Prof. Dobilas KIRVELIS
Pabaiga, pradžia Nr. 17.
Transhumanizmas – posthumanizmas kaip naujų technologijų iššūkiai
Šiandien akivaizdu, kad gyvybės – gyvosios gamtos pažinimo mokslai, biologija ir su ja susietos mokslo ir kasdienio gyvenimo sritys tampa svarbesnės nei negyvosios gamtos – fizikos ir chemijos. Tampa vis akivaizdžiau, kad gyvybė yra funkciškai tikslingai organizuotų biotechnologijų sistema, kurią valdo specialios bioinformacinės technologijos, ir joms pažinti būtina taikyti sisteminius metodus. Juk komponentinio-analitinio gyvosios gamtos pažinimo mokslo, pagrįsto biocheminiais eksperimentais, kryptis metodiškai jau yra senstelėjusi. Biocheminiai gyvybės tyrimo metodai – tai XX a. negyvosios gamtos pažinimo analitiniai fizikiniai-cheminiai (indukciniai) metodai, sistemas skaidantys į komponentes metodikas. XXI a. ateina sintetinė sistemų biologija, konverguojančios nanotechnologijos, biotechnologijos, informacinės, kognityvinės ir ekologinės technologijos (NBICE). Ir tai reikalauja daugybės geometrine progresija augančių molekulinių ląstelės biologijos eksperimentinių duomenų, tampančių net informaciniu triukšmu, sisteminimo apibendrinimo – mokslinio analizės per sintezę (dedukcinių) tyrimo metodikų. Auga išbarstytų eksperimentinių duomenų suvedimo į kompaktiškesnę loginę sistemą poreikis. Šioms mokslo problemoms spręsti ir yra būtina sistemų biofizika (B130), biokibernetika (B115), bioinformatika (B110). Visa tai žmonijos raidą veda transhumanizmo – posthumanizmo kryptimi (1 pav.).
Transhumanizmas – tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, besivadovaujantis paradigma (nuostata), kad žmogaus ir žmonijos gyvenimo esmė – mokslo ir technologinė kūryba. Transhumanistai tiki, kad nauji mokslo atradimai, jų pagrindu sukurtos ir įgyvendintos technologijos lemia visuomenės gerovę ir ateitį, kad technologijos gali ir turi gerinti žmogaus ne tik fizines, fiziologines, bet ir protines, doros, išminties savybes. Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau gebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas ir nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami, išvengiami. Transhumanizmo simboliai – h+ arba H+.
Pasaulio ir Žmonijos technologinio singuliarumo koncepcijos autorius, futurologas Rėjus Kurzveilas (Ray Kurzweil) pateikia šešis žmogaus mokslo ir technologijų kūrybos ir įgyvendinimo žingsnius. Pradedant paskutiniaisiais dviem mūsų epochos šimtmečiais, negyvosios gamtos fizikinis-cheminis medžiagos ir atomo pažinimas sąlygojo pirmąjį technologinio gyvenimo žingsnį link gyvybės esmės – genetinės DNR (dezoksiribonukleino rūgšties) sampratos. Mokslinis DNR pažinimas atveda į gilesnį gyvosios gamtos biologinio pažinimo lygį. Tai sukėlė antrosios epochos raidą – biologinę evoliuciją. DNR pažinimo reikšmė mūsų socialiniam gyvenimui vaizdžiai parodyta Chuano Enrikeso (Juan Enriquez) knygoje „Kai ateitis užvaldo mus“, išleistoje JAV 2000 m., o į lietuvių kalbą išversta tik po septynerių metų.
Antrosios epochos žingsnis – šiandien jau prasidėjusi primityviosios biotechnologijos kūryba ir įgyvendinimas, paremtas bioinformacinėmis DNR ir fermentų technologijomis. Tiesa, pačiomis pirmiausiomis žmogaus biotechnologijomis, kurios mums reikšmingos ir nepakeičiamos dar ir šiandien, reikėtų laikyti prieš dešimtis tūkstančių metų gyvulių ir augalų „prijaukinimą“.
Trečiuoju mokslo ir technologijų progreso žingsniu laikytinas nervų posistemio ir smegenų pažinimas. Tai gyvūnų ir žmogaus, kaip tam tikrų biomašinų funkcinės organizacijos pažinimas ir elgsenos supratimas. Jis sąlygoja žmogaus-konstruktoriaus fantaziją, tikėjimą, ryžtą sukurti mašinas, gebančias veikti taip, kaip ir gyvieji organizmai. Ypatingą reikšmę turi smegenų atsiradimas – tokios neuroinformacinės technologijos atsiradimas, kuri suteikė psichikos – psichotechnologinę mąstymo savybę. Mąstymas suprantamas kaip informacijos gamybos procesas – gyvūnui ar žmogui egzistuojančių ir besikeičiančių problemų nuolatinė sprendimo projektų kūryba ir atranka veikti.
Neurostruktūrų mokslinis pažinimas jau atvedė į ketvirtąją epochą – kompiuterių ir kitų įvairiausių informacinių technologijų kūrybą, išryškinusių materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų neatskiriamą egzistavimą gyvajame pasaulyje. Tapo aiškiau, kas yra psichika, siela, dvasia, Vis Vitalis, kad tai ne mistiniai, o realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą. O tai nurodo galimybę pereiti į penktosios epochos – dirbtinio intelekto ir žmogaus integruotas technologijas. Jose numatoma galimybė suprasti, kaip spręsti net žmogaus, individo nemirtingumo problemą. Žmogus, individas suprantamas ne kaip kūnas, bet kaip unikali neuroinformacinė mašina, gebanti savaip, specifiškai spręsti tam tikras problemas. Biofizika, besiremianti antruoju termodinamikos dėsniu, teigia, kad kūnas, kaip ir kiekviena materiali mašina, visada susidėvi ir žūsta. Jį galima remontuoti, pakeisti organus. Bet žmogaus asmenybės esmė ne kūne, bet mintyse, problemų sprendimų paieškos – mąstymo unikalume. O mintis jau galima kilnoti į kitas technologines priemones, pavyzdžiui, dirbtines.
Ir visa tai atveda į šeštąją kūrybinės visuomenės epochą, kurios pagrinde slypi konverguojančios nanotechnologijos, biotechnologijos, informacinės, kognityvinės ir ekologinės technologijos (NBICE). Žiūrint platesniu mokslo raidos požiūriu XXI a. jau ryškėja naujos biologinių, psichologinių, socialinių-ekonominių sistemų kompleksiniai-ekologiniai technologinės raidos simptomai – iškyla apibendrintos technologinės teorijos (paradigmos) poreikis, matomos NBICE technologijų apraiškos.
Kaip minėta, NBICE technologinė nuostata iškilo analizuojant ir mėgdžiojant gyvosios gamtos technologijas, atsirandant sintetinei biologijai. Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai, dėl kurių išsivysto nanobiologinių technologijų sintezė, molekulinių bioinformacinių ląstelės technologijų įvaldymas, biosensorinių molekulinių ir neuroląstelinių kognityvinių struktūrų tyrimai bei atitinkamų technologinių priemonių kūryba ir diegimas. Akivaizdu, kad transhumanizmas kaip žmogaus individo galių tobulinimas biofizikinių mokslo technologijų pagalba. Bet jau samprotaujama ir apie transhumanistines socialines pasekmes žmogaus biorūšiai, apie naują žmonių visuomenę – singuliariąją visuomenę – posthumanizmą.
Singuliarioji – ypatingoji posthumanistinė visuomenė
Praėjusių metų pabaigoje mėnesinis žurnalas „Time“ pasirodė neįprastu viršeliu – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Taip pat papildoma orientacija – „Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę“.
Singuliarioji visuomenė – terminas, naudojamas anglakalbių mokslininkų, lietuvių kalboje atitikmens dar neturime. Kibernetikoje ir signalų teorijoje terminas singuliarus kai kur verčiamas kaip „ypatingas“ (pvz., singuliarūs signalai).
Singuliari visuomenė suprantama kaip ypatinga, t. y. nemirtinga visuomenė. Žmogaus nemirtingumo idėja paprasta, bet tuo pačiu unikali – tai radikali transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks. Singuliarioji visuomenė – tai mąstančių ir jaučiančių robotų visuomenė. Tokios visuomenės atsiradimo evoliuciją ir prognostinę schemą vaizdžiai pateikia R. Kurzveilas (2 pav.). Pateiktoje schemoje apskritimai rodo esamų, žmogaus-konstruktoriaus jau įgyvendintų informacinių technologijų galias, lyginant su gyvaisiais organizmais. Ir regresine hiperbole prognozuojama tolimesnė informacinių technologijų raida pirmajame XXI a. šimtmetyje.
Apie žmonių visuomenės raidos pasekmes, tašką omega (Ω) besivystančiame pasaulyje, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą samprotavo antropologas, jėzuitas vienuolis Pjeras Teilhardas de Šarlenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881–1955) veikale „Žmogaus fenomenas“. Tiesa, šis veikalas Prancūzijoje plačiajai visuomenei buvo išspausdintas tik 1955 m., autoriui mirus. Vatikanas jį publikuoti buvo uždraudęs, o autorius buvo „iškomandiruotas“ į Kiniją, kur kartu su kitais atrado Sinantropo – pirmykščio Kinijos žmogaus palaikus.
Veikalas „Žmogaus fenomenas“ išvydo pasaulį dėl aktyvios prancūzų idėjinio komunisto Rožė Garodi (Roger Garaudy) iniciatyvos. Bet šio veikalo skelbiamos idėjos neįtiko ir Kremliaus bolševizmo ideologams – po kelių metų išverstas į rusų kalbą buvo skirtas tik mokslinėms bibliotekoms. Šiame veikale P. Teilhardas de Šarlenas, įvedęs Noosferos – biosferos, protaujančios dalies žmonijos terminą, aptardamas jos raidą teigia, kad ateis toks laikas, kai kiekvienas žmogus žemėje dirbs tik mintimis. Ir mintimis jis galės susirišti su bet kuriuo žmogumi Žemėje. Ir kai kiekvienas žmogus mintimis susiriš su kiekvienu žmogumi, bus pasiektas aukščiausias Noosferos išsivystymo lygis – taškas omega Ω, ir tada arba Žmonija turės žūti, arba sukurti Naują Žmogų – turės atsirasti nauja žmonių biorūšis.
Apie naujos rūšies žmonijos atsiradimo galimybę dar šiame šimtmetyje prieš keliolika metų samprotavo matematikos profesorius Vernonas Vindžas (Vernon Vinge), įvedęs technologinio singuliarumo raidos sampratą, kurią labiau mokslu pagrįsdamas išvystė R. Kurzveilas. Ar žmonija save pasitobulins ir išliks, ar taps atsilikusiu antrarūšiu porūšiu, kaip kad Europoje jau yra buvę, kai pirmykščius neandertaliečius nukonkuravo ir išstūmė atėję vėliau, fiziškai silpnesni, bet technologiškai labiau išsivystę kromanjoniečiai, gal pamatysime jau šiame šimtmetyje. O dabar transhumanizmas ir posthumanizmas samprotauja apie humanišką savęs tobulinimą per NBICE technologijas.
Akivaizdu, kaip teigia tranhumanistų deklaracija, teks keisti ir visuomenės valdymo principus. „Transhumanizmas taps vyraujančia XXI a. ideologija“, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambančią naujovę, Rėjus Kuzveilas. Turės keistis ir Pasaulio bei valstybių valdymo struktūros pagal socialinių posthumanistinių technologijų principus, visuomenė kaip gyvas organizmas principus, kurie gal vadinsis socialmeritokratiniais.
Visa tai išplaukia iš gyvojo pasaulio, kaip organizuotos sistemos – kaip sistemų biofizikos supratimo. Ir todėl biofizikos vieta naujojoje Lietuvos mokslo klasifikacijoje yra nedovanotinai sumenkinta, nematant jau ateinančių mokslo ir technologinių iššūkių, sistemų sintetinės biologijos, inžinerinės biologijos, atsirandančių biofizikinių kibernetiškai valdomų biotechnologinių sistemų.
hiperboline regresija