IŠĖJO NEBAIGĘS DAINOS

Alvydui Gaveliui – mokytojui, poliglotui, visuomenininkui, kultūrininkui, Prancūzijos „Akademinių palmių“ ordino kavalieriui – 65

Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota po žodžiais
Ir po tyla gyventa. Atminties
Gyva žieve priaugau aš prie jūsų.
Norėsite nuplėšt – labai skaudės.
Justinas Marcinkevičius

Vidurvasaris. Kadaise, vieno pokalbio metu, Alvydas Gavelis nejučiomis prasitarė: „Vidurvasario šiluma man ne tik patiko, esu tikras, kad ji turėjo kokios nors įtakos augant ir pažįstant pasaulį“. Šį vidurvasarį (dokumentuose – gimimo data 1947 m. rugpjūčio 16-oji, o liepos 16-oji, anot jo, tikroji gimimo diena) jam būtų 65. Tačiau 2010 m spalio 6 d. mirtis negailestingai jo laiką šioje žemėje užbaigė. Dabar jau kitoje šviesoje žvelgiame į daugialypę asmenybę skausmingai tardami – buvo.
1965 m. Alvydas Gavelis baigė Alytaus 1-ąją (dabar – Dzūkijos pagrindinė mokykla) vidurinę mokyklą.
1971 m. baigė Vilniaus universitetą ir parvyko į savo buvusią mokyklą kaip prancūzų kalbos mokytojas.

Direktorius. 1978 m. paskirtas Alytaus Dzūkijos vidurinės mokyk-los direktoriumi, kuriuo dirbo iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Daug dėmesio jaunasis direktorius skyrė sustiprintam prancūzų kalbos mokymui. Jo iniciatyva mokykloje buvo išplėstas užsienio kalbų pasirinkimas: dėstomos prancūzų, anglų, vokiečių, rusų, italų, ispanų ir lotynų kalbos. Iš prancūzų kalbų olimpiadų nė vienerius metus mokiniai negrįžo be laurų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Alvydas Gavelis iniciavo Lietuvos ir Prancūzijos mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą su Provanso ir Langedoko regionais, įtraukdamas ne tik mokytojus, bet ir medikus. Tada iš Prancūzijos į Alytų atkeliavo humanitarinė pagalba. Partnerystė ir bend-radarbiavimas tęsiamas iki šių dienų tik peraugo į kultūrinius ir kalbinius mainus. Direktoriaus iniciatyva nuo 2002 m. mokykloje pradėta įgyvendinti unikali programa – dalykų ir prancūzų kalbos integruotas mokymas. Jis buvo pirmasis koordinatorius Atviros Lietuvos fondo projekto „Tyra gamta aplink mūsų namus“, vykusio su Prancūzijos mokyklų moksleiviais Alytuje, o vėliau Prancūzijoje. Direktoriaus dėka Alytuje buvo pradėti organizuoti tarptautiniai prancūzakalbių teatrų festivaliai „Vents et marees“, kuriuose dalyvavo po keliolika teatro trupių iš įvairių Europos šalių. 2003 m. Alytaus Dzūkijos vidurinė mokykla buvo apdovanota Europos pažymėjimu. Daug sumanumo direktoriui reikėjo keletą kartų vykdant mokyklos kapitalinį remontą, o 2009 m. – didžiulę renovaciją. Direktoriui Alvydui Gaveliui buvo suteikta antroji vadybinė kategorija.

Mokytojas. Alvydas Gavelis buvo mokytojas iš pašaukimo. Ne kartą juokaudavo: „Gimiau mokykloje, gal ir mirsiu mokykloje.“ Mat jo tėvų Igno Gavelio ir Veronikos Kvedaraitės-Gavelienės namuose Žaunieriškių kaime (Alytaus r.) buvo įsikūrusi pradžios mokykla, kurią baigė būsimasis Mokytojas. Jis buvo prancūzų kalbos mokytojas ekspertas, italų kalbos – mokytojas metodininkas. Prancūzų kalbos žinias gilino Aix-Provence ir Grenoblyje, italų kalbą studijavo Perudžios mieste, ispanų – Madride. Mokytoju poliglotu žavėjosi mokiniai, juk jis puikiai mokėjo prancūzų, anglų, rusų, ispanų, italų kalbas, suprato ir galėjo susikalbėti vokiškai, lenkiškai, latviškai, lotyniškai. Tačiau ypač gerbė ir brangino savo gimtąją lietuvių kalbą, rūpinosi dzūkų tarmės išsaugojimu ir puoselėjimu, todėl mokykloje buvo organizuojami įvairūs renginiai, vyravo dzūkiška dvasia.
Alvydas Gavelis ne tik pats daug keliavo, bet atvėrė duris į platųjį pasaulį ir savo mokiniams, juos lydėdamas į Prancūziją, Italiją ar kitas šalis, kuriose jie dalyvavo pamokose, stovyklavo, susipažino su kitų šalių kultūra. Užsienio šalių mokiniai bei mokytojai buvo dažni svečiai Dzūkijos vidurinėje (dabar – pagrindinė) mokykloje.

Visuomenininkas. Nuo 1993 m. buvo Tėvynės sąjungos narys; 1995–1996 m. – Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys. Nuo 1989 m. Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos valdybos narys, o Alytuje šios asociacijos skyriaus pirmininkas. Buvo pirmasis Alytaus mokyklų vadovų asociacijos prezidentas.

Kultūrininkas. 2003 m. Prancūzijos ambasados siūlymu pasakojo apie prancūzų kalbos laimėjimus per TVF ir džiaugėsi, kad jį girdėjo pusė pasaulio. Alvydas Gavelis daugelį metų įvairiose bendruomenėse pristatydamas Lietuvą atliko tarsi diplomato misiją. Apie Lietuvą pasakojo ir į klausimus atsakinėjo Lietuvos ir Hero (Herault), Lietuvos ir Langedoko (Languedoc) asociacijų susirinkimuose. Vertėjavo Briuselyje bankininkų ir pramonininkų konferencijose, Alytaus merų rengtuose priėmimuose prancūzams ir italams, Italijos Kapua (Capua) miesto aikštėje, dalyvavo su „Dainavos“ ansambliu Kanadoje – visur jo taisyklingos kalbos klausėsi tūkstantinės žmonių minios. Visame pasaulyje turėjo draugų; juk nuo 1989 m. parašė šimtus laiškų ir didžiuodavosi, jog daug jų gauna iš užsienio.
Vargu ar Alytuje vyko nors vienas renginys, kuriame būtų nedalyvavęs Alvydas Gavelis. Jis tarsi baltasis met-raštininkas fiksavo svarbesnius įvykius, ypač mokykloje vykstančius renginius, todėl sukaupė daug nuotraukų ir filmų, kurių, deja, nespėjo sutvarkyti.

Įvertinimai. 1994 m. buvo apdovanotas Prancūzijos „Akademinių Palmių“ ordinu. Dviejų Prancūzijos miestų Sainte-Cecile les Vinges ir Joncels savivaldybės Alvydui Gaveliui suteikė garbės piliečio vardą. 2005 m. nominuotas Europos pažymėjimu kaip geriausias „2005 metų kalbų mokytojas“.

Liko šviesa. Veržli Laiko upė nuplukdė Alvydo Gavelio gyvenimą prie Amžinybės krantų. Iš gausios šešių vaikų šeimos pirmiausiai iškeliavo ketvirtasis, kuris atgulė šalia tėvelių gimtosios Rumbonių (Alytaus r.) parapijos kapinėse.
Liko nutiestas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos, užauginti du sūnūs, išmyluoti trys anūkai, pastatyti namai, pasodinti medžiai. Alvydo Gavelio asmenybėje taip gražiai atsiskleidė dzūkiškas nuoširdumas, vaišingumas, kurį papildė įgytas intelektualumas, orumas, o svarbiausia, pagarba žmogui, nesvarbu kokios tautybės jis bebūtų. Viena, ko labiausiai neapkentė – melo, apgavystės, neteisybės. Deja, niekas nesaugojo jo silpstančios širdies. Daug nepadarytų darbų ir svajonių Alvydas Gavelis išsinešė į šaltąjį kapą, nes numatytas keliones nutraukė amžina kelionė, liko neparašyti atsiminimai, metodinė knyga apie dvikalbį mokymą, nebaigta istorija apie gimtąjį Žaunieriškių kaimą, kurį taip mylėjo, nerealizuotos dailininko galimybės, nepatobulinti įgūdžiai skambinti gitara, nepašoktas paskutinis šokis, neišdainuotos dainos…
Daug kam trūksta ir ilgai trūks Alvydo Gavelio švelnaus akių žvilgsnio, gero žodžio, kuriuo sugebėdavo kiekvieną pamaloninti, todėl tokia įtikinanti Vladimiro Megrė žodžių prasmė: „Jokia jokios galaktikos styga / taip nuostabiai nesuskambės / kaip skamba žemėje žmogaus širdies daina…“
Įspūdingai skambėjusi Alvydo Gavelio širdies daina nejučiomis nutrūko, tik jos švelnų aidą amžinai išsaugos tie, kurie geba girdėti ir suprasti subtilius jautrios širdies virpesius.

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė