūros, skirtinga gyvenamoji patirtis ir socialinės aplinkos, iš kurių tie nariai atvyko. Kaip juos suvienyti? Gal Lietuvos priedermė ir būtų visus pasaulio lietuvius vienyti? O gal pats Lietuvos valstybės buvimas ir vienija?
R. Narušienė. Pridurčiau, kad skirtingi ir lietuvių reikalavimai tuose kraštuose, iš kurių tie nariai atvyko. Kalbant apie suvienijimą ar susivienijimą, atkreipčiau dėmesį į keletą dalykų. Labai svarbu, kad į Vilnių atvykusieji PLB delegatai įsipareigotų bent jau skaityti tą informaciją, kuri jiems čia pateikiama, arba kurią galima susirasti internete. Mintyje turiu leidinį „Pasaulio Lietuvis“, PLB internetinę svetainę, laikraštį „Lietuvos žinios“ ir t. t. Kai visame pasaulyje gyvenantys lietuviai daugiau supras, kaip Lietuva gyvena ir vystosi, tuo geriau suvoks, ką jie patys gero gali padaryti Lietuvai.
Kiekvienas kraštas, kuriame gyvena lietuviai, turi dirbti pagal savo išgales. Yra vietiniai įstatymai, reikalavimai, kurių privalu laikytis. Antai JAV lituanistinėse mokyklose yra trys lietuvių grupės. Viena jų – tai vaikai, kurių tėvai turi lietuviškas šaknis, bet lietuviškai nekalba – jiems reikia išmokti lietuviškai, t. y. antrą kalbą. Antrai grupei priklauso vadinamųjų „dipukų“ vaikai, kurie iš mamos ir lietuviškų salelių pramoko lietuviškai, bet tą kalbą jiems reikia tobulinti. Trečiajai grupei priklauso dabartinių Lietuvos emigrantų vaikai, kurie kalba lietuviškai ir tarpusavyje puikiausiai bendrauja. Jie puikiausiai sugyvena, ką ne visada galima pasakyti apie suaugusius.
Štai mes tariamės PLB Prezidiume, kiek laiko reiktų leisti diskusijoje kalbėti į Seimą atvykusiems delegatams. Senesnieji lietuviai pasitiki Prezidiumu ir siūlo leisti kalbėti pagal sąlygas, priklausomai nuo turimo laiko ir norinčiųjų kalbėti. O jaunesnieji pasitikėjimo neturi: turi būti leidžiama kalbėti 5 minutes ir ne daugiau. Jie pripratę saugoti savo teises ir tą daro. Kitaip gal ir negali daryti, nes tik taip tas teises išsikovojo. Kai ilgainiui vienas kitą geriau suprasime, pasitikėsime vienas kitu, tokių skirtumų nebeiškils.
ML. Per tą laiką, kai teko vadovauti PLB Valdybai, kaip pasikeitė PLB Seimo veikla ir pati bendruomenė? O gal nesikeičia? Kokie PLB ryšiai su LR Seimu?
R. Narušienė. PLB Seimas jaunėja, tad ir keičiasi. Tai labai gerai, antraip nebūtų tęstinumo. Kai šias pareigas prisiėmiau iš Gabrieliaus Žemkalnio, per pirmą kadenciją buvau užsibrėžusi padaryti kai kuriuos darbus. Ne viską spėjau, tad sutikau padirbėti antrą kadenciją. Man visada buvo aktualu tautiškumo išlaikymo reikalai ir ši nuostata išliko, taip pat labai svarbu išlaikyti išeivijos ryšius su tėvyne. Mačiau, kad tie ryšiai buvo labai silpni. Todėl man svarbi buvo LR Seimo ir PLB komisija, kurios paskirtis – skatinti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių bendradarbiavimą, keistis mokslo, kultūros ir kita informacija, Lietuvos valstybės institucijoms teikti pasiūlymus, padėsiančius stiprinti valstybingumą ir demokratiją. Dirbant Komisijoje galima komunikacija su tais žmonėmis, formuojančiais Lietuvos ateities kryptį, todėl mums taip svarbu rasti bendrą kalbą.
ML. Pabrėžėte bendro darbo Su LR Seimu svarbą. Kodėl ne su Vyriausybe?
R. Narušienė. Vyriausybės dažnai keitėsi, o Seimas stabilesnė struktūra. Atėjus naujai Vyriausybei prasideda pokyčiai, nelieka tęstinumo. Į LR Seimo ir PLB komisiją kiekviena Seimo frakcija deleguoja po savo atstovą, tad galima kalbėtis su visų frakcijų atstovais. Negaliu tvirtinti, kad informacija iš Komisijos pakankamai gerai perduodama į frakcijas, bet mums kalbantis jau matyti, kad vyksta komunikacija. Tai labai svarbu.
Iš pradžių ši Komisija buvo sukurta tik iš LR Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės deleguotų narių, teko dalyvauti tokios Komisijos darbe. Bet kodėl tik JAV lietuviai turi atstovauti pasaulio lietuviams? Man dirbant pirmoje kadencijoje pavyko pakeisti šią nuostatą ir į Komisiją buvo priimta PLB. Tačiau PLB ir JAV lietuvių bendruomenė turėjo Komisijoje tik po penkis atstovus, dar blogiau, kad nebuvo atstovo iš kiekvieno žemyno. O juk visi mes labai skirtingi – Pietų Amerikoje, Rusijoje ir Australijoje gyvenantys lietuviai. Visų jų interesams reikia atstovauti. Antros kadencijos metu per PLB Seimą man pavyko pasiekti, kad nuostatuose būtų įtvirtinta galimybė kiekvienam žemynui Komisijoje turėti bent po vieną atstovą. Todėl teko eiti į LR Seimą su prašymu praplėsti Komisijos narių skaičių. Pasisekė. Dabar Komisijoje dirba 10 LR Seimo ir tiek pat PLB Seimo atstovų: tris išrenka JAV Lietuvių bendruomenės taryba ir septynis PLB Valdyba iš kitų užsienio lietuvių bendruomenių. Tai tikras demokratinis atstovavimas. Šios kadencijos LR Seimo ir PLB komisija savo darbą užbaigė gegužės mėnesį Seimo rūmuose Vilniuje vykusios sesijos metu, o būsimos Komisijos ateitis priklausys nuo atstovų kokybės – tiek LR Seimo, tiek PLB atstovų.
ML. O ką reiškia šiuo atveju „kokybė“? Tai atstovų noras dirbti, išsilavinimas, ar kokios nors išskirtinės savybės?
R. Narušienė. Pirmiausia supratimas, kad atėjęs į Komisiją sau nieko negausi, bet nuolat turėsi duoti: savo išlaidomis turėsi atvažiuoti į posėdžius ir čia gyventi, turėsi ir kitų išlaidų. Teks pasirašyti pasižadėjimą, kad visus šiuos ir kitus įsipareigojimus prisiimi ir vykdysi. Tai pirma. Antras dalykas – svarbu išsilavinimas ir kompetencija, koks žmogaus darbinis patyrimas. Nebūtinai reikia turėti mokslų daktaro diplomą, bet labai svarbu, kaip tu panaudoji įgytas žinias, ką nuveikei. Kalbu apie reikalavimus PLB komisijos nariams, bet tinka ir PLB Seimo atstovams. Komisijoje dirbantiems LR Seimo atstovams svarbu deramai atstovauti savo frakcijai. Jeigu frakcija atsiunčia silpną atstovą, tai nebus deramai atstovaujama.
ML. Kiek frakcijų buvo paskutinės kadencijos LR Seimo ir PLB komisijoje ir kokiu pagrindu tos frakcijos savo atstovą siunčia į Komisiją?
R. Narušienė. Frakcijų atstovai keičiasi priklausomai nuo LR Seime laimėtų vietų. Iš pradžių buvo devynios, vėliau aštuonios, paskui dvi frakcijos susijungė, tad ir tų atstovų skaičius keičiasi. PLB atstovų Komisijoje nuolatos turime dešimt. LR Seimo atstovų Komisijoje taip pat numatyta dešimt, tad jei bus mažiau frakcijų Seime valdančioji frakcija turės daugiau atsotvų.
ML. LR Seimas formuojamas partiniu principu, o kaip atrenkami PLB atstovai į bendrą su LR Seimu komisiją?
R. Narušienė. Įvairių kraštų bendruomenių išrinktų atstovų principu. Patys kraštai siūlo savo kandidatus. JAV lietuviai šios kadencijos LR Seimo ir PLB Komisijoje turėjo tris atstovus. Kadangi ši Komisija baigė savo kadenciją, tai naujoji JAV lietuvių bendruomenės taryba susirinks š. m. rugsėjo pabaigoje ir išsirinks tris savo atstovus, kurie ir įeis į naujos sudėties Komisiją. Kanada kaip atskiras kraštas turi vieną atstovą, tad jį ir deleguos. Europą sudaro daug kraštų ir jei visi kraštai pasiūlo po kandidatą, tai PLB Valdybai tenka išsirinkti du kandidatus iš pasiūlytųjų. Jie ir atstovauja Europos lietuviams. Renkantis atsižvelgiama į siūlomų kandidatų kvalifikacijas. Nėra taip paprasta, nes ir turėdamas pakankamas kvalifikacijas ir kompetencijas ne kiekvienas kandidatas gali imtis darbo Komisijoje. Turintis rūpesčio reikalaujančią šeimą, tiesioginio darbo įsipareigojimų, pagaliau ne visada užtikrintas materialines sąlygas kartais turi gerai pagalvoti, ar įstengs vykdyti Komisijos nario įsipareigojimus.
Apie atsakomybę
ML. Kyla eretiška mintis: gal PLB atstovų dešimtukas, kuris į bendrą LR Seimo ir PLB komisiją atrenkamas pagal kraštų deleguojamus kandidatus, o ne partiniu principu, geriau atstovauja savo rinkėjams ir galėtų būti LR Seimo formavimo pavyzdžiu? Juk nuolat girdime, kad LR Seimo nariai rūpinasi ne tiek valstybės, kiek savo partijos interesais.
R. Narušienė. Mano politinės veiklos patirtis Amerikoje štai ką man sako. JAV yra dvi politinės partijos, vienai iš kurių priklausau. Kodėl respublikonų partijai? Todėl, kad jos ideologija atitinka mano įsitikinimus. Respublikonų partijai priklauso ir mano vyras Bernardas Narušis, mudu abu teisininkai, baigėme tą patį Ilinojaus universitetą. Mūsų gyvenamajame rajone mano vyras yra politikas, o aš jam talkinu ir kartu mokausi. Kai mūsų apygardoje renkamas teisėjas, tai norintis kandidatuoti paprastai ateina pas Narušį ir klausia, ar šis jį parems. Gavęs pritarimą praneša savo partijos vadovams. Jeigu išrenkamas teisėju, bet nutrūksta nuo vadžių, piktnaudžiauja ar nepateisina rinkėjų vilčių, tai jo partijos vadovai gali griežtai pareikalauti keisti įpročius ir gyvenimo būdą arba atsistatydinti. Partija jaučia atsakomybę už savo narius ir išrinktuosius.
Tad negalėčiau tvirtinti, kad partinis rinkimų principas yra blogas – jis geras. Tai nereiškia, kad partijos ideologai rinkėjams turi žadėti aukso kalnus. Lietuvoje girdžiu kaip vienos partijos vadovas sako rinkėjams: „Jūs pasakykite, ko norite, ir mes įtrauksime jūsų norus į savo programą.“ Kas nors nesąmonę leptels ir jie įrašys į programą? Žada padaryti rojų žemėje, bet kaip tą įvykdys?
ML. Politikams stinga patrauklių idėjų, tad jie prieš rinkimus ir pradeda meškerioti gundančius pasiūlymus.
R. Narušienė. Jiems trūksta rinkėjų, tad meškerioja naivuolius. Partijai svarbiausia ideologija, bet labai svarbu ir atsakomybė už savo narius. Jeigu narys neatlieka savo pareigų, tai privalu jį disciplinuoti. Ne viešai, ne iškeliant į viešumą žmogaus klaidas, bet kalbantis su pačiu žmogumi. Bent taip įprasta Amerikoje.
„Labiau patyrusių“ principas ne visur pasiteisina
ML. Ar PLB esama hierarchijos? Štai Amerikos lietuviai – elitas, o koks nors vietinis kraštas gali tik mokytis iš „labiau patyrusių“?
R. Narušienė. Bent jau mano kadencijoje taip nebuvo.Visi kraštai yra lygaverčiai. Man buvo svarbu atkreipti dėmesį į tuos asmenis, kurie buvo truputį pamiršti. Amerika ir Kanada gali save prisižiūrėti, o štai Australijos lietuviai jaučiasi truputį apleisti. Jiems atrodo, kad su Lietuva nėra pakankamo ryšio. Dabar Lietuva nori uždaryti ambasadą Argentinoje. Argi tiek australams, tiek argentiniečiams lietuviams nereikia padėti, jų palaikyti? Man atrodo, kad būtina. Mano pareiga buvo daugiau padėti tiems, kurie patys sau padėti negali. Prisimenu, Lietuva norėjo uždaryti Lietuvos konsulatą lietuviškajame Punske. Mes stojome piestu: kaip galima apleisti Lenkijos lietuvius – juk ne jie mus, bet mes juos apleidžiame. Mums reikia ne kištis į jų vidaus reikalus, o padėti ten, kur jie patys neišgali, bandyti sutaikyti asmenis, jeigu tarp jų kyla problemų.
Toks buvo mano principas, kurio stengiausi laikytis. Kiek tai pasisekė, tegu sprendžia kiti. Per savo kadenciją važiavau į Maskvą, Vokietiją, Argentiną, Australija – visur keliavau savo pačios lėšomis. Mačiau, reikėjo, kad kas nors nuvažiuotų, tų kraštų lietuviai turi pajusti, kad jie mums svarbūs, reikalingi. Pietų Amerikos lietuviai suvažiavo į Argentiną, norėdami susitikti su manimi. Ne man pačiai ta garbė reikalinga, bet pamačiau tų žmonių atgimimą, buvo svarbu jiems parodyti dėmesį. Jiems tai buvo gija siejanti su lietuviškumu ir su Lietuva.
Maskvoje tarp pačių lietuvių buvo kilusių įvairių nemalonumų, man rūpėjo jiems paaiškinti, kas yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Net jei Lietuvos santykiai su Rusija klostėsi ne visada pavyzdingai, tai nereiškia, kad mums nerūpi Rusijoje gyvenantys lietuviai. Labai rūpi ir tą reikia parodyti. Tai sunkus darbas, bet prasmingas ir malonus, nes jauti, kad darai ne tuščiai. Jaučiuosi ne tuščiai praleidusi šešerius metus vadovaudama PLB Valdybai.
ML. Tai kodėl dabar pasiryžote trauktis?
R. Narušienė. Laikas padirbėti kitam žmogui.
ML. Matote galėsiančių deramai atlikti tokias pareigas?
R. Narušienė. Noriu tikėtis, kad kas nors sužėrės. (Juokiasi).
ML. Kaip meteoras praskris danguje. Bet reikia, kad paliktų ilgalaikį pėdsaką.
R. Narušienė. Man yra tekę vykdyti daug atsakingų pareigų. Kai imdavausi naujų pareigų, mano vyras klausdavo: „Ką tu nori atlikti per savo kadenciją?“ Todėl visada prieš kandidatuodama pagalvodavau, ką noriu atlikti, kas man svarbu. Ir siekdavau tą padaryti. Kai padarydavau, jausdavau, kad savo užduotį atlikau, dabar laikas kitam į tą darbą stoti.
ML. Bet kadencija – tai ne baigtinė traukinio stotelė. Gyvenimas nuolat siūlo naujus iššūkius, nejau neįdomu jų imtis?
R. Narušienė. Yra ir kita problema. Žmogus per ilgai vadovaujantis organizacijai ją tarsi pasisavina. Jis pradeda manyti, kad viską geriausiai išmano ir tik jis gali padaryti geriausiai. Tada organizacija silpnėja, nėra galimybės išugdyti kitą vadovą, imtis naujovių. Taip yra bažnyčioje, diplomatinėje tarnyboje, kur rotacija vyksta kas 3–4 metus. Tada ši institucija tampa žmonių, o ne vadovo. Ir tai labai svarbu. Šio principo laikiausi JAV lietuvių bend-ruomenėje ir Prezidiume, prisilaikiau ir tada, kai man teko vadovauti Centro ir Rytų Europos Koalicijos NATO darbo grupei Vašingtone. Buvau išrinkta mūsų gyvenamojo rajono amerikiečių mokyklos tarybos nare, Tarybos pirmininke, tad kurį laiką teko vadovauti mokyklai. Vėliau vyskupo buvau paskirta į Amerikos katalikų gimnazijos, kurią lankė mūsų vaikai, tarybą. Buvau vyskupijos fondo tarybos pirmininke. Imdavausi įvairių pareigų, bet visados turėdama tikslą, o ne vien dėl to, kad mane pakvietė, man garbė. Mat garbė tęsiasi labai trumpai. Ilgai tęsiasi tik padaryti darbai, rezultatai. Tavo pelnas – padaryti darbai.
Lietuviai – visur lietuviai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos
ML. Ką pasakytumėte apie ryšį tarp kompetencijos ir žmogaus asmeninių savybių? Juk į kiekvienas aukštesnes pareigas ar visuomeninę veiklą ateina žmonės su ambicijomis ir gerais norais, bet jei ambicijos didesnės už amuniciją, tai pradedama labiau rūpintis savo įvaizdžiu, o ne visuomenine nauda.
R. Narušienė. Tokių pavojų visados esama, sunku jų išvengti. Žmogų reikia vertinti pagal turimas vertybes. Mano principas: vykdyti įsipareigojimus, kol galiu ką nors naujo atlikti. Žinoma, ir kiti turi pritarti. Atlikusi, ką buvau užsibrėžusi, suprantu, kad laikas trauktis, o kitam ateina metas pasireikšti. Gaila, bet šiandien niekas nenori imtis mano buvusių pareigų. Jaunam, tik savo karjerą pradedančiam žmogui, tokių pareigų nesiūlyčiau, nes reikės dirbti 10 valandų per dieną kad ir į visus laiškus atsakinėjant.
ML. Pensininkui ir tegalima siūlyti vadovauti pasaulio lietuviams?
R. Narušienė. Pensininkui ar kam kitam, bet svarbu, kad žmogus turėtų tam darbui laiko ir būtų kompetentingas, be to, turėtų lėšų finansuoti savo paties veiklą. Atsiprašau, kad taip kalbu, bet šias pareigas vykdant teks daug ką iš savo šeimos atimti. Vieno laikraščio korespondentė paklausė, ar daug lėšų praradau šį darbą dirbdama? Jeigu nusprendžiau tą darbą dirbti, tai neturiu skųstis – taip atsakiau.
ML. Kad šis mūsų pašnekesys neatrodytų toks realistiškai pesimistiškas (kai kam gal pasirodys), prašome pasakyti, kas Jus labiausiai džiugina PLB veikloje ir PLB Seimo darbe?
R. Narušienė. PLB Seimo darbe mane džiugina, kad nariai drąsiai išreiškia savo nuomonę, nebijo pasireikšti ir kad apskritai dalyvauja šioje veikloje. Tai man teikia didelį pasitenkinimą ir džiaugsmą, kad yra tiek daug bendriems siekiams atsidavusių tautiečių. Bendraujant su jais ir mano pačios gyvenimas tapo šviesesnis ir malonesnis. Tą pajutau ne vien Lietuvoje ar Amerikoje, bet ir apsilankiusi Rusijoje, Argentinoje ir Vokietijoje, kur susitikau su ten gyvenančiais lietuviais.
ML. Paminėjote tokius skirtingus kraštus.
R. Narušienė. Tų kraštų lietuviai skirtingai gyvena ir jų poreikiai skiriasi, bet jie yra lietuviai ir tarp jų skirtumo nematau. Jų reikalavimai ir norai priklauso nuo jų gyvenimo sąlygų. Argentinos lietuviai jaučiasi apleisti ir iš tiesų nusipelno didesnio dėmesio. Kai kurie užsienyje gyvenantys lietuviai gal nenorėtų grįžti į tėvynę, bet ir juos reikia suprasti. Kai kurie iš jų bijojo, kad Lietuva gali prarasti laisvę, kitiems reikia baigti darbus, užsitikrinti pensiją, užauginti vaikus ir parduoti savo namus. Daugybė sudėtingų rūpesčių ir todėl negalima tų žmonių smerkti. Daugelis jų sugrįš.
ML. Kokios mūsų tautiečių savybės Jums kelia nerimo? Taip pat ir LR Seimo bei PLB Seimo veikloje?
R. Narušienė. Nerimo kelia dar ne visiškas užsienyje gyvenančių lietuvių susikalbėjimas su Lietuvos žmonėmis ir valdžia. Dar galima išgirsti pasakant: „Jūs ten, užsienio lietuviai…“ Suprask: ne visai lietuviai.
ML. Jeigu tokios nuostatos jaučiamos iš Lietuvos valdininkų ar kai kurių valdžios vyrų lūpų, tai prašome neimti į širdį: jie tokią atskirtį kuria ir su savo tautiečiais. Kol yra valdžioje…
R. Narušienė. Suprantu, ką tie žmonės sako ir gerbiu jų nuomonę, bet man sunku juos įtikinti, kas mes esame. Esame lietuviai, norintys dalyvauti kuriant Lietuvos ateitį. Norime padėti. Ne sakyti, kaip reikia ar nereikia daryti, bet kartais pasiūlyti alternatyvą, surasti vienos ar kitos srities ekspertą.
ML. Šventi norai, bet kartais sudarant įvairius sandėrius tų ekspertų bene labiausiai ir bijoma. Kad neišaiškintų ne visada švarių ketinimų ar paslėptų „bombelių“. Todėl visos valdžios užsienio lietuviams palieka privilegiją mylėti Lietuvą iš tolo, kad tik, ginkdie, nesikištų į valdžios vyrų reikalus su savo patarimais ir ekspertizėmis. Jie patys žino, ką daro.
R. Narušienė. Kai kada taip ir būna. Vargu ar galima su tokiomis nuostatomis kovoti. Reikia laiko, didesnio tarpusavio supratimo. Juk nepasakysi – gerbk mane ir kitas pradės tave gerbti. Palaikau gerus ryšius su beveik visais LR Seimo ir Vyriausybės nariais, nors ne visuomet sutinku su jų sprendimais. Man svarbiausia, kad būtų vienybė, kad rastume būdą vienytis ir dirbti. Jaunimas gali dirbti vienaip, mes – kitaip, bet svarbu, kad nebūtų skyrybų – tarp piliečių ir nepiliečių, profesionalų ir neprofesionalų. Mes visi lietuviai ir visi galime prisidėti prie Lietuvos tolesnio kūrimo. Tik prašome aiškiai pasakyti, ko norime.
ML. Jūsų kadencijos PLB Valdybos pirmininkės pareigose vieną trūkumą vis dėlto galima įžvelgti.
R. Narušienė. Kokį?
ML. Nesugebėjome bendromis jėgomis pasiekti, kad visiems norintiems užsienio lietuviams būtų užtikrinta teisė į Lietuvos pilietybę.
R. Narušienė. Sutinku. (Juokiasi). Tai būtų ilga atskira kalba, bet manęs laukia posėdžių salėje. PLB Seimo darbas tęsiasi. Tikiu, pilietybės įstatymas bus su laiku pataisytas, kai Seime subręs politinė valia.
ML. Dėkodamas už šį pokalbį noriu palinkėti Jums sėkmės visuose veiklos baruose, kurių bus dar daug Jūsų gyvenime.
R. Narušienė. Aš nepasitrauksiu ir pilietybės užsienio lietuviams reikalų tikrai nežadu apleisti.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos