Lietuvos, išeivijos šviesuomenę, užsienio bičiulius kitataučius pasiekė skaudi žinia: šių metų liepą mirė vienas žymiausių lietuvių istoriografijoje mokslininkų, profesorius habilituotas daktaras, Lietuvos MA tikrasis narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas istorikas Vytautas Merkys (1929–2012). Tai žymiausias XIX a.–XX a. pradžios istorijos tyrėjas. Buvo kuklus, valstietiško santūrumo ir atkaklumo, savo gausiomis knygomis, moksliniais laipsniais ir vardais, valstybinėmis premijomis, ordinais nesididžiavo, nesigyrė. Viso jo gyvenimo tikslas buvo išaukštinti lietuvių tautą ir jos žmones, atskleisti siekį gyventi laisvai nepriklausomoje valstybėje.
Ypač aktualios temos buvo tautinis atgimimas, draudžiamoji lietuvių spauda, Katalikų bažnyčios Lietuvoje istorija. Parašė 15 knygų, su kitais – Lietuvos istorijos vadovėlių vidurinėms mokykloms, keletą kapitalinių „Lietuvos TSR istorijos“ veikalų, parengė spaudai svarbių Lietuvos istorijos šaltinių publikacijų, su A. Tautavičiumi ir J. Jurginiu parašė „Vilniaus miesto istoriją“ (1968, LSSR valstybinė premija 1969), pirmą kartą lietuvių istoriografijoje plačiai ištyrė pirmojo garsaus lietuvio istoriko, Lietuvos istoriją parašiusio lietuviškai, Simono Daukanto XIX a. laikotarpį ir jo nuopelnus LDK, Lietuvos istorijai (1972, paplidytas II leidimas 1991), lietuvių tautinio sąjūdžio pradžią ir jo plėtrą („Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.): Politinės jos sukūrimo aplinkybės“, 1978; „Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, 1982; „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904“, 1994; „Knygnešių laikai. 1864–1904“, 1994; už šią monografiją 1997 m. suteikta Lietuvos mokslo premija). Su šia tematika siejasi originalios plačios monografijos: „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ (1999), „Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m.“ (2006). Istoriografijai reikšmingi spaudai parengti Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Juozo Lukoševičiaus, Konstantino Jablonskio, Igno Jonyno, „Knygnešys 1864–1905“ (3-asis tomas, 1997). Buvo kolektyvinio veikalo „Vilniaus universiteto istorija“ (2 tomai, 1976–1977; LSSR valstybinė premija 1981), 1989–2000 m. – „Lietuvos istorijos metraščio“ atsakingasis redaktorius, mokslinio žurnalo „Lituanistica“ 1994–2005 m. redakcinės kolegijos pirmininkas. Vytauto Merkio išskirtinis bruožas – monografijas rašė remdamasis gausia archyvine medžiaga (Lietuvos ir kitų šalių archyvuose ją rinko nuosekliai per visą mokslinę veiklą), jam svarbiausia buvo faktai. Būdinga mokslinė precizija, argumentacija, logizuotas gyvas dėstymas, o sovietinės okupacijos laikotarpiu – objektyvumas, ideologizavimo vengimas. Nors tolerantiškas Lietuvoje gyvenantiems kitos tautybės žmonėms (mokslo srityje ypač daug bendravo su žydų intelektualais), komunistinės nomenklatūros buvo kaltinamas „nacionalizmu“ ir kitais nebūtais dalykais.
Algimanto Merkio nuotrauka
Tai sausi faktai, skaitytojui noriu pateikti visą Vytauto Merkio spalvingą, sudėtingą, sunkų gyvenimo ir kovos kelią. Juk tai ir mūsų buvęs komplikuotas prieštaringas gyvenimas, pareikalavęs fizinių ir dvasinių pastangų išlikti, būti naudingam visuomenei. Rašyti apie šią iškilią asmenybę itin sudėtinga. Manau, skaitytojui bus įdomiau susipažinti ne su Vytauto Merkio monografijomis, o plačiau su jo gyvenimu, aplinka, darbo veikla, mokslo kolegomis, bičiuliais, kuriuos jis išaukštino savo atsiminimų knygoje „Atminties prošvaistės“ (Vilnius, 2009, leidykla Versus aureus).
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Vytautas Merkys 1970–1972 m. buvo mano disertacijos (apginta 1973 m.) apie Mažąją Lietuvą ir lietuvininkų tautinę padėtį vokiečių valdomoje Prūsijoje mokslinis vadovas. Pasiūlyta ši tema, nes, studijuodamas Vilniaus universitete istoriją, apgyniau diplominį darbą apie lietuvių tautinį judėjimą pagal universiteto Rankraštyne esamą archyvinę medžiagą; vienas iš skyrių buvo apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjų bendradarbiavimą leidžiant „Aušrą“, „Varpą“. Pasitikėjimą kėlė dar jauno istoriko Vytauto Merkio autoritetas (1963 m., minint „Aušros“ 80-ąsias leidimo pradžios (1883) metines, – universitete surengtoje konferencijoje jis skaitė pranešimą apie lietuvių tautinį sąjūdį XIX a.). Bendradarbiauti buvo lengva: rūpestingas, kartu reiklus turiniui ir faktų argumentacijai, logikai, taupiam žodžiui. Ypač nemėgo netiesos, faktų „pritempimo“ prie norimų gauti išvadų, nereikalingo ideologizavimo. Dar studijuodamas Vilniaus universitete šio rašinio autorius vartojo išguitą ir nepageidaujamą Mažosios Lietuvos terminą. V. Merkys tuo džiaugėsi. Renkant medžiagą ir rašant disertaciją atsivėrė nauji klodai, vartai į Vokietiją. Juolab, kad Vytautas Merkys, kaip reta kuris, yra europinio lygio ir mąstymo istorikas: talentingas, objektyvus, doras, taurus, ramus, sąžiningas, patikimas, tad dirbti su juo buvo didelis stimulas, garbė. Disertacija buvo parašyta laiku, sėkmingai apginta. Daug reiškia ne vien vadovo autoritetas, bet ir jo žmogiškosios savybės. Nes jis visąlaik, vaizdžiai kalbant, ėjo kalavijo ašmenimis, tik kovodamas plunksna. Kaip ir istorikas, žurnalistas Juozas Jurginis, Vytautas Merkys rašė geru stiliumi, aiškiai, patraukliai, įtikinamai. Veikaluose sunku rasti klaidų. Tai sąžiningo mokslininko patrioto gyvenimo ir veiklos svarbiausias kriterijus. Vytautą Merkį laikau savo Mokytoju. Apie tai 1999 m. rašyta „Mokslo Lietuvoje“ pokalbyje su žurnalistu Gediminu Zemlicku, minint profesoriaus 70-metį. Mintys visiškai tinka ir šiandien. Skaitytojui primenu, kad Vytautas Merkys buvo ir Silvos Pocytės disertacijos apie Mažosios Lietuvos lietuvininkų kultūrinę veiklą XIX a.–XX a. pradžioje mokslinis vadovas (turėjo ir daugiau doktorantų). Reikėtų parašyti atsiminimų knygą (sudarytoja galėtų būti gabi jo doktorantė Aldona Prašmantaitė).
jubiliejaus proga Valdovų rūmuose (2011 06 30)
Vytautas Merkys kone apie 50 metų buvo kelių lietuviškų enciklopedijų vienas rengėjų: autorius, konsultantas, recenzentas, Mokslinės, Redakcinės tarybų narys, – pradedant „Mažąja lietuviškąja tarybine enciklopedija“ ir baigiant po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. leidžiama „Visuotine lietuvių enciklopedija“ (išleistas 21 tomas). 40 metų rengiu lietuviškas enciklopedijas (1972–2012 m.), todėl galiu tvirtinti, kad Vytautas Merkys parašė daugybę straipsnių: labai kvalifikuotai, geru stiliumi, pagal enciklopedijų rengimo metodiką (reta tokių autorių!). Redaktoriams visai nesunku buvo redaguoti tekstą. Pats teikdavo naudingų patarimų. Tai tikro enciklopedinio mąstymo žmogus. Jam faktas – šventas. Su juo teko kūrybingai kaip kolegoms bend-radarbiauti iki šių dienų.
Enciklopedijoje parašyti biografinius straipsnius apie istorikus, atrodo, nėra sunku. Bet kai kurių aprašomųjų gyvenimas sudėtingas, komplikuotas, raštų įvairovė. Vytautas Merkys mokėjo suderinti žmogiškąsias savybes ir mokslinę veiklą, reabilituoti kai kuriuos sovietinės valdžios pasmerktus mokslininkus. Tam turėjo diplomatinių gabumų, padėjo atsargumas ir piliečio pareigų supratimas. Originalūs, išsamūs enciklopediniai straipsniai apie Konstantiną Jablonskį, Igną Jonyną, Juozą Jurginį, Leoną Mulevičių. Paberta tokių brilijantų, apie kuriuos anksčiau nežinojome. Gaila, kad nepaprašiau V. Merkio parašyti būsimų straipsnių apie taip dabar kritikuojamus Juozą Žiugždą, Bronių Vaitkevičių, padorų komunistų veikėją Romą Šarmaitį. Šiandien lengva juos pasmerkti, „sutriuškinti“, bet turi būti taikoma objektyvi mokslinė metodika. Ir V. Merkys jų elgsenoje ir darbuose rado veiksmo ir elgsenos priežastis, nors menko pateisinimo.
Man svarbu atskleisti Vytauto Merkio asmenybę, jo santykius su sovietinėmis institucijomis, su kolegomis ir bičiuliais, su sovietine nomenklatūra ir kaip pavykdavo ištrūkti iš „mėsmalės“, išsisukti iš intrigų, apkalbų, provokacijų, pinklių rato. Tuomet pamatome visą sovietinės santvarkos, istorikų bendruomenės panoramą, daug ką sužinome tik dabar (Vytautas Merkys medžiagą rinko, ypač po 1990 m., iš itin draustų specialiųjų slaptųjų fondų Lietuvoje, Rusijoje ir kitur). Jam buvo svarbiau iškelti kolegas, bičiulius, ne save. Mąstė racionaliai, valstietiškai. Jis prisipažįsta: „Niekada savo emocijų rodyti nenorėjau“.
Vytautas Merkys gimė 1929 m. gegužės 5 d. Čivų kaime, Skapiškio vlsč. (dabar Kupiškio r.) valstybinių valstiečių šeimoje. Senelis Zigmantas 15 metų tarnavo rekrutu carinės Rusijos kariuomenėje, dalyvavo 1877–1878 m. Rusijos kare su Turkija (Balkanų karas). Tėvas Juozas Merkys prieš Pirmąjį pasaulinį karą ilgam buvo išvykęs uždarbiauti į JAV. Vytukas (kupiškėnų tarme) jau 1941 m. pradžioje neteko motinos Marijonos Mėlynytės-Merkienės, patyrė skurdą, vargą. Ir per bolševikų, ir per nacių okupacijas Kupiškio gimnazistai, tarp ir jų Vytukas tvirtai suvokė „savo tautinę tapatybę ir savo valstybės atkūrimo siekį. Brangus buvo valstybės herbas „Vytis“. Nuo tada stiprėjo tautinis patriotizmas. 1946 m. vasarį niekuo nekaltą tėvą, vakare kortuojantį pas kaimynus nušovė sodybą apsupusieji partizanų gaudytojai kareiviai ir vietiniai sovietiniai aktyvistai. Vytukas liko vienas su gerąja pamote, kurią vadino Motina.
Bus daugiau
Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis
redaktorius