Paminklas lietuvių kalbos gyvosios dvasios ieškotojui (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 13

Įspūdžiai iš 40-osios Kalbos dienos Rygiškiuose (Šakių r.), vykusios birželio 16 d. po bendrinės kalbos tėvo Jono JABLONSKIO paminklo atidengimo iškilmių Griškabūdyje.

Dirbo ne turtus krauti, bet kraštą šviesinti

Jono Jablonskio paminklo atidengimo iškilmės Griškabūdyje baigėsi, tačiau žymiojo kalbininko pavardė tą dieną dar ilgai buvo minima, linksniuojama, tariama su ypatinga pagarba žmogui, kuris visą gyvenimą statė kertinį paminklą savo tautai – tobulino, mankštino lietuvišką žodį, pripildęs jį jaunatviškos sveikatos, neišvėtydamas ir senolei deramos dvasios. Iš Griškabūdžio visi šventės dalyviai patraukė į jos tęsinį Rygiškiuose, kur zanavykai surengė jubiliejinę, jau 40-ąją Kalbos dieną. Simboliška ir labai teisinga: kur dar rengti, jei ne Rygiškiuose prie memorialinio Jono Jablonskio muziejaus. Nedaug tokių sodybų Lietuvoje, kai ištarus vien vardą, vieną žodį, susidaro ištisa prasmių seka: Rygiškiai – Rygiškių Jonas – Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinė kalba ir t. t.

Kol automobilių virtinė traukia į Rygiškius, o mūsų autobusėlis, ieškodamas tiesesnio kelio pasuko ne ta kryptimi, taigi teko atlikti tam tikrą lankstą, gera proga apmąstyti bent kai kuriuos dalykus, kurie mums atrodo svarbūs. Per šventes paprastai prisimenama tai, kas gera ir glosto širdį, bet šventės turi savybę ateiti ir baigtis, o gyvenimas tęsiasi. Yra už ką pagirti zanavykus, bet kartais reikia ir papeikti – kaip ir visus žmones, neišskiriant nė pačių savęs.

Čingų labdaros fondo valdybos pirmininkas Jonas Endriukaitis prisiminė kelias keliones, kurios paliko dvejopą įspūdį. Į Sintautus važiuota minėti pirmojo žymaus Užnemunės rašytojo, švietėjo, prozininko kun. Antano Tatarės (1805–1889) sukaktį. Iš Vilniaus atvažiavo nedidelis autobusas ir keli lengvieji automobiliai, o vietinių, sintautiškių, į minėjimą atėjo tik mokytoja ir septynios mokinės, kurios pagiedojo keletą giesmių. Priminsime, kad A. Tatarė gimęs Rygiškiuose, kuriuose nuo 1877 m. buvo lemta su tėvais apsigyventi ir Jonui Jablonskiui. A. Tatarės veiklos pėdsakas labai ryškus Zanavykų krašte: vikaru buvo paskirtas į Ilguvos bažnyčią, vėliau perkeltas į Lukšius, kur įsteigė parapinę pradžios mokyklą ir pats mokė vaikus. Įtikino Zyplių dvarininką Joną Bartkauską pastatyti mūrinį mokyklos pastatą, kuriame atsirado vietos ir samdomam mokytojui. Kunigas A. Tatarė ir toliau globojo mokyklą, gabiausių mokinių tėvus skatino vaikus leisti į aukštesnius mokslus, pats kunigas rėmė kai kurių savo mokinių tolesnius mokslus. Taip buvo išugdytas Martynas Sederevičius, kuris nuėjo mokytojo pėdomis, tapo kunigu, buvo vikaras Griškabūdyje, Liudvinave, Šakiuose. Sudarge subūrė ištisą draudžiamų spaudinių platinimo Užnemunėje ir dalyje Žemaitijos cent-rą, pats parengė ir išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių. Toks tad buvo A. Tatarės mokinys, pagarsėjęs drąsa ir atsargumu, nė karto neįkliuvęs pats ir kitų knygnešių neįklampinęs. Dirbo ne turtus krauti, bet kraštą šviesinti. Ar reikia priminti, kad A. Tatarės, M. Sederevičiaus ir kitų krašto šviesuolių pavyzdys jaunystėje užkrečiamai veikė ir J. Jablonskį?

Senojoje Sintautų bažnyčioje įsteigtas kunigo Antano Tatarės muziejus, Lukšiuose jo vardu pavadinta gatvė, o Lukšių seniūnas, skulptorius ir tautodailininkas Vidas Cikana A. Tatarės atminimą įamžino net dviem žymenimis: koplytstulpiu „Rūpintojėlis“ (A. Tatarės 100-osioms mirties metinėms) ir akmens skulptūra Lukšių Atminties parkelyje (190-osioms rašytojo ir kunigo gimimo metinėms). Pastebėsime, kad V. Cikana ne tik sukūrė, bet ir fundavo šiuos darbus. Ir dar. 2005 m. Sintautų mokytoja Marija Puodžiukaitienė išleido knygą „Rašytojas ir švietėjas kunigas Antanas Tatarė: biografijos apybraiža“. Akivaizdu, kad sintautiškiams kas jau kas, o A. Tatarė nėra svetima ar nežinoma asmenybė.
J. Endriukaitis prisiminė Kalbos dieną savo gimtuose Slavikuose (Šakių r.), į kurią iš Vilniaus atvažiavo 20 dalyvių. Bet vietinių atėjo dešimteriopai mažiau – tik seniūnas ir mokytojas. Ką galima pasiekti renginiu, jei atvažiavę vilniečiai ar kauniečiai tarpusavyje pakalbės apie Slavikus ir išvažiuos? O juk spaudos draudimo laikais Slavikai garsėjo kaip vienas žymiausių šio krašto knygnešystės centrų.

Dėmesys kaimelio mokyklos istorijai – mūsų kultūrinės sąžinės testas

Gal žmonės taip pavargę nuo kultūros renginių gausos, kad tapo išrankūs ir eina ne į kiekvieną? Šių eilučių autoriui atrodo, kad labai svarbu žmones paskatinti ateiti į kultūros renginius, pakalbinti vieną ir kitą, sudominti, kitą reikia atplėšti nuo televizoriaus ar sėdėjimo namuose. Tai jau vietos kultūros darbuotojų ir, žinoma, mažuose miesteliuose gyvenančių inteligentų pareiga. Profesoriaus A. Piročkino nuomone, dėl žmonių pasyvumo labiausiai esanti kalta vietinė spauda, kuri reikiamai neinformuoja žmonių, nepaskatina ateiti į svarbius kultūros renginius. Savo nuomonę profesorius patvirtina konkrečiu asmeninės patirties pavyzdžiu.

Vienam Jurbarke leidžiamam laikraščiui A. Piročkinas pasisiūlė parašyti straipsnį apie Pašvenčio kaimelio mokyklas, veikusias įvairiais laikais, jų istoriją nuo XIX a. pradžios. Laikraščio redaktorius pritarė, profesorius po kurio laiko nusiuntė tekstą, paskambino į redakciją ir gavo patvirtinimą, kad straipsnis bus spausdinamas. Po trijų mėnesių buvodamas Jurbarke užėjo į redakciją ir dar kartą gavo patikinimą, kad straipsnis tikrai bus išspausdintas, tačiau ir birželiui įpusėjus reikalai nebuvo pajudėję. Profesoriaus pasiūlymas laikraščiui spausdinti ištisą straipsnių seriją apie krašto mokyklas nebuvo atmestas, bet akivaizdu, kad redakcijos nesudomino, o savojo krašto mokyklų istorija jai neatrodo nei svarbi, nei įdomi.

Ta pačia proga pastebėsime, kad Arnoldas Piročkinas nėra atsitiktinis žmogus Jurbarko kraštui. 1931 m. jis gimė Pašvenčio kaime, Jurbarko valsčiuje. Profesorius niekados nenutraukė ryšių su gimtine, dažnai vieši Jurbarke, dalyvauja Lietuvių kalbos draugijos renginiuose. 1996 m. pasirodė knyga „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, profesorius yra jos sudarytojas ir atsakingasis redaktorius, parengė knygai straipsnius apie žymius Jurbarko krašto žmones, Smalininkų praeitį, Žvyrių evangelikų liuteronų bendruomenę ir kitus. Dar pridursime, jog A. Piročkinas yra Jurbarko rajono Garbės pilietis, taigi visai ne prašalaitis. Atrodytų vietos spaudai laimikis pats į rankas ateina: tik čiupk tokį autorių, pasinaudok jo intelektu ir įdirbiu. Bet regioninės spaudos, matyt, kiti prioritetai. Kas šiandien jai svarbu ir svarbiausia?
Mūsų manymu, kaip tik gilesnės kultūrinės nuovokos, suvokimo, kas turi išliekamąją vertę kartais ir pristinga. Profesorių ne mažiau jaudina moralės dalykai, duoto žodžio nesilaikymas, neretai virstantis vos ne norma. Juk siūlydamas straipsnius apie kaimų ir miestelių mokyklas, A. Piročkinas juose rašo ir apie mokytojų pasiaukojamo darbo svarbą, daugybę sunkumų ir nepriteklių, kuriuos reikėjo tiems kaimo šviesuoliams ištverti. Nejau visa tai nėra svarbu kraštiečiams ir ne tik jiems žinoti? Skaitytojams, bent jau daugumai, tikriausiai atrodo, kad labai svarbu, nes tokie straipsniai ugdo skaitytoją, kelia žmonių sąmoningumą, pratina prie tikrųjų, kartai visai šalia esančių kultūros ir istorijos vertybių.

Tautos dvasia gyva, kol jaučia ir suvokia kito dvasią

Būkim biedni, bet teisingi: už visa, kas vyksta mūsų kultūroje ir gyvenime dalį kaltės turėtų prisiimti ir vadinamoji didžioji spauda. Ko stebėtis, jei nusižiūrėdama į didžiuosius dienraščius, regioninė spauda taip pat ištisus puslapius skiria nusikaltimų, kriminalinių įvykių ir nelaimių aprašymams. Deja, ne priežasčių analizei. Anot prof. A. Piročkino, prieškario Lietuvos spaudiniuose tokie įvykiai patekdavo į „juodąją“ kroniką ir jiems būdavo skiriama trys keturios eilutės. Užtat oficiozas „Lietuvos Aidas“, „Lietuvos žinios“ ar „XX amžius“ ištisus puslapius skirdavo kultūrai. Kaip yra dabar?

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje profesorius A. Piročkinas sakosi aptikęs Lenkijoje išleistą kone 500 puslapių storio knygą, skirtą rašytojo Juzefo Ignaco Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887) istoriniam kraštotyriniam veikalui „Lietuva“ (Litwa, 2 t., 1847–1850). Į šį veikalą rašytojas įtraukė per 400 lietuviškų patarlių, priežodžių, taip pat ir savo studiją apie lietuvių liaudies dainas, iki 1800 m. išleistų lietuviškų knygų sąrašą, knygas „Vytauto Lietuva“ (Litwa za Witolda, 1850) ir „Menas slavų kraštuose, daugiausia Lenkijoje ir ikikrikščioniškoje Lietuvoje“ (Sztuka u słowian: szczególnie w Polsce i Litwie przedchrześcijańskiej, 1860). Kiek tame veikale surinkta medžiagos apie Kraševskio ir lietuvių santykius! Žodžiu, išleista solidi studija apie Kraševskio „Litwa“, kuri svarbi ne tik lituanistikai, bet ir kiekvienam bent kiek besidominčiam lietuviui, tačiau Lietuvos spaudoje nė žodžio nerasime apie vertingą veikalą, nors išėjo 2010 metais. Vadinamoji didžioji spauda ne tik nerašo, bet net neužsimena, kad toks leidinys yra. Veikiausiai nė nepastebi esant, nes gyvena kitų prioritetų pasaulyje.

Daug XIX a. lietuvių poetų yra vertę Kraševskio poetinę trilogiją „Anafielas“ (1840–1845) ar jos atskiras dalis į lietuvių kalbą. Anafielas – lietuvių Anapilio atitikmuo, reiškiantis pomirtinį pasaulį. Tai lietuvių dievų gyvenamas kalnas, kur patenka mirusieji. Kraševskio kūrinyje panaudoti senovės lietuvių padavimai, kuriuose atsispindi dievų ir žmonių tarpusavio santykiai, veikia Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Vytautas. Pagrindinis veikėjas – legendinis Vitolis, deivės Mildos ir žemiško žmogaus Ramojaus sūnus. Poetinę Kraševskio trilogiją galima vertinti kaip mėginimą sukurti lietuvišką mitologinį epą ir už tai turėtume būti dėkingi autoriui. Trilogiją sudaro trys dalys – „Vitolio rauda“ (Witolorauda), „Mindaugas“ (Mindowe) ir „Vytauto kovos“ (Witoldowe boje). Visą poemą į lietuvių kalbą yra vertę Andrius Vištelis-Višteliauskas (1881–1882), Faustas Kirša, Povilas Gaučys, o kiti poetai (Karolina Praniauskaitė, Liudvikas Jucevičius) vertė tik dalį poemos.

Išskirtinį vaidmenį J. I. Kraševskio kūryba atliko lietuvių tautinio pakilimo laikotarpiui. Gyvendamas užsienyje rašytojas palaikė ryšius su lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais, savo pinigais rėmė lietuvių pastangas kurti tautinę literatūrą, ugdyti literatūrinę kalbą. Pritarė minčiai leisti lietuvišką laikraštį (būsimąją „Aušrą“). Pažymėtinas A. Vištelio-Višteliausko pavyzdys, kurį priminė A. Piročkinas. Išvertęs į lietuvių kalbą „Vitolio raudą“ ir neturėdamas lėšų vertimą išleisti, kreipėsi į J. I. Kraševskį. Laiške dėstė savo samprotavimus, kai kuriuos gal ir keistokus. Pavyzdžiui, aiškino laiške Kraševskiui, kad Garibaldžio pavardė lietuviška, kildintina iš lietuviškų žodžių garas ir baldyti, suprask, garo bildėjimas, t. y. garo mašinos keliamas triukšmas… Panašios Vištelio etimologijos Kraševskio neatgrasė, jis davė pinigų, kad jo poema būtų išversta į lietuvių kalbą. Lenkų literatūros didžiūnas padėjo lietuviams! Neturėtų būti užmirštas šis kultūros faktas. Šiemet sukanka 200 metų, kai gimė J. I. Kraševskis, tad turime dėkingą progą išreikšti rašytojui lietuvių tautos pagarbą.

Kraševskio kūryba ne tik XIX a. antrosios pusės lietuvių tautiniam sąjūdžiui buvo labai aktuali, nebuvo užmirštas rašytojas ir XX a. pradžioje. Lenkų literatūrologai išsamiai išnagrinėjo Kraševskio aprašytus santykius su lietuvių tauta ir tai mums turėtų būti nepaprastai svarbu ne tik kalbant apie senus laikus, bet ir nagrinėjant dabarties lietuvių ir lenkų santykius. Kodėl tuos dalykus pamirštame? Juk tarp Lenkijos inteligentų buvo ir yra daugybė lietuviams ir Lietuvai simpatizuojančių žmonių – būtina tai žinoti ir prisiminti. Šiuo atveju A. Piročkinas linkęs priekaištauti pirmiausia specia-liajai spaudai, kuriai tiesiog privalu reaguoti, fiksuoti ir mūsų žmonėms priminti tokius dalykus, bent jau keliolika eilučių paskirti tokio kūrinio, svarbaus lituanistikai, pasirodymui. Dažnai tvyro tyla, kuri nėra gera byla. Pats A. Piročkinas mielai sutiktų parašyti vieną kitą recenziją, įžvalgą apie reikšmingesnius abiem tautoms pasirodančius naujus veikalus ar studijas, tačiau ne visada turi jėgų ir laiko perskaityti kad ir Kraševskio „Lietuvos“ nagrinėjimui skirtą plačios apimties veikalą – tektų į šalį atidėti savo paties užsibrėžtus darbus. Tačiau juk ir be užimto profesoriaus ar nėra, kas galėtų tokį atsiliepimą ar recenziją parašyti? Pagaliau juk tai ir mūsų kultūros prievolė – reaguoti į kaimynų išleistus lituanistikai svarbius veikalus.

Puikus pavyzdys – Jonas Jablonskis. Kad ir kiek būdavo užimtas, apsikrovęs darbais, pagaliau net ir fizinės negalios kamuojamas, visados rasdavo laiko atsiliepti į spaudoje pasirodančių publikacijų kalbą, neretai aptardavo net ir nedidelėse žinutėse parašytus sakinius, atsakydavo į skaitytojų keliamus klausimus dėl vieno ar kito posakio. Vienų autorių straipsnius pagirdavo, kiti susilaukdavo pylos už kalbos darkymą ar kitus prasižengimus taisyklingai rašybai. J. Jablonskis vien kalbos reikalais neapsiribojo, jam rūpėjo visa, kas reikalinga Lietuvai. Įdomus dalykas: tai, kas mūsų bendrinės kalbos patriarchui buvo gyvybiškai svarbu prieš šimtą metų, neprarado vertės ir šiandien. Vadinasi, Jablonskis užčiuopė tą tautos gyvybės šaknį, gyvą ir šiandien. Bent kol kas gyvą.

J. Endriukaičiui, nuo kurio asmeninių įspūdžių ir pradėjome šias pastabas, ne vienus metus yra tekę dirbti buvusio Vilniaus apskrities viršininko Aliaus Vidūno vadovaujamoje administracijoje, rūpintis Pietryčių Lietuvos švietimo reikalais, o ir dabar per Čingų labdaros fondą jis randa veiksmingų būdų paremti Vilnijos mokyklas, bibliotekas, švietimo ir kultūros projektus. Išsakytoms A. Piročkino mintims J. Endriukaitis pritaria visa širdimi: daugiau būtų tarpusavio supratimo ir šilumos tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų ir lietuvių, jeigu vieni kitiems būtume atidesni, palankūs, pastebėtume gražaus sugyvenimo ir bendradarbiavimo pavyzdžius, kurių yra daug, tik reikia juos prisiminti ir iškelti į viešumą.

Kalba yra pačios pasistatytasis paminklas

Rygiškiuose Jablonskių sodyboje 40-oji Kalbos diena pradėta literatūrine muzikine kompozicija, atlikta Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos mokinių (vadovė Vilija Meškaitienė). Šakių rajono savivaldybės vicemerė Rima Rauktienė pasveikino visus šventės dalyvius, savo prakalbą užbaigdama J. Jablonskio žodžiais: Kalba yra visų didysis, jos pačios pasistatytasis paminklas. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, beje, Kaune baigęs Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, įteikė Kultūros ministerijos padėkas: Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokytojai Danutei Aniulienei – už plačią ir aktyvią lituanistinę veiklą, pareigą ir didelę atsakomybę puoselėjant meilę gimtajai kalbai, Kredito unijos Zanavykų bankelio valdybos pirmininkei Aušrelei Pukinskienei – už nuolatinį rūpinimąsi zanavykų kultūrinėmis iniciatyvomis, bendruomenių kultūros reiškinių palaikymą, žurnalistui Antanui Andrijonui – už aktyvią paramą rengiant Zanavykų kalbos dienas, rūpinimąsi leidybiniais darbais ir Gelgaudiškio kultūros centro direktoriui Edgarui Pilipaičiui – už plačiai suvokiamą ir vykdomą regionų kultūros misiją, Gelgaudiškio bendruomenės sutelkimą kultūrinei veiklai, įvairiapusiškumą ir gilumą bei puikius kultūrinio darbo rezultatus.

Renginio vedėja aktorė ir skaitovė Irena Plaušinaitytė pakvietė žodį tarti Šakių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėją Aureliją Kasparevičienę, prašydama atsakyti, kas jai yra daug metų organizuojamos Kalbos dienos. A. Kasparevičienė prisipažino, kad ir pati sau dažnai užduodanti šį klausimą. Jau 40 metų tos kalbos dienos rengiamos, bet ar geriau kalbame, ar didesnę atsakomybę už gimtosios kalbos likimą jaučiame? Kuo rimčiau žiūri į savo darbą, tuo sunkiau būna atsakyti į, regis, paprastus klausimus. Poniai Aurelijai Kalbos diena visų pirma yra prasmingas kultūros sambūris, bendraminčių zanavykų ir jų talkininkų susiėjimo šventė. Buvo metas, kai apie savo kultūros ištakas, istorinę atmintį tiesiogiai kalbėti buvo tiesiog neįmanoma, bet ir tada bendraminčius suprasdavome, mokėjome norimas mintis reikšti „tarp eilučių“, ezopo kalba. Ko gero, šis savotiškas menas jau prarastas, nes mūsų sąlygomis lyg ir neaktualus, nereikalingas.

A. Kasparevičienė dėkojo zanavykų bendrijai Vilniuje – kalbininkams, mokslo ir kultūros žmonėms, kurie nenutraukia ryšio su savuoju kraštu, jaučia atsakomybę už visa, kas jame vyksta. Pirmasis tokios veiklos ir bendravimo su gimtuoju kraštu pavyzdį parodė kalbininkas, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas Juozas Pikčilingis (1926–1991), kuris pradėjo gimtosios kalbos puoselėjimo sąjūdį Zanavykų krašte, pasitelkęs mokytoją ir muziejininkę Nataliją Manikienę (1922 12 31–2008 05 11), mokytoją ir kraštotyrininkę, Prano Vaičaičio muziejaus Sintautuose kūrėją Mariją Puodžiukaitienę (1933–2012 04 04), iškilų gimtosios kalbos puoselėtoją, J. Pikčilingio mokytoją Joną Augustaitį (1919–2010) bei kitus. Šia prasme kasmet pradėtos rengti kalbos dienos sujudino žmones, savo paskirtį atliko. Ar tai, kad turėjo ir tebeturi Jablonskį, kad zanavykų šnekta tapo lietuvių bendrinės kalbos pagrindu, patys zanavykai tapo truputį kitokiais lietuviais? A. Kasparevičienės lūpose šis klausimas neatrodė retorinis. Bus geriausia, jei patys zanavykai ir pamėgintų rasti atsakymą. Bet faktas, kad iš šio krašto kilo daug kalbininkų, kurie ir šiandien toliau stato pirmtakų pradėtuosius kalbos mokslo pagrindus Lietuvos universitetuose ir mokslo institutuose. Per kalbos dienas jie stengiasi atvažiuoti į savo kraštą. Gerus pagrindus, meilę gimtajai kalbai jie perėmė pirmiausia iš savo mokytojų, o patikimą statinį galima statyti tik turint tvirtus pamatus.

Svarbiausiu darbu A. Kasparevičienė laiko „Zanavykų šnektos žodyno“ tritomį, išleistą 2003–2006 metais. Žodynas rengtas pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programą, nors duomenis pradėta rinkti dar 1987 m. tuometinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Respublikinės kalbos komisijos pastangomis, kai Barzdų, Būblelių ir Griškabūdžio apylinkėse buvo surengta pirmoji ekspedicija. Iš viso būta 10 tokių ekspedicijų. Žodyne suguldyta vakarų aukštaičių kauniškių tarmės zanavykų šnektos leksika, taigi šio krašto žodžių praeitis, nes daugelis į žodyną patekusių žodžių gyvenime jau nebevartojami. Žodynas labai naudingas bendrinės kalbos kilmės aiškintojams, tarmių ir bendrinės kalbos santykių, vakarų aukštaičių dvasinio paveldo tyrėjams. Kalbos dienos šventėje buvo dalis to žodyno rengėjų ir redaktorių – Giedrė Čepaitienė, Vilija Sakalauskienė, Aldonas Pupkis, Arvydas Vidžiūnas, galimas dalykas ir dar vienas kitas.

Ne paskutinė vieta pagal nuveiktų darbų svarbą tenka J. Jablonskio premijai, kurią nuo 1990 m. Šakių rajono savivaldybė kas penkerius metus skiria gimtosios kalbos labui nusipelniusiam žmogui. Priminsime, kad premiją įsteigė Griškabūdžio kolūkis, o jam žlugus premijos steigėjo teises perėmė rajono savivaldybė. Ligi šiol premijos laureatais yra tapę kalbininkai Juozas Pikčilingis, Aldonas Pupkis, Jonas Augustaitis, o 2010 m. minint J. Jablonskio 150-ąsias gimimo šia premija apdovanota kalbininko kraštietė, Šiaulių universiteto profesorė Giedrė Čepaitienė.
Pagaliau ir zanavykų išsvajotasis J. Jablonskio paminklas Griškabūdyje – ar ne tų pačių kalbos dienų subrandintos idėjos tąsa? Mums atrodo, kad tikrai taip yra, ne kitaip mano ir A. Kasparevičienė, nes jei nebūtų kalbos dienų veikiausiai kai kurių properšų būtų atsiradę padarytų darbų suvestinėje.

Tai tik maža dalelė įspūdžių iš jubiliejinės 40-osios Kalbos dienos Zanavykų krašte. Visko ir į jaučio odą nesuguldysi. Bet yra dalykų, kurių negalima apeiti. Tylos minute buvo pagerbtas šio krašto lietuviško žodžio puoselėtojų, kalbos dienų iniciatorių ir rengėjų atminimas – kalbininko profesoriaus Juozo Pikčilingio, mokytojų Natalijos Manikienės, Marijos Puodžiukaitienės, Jono Augustaičio, Vytauto Armanavičiaus ir kitų šviesuolių. Labai svarbu, kad jų vardai, nepriklausomai nuo laipsnių ir titulų, nebūtų pamiršti ne tik Zanavykų krašte, bet ir visoje Lietuvoje.

Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos