Pabaiga, pradžia Nr. 17
„Užuovėjos: apie kalbą ir kitas baimes“ – tokiu pavadinimu apie save pareiškė jaunųjų tyrėjų stovykla, rugsėjo 13–16 d. surengta Nidoje ir savaip pagyvinusi rudeninio kurorto intelektinio gyvenimo spalvas. Netrūko įdomių pranešimų, inteligentiškų diskusijų, nors galėjo būti ir drąsesnių, bet tai juk pirma tokio pobūdžio stovykla.Įspūdžiais apie matyta, girdėta ir išgyventa šioje publikacijoje dalijasi stovyklos iniciatoriai ir organizatoriai: Lietuvių kalbos instituto doktorantės Anželika Gaidienė ir Gintarė Šeškevičiūtė, Lietuvių kalbos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Rita Mikelionytė ir Lietuvos edukologijos universitete magistrantūros studijas tęsiantis Lietuvių kalbos instituto darbuotojas Saulius Vasiliauskas. Diskusijai atvėsti neleis permainų ir atsinaujinimo moksluose išsiilgęs Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas Ervinas Koršunovas, kuriam, atrodo, nestinga originalių idėjų.
daugiau
Ateina naujos kalbinės technologijos
ML. Gerbiamosios pašnekovės, jei tektų išskirti vieną skaitytą pranešimą, tai kuriam skirtumėte laurus?
Rita Mikelionytė. Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo pranešimas „Ne(pri)pažinti lobiai. 1. Kaip randasi žodis. 2. Anapus žodžio“, man regis, buvo geriausias pavyzdys, parodęs, kad net ir kalbą galima tyrinėti naujai, pasitelkus gamtos mokslų metodus. A. Saudargas mums pristatė naujus, labai įdomius dalykus. Labiausiai žavi, kad mokslo žmogus neužsidaręs tik politikoje, bet domisi ir pamatiniu mūsų tautos dalyku – savąja kalba.
ML. Ne iš vieno jaunųjų tyrėjų stovyklos dalyvio girdžiu, kad biofiziko A. Saudargo žvilgsnis į kalbą jam padarė nelauktą įspūdį. Gal būtų galima konkretizuoti: kas būtent? Gal skaidrėje parodytas papartis, per kurį A. Saudargas nagrinėjo fraktalinę kalbos struktūrą?
Rita. Bene įdomiausia buvo A. Saudargo įžvalga apie ateinantį „Google zombį“. Pranešėjas kviečia ne kovoti prieš naujo tipo „zombį“, bet stengtis gerinti kalbos funkcionavimo reikalus mūsų valstybėje. Labai gražiai šis pranešimas susisiejo su pirmąją stovyklos dieną skaitytu bendrovės „Tilde IT“ projektų vadovo Andriaus Marcinkevičiaus pranešimu „Modernių kalbinių technologijų proveržis Lietuvoje. Ar tai realu?“. A. Marcinkevičius kalbėjo apie mašininį vertimą, o A. Saudargas iš to kylančias problemas parodė visai iš kitos pusės. Šie skirtingi pranešimai tarsi vienas kitą papildė.
ML. A. Saudargas įspėjo apie „tildizmo“ pavojų. Dabar negalėčiau tvirtinti, kad šis naujadaras ir buvo pavartotas A. Saudargo pranešime, galimas dalykas, jis gimė mums dabar diskutuojant.
Rita. Nepamirškime nuskambėjusios labai pozityvios A. Saudargo minties: „Tildės“ berniukai, užsiimantys mašininiu tekstų vertimu, kaip tik ir yra mūsų viltis. Būtent jie galėtų padėti spręsti kylančią „Google zombio“ problemą.
ML. Nauja veikla neišvengiamai kelia tam tikrą pavojų, bet laiku jį pastebėjus, būtent tos veiklos dalyviai ir galėtų čia veiksmingai padėti. Bet reikia sutelktų kalbininkų, filosofų, informatikų pastangų.
Anželika Gaidienė. Šiek tiek galėčiau papildyti. Minėjote, kad „Tilde IT“ reikėtų pagalbininkų – kalbos mokslo profesionalų. Norėtųsi pabrėžti, kad Lietuvių kalbos institutas jau keletą metų sėkmingai bendradarbiauja su „Tilde IT“, prie vieno projekto dirbome ir mes su Rita. Tai „SemTI“ – lietuvių kalbos semantinio tinklo duomenų bazės prototipo projektas, finansuojamas Lietuvos verslo paramos agentūros. Taip pat labai aktualus yra integruojamojo gramatikos tikrintuvo prototipo projektas. Jo paskirtis – išsamus kalbos sintaksinio, morfologinio ir leksinio taisyklingumo tikrinimas. Manau, kad A. Marcinkevičiaus pranešimas buvo labai naudingas, nes daugelis klausytojų sužinojo, kokie nauji projektai, susiję su kalbos technologijomis, vykdomi Lietuvoje.
Rita. A. Saudargas minėjo, kad Vytauto Didžiojo universiteto sukurta vertimo programa gerokai lenkia naudojamą Google, bet visuomenei ta programa ir jos galimybės nepakankamai žinomos ir naudojamos.
Anželika. Iš tikrųjų jau turime nemažai sukurtų naujų kalbos technologijų (gramatikos, rašybos tikrintuvai, vertyklės ir kt.), bet jas reikia pristatyti visuomenei. Šiuo metu reklamos labai trūksta.
Eisiantiems pavymui
ML. Noriu sugrįžti prie kai kurių jaunųjų tyrėjų stovyklos rengimo reikalų. Mat esu tikras, kad rasis, kas norės sekti jūsų pėdomis, panašias ar kitokias tyrėjų stovyklas rengdami. Kaip rinkotės pranešėjus, pagal kokius kriterijus? Juk labai svarbu buvo apie juos žinoti, gal net būti pasiklausius jų paskaitų?
Rita. Norėjosi, kad pranešėjai būtų iš skirtingų sričių. Mums svarbu buvo, kad atvyktų kalbininkai, literatai, istorikai, filosofai, žodžiu, stengėmės surinkti platų humanitarų būrį. Rinkomės tuos, kurie būtų ne tik mums patiems įdomūs, bet ir kitiems klausytojams.
Gintarė Šeškevičiūtė. Kai kuriuos pranešėjus pažinojome iš studijų laikų, kitas kandidatūras aptarėme remdamiesi žiniasklaidoje pateiktomis žiniomis. Kai kurių straipsnius buvome skaitę, girdėjome draugų atsiliepimus. Taip ir rinkomės diskutuodami. Sudarėme galimų pranešėjų sąrašą ir pradėjome siuntinėti laiškus. Buvo vasara, tad ne visada sulaukėme greitų atsakymų, nes vieni jau buvo susiplanavę savo laiką, kiti dėl kitų priežasčių tomis dienomis negalėjo į jaunųjų tyrėjų stovyklą atvykti. Taip kai kurie pageidaujami pranešėjai atkrito.
Anželika. Kai kurie pranešėjai atsirado savaime ir kiek netikėtai. Kalbu apie filosofus, atsiradus vienam ir kitas panoro dalyvauti – Vidas Dusevičius pakvietė Erviną Koršunovą. Apskritai doktorantai daugiausia apie mūsų stovyklą sužinojo iš internetinės spaudos. Taip pat į Lietuvos edukologijos universitetą, Vilniaus universitetą ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą išsiuntėme laiškus su pasiūlymu doktorantams skaityti pranešimus.
ML. Pavyko rasti įdomią darną tarp profesionalų, ne vienus metus varančių savo tyrinėjimų vagą, ir tarp mokslo kelią pasirenkančios jaunuomenės.
Rita. Tai buvo mūsų užsibrėžtas planas: telktis patirtį ir kviesti jaunuosius tyrėjus. Manau, kad bendros įžvalgos buvo naudingos tiek vieniems, tiek kitiems. Norisi dialogo su vyresniais mokslininkais ir ateityje jį naudinga tęsti. Būti šalia tokių autoritetų ir mokytis iš jų yra didelė dovana.
Ar lietuvių kalba pakankamai erotizuota
ML. Į kokią aplinką patekote atėję dirbti į Lietuvių kalbos institutą ir kitas mokslo įstaigas? Ar kasdieniame gyvenime labai sunku „drumsti vandenį“, rodyti jaunatvišką maksimalizmą? Nieko stebėtino, jeigu vyresnieji daug ką mato ir vertina kitaip, dirba kitaip, bet tikriausiai ir jaunimui niekas netrukdo ieškoti savęs, nepersekioja už kitoniškumą. Bent jau akademinėje aplinkoje to neturėtų būti.
Gintarė. Vyresni kolegos turi savo veiklos kanonus ir jais vadovaujasi savo darbe. Kartais labai praverstų naujas žvilgsnis, ko mes jaunųjų tyrėjų stovykloje ir siekėme.
Saulius Vasiliauskas. Prisimenu liepos mėnesį Jurbarko rajone Dubysos pakrantėje vykusį akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“. Šiuos seminarus jau septintą kartą organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedra. Šiemet šis seminaras buvo skirtas 150-osioms Maironio gimimo metinėms, diskutavome apie lituanisto misiją šiandien, jo vietą dabartinėje Lietuvoje. Apie tai buvo daug kalbėta, bet Dariaus Kuolio pasiūlyta išvada maždaug tokia: šiandien mums reikia žaismės, taip pat ir moksle plačiąja prasme. Mes dažnai pereiname į visišką akademizmą ir taip tik skurdiname save ir kitus.
Ervinas Koršunovas. Be paminėtos žaismės dar pridurčiau lietuviško žodžio, kalbos erotiką, kurios taip pat labai reikia. Lietuvių kalba per mažai erotizuota, nes dešimtmečiais buvo gramatinama, kartu ir paprastinama, striukinama. Mokslinio tyrinėjimo prasme mūsų kalba dabar yra garbingoje vietoje, bet šiuolaikinei komunikacijai to maža, reikia daugiau. Ir būtent pačios kalbos erotizmo, suprantant tą erotizmą kaip kalbos žaismę, grakštumą, išraiškos priemonių didinimo galimybes. Jei prancūzų kalba mums lyg savaime asocijuojasi su erotizmu, flirto kultūra, tai lietuvių kalba čia gerokai pralaimi. Nukenčia ir kai kurie grožinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Kaip keisti esamą padėtį? Manau, tai svarbi ir nelengvai atliekama užduotis.
ML. Kartais naudinga susitarti dėl terminų, žodyje slypinčių prasmių, šiuo atveju Ervino panaudotos sąvokos „žodžio, kalbos erotizavimas“. Liudvikas Rėza XIX a. pirmoje pusėje pirmasis profesionaliai išnagrinėjo lietuvių liaudies dainas, pabrėždamas tautos kūrybingumą, jos dvasinės kultūros savitumą kaip vieną didžiausių išskirtinybių. L. Rėza atkreipė dėmesį į lietuvių meilės dainas, kurias jis vadino erotinėmis. Bet kas slypėjo po šiuo Rėzos pavartotu apibūdinimu? Subtiliai ir labai jautriai reiškiami meilės jausmai, pagarba tradicijai, padorumui, dorovei, visam tam, kuo tos dainos ir yra ypatingos. Panašiai tą vadinamąją lietuvių liaudies dainų erotiškumą vertino J. Herderis, J. W. Gėtė, su kuriuo tyrinėdamas lietuvių liaudies dainas susirašinėjo L. Rėza. Šie didieji autoritetai lietuvių liaudies dainų lyrizmą siejo su erotika, bet ne kūniškais malonumais, Eroso sąvokai teikė aukšto dvasingumo prasmę. Ar ne šia prasme, Ervinai, turėtume Jus suprasti?
Ervinas. Būtent prie to kalbos išraiškos turtingumo ir turėtume grįžti, nes daug kas mūsų kalboje prarasta. Kalbos ritmika, melodingumas, muzikalumas, poetiškumas ir dainingumas – visa tai didis mūsų kalbos turtas. XX a. pradžioje buvo vykdomas bendrinės lietuvių formavimo projektas, bet kartu neišvengiamai buvo prarasta daug tarminių vertybių, nuo kurių gal ir kiek dirbtinai atsiribota. Prarastos, nunyko kai kurios šakninės kalbos raiškos vertybės. Manau, laikas susirūpinti bent kai ką iš tų tarminių dalykų susigrąžinti, įtraukti į mūsų bendrinės kalbos raišką. To reiktų siekti ne tik atliekant lauko tyrimus, užrašinėjant dar gyvą tarminę įvairių vietų medžiagą, bet ir atsižvelgiant į moderniojo pasaulio įtakas. Lietuvių kalba toje erdvėje gali ir turi konkuruoti gyvai ir nevaržoma.
Ir nuolatinis atsinaujinimo geismas
ML. Ervinas tyrinėja senovės baltų mitologijos dalykus, seniausius kolektyvinės pasąmonės vaizdinius – archetipus, psichosocialinės sanklodos pagrindus, kurie reiškiasi per mitus, tautosaką, literatūrą, tūno užkoduoti kalboje ir atgyja pasąmonės kuriamuose vaizdiniuose. Jei teisingai supratau jo pranešimo kai kuriuos dalykus, tai baltų seniausių totemų kultas (pvz., žalčio kaip gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis, kitų mitinių būtybių) formavosi stebint žuvų nerštą. Prisižiūrėjęs lašišų neršto vaizdų Ervinas daro labai drąsius apibendrinimus, kurie gali trikdyti mažiau su mitologiniais dalykais susipažinusius asmenis.
Rita. Ervino įžvalgos dažnai yra labai netikėtos, įdomios ir intriguojančios, bet nereiškia, kad su visomis jomis reikia beatodairiškai sutikti.
Ervinas. Man svarbu ir labai įdomu, kaip kalba reiškiasi kad ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, kuri labai gerai parodo kalbos galimybes. Kalba nuolat kinta, poetai atranda vis naujų jos raiškos formų, subtilių ryšių tarp žodžių ir naujų ritmų. Viskas vystosi natūraliai, kalba taip pat, tad dirbtinai čia nieko nei pagreitinsi, nei sulėtinsi. Nežinau, ar Sigmundas Freudas atsitiktinai tyrinėjo Erosą.
Saulius. Gal moksliniai tyrimai ir literatūra yra šiek tiek skirtingi dalykai.
Ervinas. Tyrimai ir literatūra nėra skirtingi dalykai, bet tai būtų begalinė diskusija.
ML. Humanitariniai mokslai Lietuvoje pribrendo tam tikroms permainoms, atsinaujinimui. Tai nebūtinai turi būti kažin kas šokiruojančiai nauja, bet gal priešingai – sugrįžimo prie šaknų siekis. Turime labai turtingą ir ne visada reikiamai įsisavintą baltiškosios kultūros klodą, prie kurio juk ateis laikas sugrįžti. Bet kuri modernybė neišvengiamai veikia tradiciją, prislopina pamatinės kultūros raišką. Bet ir modernybei reikia gyvybės syvų, kurių kartais gal ir reiktų semtis tradicijoje. Nieko nuostabaus, kad būtent jauniesiems kūrėjams taip knieti išlaisvinti poetinį žodį, o tai juk ne vien kalbininkų veiklos sritis. Sunki gramatikų pėda gal išties kiek prislopino laisvo ir nevaržomo žodžio sklaidą, bet tai buvo neišvengiamas bendrinės kalbos formavimosi ir formavimo etapas.
Saulius. Neįsivaizduoju, kaip galima grįžti prie pirminės kai kurių žodžių reikšmės, jeigu šiandieniniai jauni poetai nežino medžių pavadinimų, neskiria paukščių balsų, kai kurie nėra matę gyvos kiaulės ir kitų naminių gyvulių. Santykis su gamta nutolęs. Poeziją veikia šitas santykis ir ji neišvengiamai kinta. Gerėja ar blogėja – tegu sprendžia skaitytojai.
ML. Suprantu, kad atsidūrėme tarsi modernybės ir tradicijos sankirtoje, o jaunųjų tyrėjų stovykla kaip tik pati geriausia vieta tuos jaudinančius dalykus aptarti.
Saulius. Kad ir ši mūsų diskusija šiek tiek atitolo nuo mūsų sumanyto projekto, bet tai ir yra įrodymas, kad kiekvienas turime skirtingų nuomonių, kurias reikia išsakyti ir pabandyti ieškoti įmanomo sutarimo. Juk ir stovyklos renginiuose nesusvetimėjome, neišsidraskėme, o tai svarbiausia.
Bendrumo jausmas išgelbės pasaulį
ML. Gal pasirodysiu ne visai mandagus, bet leiskite paklausti: kokią tolesnę savo kaip tyrėjų ateitį siejate su Lietuvių kalbos institutu, į kurį atėjote tikriausiai ne vieniems metams? Ar žinote, kad pasirinkdami kalbininko profesiją, niekada nepraturtėsite? Bent jau materialiai. Dirbsite darbą, kurio pabaigos niekada nematysite.
Gintarė. Žinome ir žadame tęsti pradėtus darbus. Turime mus rekomendavusių, priėmusių į Institutą darbuotojų pritarimą, palaikymą, o tai stiprina mūsų pasirinkimą.
Rita. Mes tikime tuo, ką darome ir norime tęsti. Turime artimų žmonių pritarimą, o naujiems planams taip pat neužkirstas kelias.
ML. Kokias pamokas išsivežate iš šios jaunųjų tyrėjų stovyklos ir kokią stovyklą žadate rengti kitąmet?
Gintarė. Iš tiesų galvojame, kad tai nebus vienkartinė tokia stovykla ir mūsų susitikimas, Tai neabejotinai bus tęstinis darbas. O naujiems apmąstymams reikia laiko, įspūdžiai turi susigulėti.
Anželika. Šiandien su Gintare pradėjome kalbėtis apie tai, kokius dalykus reikėtų keisti kitoje stovykloje.
Gintarė. Norėtume pasikviesti kitąmet ir vieną kitą autoritetą iš užsienio, gal net pagalvosime, kaip tokią stovyklą padaryti tarptautinę.
Rita. Graži buvo doc. dr. Jolantos Zabarskaitės išsakyta idėja apie humanitarų koloniją. Docentė sužavėta Nidos meno kolonija viliasi, jog ateityje galėtume sukurti humanitarų koloniją. Reikia tikėtis, kad idėja kada nors bus įgyvendinta ir galbūt Užuovėjų stovyk-la yra būtent tokios kolonijos pradžia.
ML. Labai gerai, kad Nidos meno kolonija veikia, bet manęs nesužavėjo dokumentiniai filmai, kuriuos toje kolonijoje turėjome progos pamatyti pirmą stovyklos vakarą. Mačiau, kaip švedas Jonas Ohmanas susinervinęs keletą kartų buvo net išėjęs iš salės. Tikras Vakarų civilizacijos nuopuolis ir visiška mūsų nesiekiamybė patekti į visiškai susvetimėjusį pasaulį, žmogaus nužmogėjimą ir nužmoginimą. Mes dar turime tiek daug gražaus, šviesaus ir tikro – sąlyčio su žeme, nuostabia gamta, gimtąja kalba ir vertybių, kurių mums gali pavydėti tuose filmuose rodytas „anas pasaulis“.
Gintarė. Mes žiūrėjome tik pirmą vakarą tuos festivalinius filmus, o kino dokumentika labai savitas žanras.
Rita. Tai buvo noras sukrėsti žiūrovą. Tos problemos kartais yra ir šalia mūsų, bet mes prieš jas užsimerkiame, apsimetame nematą. Kas mums pasakys ir parodys tiesą? Išeiname iš salės sukrėsti, dar kartą apmąstydami bei įvertindami tai, ką matėme. Antraip būtų bereikšmis laiko leidimas.
ML. Tokį aiškinimą priimu ir jam pritariu, jeigu patys tų filmų autoriai panašiai galvotų, nesitenkindami vien Vakarų pasaulio nuopuolio konstatavimu. Tik bijau, kad žiūrovo traumavimas nelabai siejasi su menui keliamais tikslais.
Rita. Tas traumavimas leidžia apmąstyti svarbius dalykus, nes jei nebūsime sukrėsti, tai gal nekils noras patiems nepatogių klausimų išsikelti.
ML. Ko gero, ir dabar nebūtume tos kalbos pradėję, jei tų dokumentinių filmų nebūtume sukrėsti. Manau, visos kūrybinės stovyklos ir turėtų būti savotiškas gelbėjimosi ratas nuo panašių negandų. Būtent tas bendrumo jausmas, kūrybinė nuotaika, kurią juk ir kuria jaunųjų tyrėjų stovykla, ir galėtų būti tas priešnuodis, kurio reikia norint pasipriešinti beprasmybei, gyvenimo betiksliškumui.
Rita. Tas bendrumo jausmas išties labai svarbus, norint savo idėjas įgyvendinti.
Anželika. Kaip tik galvojau, kodėl taip svarbu tyrėjų stovykloje pateikti įvairių mokslo sričių idėjų. Anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad man taip gali patikti filosofinės ar kitos toli nuo kalbos mokslo esančios temos, bet pasiklausai kito žmogaus, išgirsti jo požiūrio dėstymą ir į daug ką pradedi tarsi naujai, daug atidžiau žiūrėti.
Gintarė. Kasdienybėje nuolat atsiranda įvairių neatidėliotinų darbų, visur nesuspėsi, o stovykloje pajunti žmonių bendrumą, susivienijimą ir tai yra nepakeičiami dalykai. Gal tai ir yra tokio renginio didžiausia svarba.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos
