Gyvenimas kalbai ir kalboje (2)

Pradžia Nr. 16

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rugsėjo 11-ąją atidaryta kalbininkės prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės jubiliejui skirta paroda „Kalbos atodangos“. Tęsiame pašnekesį su lietuvių tarmių tyrinėtoja.Kalba juda, yra tarsi gyvas organizmas

Mokslo Lietuva. Regis, prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoin Meillet) lietuvių kalbą pavadino viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Bet pastaruoju metu iš lietuvių kalbininkų retai beišgirsi, kad lietuvių kalba esanti labai senoviška, archajiška ar panašiai. Nors šitaip buvo teigiama daugumoje seniau parašytų straipsnių ir knygų apie lietuvių kalbą. Kas keičiasi mūsų kalbos suvokime ir vertinimuose?

Danguolė Mikulėnienė. Sakyčiau, kad apskritai negalima kalbėti apie kalbos senoviškumą ar modernumą. Aišku, santykine prasme taip sakoma, kai kalbama apie kalbos sistemos dalykus – linksniavimo sistemą ar kirčiavimą. Šios ypatybės lietuvių kalbą išties išskiria iš daugelio kitų kalbų, bet pasakyti, kad viena kalba yra labai sena, o kita – jauna, moderni, būtų labai netikslu. Kiekviena kalba išgyvena tam tikrus savo raidos etapus, kalba kinta, yra tarsi gyvas organizmas.

Yra daug gražių puslapių lietuvių kalbos tyrinėjimų istorijoje. Apie tai rašoma ir 2012 m. išėjusioje knygoje „Knygnešys, leidėjas, publicistas Petras Mikolainis (1868–1934) laiškuose ir atsiminimuose“1. P. Mikolainio laiškai, taip pat Viliaus Kavaliausko atnešti Jono Basanavičiaus ir Jono Šliūpo laiškų pluošteliai, kurie taip pat įdėti į šią knygą, mums atveria dar vieną plačiau ligi šiol ne itin gerai žinotą lietuvių kalbos tyrinėjimų puslapį.

ML. Gera proga vieną kitą P. Mikolainio gyvenimo ir veiklos faktą prisiminti.

D. Mikulėnienė. Petras Mikolainis buvo Martyno Jankaus amžininkas ir tam tikra prasme oponentas. Kilęs iš Vištyčio, bet gaudomas carinės valdžios bėgo į Prūsiją, o iš ten pasiekė ir Ameriką. Kai skaitai laiškuose atsispindinčius XIX a. pab.–XX a. per. žmonių santykius su Lietuva ir lietuvių kalba, jų visuomeninę ir kultūrinę veiklą, akivaizdžiai matai, kaip asmeninis jų gyvenimas traukiasi tarsi į antrą planą, nes tai, kas asmeniška ir intymu, jiems tarsi nelabai svarbu, daug svarbiau, ką nuveikei visuomenei. Tokių nuostatų XXI a. pradžioje galime tik pavydėti.

Tai buvo lietuvių tautos gyvavimo metas, kai daug kalbėta ir diskutuota apie žmogaus pašaukimą ir paskirtį visuomenėje, o dabar dažniausiai kalbama apie žmonių interesus. Akivaizdūs požiūrio skirtumai. Sakome: viešieji interesai, privatieji interesai, o iš P. Mikolainio laiškų ir raštų ryškėja, kaip skirtingai buvo suprantama išsilavinusio žmogaus gyvenimo paskirtis.

ML. Sunku įsivaizduoti žmogų, asmenybę, tarsi sulipdytą iš dviejų pusių: čia – visuomeniniams interesams, o čia – saviems. Žmogus vis dėlto yra vientisa būtybė.

D. Mikulėnienė. Taip, bet svarbu, kam teikiama pirmenybė, kokiems interesams, kur ir kokie prioritetai sudėlioti. Šių dalykų suvokimo mums gerokai stinga. Kai valstybė kuriama, o šių prioritetų žmoguje nėra, tai prasideda blogi dalykai. Galėtume sakyti – asmenybės tapatumo krizė.

ML. Tada šiems prioritetams nelieka vietos ir valstybėje.

D. Mikulėnienė. Kiekvienas iš mūsų tą aštriai jaučiame ir patiriame savo kailiu. Neįstengiame rišliai suformuluoti, kas mums svarbu, todėl neturime ir aiškiai suvoktos, išsakytos kultūros politikos strategijos. O ką kalbėti apie ekonomiką ar politiką. Baigiasi viena politikų kadencija, prasideda kita – štai ir visa politika. O viskas baigiasi naujai prasidedančiomis, bet taip ir nesibaigiančiomis reformomis.

ML. Mes nesipoliarizavome kaip tauta ir kaip valstybė, praradome, o gal ir neturėjome savo gerai suvoktų veiklos nuostatų, veikimo krypčių.

D. Mikulėnienė. Kai kurios nuostatos aiškiai pinga, patiriame jų nuvertėjimą. Juk prisimenate, kaip svarbu buvo taisyklinga kalba, kai kalba buvo suvokiama kaip tam tikra rezistencijos forma. Kad ir Aldono Pupkio taisyklingos kalbėsenos valandėlės per Lietuvos radiją. O kaip kruopščiai dirbo redaktoriai leidyklose ir spaudoje. Mes, kalbininkai, buvome sugraibyti iš įvairių miestų, ir važiavome į Vilnių mokyti žurnalistų taisyklingos lietuvių kalbos. Klausėmės jų, užsirašinėjome tarties klaidas, dirbome su kiekvienu kone individualiai. Bet dabar visa tai tarsi nėra labai svarbu, daug kas palikta savieigai.

O kur pasislėpė elitinė lietuvių kalba?

ML. Kai kurie pramogų verslo atstovai tapo tikrais viešo kalbos darkymo skleidėjais.

D. Mikulėnienė. Jei pramogų pasaulio atstovai žargoną vartoja stilistiškai, vaizduodami tam tikrus personažus ar visuomenės sluoksnių narius, tai nieko bloga, čia suprantama ir leistina. Kai spaudos klaidų matome spaudoje, knygose ir kitur viešose vietose, tai akivaizdu, kad tam tikros institucijos neatlieka iki galo savo darbo.

ML. Neįgyvendinamas valstybinės kalbos įstatymas? Tas pats, dėl kurio ir Jums teko šitiek kautis (kone tiesiogine šio žodžio prasme), kai buvote Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė.

D. Mikulėnienė. Valstybinę kalbą turime, jos veiklą reglamentuoja įstatymas, bet valstybinės kalbos taisyklingumu, jos ugdymu nepasirūpinta iki galo. Aukštoji mokykla moko profesinės kalbos, bet elitinės kalbos atmainos ligi šiol neturime. Ir greitai neturėsime.
ML. Spaudos darbuotojai, radijo ir televizijos diktoriai, laidų vedėjai, aktoriai – tai pirmasis taisyklingos kalbos ugdytojų „ešelonas“. Ką dar išskirtumėte?

D. Mikulėnienė. O kur politikai, kurie kone kas dieną šmėžuoja viešumoje, radijo ir televizijos laidose? Kur mūsų diplomatai?

ML. Apie politikų kalbą nesinori net kalbėti, nes tai dažnai atsitiktiniai žmonės politikoje. O diplomatai tikriausiai daugiau dėmesio skiria užsienio kalboms, o ne gimtajai.

D. Mikulėnienė. Kitas kalbas reikia mokėti, ir niekur nuo to nepabėgsime, būtų gerai kalbėti bent trimis užsienio kalbomis. Ir tai neturėtų būti vien anglų kalba, į kurią visi dabar įsikibome. Gerai būtų mokėti latvių, lenkų ir rusų kalbas. Blogai, kad kalbų mokame atsietai nuo žmogaus kultūros. Mums vis atrodo, kad tai mažai susiję dalykai.

ML. Rusų kalbos įvaizdis Lietuvoje suprastėjo ir tai nėra gerai.

D. Mikulėnienė. Prie to įvaizdžio suprastėjimo gerokai prisidėjo ir tie rusai, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, bet lietuviškai taip ir neišmoko. Panašiai egzistuoja ir lenkų kalba Lietuvoje.
Fridrichas Kuršaitis XIX a. antrojoje pusėje tvirtino, kad to meto lietuvių kalbos plote gyveno nuo 1,5 iki 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių. Man atrodo, kad ir dabartinė padėtis panaši. Tie, kurie išvyko į užsienį, lietuviškai kalbančių savo vaikaičių tikriausiai jau nebegirdės. Kiti net ir savo vaikų.

Jeigu Lietuvoje gerės gyvenimo sąlygos, ji taps patrauklesnė kitataučiams norintiems atvažiuoti ir čia kurtis. Tačiau mes šiam pokyčiui nesirengiame. Atvykėliai čia kursis, gyvens, tuoksis su mūsų vaikais, bet šiais klausimais neturime valstybės strategijos, apie tai tyli ir žiniasklaida.
O jau 2002 m. rašiau, kad gyvenkime kaip vengrai, kurie registruoja visus pasaulyje vengriškai kalbančius žmones. Rengiami vengrų kalbos kursai, vasaros stovyklos, bet mes iš to pavyzdžio nesimokome ir nežinia kodėl. Trūksta lėšų?

ML. Panašiai akis užmerkdavome prieš Vilnijos problemas, tarsi jų nė nebūtų. Pabudome pažadinti vietos lenkakalbių politikų, kuriems mūsų politikų ir valstybės institucijų nepadaryti būtiniausi darbai tapo gera terpe politinei demagogijai ir patogiu tramplinu šuoliams į LR Seimą ar Europos Parlamentą.

D. Mikulėnienė. Sakyčiau, kad šis kraštas turi senas tradicijas dar nuo Vilniaus gubernijos laikų. Ten nebuvo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio, lietuviškų mokyklų gausos. Visą laiką tas kraštas buvo gerokai skurdesnis, po maro čionai atsikraustė daug gudų. Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos ataskaitose rašoma, kad Vilniaus gubernijos lietuviai dievobaimingi, panašiai kaip lenkai, o geria tik šiek tiek mažiau nei gudai. Bet geria. Taigi tas kraštas nuo seno pasižymėjo savita specifika. Imperatoriškosios geografų draugijos ataskaitos leidžia pažvelgti į lietuvių kalbos plotą kiek kitaip, ne taip izoliuotai, kaip kartais atsitinka tyrinėjant vien lietuvių tarmes.

Leopoldas Geitleris – lietuvių tarmių tyrinėtojas

D. Mikulėnienė. Toli gražu ne viską žinome, nežinome net ir to, kurie tyrinėtojai kokiuose kraštuose lankėsi. Todėl buvo labai įdomu sudaryti čekų kalbininko Leopoldo Geitlerio (1847–1885) kelionės po tuometinę Lietuvą maršrutą. L. Geitleris buvo vienas pirmųjų užsienio kalbininkų, 1873 m. atvažiavęs pasiklausyti lietuvių tarmių.

ML. Argi pirmaisiais lietuvių kalbos ir jos tarmių tyrinėtojais nebūdavo minimi vokiečių kalbininkai?

D. Mikulėnienė. Tiesa, dar 1852 m. į Mažąją Lietuvą mokytis gyvosios lietuvių kalbos buvo atvykęs Augustas Šleicheris (1821–1868), tuo metu profesoriavęs Prahos universitete. Karaliaučiuje kreipėsi į Kuršaitį, kad šis jį pamokytų lietuviškai. Kuršaitis kreivai pasižiūrėjo į prašytoją. Senukas Neselmanas prisipažino, kad moka tik rašomąją lietuvių kalbą, taigi veikiausiai nebuvo didelis gyvosios lietuvių kalbos mokovas. A. Šleicheris šnekamosios kalbos važiavo mokytis į Mažosios Lietuvos karčemas. Baisėdamasis pasakojo, kaip rūgpienį lietuvininkai valgė iš vieno dubenio. Profesoriui Šleicheriui taip pat šaukštą duodavo – jam tai turėjo būti baisu. Visur musės, uodai, vabalai, mat, Mažosios Lietuvos pelkėtos vietos… Kalbininkas Algirdas Sabaliauskas apie Šleicherio keliones ne kartą rašęs… A. Šleicherio kalbotyros darbų pirmas tomas jau išleistas, šiais metais turėtų pasirodyti ir antrasis. Taigi informacijos daugėja.

O štai L. Geitleris, skirtingai nuo A. Šleicherio, atvyko į carinei Rusijai priklausiusią Lietuvos dalį. Nelengvai jam pavyko gauti leidimą čia atvykti. Bet kelionės maršrutas, ypač Šiaulių apylinkėse, gali kelti nuostabą.

ML. Jūsų sudarytas Geitlerio kelionės maršrutas primena chaotišką Brauno dalelės judėjimą.

D. Mikulėnienė. Iš tiesų gali kilti klausimas, ko jis ieškojo. Jeigu pasižiūrėtume į tarmių žemėlapį, tai pamatytume, per kurių tarmių plotus jis keliavo. Akivaizdu, kad tyrė tarmių ypatybes, galbūt žemaičių ir aukštaičių ribas.
Iki šiol apie L. Geitlerį žinome nedaug. Net jo portretą prieš keletą metų teko parsivežti iš Prahos. Ačiū kolegai Iljai Lemeškinui, padėjusiam pamatyti, kaip atrodė šis lietuvių tarmių tyrėjas. Pasirodo, išvaizdus vyras. Jam turime būti dėkingi ir už išleistą A. Baranausko poemą „Anykščių šilelis“.
Ką nori pasakyti Antano Salio šypsnis iš portreto?

ML. Daug kas iš lietuvių kalbos tyrinėtojų į mūsų akiratį ligi šiol nepatekę?

D. Mikulėnienė. Gal ir patekdavo, bet išsamesnio tyrimo taip ir nesusilaukė. Taip atsitiko, pavyzdžiui, su rusų kalba Eduardo Volterio išleistu „Lietuvių tarmių klausimynu“. Neretam tyrėjui galėjo kilti klausimų, kodėl Kazimiero Jauniaus tarmių aprašai tokie margi ir, regis, padriki. Ogi jis atsakinėjo į Volterio klausimus. Kai su docentu Edmundu Trumpa „užklojome“ K. Jauniaus ir A. Salio tarmių klasifikacijos žemėlapį ant to meto adminstracinio-teritorinio Kauno gubernijos žemėlapio, tai išryškėjo tikroji mokslinė Jauniaus aprašų vertė: jis tiksliai aprašė lietuvių patarmių bruožus, tačiau rėmėsi to meto adminstraciniu-teritoriniu skirstymu. Štai kodėl toks „margas“ kiekvienas jo aprašytas valsčius2.
Iki šiol tinkamai neįvertintas ir Jonas Juška, sudaręs savo tarmių klasifikaciją. Išeities tašku pasirinkęs gimtąją ariogališkių tarmę, jis nurodė, kad ši tarmė tinkamiausia bendrinei lietuvių kalbai, nes panašiai kalbama ir Mažojoje Lietuvoje. Į šiaurę ir į šiaurės vakarus nuo šio ploto, anot J. Juškos, yra žemaičiai, į rytus ir pietryčius – aukštaičiai. Palyginus su dabartine tarmių klasifikacija, matyti, kad Juška „užgriebia“ ir dabartiniams vakarų aukštaičiams šiauliškiams priklausantį plotą, nors šiandien ten jau atitraukiamas kirtis (taigi bendrinei kalbai ši patarmė lyg ir netiktų). Tačiau Juškos laikais kirtis ten dar tikriausiai nebuvo atitraukiamas, todėl jis buvo visiškai teisus. J. Juškos lietuvių tarmių apraše esama ir daugiau taiklių pastebėjimų.

ML. Tiesa sakant, klausydamasis truputį sutrikau. Ką šie tyrinėjimai duos: naują tarmių tyrinėjimų perspektyvą, ar naują sumaištį galvose? Ar nesusikivirčys jaunieji tarmių tyrinėtojai su autoritetais. Juk kiekviena naujovė – tai kartu ir buvusių tiesų virsmas.

D. Mikulėnienė. Ne, tikrai nėra dėl ko kivirčytis. Juk įdomu, kaip formavosi dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija, iš kur ir kaip ji atsirado. Apmaudu, kad ligi šiol deramai neįvertinome dialektologinės mūsų eksperimentinės fonetikos pradininko Antano Salio (1902–1972) veiklos. Šypsodamasis iš portreto, kabančio mano darbo kabinete Lietuvių kalbos institute, jis kasdien tarsi primena, kad dar ne viskas aprašyta mūsų lietuvių tarmių tyrinėjimo istorijoje.

A. Salys baigė mokslus Vokietijoje, ten apgynė disertaciją ir grįžo į Lietuvą, taigi akivaizdu, kad iš ten parsivežė to meto Europos geolingvistikos patirtį. Įsivaizduokime: 1942-ieji metai, pats Antrojo pasaulinio karo įkarštis, o Lietuvoje renkama tarmių medžiaga pagal Salio sudarytą klausimyną „Apklausas 1“. Ir medžiaga rinkta jau ne padrikai: iki to laiko buvo mokomi tarmių tyrėjai, buvo sudarytas tirtinų gyvenamųjų vietovių tinklas. Tai rodo išlikę tarmių medžiagos registracijos sąrašai.
ML. Kuo Salio klausimynas skyrėsi nuo minėto Volterio klausimyno? Ar tarp jų esama ryšio?

D. Mikulėnienė. A. Salys priklausė moderniai europinei to meto tarmių tyrimo mokyklai. E. Volterio, K. Būgos anketos, taip pat šveicaro kalbininko Makso Niedemanno pirmuosius tarmių žemėlapius apie gandro ir bulvės pavadinimus reiktų priskirti ankstyvajam, pregeolingvistikos, laikotarpiui. Volterio parinkti klausimai nebuvo sisteminiai. Vėliau, kai Volteris apsigyveno Kaune, tarmės, matyt, jau nedomino, nebent tiek, kiek jos siejosi su etnologija, etnografija, nes turėjo daugybę kitų interesų. Volteris – pirmasis Karo muziejaus direktorius, viešosios bibliotekos Kaune direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto privatdocentas, dėstęs latvių kalbą. Jis buvo sudaręs ir latvių kalbos klausimyną, bet jis ne iš tarmių3.

Sisteminį lietuvių tarmių tyrimą Lietuvoje pradeda Salys. Jau buvo remiamasi kita mokslo metodika. Salio laikais Lietuvoje ir už jos ribų nustatyti 735 gyvenamieji punktai, kuriuos vėliau išsaugojo ir „Lietuvių kalbos atlaso“ kūrėjai. Tiesa, „Lietuvių kalbos atlaso“ pratarmėje parašyta, kad tarmių tinklas sudarytas ir medžiaga surinkta tarybų valdžios metais… Tačiau palyginus A. Salio tinklo punktus (1942–1943 m. rinkta medžiaga yra Lietuvių kalbos instituto tarmių archyve) su „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiagos registracijos knyga, plika akimi matyti daugybė sutapimų: dažnai tas pats punkto numeris, tik vietovė ta ar labai artima Salio nurodytajai. Atlikus gretinamąją analizę, aiškėja, kad tarybų valdžios metais pakeista maždaug trečdalis punktų. Ir tai vyko dėl suprantamų priežasčių: po karo žuvo ar buvo išvežta daug gyventojų, buvo kuriami kolūkiai, dėl melioracijos žmonės sukelti į gyvenvietes, taigi vieni punktai nyko, kiti buvo įkurti. Per ekspedicijas po priedzūkį dar sutikome močiučių, kurios prisiminė motociklu važinėjusį ir tarminę medžiagą rinkusį Salį. Ne mažesnį įspūdį močiutėms paliko ir ilgas Salio lietpaltis, kuriuo vilkėjo.

ML. Ar tai, kad Salys neminėtas tarybiniais metais, tai kerštas jam už tai, kad pasitraukė į Vakarus?

D. Mikulėnienė. Neabejotinai. Juozas Senkus buvo A. Salio mokinys ir tikrai žinojo, kiek daug lietuvių tarmių tyrinėjimui nusipelnė jo mokytojas. Bet ir Senkus buvo valdžios nemalonėje, todėl nevadovavo jokiai mokslinei temai4. 1954 m., pradėjus rinkti medžiagą „Lietuvių kalbos atlasui“, šiuos dalykus taip pat reikėjo tyliai apeiti.

ML. Kaip tai vertinti: kaip tylią mokslo disidentų veiklą ar mokslinio neprincipingumo faktą?

D. Mikulėnienė. Tik teigiamai, nes net ir tomis nepalankiomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis šeštojo dešimtmečio lietuvių dialektologai sudarė sąlygas ilgalaikei tarmių stebėsenai.

Praėjus kone 70 metų, vykdydami Visuotinės dotacijos projektą, važiuojame į tas pačias vietas ir galime palyginti, kaip tarmės kinta5. Tiesa, Salio laikais dar nebuvo plačių galimybių tarminės kalbos įrašyti, bet tokio stebėsenos tęstinumo mums gali pavydėti bet kuri Europos šalis. Geolingvistika, kaip dialektologijos kryptis, yra tarptautinė disciplina, todėl visiems aktuali ir visus labai dominanti.

Kalbėjosi
Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos

1 Knygnešys, leidėjas, publicistas Petras Mikolainis (1868–1934) laiškuose ir atsiminimuose / Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija; [Sudarė Danguolė Mikulėnienė; redaktorių kolegija Albina Auksoriūtė… [et al.]; į anglų kalbą vertė Aušra Simonavičiūtė] – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 308 p.: iliustr. – (Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai; 2)
2 Plačiau žr. Mikulėnienė D., Trumpa E. Naujas žvilgsnis į Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikaciją, „Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos“ – Santr. angl. – Bibliograf. str. gale (8 pavad.) // Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos / sudarė: S. Ambrazas, D. Mikulėnienė. – Vilnius, 2008. – D. 2. P. 128–146.
3 Plačiau žr. Mikulėnienė D., Stafecka A. Iš lietuvių ir latvių tarmėtyros istorijos: leksikos klausimai E. Volterio programose // Baltistica. – T. 49, sąs. 1 (2011). – P. 155–165.
4 Plačiau žr. Morkūnas K., Sabaliauskas A. Juozo Senkaus KALBOTYROS DARBAI // Senkus J. Kalbotyros darbai / sudarė: D. Mikulėnienė, R. Senkutė-Kašėtienė. Vilnius, 2006. – P. 11–24.
5 Projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (Projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028). Plačiau žr. www.tarmes.lt