Prof. Dobilas KIRVELIS
Šiais, 2012 m., Kaune ir Vilniuje žymimas Lietuvos biofizikos mokslo 50-metis. O 2011 m. pradžioje Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino naują redaguotą Lietuvos mokslo klasifikaciją, kurioje biofizikos mokslo kryptį – 02B BIOFIZIKA – sumažino tris kartus, paliko tik penkias mokslo šakas iš buvusiųjų 15 BIOMEDICINOS mokslų krypties 1989 m. priimtos klasifikacijos. Tiesa, tenka pripažinti, kad paliko svarbiausią (žiūrint mokslo raidos požiūriu) – Sistemų (fiziologinę) biofiziką (B130) ir papildomai pridėjo specifinės svarbos Biomechaniką ir kibernetiką (B115).
Kyla daug klausimų: ką tai reiškia žiūrint biomedicinos mokslų ateities požiūriu? Ar biochemija, genetika ir molekulinė biologija taip jau visuotinai ir visiškai aprėps gyvosios gamtos mokslus, kad biofizika paliekama tik šių mokslų nedidelis prielipas? O gal priešingai, biofizika jau tampa sisteminio – šiandien labiausiai pasigendamo, silpnai išvystyto gyvosios gamtos pažinimo metodo pamatu? Ir kaip tik 1998 m. priimta mokslo klasifikacija buvo progresyvesnė. Nes ji visas biologinių – gyvybės mokslinių tyrimų šakas, pagrįstas tiksliųjų mokslų metodais, apjungė kryptimi – BIOFIZIKA 002. Tiesa, ten buvo gausu neapibrėžtumų – neaišku, kur padėti Biochemiją ir Informatiką, ypač Bioinformatiką ir Kibernetiką.
Mokslų klasifikacija, jos poreikis Lietuvoje suprantamas gana siaurai, pragmatiškai. Ji reikalinga bibliotekininkams ir valstybės biurokratijai. Bibliotekininkams, kad įvairiuose informacijos nešikliuose paskelbta mokslinė informacija būtų sudėliota į tam tikrus „stalčiukus“, pagal kuriuos ieškantieji galėtų lengvai rasti tai, kas jau yra paskelbta. Biurokratiniam aparatui – sudėlioti į atitinkamus „stalčiukus“ mokslo darbuotojus, mokslininkus. Abiem šiais atvejais mokslų klasifikacija fiksuoja tik esamą padėtį, be nuorodų į mokslo raidą, perspektyvą. Labai panašiai, kaip kad ir biologinė – gyvojo pasaulio klasifikacija.
Tačiau mokslų klasifikacijos sistema turi ne tik atspindėti esamą mokslo padėtį, bet ir teikti nuostatą tolesnės mokslų raidos krypčiai. Tai atsispindėjo klasikinėse K. S. Peirso (Charles Sanders Peirce) ir Herberto Spenserio (Herbert Spencer) praėjusio šimtmečio pradžios klasifikacijose. O biofizikos perspektyvos buvo pabrėžtos dar ankstesnėse, XIX a. pabaigoje kuriamose Frencio Galtono (Sir Francis Galton) ir ypač jo mokinio Karlo Pirsono (Karl Pearson) mokslo klasifikacijoje, pastarojo moksliniame veikale „Mokslo gramatika“ (The Grammar of Science, 1892).
Šiuo požiūriu kur kas įdomesnė ir perspektyvesnė yra XIX a. pirmoje pusėje žymaus prancūzų fiziko A. M. Ampero (André-Marie Ampère) veikale „Mokslo filosofijos esė“ (Essai sur la philosophie des sciences, 1834–1843) pateikta mokslo klasifikacija. Nors Amperas buvo fizikas, tyrinėjo elektromagnetizmą. Šiame veikale jis jau numatė naują, ateinantį ir būtiną pamatinį mokslą – KIBERNETIKĄ, jo reikšmę visuomenės ir valstybių valdymui. Net ir kibernetikos pavadinimą šiam mokslui Amperas parinko šimtmečiu anksčiau nei Norbertas Vyneris (Norbert Wiener), kibernetiką paskelbęs 1949 metais. Ampero mokslo klasifikacijos sistema, šiandien užmiršta, bet, kaip mokslo inovatyvumą skatinanti, lieka aktuali ir šiandien. 2011 m. modernizuotoji Lietuvos mokslo klasifikacija yra trumpalaikė. Labai realu, kad ši mokslo klasifikacija bus ir vėl modernizuojama dar šiame dešimtmetyje. Todėl verta trumpai susipažinti su Ampero pateikta klasifikacija ir ją aptarti mokslų, ypač gyvybės mokslų, raidos požiūriu.
Mokslo klasifikacija pagal A. M. Amperą
Amperas, kaip tiksliųjų mokslų atstovas, mąstantis matematiškai, pasirinko binarinį klasifikacijos principą. Pirmiausia, kaip ir Aristotelis, viso Pasaulio pažinimą padalino į dvi dalis – kosmologinius ir noologinius mokslus. O toliau kiekvieną smulkesnę dalį skaidė į teorinius ir taikomuosius.
Kosmologiniams mokslams Amperas priskyrė visus tuos mokslus, kurie aiškina materialųjį Pasaulį. Šį Pasaulį, dabar mūsų vadinamą Gamtą, kaip ir Aristotelis, jis dalino į negyvąją Gamtą (kosmologijos esmės) ir gyvąją Gamtą (fiziologijos) dalis. Dar toliau detalizuodamas negyvosios gamtos mokslus dalino į Matematiką ir Fiziką.
Noologiniams mokslams Amperas priskyrė tuos mokslus, kurie susieti su Žmogaus mintimis. Kaip ir Dekartas, jis noologijos sąvoką naudojo plačios sampratos, ne tik kaip sąvokų supratimą, bet noologijai priskyrė ir jausmus, aistras, valią ir t. t. Noologiją pirmuoju žingsniu dalino į noologijos teoriją (noologijos esmę) ir visuomenės mokslus (noologijos praktiką). Tolesniame diferenciacijos žingsnyje Amperas mato filosofiją ir nootechniką, visuomenės mokslus dalino į etnologiją ir politiką. Šioje mokslų dalyje ypatingą dėmesį jis skyrė visuomenės mokslams, laikydamas juos aukščiausios svarbos, ir dalino į etnologiją ir politiką.
A. M. Ampero Visuomenės mokslų smulkesnė klasifikacija (1843)
Kaip ir D. Mendelejevas kurdamas chemijos atominių elementų klasifikacinę sistemą pagal tam tikras jo – kūrėjo hipotetines nuostatas paliko neužpildytus langelius, nusakydamas būsimus
atominius elementus ir jų savybes, taip ir Amperas numatė ateinančius naujus mokslus. Tolesniame politikos mokslo skaidymo pamate jis numatė būsimą svarbų mokslą – KIBERNETIKĄ, kaip visuomenės valdymo bendrąją teoriją, o konkretizuotą valstybės valdymo praktikos mokslą pavadino VALDYMO TEORIJA.
Panašios mokslų raidos išvados po šimto metų atsirado ir N. Vynerio kibernetikos bei valdymo teorijos sampratoje. Tik Vyneris pirmiausia kibernetiką, kaip valdymo teoriją ir informacinius vyksmus įžvelgė ne visuomenėje, bet gyvuosiuose organizmuose, gyvosiose sistemose, ir tik vėliau pamatė visuomenėje. Be to, Vyneris identifikavo specifinę naują mokslo vertybę – informaciją, kaip valdymo ir organizuotumo faktorių, kurio nematyti Ampero mokslų sistemoje.
Ieškant tobulesnės mokslų klasifikacijos sistemos, tokios, kuri numatytų mokslo raidos tendencijas, tikslinga pagal A. M. Ampero principą pabandyti sudaryti galimą gamtos mokslų klasifikaciją sistemų teorijos požiūriu.
Gamtos mokslų klasifikacija pagal A. M. Amperą šiandienos sisteminiu požiūriu
Vystant Ampero kosmologijos mokslų binarinio skaidymo trečiąjį žingsnį šiandienos požiūriu, išskirtini matematikos (pažinimo metodikos), fiziniai (negyvosios gamtos), biologiniai (gyvosios gamtos) ir medicinos (taikomosios biologijos) mokslai.
Remiantis šiuo požiūriu preliminariai sudarytoje gamtos mokslų klasifikacinėje lentelėje jau galima matyti fizikos ir biofizikos, chemijos ir biochemijos, medicinos mokslų vietas ir ryšius. Čia ypatinga vieta mokslų raidoje turėtų tekti biofizikai, kaip gyvųjų ir organizuotų sistemų teorijai. Gyvųjų sistemų teorinis mokslas, pastatytas ant kiekybinio-matematinio informatikos-kibernetikos pamato, XXI a. kaip tik ir turėtų lemti žmonių kasdienį gyvenimą, gyvenimo kultūrą. Gal kaip savo laiku fizika buvo industrinės visuomenės pamatiniu teoriniu mokslu, o chemija praktiniu-technologiniu, taip modernizuota sistemų biofizika turėtų tapti ateinančios biotechnologinės visuomenės teoriniu pagrindu.
Į gyvųjų sistemų teorijos pažinimo sferą patenka Žmogus ir žmonių visuomenė su savomis specifinėmis savybėmis. Todėl biofizika, kaip pamatinė gyvųjų ir organizuotų sistemų teorija, tolesnėje biofizikos diferenciacijoje savo binarinėje klasifikacijos struktūroje turėtų sieti visus noologijos mokslus. Nes Ampero noologija yra tai, ką mes šiandien vadiname humanitariniais ir socialiniais mokslais. Visi šie noologijos mokslai atsirado dėl gyvojo pasaulio raidos, atsiradus žmogui su smegenimis, kaip šio organo veiklos padariniui. O tai yra kibernetikos, tiksliau neurokibernetikos mokslo sfera, į kurią įeina visi ne tik neuro-, bet ir bio- , psicho-, info- mokslai.
Iškyla tam tikra problema dėl technologijos mokslų ir jų mokslinės reikšmės ir vietos klasifikacijoje.
Technologijos suprantamos kaip praktiniai, taikomieji vyksmai siaurąja ir platesne prasme. Siauroji, primityvioji samprata, suformuota pramoninės (industrinės) visuomenės epochos, aprėpia tik materialiąsias technologijas, kurias, atsiradus kompiuteriams, šiandien vadiname „hard‘u“. O nematerialiosios – bendresniu pavadinimu virtualiosios, dvasinės technologijos – informaciją, „soft‘u“ (algoritmais, programomis ar pan.). Paprasčiausias gyvasis organizmas, žmogus, visuomenė (organizuota sistema), kaip ir kompiuteris, turi ir „hard‘ą“ ir „soft‘ą“. Tai būtini neatskiriami sudėtingos organizuotos sistemos komponentai – tam tikrų technologijų tikslingai organizuotos struktūros. Biologinė evoliucija yra tokių biotechnologijų natūrali raida. Kiekviena gyvybės biorūšis – speciali technologinė sistema išgyventi ir plėstis tam tikroje aplinkoje – ekologinėje sistemoje. Žmogaus civilizacijų technoraidos procesas yra smegenų organo neuroinformacinio – informacijos gamybos – kūrybos organo veiklos pasekmė. Tokiu būdu į technologiją mokslo požiūriu galima žiūrėti kaip į biofizikos metodologiją ir praktiką.
sisteminiu požiūriu
Ir gal jau matomi tokios biofizikos požiūrio iššūkiai?
Bus daugiau