Pradžia Nr. 14
Lietuvių kilmės antropologė profesorė Birutė GALDIKAS, mokslo pasaulyje pagarsėjusi žymiausia Borneo salos Indonezijoje orangutanų tyrinėtoja, toliau pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje pakako ir romantiškų nuotykių, ir rūsčių išbandymų. Viena be kito jos gyvenime sunku įsivaizduoti. Mūsų pašnekesyje sustojome ties ta gyvenimo vieta, kai tik ką Los Andželo universitetą Kalifornijoje baigusi mūsų tautietė atsidūrė savotiškoje nežinomybėje: pakerėta mokslo pasaulyje pagarsėjusio Kenijos archeologo ir antropologo, brito pagal kilmę ir kikujo pagal pasaulėžiūrą Luiso Likio (Louis Seymour Bazett Leakey, 1903–1972) paskaitos, spontaniško impulso pagauta apsisprendė tyrinėti orangutanus. Šiam paskutinio kurso studentės ryžtui po tam tikrų dvejonių, o gal ir tam tikro deramo „gero tono išlaikymo“ galop pritarė ir australopitekų bei kitų hominidų griaučių atradėjas ir tyrinėtojas Luisas Likis.
Beliko lyg ir mažmožis: užsitikrinti finansavimą tyrinėjimams ir gauti leidimą valstybės, kuri įsileistų į savo džiungles ar rezervatą tuos orangutanus tyrinėti. Žinoma, tai turėjo būti Indonezija arba Malaizija nes tik šių šalių atogrąžų miškuose natūraliomis sąlygomis orangutanus buvo galima sutikti. Tolesni įvykiai patvirtino, kad dažnai būtent tariami mažmožiai ir gali nulemti tyrinėjimų sėkmę ar nesėkmę, o neretai ir pasirinktąjį mokslininko gyvenimo kelią.
Šimpanzės orangutanų neatstos
ML. Taigi atsidūrėte nežinomybėje: finansavimo orangutanų tyrinėjimams niekas Jums neskuba skirti, tuo labiau, kad tuo metu dar nieko nebuvote nuveikusi tuos primatus tyrinėdama. Su orangutanais pasilabindavote tik Los Andželo zoologijos sode, kur ateidavote išlieti savo sielvarto dėl nepradedamos įgyvendinti svajonės. Bet Jūsų ryšiai su Luisu Likiu nenutrūko, galėjote į šį nenumaldomą mokslo entuziastą atsiremti?
B. Galdikas. Jis reguliariai lankydavosi Los Andžele, mes nuolat susitikinėjome, bet kartais man atrodydavo, kad ir Likio palaikomas orangutanų projektas niekada neprasidės. Sklido gandai, kad Malaizijos vyriausybė išvaikė užsienio mokslininkus iš Sabaho miškų. Rašiau laiškus Indonezijos vyriausybei su prašymu leisti tyrinėti orangutanus šiai šaliai priklausančios Sumatros salos dalyje. Net ir visada entuziastingas Likis kartą man pasakė, kad lieka vienintelė išeitis – tyrinėti mažąsias šimpanzes. Man atrodė, kad iškeisti Borneo ar Sumatrą į Zairą būtų tikras pralaimėjimas.
Šią mano nuostatą suprato ir Likis, todėl šimpanzių stengėsi daugiau nebeminėti. Pagaliau iš Indonezijos vyriausybės atėjo ilgai lauktas leidimas tyrinėti tos šalies orangutanus. Mano džiaugsmą buvo sunku nusakyti, bet strigo reikalai dėl materialinės paramos Tiesa, Likis buvo neįveikiamas optimistas užkrėtęs tuo ir mane. Jam net pavyko sudominti turtingą Holivudo filmų kūrėją: šis sutiko finansiškai remti orangutanų tyrinėjimus, bet už tai norėjo gauti teises kurti filmą. Likiui atrodė, kad mūsų projekto reikalai pajudėjo: užtekdavo prisiminti Hugo van Lawicko filmus apie Gombės šimpanzes – kodėl ko nors panašaus nesukūrus apie orangutanus? Man kildavo abejonių, nes šimpanzių ir orangutanų prigimtis, jų gyvenimo būdas labai jau skyrėsi.
Toliau vėl prasidėjo ištisas nesėk-mių ruožas. Holivudo filmų kūrėjas savo ankstesnį pasiūlymą atsiėmė, aš vėl jaučiausi sėdinti prie suskilusios geldos. Prabėgo pustrečių metų, kai buvo sumanytas mūsų projektas, bet prie išsvajotų orangutanų nepriartėjome.
Pagaliau gavome dalį tyrinėjimams reikalingų lėšų iš Brolių Wilkie fondo. Leghtonas ir Robertas Wilkie prieš tai buvo parėmę britės Džeinės Gudal (Jane Goodall) ir amerikietės Dajanos Fosi (Dian Fossey) tyrinėjimus, taip pat Pietų Afrikos australopiteko atradėją Raymondą Dartą. Dar vieną dotaciją pavyko gauti iš Jane ir Justino Dartų fondo. Visa tai pavyko tik Luiso Likio nepaprasto užsispyrimo ir mokėjimo kitus žmones užkrėsti mūsų mokslinėmis idėjomis dėka. Pagaliau finansinę paramą mums skyrė Nacionalinės geografijos draugija. 1971 m. rugsėjo 1 dieną galėjome su Rodu krautis lagaminus savo ilgai kelionei į Pietryčių Azijos atogrąžų miškus. Nuo pirmosios pažinties su Luisu Likiu buvo prabėgę lygiai 30 mėnesių.
Silpstančiame kūne pergalę vis dar šventė stipri dvasia
ML. Koks buvo judviejų su savo pirmuoju vyru fotografu Rodu Brindamouru kelionės į Pietryčių Aziją maršrutas? Kiek žinau, rinkotės ne patį tiesiausią kelią.
B. Galdikas. Pirmiausia nuvykome į Vašingtoną, kur aplankėme Nacionalinės geografijos draugijos būstinę. Ten Mary Griswold Smith ir Bobas Gilka paskolino Rodui filmavimo aparatūrą, daug filmavimo juostų ir suteikė daugybę naudingų, praktiškų patarimų, kaip filmuoti orangutanus.
Iš Vašingtono skridome į Londoną, o iš ten į Rytų Afriką. Tris savaites praleidome Kenijoje, Nairobio priemiestyje Langatoje esančioje Likių šeimos rezidencijoje. Luisas mus globojo, norėjo, kad pamatytume kuo daugiau Afrikos. Lankėme Olduvajaus tarpeklį, kur buvo rasta 2 milijonų metų senumo hominido „Zinjo“ fosilija. Tarpeklyje vis dar tęsė darbus Luiso žmona Merė Liki (Mary Douglas Leakey). Viešėjome Gombės nacionaliniame parke, kur šimpanzes tyrinėjo garsioji Džeinė Gudal.
Buvo akivaizdu, kad Luiso sveikata visai pašlijusi, bet jo atkaklumas ir ryžtas mus stebino. Plieskiant saulei kopė į kalnus, nes jam rūpėjo pačiam pamatyti kasinėjimų vietas. Silpstančiame kūne pergalę vis dar šventė stipri dvasia. Paskutinį kartą Luisą mačiau mūsų išvykimo iš Afrikos dieną Nairobyje. Stovėjo pasiremdamas lazda muziejaus, kuriame turėjo savo darbo kabinetą, tarpduryje. Plačiai mojuodamas ir šypsodamasis atsisveikino, išlydėdamas mus į ilgą kelionę. Matyt, jautė, kad į dar ilgesnę, iš kur negrįžtama, laukia jo paties kelias. Man ši kelionė buvo tik pati pradžia, jam – pabaiga. Jaučiuosi be galo daug skolinga šiam nuostabiam tyrinėtojui ir žmogui. Tai buvo išties nepaprastas žmogus ir savaip didis mokslininkas.
Luiso Likio angelai – primatų tyrinėtojų trijulė
ML. Prisiminkime, kaip susipažinote su brite Džeine Gudal, pagarsėjusia šimpanzių tyrinėtoja, ir amerikiete Dajan Fosi, ne mažiau garsia gorilų tyrinėtoja. Kiek žinau, šios dvi įžymios mokslininkės ir nemažiau nuostabios moterys turėjo Jums didelės įtakos, buvo sektinas pavyzdys. Šiandien pasaulyje šalia šių dviejų primatologių visada minima ir trečioji – orangutanų tyrinėtoja Birutė Galdikas, o visa trijulė vadinama „Likio angelais“. Tad kokiu būdu susipynė šios primatų tyrinėtojų trijulės keliai?
B. Galdikas. Mes susipažinome būtent per Luisą Likį. Jo dėka visos trys atėjome ir į primatų tyrinėjimo sritį.
ML. Tai tikslinga Likio idėja – tris moteris pritraukti prie šimpanzių, gorilų ir orangutanų stebėjimo ir tyrinėjimų? O gal laimingas atsitiktinis sutapimas, kad atsirado, kas savo gyvenimą norėtų aukoti šių primatų tyrinėjimui?
B. Galdikas. Džeinė norėjo studijuoti šimpanzes, bet iš pradžių ji buvo Likio sekretorė. Jautė pašaukimą Afrikoje studijuoti gyvūnus, tad Likis jai ir pasiūlė tyrinėti šimpanzes Gombės upės (angl. Gombe Stream) nacionaliniame parke Tanzanijoje. Tai Likio idėja. Vėliau Džeinė įkūrė savo vardu pavadintą tyrimų institutą (Jane Goodall Institute). O Dajan Fosi taip pat per Likį ėmėsi studijuoti gorilas Ruandos kalnų miškuose.
Luisas Likis buvo labai įtakingas ir energingas mokslininkas, turėjo talentą sudominti moksliniais tyrinėjimais net ir nieko bendra su mokslu neturinčius žmones. Jo dėka pavykdavo gauti finansavimą, be kurio apie jokius tyrinėjimus nebūtų buvę nė kalbos.
Be to, Likis buvo įsitikinęs, kad moterys geriau už vyrus gali studijuoti žmogiškąsias beždžiones. Pirmiausia dėl to, kad moterys pastabesnės, kantresnės, pasižymi geresne intuicija, geriau įsidėmi tyrinėtojui reikšmingas smulkmenas. Bent jau Likis šventai tikėjo, kad taip yra. Antra, Likio nuomone, moterys nesukelia žmogiškųjų beždžionių patinų agresijos. Vyrams tyrinėtojams dėl šios priežasties gali kilti tam tikrų keblumų, todėl Likis tyrinėti beždžiones dažniau rinkdavosi moteris, o ne vyrus.
ML. Tokiai Likio pozicijai pritariate?
B. Galdikas. Iš esmės jis buvo teisus.
ML. Abi šios mokslininkės su Kalifornijos universitetu Los Andžele nesusijusios?
B. Galdikas. Džein vėliau studijavo Kembridžo universitete, kur apgynė ir disertaciją. Kur Ph. Dr. vardą gavo Dajan Fosi taip staiga negalėčiau pasakyti.
ML. Nuostabu ne vien tai, kad trys mokslui atsidavusios moterys tyrinėjo tris skirtingas beždžionių rūšis. Jos labai daug padarė, kad tos rūšys savo gyventose vietovėse atogrąžų miškuose išliktų, jų dėka tie miškai nebuvo iškirsti, o tapo nacionaliniais parkais, saugomomis teritorijomis.
B. Galdikas. Tai buvo vienas sudėtingiausių ir sunkiai įgyvendinamų rūpesčių. Kai mus pradėjo vadinti Likio angelais, tai nebuvo vien graži metafora, mūsų trijulė išties buvo tarsi šeima. Mus skyrė milžiniški nuotoliai, mes susieidavome tik per mokslininkų konferencijas ar kitomis panašiomis progomis, bet mus siejo kai kas daugiau negu kraujo ryšis. Keliaudavome po JAV skaitydamos paskaitas. Galėdavome prakalbėti pusę nakties ir mums buvo kuo dalytis. Buvome giminingos sielos, o mūsų veikla apdovanojo mus unikalia patirtimi. Mes tyrinėjome žmogines beždžiones, rūpinomės jomis tarsi artimomis būtybėmis, pačios kęsdamos didžiausius nepriteklius ir išbandymus, vienos be ginklo gūdžiuose atogrąžų miškuose. Vargu ar mus išvis galėjo suprasti kiti žmonės, gyvenę įprastą gyvenimą, jiems mes buvome daugiau negu keistuolės. Luisas Likis intuityviai pajuto mūsų sielų bendrumą, kiekvienai iš mūsų atskirai padėjo tapti tuo, kuo tapome, o jis pats tapo mūsų dvasios vadovu ir vedliu.
Mes rinkomės primatų tyrinėtojų kelią, kupiną nežinios ir pavojų, bet pavojai slypėjo visai ne ten, kur daugelis įsivaizduoja ar kur mes pačios iš pradžių naiviai įsivaizdavome. Ne žmoginės beždžionės buvo tikrojo pavojaus šaltinis, bet žmonės, kuriems mūsų veikla kėlė didžiulį nepasitenkinimą. Specialiai to visai net ir nesiekdamos mes privalėjome veržtis į tų nelegalia veikla užsiimančių žmonių interesų lauką. Įsigyvenusios į savo tiriamą objektą – žmogines beždžiones – turėjome rūpintis jų gyvenimo sąlygomis ir fiziniu išlikimu, kuris buvo labai problemiškas. Miškai negailestingai kertami, nes buvo pragyvenimo ir verslo šaltinis daugeliui vietinių žmonių, o norint išsaugoti žmoginių beždžionių gyvenamąjį plotą tiems nelegaliems kirtimams reikėjo užkirsti kelią. Praktinių gamtos tyrinėjimų kelias neišvengiamai atsiremia į išsaugojimo problemas, o šį vidinį ryšį išsaugoti nepažeistą be galo sudėtinga. Mes buvome atėjūnės, nes matydamos, kad įstatymai nevykdomi, ignoruojami, pačios imdavome juos įgyvendinti. Vadinasi, savo moksline veikla neišvengiamai tekdavo veltis į vietos politines, ekonomines, gamtosaugos ir kitokio pobūdžio intrigas, tą žmogiškųjų santykių sferą, kurioje konfliktai buvo neišvengiami ir tam reikėjo būti pasirengusiems.
1985 m. gruodžio 27 dienos tragiška atomazga nusinešė Dajan Fosi gyvybę. Ji žuvo nuo mačetės kirčio savo trobelėje Kariokės tyrimų centre Virungos ugnikalnių rajone. Įvairūs gandai ir žmonių noras atrodyti „labai informuotais“, nuspėjusiais liūdną baigtį, rodė tik viena: niekas iš jų taip ir nesuprato Dajan Fosi gyvenimo siekių prasmės ir kokia nepaprastai vieniša ji buvo, nežiūrint į visus gorilų tyrinėtojos nuopelnus mokslui.
Kelionė į nežinią
ML. Ar lengvai apsisprendėte vykti iš Los Andželo į tolimą ir nežinomą Borneo salą? Nejau nekildavo abejonių? Juk svajodama patekti į žemiškąjį rojų patekote į tikrą peklą.
B. Galdikas. Abejonių pakako, nes tai buvo kelionė į nežinomybę. Niekas iš tikro juk negalėjo pasakyti, kas mūsų laukia. Negaliu pasakyti, kad bijojau, bet jaudulio ir nerimo pakako.
Kai iš Šiaurės Amerikos rengėmės skristi į Borneo, net Indonezijos ambasadoje Vašingtone mums niekas nesugebėjo paaiškinti, kas mūsų laukia. Mat niekas iš ambasados darbuotojų nebuvo lankęsis Borneo. Galėjome remtis tik XIX–XX a. sandūros tyrinėtojų ir nuotykių ieškotojų parašytomis knygomis. Iš dalies ta informacija buvo gan patikima, nes Borneo gyveno tarsi sustojusio laiko sąlygomis. Pusnuogiai vyrai, kurių visas apdaras tebuvo per strėnas parištos juostos, vis dar medžiojo iš vamzdžių šaudydami užnuodytomis strėlėmis. Laimei, jau buvo išgyvendintas priešo galvų kolekcionavimo paprotys. Užtat gyva buvo tradicija iškasti protėvių kaulus, juos nuvalyti ir surengus šventę, per kurią giedama, šokama ir geriama, tie nuvalyti kaulai iš naujo perlaidojami.
Dar gyvendama Šiaurės Amerikoje buvau nutarusi vykti į Sumatros salą, kurios orangutanai mokslui buvo beveik visiškai nežinomi. Kai atskridome į Indoneziją mums buvo išdėstyta, kodėl reikia rinktis Kalimantaną – taip indoneziečiai vadina Borneo salą. Esą Sumatros šiaurinėje dalyje orangutanus jau buvo pradėję tyrinėti olandų mokslininkai, o Kalimantano orangutanai mokslui dar beveik nepažįstami, išskyrus kelis tyrimus atliktus Borneo saloje. Taigi būsiu pirmoji Vakarų pasaulio mokslininkė, kuriai teks praktiškai tyrinėti Tandžing Putingo draustinio orangutanus.
Iš pradžių priešinausi, bet mane įtikino keli argumentai. Miškais Indonezijoje rūpinosi Miškų ūkio departamentas, kurio pareigūnų pirmoji užduotis buvo prižiūrėti miškų kirtimo reikalus, tik paskui saugoti. Kai vieną pareigūną nuo kito skyrė šimtai mylių, galima įsivaizduoti, kaip tie miškai buvo saugomi. Lemdavo ūkinis, o ne gamtinis ar gamtosauginis interesas. Borneo salos miškai buvo negailestingai kertami, gyvūnija netekdavo įprastos gyvenamosios vietos, orangutanai atsidurdavo žmonių nelaisvėje ir buvo laikomi tiesiog narvuose kaip naminiai gyvuliai.
ML. Ir kokią tą Borneo salą Jūs su savo vyru Rodu išvydote?
B. Galdikas. Borneo sala – trečia pagal dydį pasaulio sala po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos, jos plotas sudaro 736 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai Kalifornijos ir Teksaso valstijos kartu paėmus dydžio Malajų salyno dalis. Ten gyvena malajai (melayu), Malaizijoje, Indonezijoje, Brunėjuje ir Malajų salyne gyvenanti Pietryčių Azijos tauta. Jos kalba priklauso malajų polineziečių kalbų grupei. Malajai, Sumatros ir Borneo salos yra vienintelė vieta planetoje, kur laisvėje dar gyvena orangutanai.
Kai 1971 m. atvykome į Borneo, tai buvo smarkiai apleista vieta – niekam nerūpėjęs užkampis. Kalimantano Tengahas – tai dajakų gyvenama provincija. Dajakai atsiskyrė nuo malajų gyvenamos Pietų Kalimantano provincijos. Gamta graži, bet mūsų laukė dideli sunkumai. Įsivaizduokite vietą žemėje, kur nėra elektros, telefono, ligoninės, praktiškai jokio susisiekimo. Pirmas fiksuoto ryšio telefonas mūsų stovykloje atsirado tik 1991 metais.
ML. Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Borneo salą?
B. Galdikas. Pamatėme labai nedidelį miestą. Nustebino, kad visi sutikti net nepažįstami žmonės šypsosi, mandagumas yra būtina žmonių bendravimo sąlyga. Turėjome laukti pasirodančių vietos pareigūnų ir patys apsilankyti įvairiose valstybinėse įstaigose, kad gautume leidimus išvykti į tyrimų vietą – Kalimantano Tenhagą. Tuomet tai buvo Tandžung Putingo draustinis, su kurio statusu nebuvo skaitomasi – miško kirtėjai jau buvo spėję iškirsti kone du trečdalius draustiniui priklausančio ploto. Reikėjo didelių pastangų, siekiant suteikti Tandžung Putingui nacionalinio parko statusą. Tą pasisekė padaryta tik 1982 metais. O pradėjome nuo to, kad įrengėme Likio (Leakey) stovyklą, pavadintą savo geradario ir tikro mokslo entuziasto vardu. Ji ir tapo mūsų orangutanų stebėjimo centru.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
