Kartais žmogaus likimą gali pakreipti smulkmena, šitaip galėjo nutikti ir profesorei habilituotai daktarei Danguolei Mikulėnienei: būtų užtekę per baigiamąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą gauti ketvertą ir abiturientės gyvenimo kelias būtų pasisukęs visai kita linkme – vietoj lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete būtų pasirinkusi matematiką. Gabumų ir ryžto pakako, o kadangi būta šiokių tokių abejonių dėl studijų pasirinkimo (kam tų abejonių nebūna), tad visai galimas dalykas, kad šiandien kalbintume pasižymėjusią matematikę, kurių ne tiek daug Lietuvoje yra užkopusių į šio mokslo Olimpą. Gali atrodyti, kad Lietuvoje tai vyrų viešpatavimo erdvė. Kas žino, gal Danguolei Mikulėnienei būtų pavykę sėkmingai įveikti matematikos kalnyno skardžius ir aštriabriaunes uolas – didžiuotumės turį savoje šalyje puikią matematikę ir net nepagalvotume, ką praradome. Būtume netekę įvairiapusiškos kalbininkės, padariusios reikšmingų darbų, išleidusios vertingų knygų, į mokslinės veiklos kelią palydėjusios ne vieną savo talentingą mokinį.
Latvijoje nuotraukomis. Sveikina Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto
vyriausioji darbuotoja, Latvijos mokslų akademijos narė-korespondentė dr. Anna Stafecka
Pagiriamųjų žodžių virtinė nėra geriausias būdas pristatyti solidžią mokslininkę, nebent jubiliejaus proga, kaip kad šiuo atveju ir yra, nes iškalbingiausiai apie žmogų kalba jo darbai – ryškiausias pėdsakas, kurį giliausiai įmina, amžininkams ir visagaliam laikui vertinti palieka mokslo žmogus. Danguolės Mikulėnienės darbų skrynia nors ir gerokai pripildyta, bet dar pakanka vietos ir naujiems darbams, kurių neabejotinai bus, nes kiekviena nauja kalbininkės knyga – tai ne priešokio pastanga, bet ilgų darbo metų ir kruopščių tyrinėjimų rezultatas. Tuo galėjo įsitikinti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos lankytojai rugsėjo 11-ąją per Danguolei Mikulėnienei skirtos jubiliejinės parodos „Kalbos atodangos“ atidarymą. Tarp parodos rengėjų, be bibliotekos, – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas. Dvi institucijos, kurioms atiduota daug jėgų, bet ir šios neliko skolingos.
Trumpai apie jubiliatės darbus ir, žinoma, mokytojus. Vilniaus universitete jai dėstė kalbotyros mokslo autoritetai: Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius, Jonas Balkevičius, Jonas Kabelka, Jonas Palionis, Vincas Urbutis, Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis ir kiti. Aštuonių iš paminėtų jau nėra tarp mūsų, liko jų mokiniai ir darbai. Baigusi universitetą D. Mikulėnienė pagal paskyrimą dirbo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas). 1987 m. Vilniaus universitete apsigynė kandidatinę disertaciją „Dabartinės lietuvių kalbos galūninių vedinių metatonija“ (mokslinis vadovas Aleksas Girdenis, konsultantė Adelė Laigonaitė). 1995 m. kartu su Janina Barauskaite, Giedre Čepaitiene, Juozu Pabrėža ir Regina Petkevičiene parengė ir išleido vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams „Lietuvių kalba 1: leksikologija, fonetika, akcentologija, dialektologija, rašyba“, o 1997 m. – išleido mokomąją knygą „Lietuvių kalbos kirčiavimas: mokinio knyga“.
Kalbininkų Kazio Morkūno ir Aleksandro Vanago pakviesta nuo 1990 m. dirba Lietuvių kalbos institute, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje (nuo 2002 m. šiam skyriui vadovauja). 1992–2002 m. dirbo Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Seimo, nuo 1998 m. komisijai vadovavo. Dalyvavo priimant Valstybinės kalbos įstatymą, kuriant kalbos politikos strategiją. 1997 m. su Jūrate Palionyte sudarė teisės aktų rinkinį „Lietuvos Respublikos valstybinė kalba“.
Dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose, Marijampolės kolegijoje. 2007 m. habilitacijos procedūrą atliko Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2010 m. – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorė.
Daug nuveikė tyrinėjant paribio šnektas. 1997 m. su Kaziu Morkūnu sudarė knygą „Dieveniškių šnektos tekstai“. Su K. Morkūnu, Aloyzu Vidugiriu ir Laima Grumadiene parengė „Dieveniškių šnektos žodyną“ (T. 1– 2, 2005– 2010), su A. Vidugiriu – knygą „Zietelos šnektos tekstai“ (T. 1–2, 2005–2010), ją redagavo. Iš kitų dialektologijos darbų paminėsime su K. Morkūnu sudarytą „Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos“ dalis: „Morfologiją“ (su K. Morkūnu, 1995) ir „Kirčiavimą“ (su Bonifacu Stundžia, 1996).
2005 m. autorę buvo galima pasveikinti su pasirodžiusia monografija „Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė“.
D. Mikulėnienės pastangomis ir jai vadovaujant lietuvių kalbos tarmės pristatytos daugialypėje terpėje. Bendradarbiavimo su informatikais Adolfu Laimučiu Telksniu, Kęstučiu Juškevičiumi ir Evaldu Robertu Ožeraičiu rezultatas – kompiuterinis žodynas „Lietuvių tarmės = Lithuanian Dialects“ (D. 1. – 2000; D. 2 – 2005; D. 3 – 2011) – tarptautinėje mugėje EXPO‘ 2000 pelnė medalį.
Kitas didžiulės apimties darbas – geolingvistinių tyrimų solidus laimėjimas – veikalas „Baltu valodu atlants = Baltų kalbų atlasas = Atlas of the Baltic Languages“. Atlase tipologiškai sugretinti ir palyginti abiejų baltų tautų tarminiai duomenys, jį rengė Lietuvių kalbos instituto ir Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto dialektologai. D. Mikulėnienė yra viena iš svarbiausių šio atlaso sudarytojų ir autorių. Su geolingvistika nežadama atsisveikinti: D. Mikulėnienė vadovauja bene 33 Lietuvos dialektologų projektui „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Užmojis titaniškas: per pusketvirtų metų užsibrėžta atlikti visų „Lietuvos kalbos atlaso“ punktų patikrą ir aprašyti XXI a. pradžios lietuvių kalbos tarmių ir kitų čia vartojamų kalbų būklę. Bus sudarytas pagrindas naujiems baltistikos, lyginamosios kalbotyros, sociolingvistiniams tyrimams, padėsiantiems numatyti ir tolesnę lietuvių kalbos tarmių raidą. „Lietuvių kalbos atlaso“ punktuose surinkta medžiaga pristatoma tinklapyje www.tarmes.lt.
žmona Regina Zinkevičienė, sūnus Vytautas Zinkevičius ir vaikaitis Mindaugas Šinkūnas
Šis pristatymas toli gražu neišsemia visų jos atliekamų darbų, pagaliau tai tik įvadas į pokalbį, per kurį tikriausiai išryškės ir kitos Danguolės Mikulėnienės veiklos briaunos, ateities sumanymai ir tai, kas jaudina šiandien, rūpi mūsų darbščiajai lietuvių kalbotyros bitei.
Ar duos daugiau pieno lietuviškai suprantanti karvė
Mokslo Lietuva. Įsiminiau Jūsų žodžius, pasakytus rugsėjo 11 dieną per Jums skirtos jubiliejinės parodos atidarymą Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje. Sakėte, kad svarbu ne tiek rezultatas, kiek pats vyksmas, motyvacija siekti užsibrėžto tikslo. Kiekvienas kūrėjas turi teisę taip tvirtinti, ką neretai ir daro. Tačiau visuomenei svarbu būtent rezultatas, ne vien jo siekinys.
Danguolė Mikulėnienė. Iš savo mokytojų mokiausi kantrybės ir nuosekliai dirbti kiekvieną dieną. Nesu tas žmogus, kuris rašo tik įkvėpimo pagautas. Jeigu laukčiau tos palaimingos akimirkos, tektų ilgai laukti ir gal nesulaukčiau. Darbas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje (VLKK) disciplinavo, išmokė taupyti savo ir kitų laiką. Po kasdienių posėdžių, administracinių darbų dar taikydavausi nugriebti vieną kitą akimirką padirbėti prie „Dieveniškių šnektos žodyno“ (T. 1–2, 2005–2010), kurį bendromis jėgomis sudarėme su Kaziu Morkūnu, Aloyzu Vidugiriu ir Laima Grumadiene. Dirbdama VLKK, niekada nebuvau išėjusi iš Lietuvių kalbos instituto…
ML. …ir iš lietuvių kalbos?
D. Mikulėnienė. Ir iš lietuvių kalbos. Net per atostogas važiuodavau su žodyno dėžele prie jūros ir ten iš ryto ar vakare prisėsdavau rašyti. Kompiuterio juk nebuvo.
ML. Dabar gailitės, kad daug jėgų išsunkė administracinė veikla ir posėdžiai?
D. Mikulėnienė. Jie išsunkia, bet kitaip. Sėdėdama prie žodyno atsigaudavau, pailsėdavau, patirdavau malonumą, suvokdama, kad visi kiti dalykai, atitraukiantys mane nuo mokslinio darbo, tegu ir nėra laikini ar nereikšmingi, bet ne tokie skaudūs. Nepamirškime, kad 1992–2002 m. dirbant Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Seimo, teko rūpintis, kad būtų priimtas Valstybinės kalbos įstatymas ir įgyvendintas Valstybinės kalbos statusas1. Tai buvo kova už valstybinę kalbą ir minėto įstatymo priėmimą. Sunkus buvo metas, nes mūsų kalbos mokslo autoritetas Aleksandras Vanagas tuo metu jau sirgo, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas prof. Albertas Rosinas stažavo Vokietijoje. Teko eiti, aiškinti, ginti mūsų poziciją, kad būtų priimtas Valstybinės kalbos įstatymas.
ML. Kodėl kilo tokių sunkumų? Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, atkūrė valstybingumą, o Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą priimti, jos statusą įtvirtinti, nebuvo paprasta.
D. Mikulėnienė. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo įgyvendinimą buvo siūloma atidėti dar keleriems metams, nes tam tikra visuomenės dalis nebuvo pasirengusi šio įstatymo vykdyti. Rusakalbiai ir lenkakalbiai jo visiškai netroško, nes Lietuvoje gyveno, bet lietuviškai kalbėti neišmoko. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas prof. Bronislovas Genzelis vežėsi mane į Visaginą ir didelei auditorijai aiškinome, kam tas įstatymas reikalingas. Pirmo seminaro metu Visagino bibliotekos vedėja lietuviškai pasakė: „Jūs žinot, mes gaunam tik vieną lietuvišką laikraštę“ (sic – G. Z.), nes tai buvo interferencija2 su „gazieta“. Tai laikai, kai per interviu Vilnijos krašte galima buvo išgirsti klausiant: „Jeigu aš su karve kalbėsiu lietuviškai, ar ji man duos daugiau pieno?“ Šitaip ar panašiai ir buvo klausiama.
Iš tikrųjų Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentavo buitinės kalbos – virtuvėje ar daržinėje kalbėk kaip nori. Šiandien mes su tuo įstatymu jau apsipratę, tad ir tie klausimai mums skamba egzotiškai. Ačiū tuomečiam Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir jo pirmininkui B. Genzeliui, nes jei ne jis, tai nežinia, kuo būtų baigęsi. Jeigu reikėdavo kalbėtis su dešiniaisiais, tai man tekdavo talkinti komiteto nariui Pranciškui Tupikui, jei reikėdavo eiti „į kairę“, tai mane lydėdavo akad. Jonas Kubilius. Po vienų karštų politinių diskusijų lifte J. Kubilius kartą manęs paklausė: „O kodėl jūs nestudijavote matematikos?“
Tas darbas buvo sekinantis, bet supratau jo reikšmę. Grįždama namo po radijo ar televizijos laidos stebėdavau kaimynų reakciją. Jeigu grįždavau su nešuliais abiejose rankose, o kaimynas iš antro aukšto sūnui šaukdavo: „A nū, otkroj tiote dverj…“3, vadinasi, viskas gerai. Man buvo labai svarbu, kaip kitakalbiai žmonės žiūri ir vertina mūsų priimamą Valstybinės kalbos įstatymą ar valstybinei kalbai skirtus teisės aktus. Tai kasdienei veiklai reikėjo dvasios tvirtybės, o grįžimas prie mokslo padėdavo atgauti jėgas.
Pabrėždami skirtybes, pamirštame bendrybes
ML. Kodėl pastaraisiais metais tie patys valstybinės kalbos klausimai vėl įgijo aštrią formą ir būtent santykiuose su lenkakalbiais Lietuvos piliečiais?
D. Mikulėnienė. Jei kada kas rašytų apie senosios kadencijos Valstybinės kalbos komisijos prie LR Seimo veiklą, turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mes niekada nevartojame tokios sąvokos kaip valstybinės kalbos politika. Vengėme šio junginio, kadangi valstybinė kalba neturėjo būti tiesiogiai siejama su partiniais ir politiniais interesais. Dabar tie dalykai vėl darosi aktualūs dėl galimo kai kurių reiškinių politinio skambesio. Pavyzdžiui, didelį triukšmą tarp lenkakalbių Lietuvos gyventojų sukėlė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2011 m. kovo 17 d.). Jame valstybinės kalbos reikalavimai kitakalbiams sulyginami su reikalavimais lietuvių mokyklas baigiantiems mokiniams. Šiuo atveju su lenkakalbiais gyventojais reikėjo nuoseklaus ir ilgo darbo, o jo nebuvo.
Man neramu, kitiems tikriausiai taip pat, kad politiniai aspektai labai dažnai užgožia kultūrinius, istorinius ir kitus ryšius tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Dažniausiai pabrėžiame skirtybes, pamirštame bendrybes. Juk su lenkais turėjome labai daug bendros literatūros, kultūros ir kitų mus siejančių bendrybių. Prisiminkime, kaip lietuvių inteligentija iš lenkų kalbos ir kultūros sukosi į lietuvių kalbą ir kūrė savąją kultūrą. Pamokantis Šatrijos Raganos ar juo labiau paties Vinco Kudirkos pavyzdys. Tokių ir panašių pavyzdžių galėtume pateikti ne vieną, ir jie labai svarbūs. Tuos dalykus bent jau mokslo visuomenė turėtų nuolat prisiminti ir pabrėžti. Daugiau geranoriškumo…
Dėmesys kalboms, kuriomis kalbama Lietuvoje
ML. Tarmių tyrimo mokslas, kuriam atiduodate tiek jėgų, juk taip pat neapsieina be politikos?
D. Mikulėnienė. Dabar vykdomame projekte, kurį internete galima rasti pagal adresą www.tarmes.lt, medžiagos pateikėjai kalba įvairiomis tarmėmis, kiekvieną tiriamą vietovę pristatome tinklalapyje ne tik žodžiu, nuotraukomis ar anketomis, bet ir gyvu garsu. Tuose punktuose, kuriuose gyvena ne vien lietuvių kalba kalbantys gyventojai, įrašome lenkų ir gudų kalbos pavyzdžių, nes šalia lietuvių kalbos vartojamos ir šios. Projekte dirba ir šių kalbų tyrėjai – Kristina Rutkovska ir Lilija Plygavka, kuriai talkina Aliaksandras Adamkovičius. Ko gero, internete bus pateiktas pirmasis žemėlapis, reprezentuojantis ne tik lietuvių, bet ir kitas Lietuvoje vartojamas kalbas.
„Lietuvių kalbos atlaso“ žemėlapiuose atsispindi XX a. antrosios pusės lietuvių kalbos tarmių situacija: vadinamajame Vilniaus krašte yra baltų plotų, nes, kur nekalbama lietuviškai, nėra ir lietuviškų tarmių. Punktai sužymėti, o medžiagos nėra. Antrojo pasaulinio karo metais tarmių medžiaga rinkta pagal Antano Salio anketą, tačiau ir tais laikais iš Klaipėdos krašto ir Vilniaus apylinkių medžiagos nebuvo surinkta.
ML. O jei vienoje ar kitoje vietoje tarmiškai nekalbama, kaip tada?
D. Mikulėnienė. Jei nekalbama tarmiškai, taip ir rašysime, kalbama netarmine kalba. Valstybinė lietuvių kalba jau visur įsitvirtinusi. O tuose punktuose, kur kalbama ir kitomis kalbomis, rodysime kalbų įvairovę. Kodėl neparodžius, kad vienoje ar kitoje vietovėje gyvena ir savo kalba tarpusavyje bendrauja romų bendruomenė ar rusų stačiatikiai. Gaila, kad daugelyje rusų stačiatikių gyventų vietų šiuo metu tėra tik jų gentainių kapinaitės.
„Europos Sąjungos geolingvistinio projekto“ tinklalapyje pateikiamas meniškas Lietuvos žemėlapis, kurio autorius Laurynas Liberis. Jis piešia įspūdingą ir gražią Lietuvą.Sunykusius ar nykstančius „Lietuvių kalbos atlaso“ punktus perkeliame į gyvenamas vietoves. Štai Babrungėnai, kaimas Plungės rajone, Žemaitijos nacionaliniame parke. Kompiuterinė programa iškart pasiūlys pereiti prie Didvyčių, kaip didesnės vietovės. Galima ir pasiklausyti, kaip tarmiškai kalba tų vietų gyventojai. Vyresnieji, senosios kartos, kalbininkai tyrė 735 „Lietuvių kalbos atlaso“ punktus visoje Lietuvoje. Praėjus kelioms dešimtims metų, pasinaudoję ES Struktūrinių fondų lėšomis, pasišovėme dar kartą tuos punktus aplankyti, įvertinti dabartinę jų sociolingvistinę situaciją.
Aloyzas Vidugiris
ML. Tarmių būklė Lietuvoje džiugina ar liūdina?
D. Mikulėnienė. Įdomu palyginti. Yra ir džiuginančių, ir skaudinančių dalykų. Taip arti kalbos tikriausiai dar nebuvome buvę. 33 Lietuvos dialektologai ir jiems prijaučiantys kalbininkai, humanitarinių mokslų daktarai, susivieniję ėmėsi tarmių tyrimų. Jau tai, kad Lietuvoje atsirado tiek kalbininkų, suprantančių mokslinę ir taikomąją šio projekto vertę, yra didelis dalykas. Jie nepasakė, kad nesiims šios užduoties, nors darbas su žmonėmis tikrai sunkus. Ir ne visada atsiperkantis. Benzinas per tą laiką pabrango: kai rašiau projektą, jis kainavo 3,5 lito, o dabar jau peršoko 5 litus. Projekto dalyviams padidėjusių išlaidų niekas nekompensuoja, mūsų automobiliai genda, remontuojame savo lėšomis. Tačiau viską atperka bendravimas su žmonėmis, kurie taip noriai su mumis šneka, džiaugiasi dėmesiu jų šnekai. Taip visoje Lietuvoje.
Aišku, tarmės kinta, bet negaliu sakyti, kad jos nyksta. Tradicinės tarmės, aprašytos Alekso Girdenio ir Zig-mo Zinkevičiaus, kinta: slenka tarmių ribos, jaunimas nebekalba taip, kaip senimas, o kai kurie tarmių požymiai laikosi labai tvirtai.
Kaip gydytoja, išrašanti mirties pažymą
ML. Kur tarmės tvirtybės šerdis, kokia ji ir nuo ko priklauso?
D. Mikulėnienė. Kol neapvažiavome visų punktų, tyrimai nebaigti, nepadarytos išvados ir apibendrinimai, per anksti būtų piršti išankstinę nuomonę. Dar neturime visos būtinos medžiagos. Daug kas priklauso nuo rajono, antai klesti uteniškiai, jų tarmė plinta į visas puses. Tai lėmė administracinis teritorinis suskirstymas: buvo Utenos apskritis, šių apylinkių žmonės žino, kad jų kalba artima bendrinei, jie patys sako, kad kalba kone „gramatiškai“, t. y. taisyklingai. Gaila, kad nyksta kupiškėnų ir anykštėnų patarmės. Kai jų klausi, ar ten kalba ne tokia graži, išgirsti atsakymą: „Ne, ten korva sako (taip karvę vadina), tai argi čia gražu“. Tarmė ar šnekta, jei nutolusi nuo bend-rinės kalbos, matyt, ne visiems sudaro gražios kalbos įspūdį.
Žemaičiai pripažįsta, kad jų tarmė – tai šnekamosios kalbos atmaina, nes žemaitiški laikraščiai, parašyti žemaičių rašyba, jiems atrodo pernelyg sudėtingi. Žemaičių labai stipri tapatybė, bet, kiek važiavome, jie visur sakė, kad yra lietuviai. Čia tiems, kurie bando politikuoti žemaičių klausimu.
Buvome pasišovę rinkti medžiagą iš visų kartų atstovų. Ir ką manot? Jaunimo nerandame, jo kaime nėra. Kalbinami žmonės yra senesni, jaunimas – užsienyje. Į užsienius važiuoja ne tik valstiečių, bet ir mokytojų, kaimo inteligentų vaikai. Kaime jaunimui nėra kas veikti. Taigi kalbame apie kaimą kaip lietuviškos tapatybės saugotoją, bet jeigu ten lieka tik tušti dirvonuojančios žemės plotai, tai kas bus toliau?
Esu susidūrusi su kalbos mirtimi: lietuviškose Baltarusijos salose – Zieteloje, Lazūnuose, Varenavo apylinkėse, pagaliau mūsų Dieveniškėse. Tai vis mirusios kalbos atvejai. Jaučiuosi lyg gydytojas, rašantis mirties pažymą. Tarmė mokslui dar nėra galutinai išnykusi, jeigu tarminė medžiaga sugulusi į žodyną, jei surinkta daug valandų kokybiškų garsinių įrašų ir jie išleisti kompaktine plokštele, jei parengta mokslo monografijų. Tada kalba lieka užkonservuota kaip kultūros ir mokslo vertybė. Tačiau be žmonių ji gyvuoti negali. Unikali ir archajiška Zietelos lietuvių šnekta išliko tik mūsų, vyresniosios kartos kalbininkų, atmintyje ir mokslo darbuose. Tai, ką pavyko išsaugoti ir paskelbti iš Zietelos, labai svarbu: taip, Zietelos lietuvių šnekta mirė, bet ją ir toliau galima (ir reikia) tirti. Laukiu ir vis nesulaukiu doktoranto lituanisto, mokančio gudų ir lenkų kalbas.
ML. Nejau tokį mokovą rasti sunku, juk turime studentų iš Gervėčių, kitų Baltarusijos vietų, iš Punsko ar Seinų dabartinėje Lenkijoje.
D. Mikulėnienė. Taip, tačiau pasikeitus doktorantūros reikalavimams tų kraštų atstovams sunku prisivyti Lietuvoje baigusius vidurines mokyklas bendramokslius. Aukštosiose mokyklose jiems nėra jokių išlyginamųjų studijų. Baigus magistro mokslus, „projektiniai“ doktorantūros tempai jiems vis dar būna pernelyg sudėtingi. Be to, dabartinėmis sąlygomis nė vienam negalime iš anksto numatyti ir pasiūlyti darbo vietos…
Mūsų savimeilės neglostančios pastabos
ML. Jeigu Lietuvos kaimas agonizuoja, negali išlaikyti jaunimo, tai neliks ir tarmių. Deja, ES politika nukreipta ne į tai, kad lietuviškas kaimas jaustų bent kiek didesnę perspektyvą. Šie dalykai palikti savieigai. Juk kokios nuostatos mus pasiekdavo, jei ne kaip oficialios ES politikos išraiška, tai bent kaip požiūris į Lietuvą? Girdi, Lietuvos žemės ūkis neperspektyvus, net ir pramonėje didesnių kalnų nenuversime, tad rūpinkimės, kad Lietuva būtų bankininkystės, turizmo ir poilsio bei tranzitinių pervežimų tarp Rytų ir Vakarų šalis.
D. Mikulėnienė. Tilto tarp ES ir Rusijos mes nepastatėme, komunikatoriaus su Rusija vaidmens neįsisavinome. Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje čekų kalbininkas prof. Jiržis Marvanas (Jiří Marvan) mums, tada dar jauniems humanitarams, sakė: „Norite pykite, norite – ne, bet baltų kalbos pasauliui bus įdomios tiek, kiek jos padeda atskleisti slavų kalbų istoriją“.
ML. J. Marvanas tikriausiai reagavo į to meto realybę, juk baltų ir slavų kalbos bent jau Sovietų Sąjungoje ir buvo tarsi neatsiejamas tyrimų objektas. Net ir dabar Rusijoje leidžiamas puikus leidinys „Baltų ir slavų etniniai ir kalbiniai ryšiai“ (rusų kalba). Gal J. Marvanas tiesiog įžvalgus lingvistas, kuris neklydo pareiškęs mūsų savimeilės neglostantį pastebėjimą?
D. Mikulėnienė. Daug dalykų čia glaudžiai siejasi. Kartais esame linkę romantizuoti senuosius laikus. Man atrodo, kad ir senovės prūsai slavų kalbų poveikio patyrė daugiau, negu šiandien įsivaizduojame. Prieš kalbos mirtį jos raida pagreitėja. Visi procesai pagyvėja. Kartais įsivaizduojame, kad, pavyzdžiui, prūsų kalbos faktas, turi būti labai senoviškas. Iš tikro toli gražu nebūtinai.
Jeigu pripažįstame, kad lietuvių tarmės turi substratinio elemento, tai pietų aukštaičiai gali būti siejami su jotvingiais, vakarų aukštaičiai kauniškiai, kaip ir jau išnykusios Mažosios Lietuvos lietuvių tarmės, turėjo prūsiškojo elemento. Žemaičiams poveikį darė kuršiai… Kalbos dalykai atsiejami nuo archeologijos, istorijos tyrinėjimų. Dar labai trūksta tarpdalykinių ryšių ir tyrimų.
ML. Kas šiais laikais trukdo plačiau tyrinėti?
D. Mikulėnienė. Lietuvoje finansuojami mokslo projektai dažnai trumpalaikiai. Nežinia, ar pavyks gauti pakankamai lėšų, todėl kompleksinius tyrimus atlikti tampa sudėtinga, nors ne vienus metus bendradarbiaujame su Latvijos kalbininkais. Apskritai, tarmėtyros raida Lietuvoje neatsiejama nuo platesnio europinio konteksto. Tik ne visada apie jį plačiau buvo kalbama.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos
———————————————
1 1992–1995 m. D. Mikulėnienė buvo šios komisijos sekretorė, 1995–1998 m. – pirmininko pavaduotoja, 1998–2002 m. –
pirmininkė. – G. Z. past.
2 Seniau įgytų įgūdžių trukdymas naujiems įgūdžiams susidaryti.
3 Nagi atidaryk tetai duris (rus.).