Tęsinys, pradžia Nr. 16, 17.
Romualdas Grigas
Praeis du šimtai metų ir tas krikščioniškosios Romos bažnyčios flangas, atstovaujamas vos kelių šimtų Ispanijos korsarų (valdžios palaikomų pusiau sukarintų plėšikų) užkariaus Vidurio ir Pietų Ameriką, sunaikins milijonus vietinių gyventojų, „mainais“ pasiimdami nesuskaičiuojamą daugybę aukso dirbinių, iš kurių Ispanijos bažnyčios išsilydys Jėzaus Kristaus, Švč. Marijos, Šv. Juozapo ir kitų jau dangaus gyventojais tapusiųjų skulptūras… Praeis dar 100–150 metų ir Šiaurės Amerikoje bus medžiojami ne bizonai, o išdidieji to kontinento aborigenai… Taip elgsis žmonės, save vadinę Kristaus tikėjimo skleidėjais, ir tik eretikams bus suprantama, kad tai buvo piktybiškiausias pasityčiojimas iš paties Kristaus skleistos išminties. Žmogaus prigimtis, jeigu ji yra valdoma gobšumo, išlieka žiauri, nesuvokianti kosminės Darnos ir įvairovės principų.
Dėl tos pačios priežasties iškili prūsų tautos dvasia, etosas, istorija nepateks į apsišvietusios Europos kultūros, jos mentaliteto istoriją. Vienintelė paguoda mums, lietuviams – baltų ainiams – lieka supratimas, kad prūsų tragedija pagal savo mastą buvo mažesnė nei abiejuose Amerikos kontinentuose sunaikintos civilizacijos.
Tarp tų iškilių asmenybių, kurios išgyveno ir išgyvena tragišką vakarinių baltų – prūsų tautos likimą, randame ir Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą (Czesław Miłosz, 1911–2004), kurio atminimui Lietuvoje buvo skirti visi 2011-ji metai. Neabejotina, kad jo gyslomis cirkuliavo ne tik lietuviškas kraujas, bet ir tokios pat lietuviškos savimonės intelektualo komponentas. Rašytojas ir filosofas taip pat yra skaudžiai išgyvenęs prūsų likimą. Jis rašė: „…plotuose, vadinamuose Rytų Prūsija, anksčiau gyveno prūsų tauta, <…> juos nuo vokiškai kalbančių Kristaus garbintojų rankos ištiko toks pat likimas kaip ir karibus (Karibų jūros baseino gyventojus, kuriuos žiauriai išnaikino ispanų užkariautojai – R. G.), yra žinoma istorikams, tačiau istorikų žodžiuose nėra motinų skausmo ir vaikų kančių <…>. Vadinama krikščioniškoji civilizacija buvo pastatyta ant nekaltųjų kaulų“1. Taip arba panašiai yra kalbėjęs Romos katalikų bažnyčios pradininkas šventasis Paulius.
„Prūsų teisynas“: argumentai prieš
Simonas Grunau ir Lukas Davidas lietuvių istorikams ir kultūrologams žinomi kaip prūsiškų kronikų sudarytojai, gyvenę ir rašę XVI a. Prūsijoje. Jie 1529 m. paskelbė „Prūsų kroniką“, kurioje patalpintas ir tekstas, įvardytas „Prūsų teisynu“. Pagarsindami pasauliui jau tada bebaigiančios išnykti tautos „Teisyną“, anie autoriai sakėsi besiremią surasta pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono (X a.) kronika. Pastarasis dokumentas nepasiekė mūsų laikų. Buvo jis ar ne – išlieka gana diskutuotinas klausimas jau vien dėl to, kad visus penkis šimtus metų apie jį niekas nežinojo. Anų kronikininkų į „dienos šviesą“ iškeltas „Teisynas“ įtartinas dar ir tuo, kad jo turinys labai jau prieštaringas, galima sakyti – nutolęs nuo tos dvasinės kultūros ir papročių, kurie buvo būdingi anų laikų prūsams. Žodžiu, galima formuluoti atsargią prielaidą, jog „Prūsų teisynas“ – jeigu jis ir buvo – pačių kronikininkų S. Grunau ir L. Davido galėjo būti savaip (piktavališkai) pakoreguotas.
Čikagoje gyvenęs ir dirbęs žymus lietuvių etnologas Vytautas Bagdanavičius, aišku, pasiremdamas aukščiau suminėtų autorių darbais, yra paskelbęs įdomią, intriguojančią studiją: „Brutenio religinės ir politinės sąrangos įsteigimas Prūsuose“. Šioje studijoje V. Bagdanavičius lietuvių skaitytojams pateikia pilną „Prūsų teisyno“ vertimą2. Tačiau, matyt, gerbdamas senąjį tekstą, nepateikė kokių nors, ypač kritiško pobūdžio komentarų, kurie, rodos, prašyte prašosi. Taigi, pasilieku teisę į „Prūsų teisyną“ pažvelgti kitomis, kai kas gal pasakytų, „šventvagiškomis“ akimis…
Yra nemažai manančių, jog iš keistos (bent man taip atrodo) užmaršties atkapstytas ir 1529 m. pasauliui pateiktas „Prūsų teisynas“ laikytinas ne kitaip, kaip atspindys tų teisinio pobūdžio (kalbant šių dienų kalba) normatyvinių reikalavimų, kurie buvo įvesti dar Brutenio pradėtos įgyvendinti baltų religinės reformos metu, t. y. VI a. pradžioje. Šios pozicijos šalininkai mano, jog paskelbtasis „Teisynas“ vertintinas kaip dokumentuotas įrodymas apie egzistavusią iškilią vakarų baltų civilizaciją, sugebėjusią teisiškai (vos ne panašiai kaip Romos imperijoje) reguliuoti visuomenės gyvenimą3.
Iš karto skaitytojo dėmesį atkreipiu į chronologinį, t. y. į laiko faktorių. Baltų religinės reformos (kurios sudėtine dalimi tikrai galėjo būti vadinamasis „Prūsų teisynas“) pradžia – VI a. Tuo tarpu dokumentas paskelbtas tik XVI a. Tuos įvykius skiria visas tūkstantis metų! Tačiau kokių metų? Prūsams pačių tragiškiausių. Žinome (apytikriai), kad prūsai, kaip ir kitos baltų gentys, neturėjo išplėtoto literatūrinio rašto. Bet tas faktas nėra lemiantis kalbant apie „Teisyną“. Prūsų kalba, kaip ir lietuvių, buvo sakrali, priklausė nerašytinių kalbų klasei. Na, o tokio pobūdžio moralinis produktas kaip „Prūsų teisynas“ galėjo būti perduodamas žodžiu: nuo vieno žynio kitam. Tikėtina, kad prūsų galynėjimosi su kryžiuočiais šimtmečiai tą sakytinį tekstą galėjo iškreipti: galėjo čia įsiterpti ir piktoji valia…
Žinome ir tą liūdną faktą, kad kryžiuočiai, nugalėję ir žiauriai pavergę prūsus, pirmiausia puolė naikinti jų dvasinės kultūros elitą: žynius, krivius, vaidilas, dainuojamosios atminties tęsėjus, taip pat kaimuose plačiai pasklidusius tą ar kitą „specializaciją“ turinčius kitus gyvosios tradicijos sergėtojus. Kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgietis mini, kad kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau dvidešimties asmenų, kurių uždavinys buvo tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio pašarvojimo ir laidojimo apeigose. Žodžiu, prūsai turėjo išsiaudę itin plačią dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gana panašią į tą, kuri senųjų keltų (prūsų kaimynų) buvo audžiama ir palaikoma dvasinio druidų luomo.
Bet laikas ir pačiam skaitytojui prisiliesti prie „Prūsų teisyno“. Pacituosiu pluoštą šio dokumento straipsnių tuo pavidalu, kurį Amerikos lietuvių spaudai yra pateikęs V. Bagdanavičius ir su kuriuo po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-siais Lietuvos skaitytoją supažindino Gintaras Beresnevičius4. Pasirodo, „Prūsų teisyno“ pradinis tekstas (skelbtas Grunau ir Davido) turėjęs 13 straipsnių. Kodėl velnio tuzinas?.. Jau vėliau, dar anų kronikininkų laikais (matyt, susilaukus kritikos), buvo prirašyti dar keturi.
„Teisyno“ teksto (ir jo aiškinimo) lakoniškumo vardan, nekeisdamas straipsnių eilės tvarkos, pacituosiu tuos – pradedant trečiuoju – kurie kelia rimtų abejonių, mano įsitikinimu, ir savo dvasia, ir bendra stilistika yra galimai nutolę nuo prūsų dvasinės kultūros, apie kurią taip pakylėtai yra rašę daugelis svetimtaučių, pradedant K. Tacitu (I a.) ir baigiant O. Šneidereitu (XX a.).
„3. Mes turime reikšti pagarbą ir būti paklusniais mūsų šventiesiems dievams ir mūsų kriviui Kirvaičiui, nes po šio gyvenimo jie mums duos gražių moterų, daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą baltus drabužius, žiemą šiltus apsiaustus, ir mes galėsime miegoti didelėse minkštose lovose ir, turėdami gerą sveikatą, juoksimės ir šokinėsim. Iš blogųjų, kurių jie negerbs, jie atims tai, ką šie turėjo, ir ten juos kankins įvairiomis kančiomis.
4. Visi kraštai ir kaimynai, kurie aukos jų dievams, turi būti mylimi ir gerbiami. Tuos, kurie juos paniekins ar įžeis, mes turime žudyti ugnimi ir kuokomis ir niekada nebūti jų draugais.
5. Vyrai gali turėti tris žmonas, tik pirmoji ir vyriausioji turi būti iš tos pačios giminės ir kilmės, kuri buvo kartu su mumis ir kartu atėjo į šį kraštą. Kitos gali būti iš čia rastų.“
Prieš pateikdamas platesnius, išsamesnius komentarus dėl cituoto „Prūsų teisyno“ tekstų, manau, tikslinga nors trumpam stabtelėti prie 4-tos ir 5-tos pastraipų (straipsnių). 4-joje galime išskaityti užuominą apie Alberto (Vaitiekaus) ir Bonifaco (Brunono) nužudymą kolektyvinio sprendimo būdu. Galima tos užuominos autorystę priskirti pirmajam Prūsijos vyskupui Kristijonui, kuris į prūsus atėjo kankinių-šventųjų pėdomis, bet Brutenio laikams – būtų visai nelogiška.
Dėl 5-jame straipsnyje patalpintos užuominos… Ne visi skaitytojai žino, jog, anot prūsiškų kronikų (tų pačių Grunau ir Davido), baltų gentis (gal sugotėjusi?) kimbrai, vadovaujama Videvučio ir jo brolio Brutenio, buvo priversta apleisti dabartinę Gotlando salą – užleisti žygius geriau „išmanantiems“ ir germaniško kraujo turintiems vestgotams. Įsikurdino giminingose pagal kultūrą prūsų žemėse. Tačiau vėlgi sunku patikėti, kad atsikėlėliai „Prūsų teisyne“ įtvirtintų sau išskirtines teises ir tuo įteisintų susipriešinimą su vietiniais gyventojais.
Įsiklausykime į kitas „Prūsų teisyno“ pastraipas, kurias dėmesingai yra pasauliui pateikę anie kronikininkai.
„6. Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar jei jis pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.
7. Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame, sakydami, kai jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti.
8. Jeigu vyras ar žmona sulaužytų moterystės priesaką, tokius reikia sudeginti toli nuo mūsų šventųjų dievų ir jų pelenus išbarstyti vieškelyje; jų vaikai negalės tapti vaidelotais.
9. Jeigu moterys atsisakytų savo vyrui duoti savo kūną vedybiniam santykiui, nuo jo priklauso, ir jis gali jas sudeginti. Jų seserys turi būti laikomos paniekintais asmenimis, nes jos neišmokė jų paklusnumo savo vyrams ir dievams.“
Šitoje vietoje vėlgi tikslinga nutraukti pažodinį „Prūsų teisyno“ citavimą. Perskaičius išdėstytas tariamajame dokumente frazes, ar reikia dar kokių nors papildomų propagandinių, ideologinių įrodymų įtikinti krikščionišką pasaulį, jog nelaimingos prūsų gentys iki kryžiuočių apaštališkojo pasirodymo iš tiesų skendėjo baisiausios pagonybės ir barbarybės atvašynuose? Ir kad tokius vešliai suvešėjusius, žmones laukiniais ir bedvasiais „glaudusius“ atvašynus būtent ir reikėjo iškapoti kardais ir išdeginti ugnimi… O tiesą sakant, reikėjo kaip nors įtikinamiau prieš pasaulį pasiteisinti ir pateisinti įvykdytą ir tebevykdomą prūsų genčių demografinį ir kultūrinį genocidą.
Mielas skaitytojau, kaip šitoje vietoje Jums nepriminti Romos istoriko Kornelijaus Tacito, kuris tuometinius prūsus (aisčius) apibūdino aukščiausiais epitetais lygindamas juos su grubiais, nesvetingais ir tingiais germanais. O praėjus lygiai tūkstančiui metų arkivyskupas Adomas Bremenietis tos pačios žemės gyventojus įvardino kaip „žmogiškiausius žmones“… Tai kieno bus teisybė? Genocidą vykdžiusiųjų?..
Tikėtina, jog „Prūsų teisyno“ perpasakotojai (gal korektoriai, dokumento sumanytojai) vėliau patys susigriebė, o gal buvo patramdyti ir pamokyti tuo metu jau atsiradusio gausesnio labiau apsišvietusiųjų, humanistines idėjas skleidusiųjų rato. Jau buvo paskleistos garsiosios Martyno Liuterio tezės (1517 m.), paskelbta Erazmo Roterdamiečio knyga „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (1509 m.) ir kt. Taigi, visai tikėtina, kad tie, kurie „perlenkė lazdą“ (ir jų įkvėpėjai – o jie neabejotinai egzistavo), buvo tiesiog priversti prirašyti „Prūsų teisyne“ papildomus straipsnius (paragrafus), kurie bylotų apie jau visai žmogišką (prigimtine baltiškąja kultūra alsuojantį) prūso veidą. Tris iš jų, labiausiai būdingus ir pateikiu:
„14. Niekas negali versti kitą dirbti, bet gali jį gerumu paskatinti. Tai yra abiejų susitarimo reikalas.
15. Kilminguoju bus laikomas tas, kuris su savo žirgu bus greitesnis ir mitresnis.
16. Jeigu vyrui mirtų žmona, jam turi pasipiršti kokia jaunuolė, nes netinka, kad jis dieną naktį liūdėtų.“5
Sugretinkime kalbos manierą (stilių), ypač turinį aukščiau išdėstytų „Prūsų teisyno“ straipsnių su vėliau prirašytaisiais. Matome esminį skirtumą. Na, kad ir 5-to bei 16-to straipsnių turinys. Pastarajame apie daugiamoterystę nelikę net užuominos! Kruopštus kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgietis, tiesiog buhalteriškai registruodamas ir aprašydamas labai sunkų savo ordino brolių karą su prūsais, nevengdavo kai kur priešus pavadinti tauriais. O sūduviai, anot jo, buvę „patys tauriausieji…“ Nugalėtiems ir praktiškai jau išnaikintiems prūsams gražių komplimentų yra pagarsinę mano jau cituoti vėlyvųjų laikų vokiečių tautybės prūsų istorijos tyrinėtojai.
Taigi, susumavus visa tai, kas buvo aukščiau pasakyta apie „Prūsų teisyną“ ir pačius prūsus – jų charakterį, kultūrą ir gyvenimo būdą, esama pakankamo pagrindo formuluoti klausimą: ar įmanoma tikėti dokumentu, kurį XVI a. paskelbė S. Grunau ir L. Davidas? Kodėl jis buvo pagarsintas praėjus visam tūkstančiui metų? „Teisyno“ tekstą šie kronikininkai bando sieti su Brutenio pradėta baltų (suprantama – ir visų prūsų) religine reforma. Tačiau jie net nebando paaiškinti, kaip, kada ir kodėl atsirado vėlesnieji (padoresnieji) įrašai? Vadovaujantis semiotikos ir hermeneutikos siūloma metodologija, galima formuluoti dvi išvadas. Pirma, kad paskelbtas tekstas dvelkia sąmoninga klastote ir vėlesnėmis jos „sušvelninimo“ pastangomis. Antra, kad baltų religinė reforma galėjo būti grindžiama ir griežtesne, labiau kanonizuota paprotine teise, arba, kitais žodžiais pasakius – genties narių elgsena ir gyvenimą reguliuojančiu statutu, kurio iškreiptus atšvaitus ir regime vadinamajame „Prūsų teisyne“.
Kažin ką panašaus kritiško norėtųsi pastebėti ir žvelgiant į išgarsintą prūsų vėliavą su trijų dievų: Patrimpo, Pikulo ir Perkūno atvaizdais. Ar nekrenta į akis piešinio primityvumas? Ar tai negalėtų būti irgi bandymas pasauliui pristatyti miškų apsuptyje gyvenančią puslaukinę gentį, kuriai su Šventosios Romos palaiminimu buvo suteikta Dievo malonė – tapti civilizuotais europiečiais…
Atsisveikinimo žodis
J. G. Herderis, žymus vokiečių mokslininkas (1744–1803), gimęs nedideliame Rytprūsių miestelyje, neliko abejingas išnykusiai tautai. Jis nevengė piktų žodžių apibūdindamas vokiečių užkariavimų politiką. „Senieji prūsai išnaikinti; lyviai, estai ir latviai didžiausiai nusigyvenę ir iki šiol širdyje tebekeikia savo pavergėjus, būtent vokiečius“, – atvirai rašė mokslininkas. Jam priklauso ir kitos panašios mintys. „Imkime, pavyzdžiui, daugelio pagonių tautų atvertimą į krikščionybę; bet kaip jos buvo atverstos? Dažniausiai ugnimi ir kalaviju, slaptais teismais ir naikinamais karais…“6 J. G. Herderis labai domėjosi liaudies dainomis, ypač prūsų… Bet, anot O. Šneidereito (irgi kilusio iš Rytų Prūsijos), „…niekas neužrašė prūsų, tokios kadaise dainingos tautos, dainų. Sunku patikėti, kad dėl brutalios kryžiuočių priespaudos būtų dingusi prūsų, gyvenusių į pietus nuo Priegliaus, tautosaka“7. Bet, kaip pats pripažįsta, „tik XIX a. pavieniai tautosakos tyrinėtojai ėmė užrašinėti liaudies sakmes, bet, deja, jau buvo per vėlu…“
Bus daugiau
1 Miłosz, Czesław. Pavergtas protas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 270.
2 Žr. Tėvynės sargas. – Čikaga, 1982, Nr. 1. – P. 62–64.
3 Tokios pozicijos, man regis, laikosi abu čia minimi tautotyrininkai: V. Bagdanavičius ir G. Beresnevičius (tą rodo jų skelbti tekstai).
4 Beresnevičius, Gintaras. Baltų religinės reformos. – Vilnius: Mintis, 1995.
5 Žr. Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. – Tauta, 1995. – P. 86–88.
6 Ten pat, p. 86–88.
7 Ten pat, p. 217.