Modernybės ir tradicijos sankirtoje:apie baimes ir užuovėjas

Rugsėjo 13–16 d. Nidoje šurmuliavo jaunųjų tyrėjų stovykla, pavadinta veikiau šmaikščiai, negu aiškiai, užtat intriguojančiai – „Užuovėjos: apie kalbą ir kitas baimes“. Perskaitęs kiekvienas, kuriam neatvėsęs pažinimo siekis (o tokių mūsų aplinkoje juk nėra), tikriausiai užsigeistų sužinoti daugiau ir apie tas baimes. Taip pat ir apie kalbą, kurią žodelis kitas susiejo į vieną mazgą su baimėmis. Veikiausiai to ir siekė stovyklos iniciatoriai. Visi, bent jau Vakarų pasaulio žmonės, paveikti Freudo ir jo gausių pasekėjų, tad esame nusiteikę rimtai ir net pagarbiai vertinti pasąmonės reiškinius, taip pat ir baimes, lankančias mus per sapnus, meditavimus ir burtavimus, nelygu kas kuo užsiima.

Šiokio tokio aiškumo dėl programos pavadinimo suteikė Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktoranto Ervino Koršunovo stovyk-loje skaitytas pranešimas „Lietuviškoji chimera ir jos baimė“. Pranešėjas kvietė atsigręžti į mūsų vadinamąją pagoniškąją tapatybę, kurioje kiek užsimaskavę slypi esminiai archetipai, įvardyti kaip užuovėjos – apie mūsų baimes, kalbą, sąmonės ir istorijos formavimą(si). Išsiaiškinę, kur glūdi mūsų baimių – tikrų ar įsivaizduojamų – priežastys, pasijuntame stovį ant tvirto žinojimo pagrindo, nes nėra nieko blogiau už nežinomybę, dažną įvairių baimių ar įsikalbėjimų priežastį. Antai filosofas Arvydas Šliogeris viename interviu teigė, kad mūsų baimės dažnai kyla iš to, kad esame priversti gyventi nejaukiame pasaulyje: kuo daugiau žmogų užplūsta vadinamosios „informacijos“, tuo jis jaučiasi nejaukiau, tuo daugiau netikrumo ir baimių patiria. Anot A. Šliogerio, būtent informacinės technologijos sukuria baimės visuomenę ir baimės valdomą individą.

Patys jaunieji tyrėjai sudarė stovyklos darbo programą, patys kvietėsi juos dominančius pranešėjus, taip pat patys rūpinosi užsitikrinti rėmėjų paramą. Kas jaudina jaunuosius tyrėjus galima spręsti iš stovyklos programos, kurios visas septynias temas išvardysime: „Šiandieniniai kalbos iššūkiai“, „Kalba laike ir erdvėje“, „Filosofinės atodangos“, „Kalbos galimybės ir ribos“, „Baltistikos aktualumas ir neišsemiamumas“, „Kitoks žvilgsnis į vardyną“ ir „Kalbos ir literatūros sąsajos“.

Jauniesiems tyrėjams teikia garbę, kad jie nepasitenkino vien bendraamžių pranešimais, o pasitelkė ir pripažintus vyresnės kartos autoritetus, kurių pranešimai ir įžvalgos gerokai sustiprino stovyklos mokslinį potencialą. Visų pirma tai pasakytina apie literatūrologą Kęstutį Nastopką, kalbininkes Jolantą Zabarskaitę ir Dalią Pakalniškienę, istorikę Nijolę Strakauskaitę. Išskirsime biofiziką ir politiką, Europos Parlamento narį Algirdą Saudargą, kurio pranešimas „Ne(pri)pažinti lobiai. 1. Kaip randasi žodis. 2. Anapus žodžio“ visiems klausiusiems padarė įspūdį. Tarp pranešėjų ir diskusijos dalyvių buvo Lietuvoje jau ne vienus metus gyvenantis švedų žurnalistas, daugelio dokumentinių filmų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Jonas Ohmanas (Jonas Öhman). Tai vardai, kurie nemažai reiškia Lietuvos moksle, kultūroje, visuomeninėje veikloje ir politikoje.

Stovyklos rengėjai – Lietuvių kalbos institutas ir jame įsikūręs Kalbos muziejus „Lituanistikos židinys“. Rėmėjai – Neringos savivaldybė, Vilniaus dailės akademija ir jos padalinys Nidos meno kolonija, Nidos poilsio namai „Žuv-ėdra“, Lietuvos edukologijos universitetas, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, AB „Smiltynės perkėla“ ir interneto dienraštis „Bernardinai“.
Kaip radosi jaunųjų tyrėjų stovyk-la, mintimis dalijasi jos iniciatoriai ir organizatoriai: Lietuvių kalbos instituto doktorantės Anželika Gaidienė ir Gintarė Šeškevičiūtė, Lietuvių kalbos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Rita Mikelionytė, Kalbos muziejaus „Lituanistikos židinys“ vadybininkė Dovilė Bielevičiūtė ir Lietuvos edukologijos universitete šiemet lituanistikos fakultete bakalauro studijas baigęs bei ten pat magistrantūroje tęsiantis mokslus Lietuvių kalbos instituto darbuotojas Saulius Vasiliauskas, kuris yra ir jaunųjų kūrėjų sambūrio „Literatūros refleksai“ vienas iš steigėjų. Į pokalbį įsitrauks ir kai kurie kiti šios stovyklos dalyviai.

Kokie toliai šaukia jaunuosius?

Mokslo Lietuva. Godotini jaunųjų tyrėjų stovyklos organizatoriai, leiskite pasveikinti su pirmuoju iškeptu kūrybiniu „blynu“, kuris neprisvilo. Kaip kilo šios stovyklos sumanymas?

Rita Mikelionytė. Tai buvo Lietuvių kalbos instituto direktorės dr. Jolantos Zabarskaitės idėja, ji mus ir suvienijo. Sužavėti šios idėjos, ėmėme svarstyti, kokia turėtų būti ta stovykla, o apsitarę pradėjome ją organizuoti.

Saulius Vasiliauskas. Dar prieš stovyklos užmanymą tarpusavyje nemažai svarstyta, kad gerai būtų burti jaunus tyrėjus ir mokslininkus, skatinti tarpdiscipliniškumą, keistis kontaktais ir bandyti geriau vieniems kitus pažinti. Mums atrodė, kad būtent to labai stinga, teisingiausia būtų remtis doktorantais, jaunesniais tyrėjų kelią pasiryžusiais rinktis asmenimis. Iš to ir išsirutuliojo stovyklos idėja – remtis į kalbotyrą (plačiąja prasme). Vienus kviečiamus pranešimų autorius pažinojome, su kitais kaip tik ir norėjome susipažinti, plėsti jaunųjų mokslininkų būrį.

ML. Iškart noriu pasitikslinti. Kasmet nuo 2004 m. Salose (Rokiškio r.) rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos „Academia Grammaticorum Salensis“, kurioms vadovauja prof. Akselis Halvojetas (Axel Halvoet) ir kuriose supažindinima su naujausiomis kalbotyros žiniomis, tyrimų kryptimis. Šios vasaros mokyklos kaip tik ir sudaro galimybę jauniems tyrėjams pristatyti savo darbus Europoje pripažintų mokslininkų auditorijai. Ar jums šiose vasaros mokyklose teko dalyvauti?

Rita. Žinome, kad tokios tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos yra rengiamos, bet nė vienam iš mūsų jose neteko dalyvauti. Kiek žinau, tose mokyklose daugiau nagrinėjamos gramatikos problemos. Greičiausiai būtent tokia buvo pirminė šios mokyklos idėja. Mes nesiekiame su jais konkuruoti, bet matome, kur galime įnešti savo indėlį.

Gintarė Šeškevičiūtė. Kalba nėra vien kalbininkų savastis. Ir šioje mūsų jaunųjų tyrėjų stovykloje buvo galima įsitikinti, kad įvairių sričių mokslininkams – filosofams, istorikams, net biofizikui ir politikui Algirdui Saudargui ar švedų žurnalistui ir dokumentinių filmų kūrėjui Jonui Ohmanui juk rūpi kalbos klausimai. Todėl mes ir norėjome kalbos tyrinėjimo pagrindu sutelkti jaunuosius įvairių sričių humanitarus.

Rita. Mūsų nagrinėtų temų ašis – pats stovyklos pavadinimas: „Užuovėjos: apie kalbą ir kitas baimes“. Norėjome, kad įvairių sričių tyrėjai – istorikai, literatai, filosofai –pasidalintų savo mintimis apie kalbą.

ML. Pagal kokius kriterijus rinkotės pranešėjus?

Saulius. Lėmė norėjimo modalumas, kvietėmės mums įdomius ir aktualius pranešėjus.

Gintarė. Dažnai visuomenėje galima susidurti su požiūriu, kad kalbininkas yra labai akademiškas žmogus, tarsi jis laisvesnis jau ir nebegali būti. Tikiuosi, kad šioje stovykloje mes įrodėme, kad esame lankstūs ir atviri naujovėms, įsileidžiame į savo aplinką ir kitų sričių atstovus. Tai mums ypač svarbu, nes mokslinės konferencijos paprastai yra labai akademiškos, rimtos. Mes parodėme, kad gali būti ir truputį kitaip.

Anželika Gaidienė. Kalbininkai juk ne tik normina kalbą, ne tik uždeda ribas, bet turi ir daug kitų labai įdomių idėjų. Reikia, kad apie jas žinotų kuo daugiau žmonių.

Saulius. Taip pat siekėme parodyti, kad kalbininkų tyrimai gali turėti naudos ir kitų sričių tyrinėtojams ir priešingai: galime keistis idėjomis ir vieni kitus papildyti. Žodžiu, siekiame bendradarbiauti su skirtingų mokslų atstovais ir šitai yra labai svarbu. Man atrodo, kad mūsų stovykla tą įrodė, nes matau, kaip jos dalyviai keičiasi kontaktais, kiti rengiasi atlikti net ir bendrus tyrimus. Sužinojome kolegų tyrimų kryptis, diskutavome apie baimes (metaforiškai kalbant), kurios dabar mus yra ištikę.

ML. Būtų gerai, jei apie tas baimes išdėstytumėte aiškiau. Kokias chimeras, anot Ervino Koršunovo, turite mintyje?

Saulius. Tų baimių pakanka. Vilniaus universiteto atstovė Gabrielė Gailiūtė paskutinę stovyklos dieną pranešime „Nenorminės kalbos baimė“ pateikė pastabų iš grožinės literatūros vertimo patirties. Vertėjams trukdo kalbos norminimo absoliutinimas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų pernelyg griežtas laikymasis ir iš to kylančios baimės. Matau vieną išeitį: argumentuotai diskutuoti, kaip kuo tiksliau perteikti verčiamo originalo mintį. Įvairių baimių nepavyksta įveikti filosofams ir ši mintis nuskambėjo jų pranešimuose.

Rita. Tų baimių nereiktų suprasti tiesiogiai, bet kaip aptariamos srities vieną ar kitą problemą.

Gintarė. Tai ir stimulas tas pribrendusias problemas aptarti, o iš to gal paaiškės ir būdai, kaip jas spręsti.

Per organizacinių rūpesčių brūzgynus

ML. Ar lengva buvo organizuoti jaunųjų tyrėjų stovyklą? Jūsų patirtis gali būti pamokoma ir kitiems, tad nesibodėkime ja pasidalyti.

Saulius. Organizuoti labai lengva. Nuvažiavome prie jūros, prisirinkome gintaro, pardavėme ir gavome lėšų stovyklai rengti.

ML. Šią idėją tikriausiai panaudosite ateityje, o kaip sukotės šiemet?

Saulius. Bandėme nedrąsiai mindžikuoti tarpdury, galvodami, kad kūno kalba paveiksime tuos, į kuriuos kreipdavomės paremti mūsų stovyklą. Kai kas bandė panaudoti šypsenos kerus. Žodžiu, naudojome visas priemones.

ML. Sauliaus šypsena ar mindžikavimas tarpduryje, ko gero, nėra stipriausia jaunųjų tyrėjų organizacinė priemonė. Bet to nepasakyčiau apie šio pokalbio dalyves, kurių įrodymų nereikalaujantys argumentai išties gali būti labai paveikūs.

Rita. Juokas juokais, bet pirmiausia patys tarpusavyje turėjome rasti bendrą kalbą. Niekas nesako, kad leng-vai sutarėme, buvo visko – nesusikalbėjimo, džiaugsmo ir nusivylimo, bet vis dėlto viršų paėmė draugystė ir bendra idėja. Dabar jau turime šiokios tokios patirties, organizuodami kitą stovyklą, žinosime, ką savo veikloje tobulinti ar daryti kitaip. Aišku, sunkiausia buvo užsitikrinti finansavimą. Faktiškai iš nieko ėmėmės. Teko bend-rauti su daugeliu žmonių, bandėme juos sudominti savo projektu.

Anželika. Pirmiausia mus parėmė Neringos savivaldybės meras Antanas Vinkus. Mums buvo labai svarbu, kad merui patiktų ši mūsų idėja ir jis priimtų mus į Nidą. Parašėme merui laišką, kuriame pristatėme savo jaunųjų tyrėjų idėją.

Saulius. Vasaros pabaigoje atvykome į Nidą, susitikome su Antanu Vinkumi ir vicemeru Vigantu Gied-raičiu, pristatėme jiems savo mintis. Labai ilgos diskusijos nebuvo, jie pritarė mūsų mintims ir parėmė mūsų sumanymą. Toliau daug organizacinių dalykų sprendėme telefonu arba elektroninėje erdvėje, todėl visa tai nebuvo labai paprasta.

Anželika. Reikia pasakyti, kad dauguma žmonių, į kuriuos kreipėmės labai maloniai atsakė į mūsų laiškus, sutiko mus paremti. Tuo labai džiaugėmės. Meras A. Vinkus leido mūsų konferencijos pranešimus skaityti ir diskutuoti Neringos savivaldybės konferencijų salėje Nidoje. Parėmė mūsų stovyklą Europos parlamentaras Algirdas Saudargas, kuris sutiko savo lėšomis išleisti ir stovykloje skaitytų pranešimų knygelę.

Saulius. Viskas nebuvo taip margarinu patepta ir tulpėm klota, bet vargu ar skaitytojams įdomu skaityti apie mūsų organizacinius veiksmus ir padarytas klaidas. Kad ir istorija su plakatais. Išspausdinome jaunųjų tyrėjų stovyklai skirtus plakatus, išsiuntėme į Nidą ir pamatėme, kad įsivėlė klaida, vietoj Nidos meno kolonija išspausdinome Nidos menininkų kolonija. Teko spausdinti iš naujo.

Žodyną verta atsiversti kuo dažniau

ML. Rūpesčiai praeityje, tad kaip vertinate stovykloje skaitytus pranešimus, diskusijas ir visa kita?

Saulius. Šią vasarą man teko dalyvauti trijose panašiose humanitarinio pobūdžio stovyklose, praėjusią – net keturiose. Ši stovykla neperdedant man pačiam davė labai daug. Kai kurie pranešimai provokavo keisti požiūrį į tam tikrus įsisenėjusius dalykus, atvėrė naujų tyrimo krypčių galimybes. Štai kad ir Lietuvių kalbos žodynas, kuriuo kone kasdien tenka naudotis. Apie tokį tyrimo metodą, pasiūlytą dr. Jolantos Zabarskaitės, ligi tol nebuvau susimąstęs. Metodas atveria galimybę gauti daug visiškai naujos ir dažnai netikėtos informacijos. Savo darbe daugiausia domiuosi naujažodžiais ir šiuolaikinės lietuvių literatūros santykiu su kalbotyra – kaip dabartiniai rašytojai vertina kalbą, koks vyresnių rašytojų ir jaunesnių santykis su kalba ir pan.

ML. Kuo tas vyresniųjų ir jaunųjų santykis su kalba skiriasi?

Saulius. Vienareikšmiškai nėra paprasta atsakyti. Akivaizdu, kad labai naudinga atsiversti žodyną, nes mūsų savimonėje daugelio žodžių reikšmė ir prasmė ne visada sutampa su tomis reikšmėmis, kurios pateiktos žodyne.

ML. Žodyno skaitymas – tarsi apsivalymas nuo žodžio apnašų?

Saulius. Rašytojas Donaldas Kajokas ne kartą yra sakęs, kad eilėraštyje prieš pavartodamas žodį jis turi labai gerai įsigilinti į jo reikšmę, atskleisti kiek įmanoma autentiškesnę jo reikšmę.

ML. Bet Anželikai žodyno tyrinėjimas gal nėra aktualiausias užsiėmimas?

Anželika. Žodynas man kaip tik aktualiausias dalykas, nes dirbu Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre. J. Zabarskaitė pasiūlė kiek kitokį požiūrį į žodyno tyrinėjimą, ir jis visus girdėjusius pranešimą labai sudomino. Juk ir mokytojas mokiniams gali parodyti, kad visai kitaip galima tą žodyną skaityti.

ML. Gal pamėginkime trumpai apibūdinti, ką naujo apie žodyno skaitymą išdėstė J. Zabarskaitė, kurią ne kartą šiame pašnekesyje minime.

Gintarė. Didysis Lietuvių kalbos žodynas – tai tautos tapatybės ir savasties, kurios reikia ieškoti, išraiška. Labai naudinga peržiūrėti tuos pavyzdžius, kurie pateikti žodyne. Ne kiekvieną žodį taip pavyks peržiūrėti, bet praverstų bent tuos, kurių prireikia, kuriuos dažniau vartojame. Ir iš tiesų man žodyno skaitymas, tai darbas su žodžiu: žodžių grupavimas, nauji pastebėjimai, įžvalgos. Direktorės J. Zabarskaitės pastūmėta esu ne kartą žodyną atsivertusi, kad ir pradėjusi nagrinėti kaip žodyne pateiktuose pavyzdžiuose atsispindi vyro ir moters santykiai, požiūris vieno į kitą. Tas santykis kiek netikėtai atsiskleidė.

ML. Tas santykis išties daugelį nustebino. Maniau, kad bent jau tautosakoje vyrai kiek delikačiau elgiasi su moterimis. Požiūris iš aukšto glumina.

Gintarė. Bet lygindami su žodynu mūsų realijas galime pastebėti ir visuomenės tobulėjimą, tų santykių tarp vyrų ir moterų kitimą. Atsiranda naujų žodžių, būtų įdomu panagrinėti, kaip šiuolaikinė literatūra atspindi tų santykių kaitą, kad ir lyginant su žodyne pateiktais kalbos pavyzdžiais. Bus įdomu palyginti ir su Bendrinės kalbos žodynu, kuris bus išleistas, pavyzdžiais.

Nuo Florenskio iki Merlo-Ponti ir toliau

ML. Kokią naudą iš jaunųjų tyrėjų stovyklos gavo Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas Vidas Dusevičius? Skaitėte pranešimą „Žodžio vardo magija ir bolševikų revoliucija“, skirtą onomatodoksijos problematikai (rus. imiaslavije), žodžiui priskiriamą dvasinę energiją, o iš žodžių magijos kyla veiksmų magija. Regis, panašiai tvirtino Solovkų lagerio auka, Jūsų cituotas filosofas, matematikas, inžinierius ir teologas Pavelas Florenskis (1882–1937), dėl savo universalumo kartais lyginamas su Leonardu da Vinčiu.

Vidas Dusevičius. Pirmiausia gaunu tyrinėjimams daugiau įrankių, negu jų turėjau ligi tolei.

ML. Vietoj dviejų rankų gaunat keturias?

Vidas. Šalia dviejų rankų gaunu daug elektroninių adresų, kuriais galiu naudotis. Esu tamsus žmogus, nes nežinojau, kad Lietuvių kalbos žodyno yra ir elektroninė versija, kuria galima laisvai naudotis. Šiandien pat ta elektronine versija ir pasinaudojau. Esu tikras, kad žodynas man bus daug kur labai naudingas.

Be žodyno mane domina ir Vardyno problematika. Kaip tik paskutinę stovyklos darbo dieną du pranešimai (Veronikos Adomonytės ir Dovilės Tamulaitienės) buvo skirti vardyno, arba tikrinių žodžių, problematikai. Esu kilęs iš Gruožninkų kaimo (Trakų r.), kurį vietiniai vadina Gruožnykais. Man įdomu tiek šis kaimas, tiek aplinkiniai vietovardžiai. Be Vardyno čia neapsieisi.
Man labai įdomu buvo socioling-vistų požiūris ir sociolingvistinis kalbos tyrinėjimas, nes mano tyrinėjamos filosofijos problemos susišaukia su panašiais sunkumais, su kuriais susiduria ir sociolingvistai. Tai galios ir įgalinimo klausimai, taip pat ir daugelis kitų man rūpimų, apie kuriuos klausytis diskusijos dalyviams šiuo atveju gal ne visai įdomu. Pakaks to, kad paminėjau šiuos tris man naujus tyrinėjimo įrankius, kurių ligi šiol aš netaikiau, o šioje stovykloje išklausyti pranešimai paskatins susidomėti.

ML. Keletą žodžių prašome pasakyti apie savo tyrimus.

Vidas. Esu VDU filosofijos doktorantas, šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje planuoju gintis disertaciją iš Pavelo Florenskio ir egzistencinės fenomenologijos atstovo Moriso Merlo-Ponti (Maurice Merleau-Ponty, 1908–1961) filosofijos. Kai kur rašinėju į spaudą, kai ką skaitinėju – trumpai tai būtų svarbiausia, ką apie save galiu pasakyti.

Apie klaidelių naudą

ML. Įdomu, ką apie jaunųjų tyrėjų ir jų vyresniųjų kolegų pranešimus galvoja Algirdas Gaidys?

Algirdas Gaidys. Būtų nesąmonė sakyti, kad iš girdėtų pranešimų žmogus nieko negauna. Pranešimai buvo aiškūs ir gerai pateikti. Kai kurie dalykai man, kaip informatikui, kompiuterių tinklų administravimo atstovui, buvo lyg ir svetimi. Su kalbos kultūra, kalbininkams rūpimais dalykais pirmiausia susidūriau per pažintį su Anželika. Man pačiam įdomiausia buvo pasiklausyti filosofų – Vido Dusevičiaus ir Ervino Koršunovo – pranešimų. Likimas taip suvedė, kad dalį gyvenimo einame panašiu keliu, nes teko administruoti vieną švietimo įstaigą, kurioje vienas iš pranešėjų filosofų dirbo etikos mokytoju. Taip ir susipažinome. Suprantama, jų pranešimai man buvo įdomūs pirmiausia savišvietos prasme.

ML. Bet į diskusiją su filosofais kažin kodėl nesivėlėte, nors jiems patiems tai būtų tik į naudą.

Algirdas. Norint kritikuoti, reikia turėti pakankamai amunicijos, Antraip būtų avantiūristiška ir pernelyg drąsu, nes pranešėjai prie tų temų dirbo ne vieną dieną. Beje, ir man tenka be tiesioginio darbo dar studijuoti verslo informatikos magistrantūroje Mykolo Romerio universitete.

ML. Dėkoju Algirdui. Pats laikas pasidomėti, kas didžiausią įspūdį padarė Dovilei Bielevičiūtei, daug jėgų paaukojusiai stovyklos organizaciniams rūpesčiams?

Dovilė Bielevičiūtė. Labiausiai džiaugiuosi žmonėmis, su kuriais teko dirbti, organizuojant stovyklą. Atsirado keletas jaunesnių žmonių, kurie entuziastingai kibo į organizacinį darbą. Pirmiausia tai Gintarė, Anželika ir Rita. Šioje bendroje veikloje ir rūpesčiuose susidraugavome. O per tuos organizacinius reikalus nebuvo paprasta atsidėti vien pranešimų klausymui, nes pasąmonėje vis kirbėjo mintis, kad dar kažko nepadarėm ar pamiršome.

Gintarė. Kolegos dėl organizavimo mums negailėjo gerų žodžių, nes jei klaidelių ir buvo, tai jų mes patys nerodėme. Bet tarpusavyje apie tas pasitaikiusias klaideles nemažai diskutavome.

ML. Nedidelės klaidelės tik puošia gyvenimą ir stiprina draugystę. Su dr. Jolanta Zabarskaite kaip tik kalbėjome apie tam tikrą klaidų naudą. Kalbos klaidas būtina įvesti į kompiuterių programas, kad tai padėtų išvengti klaidų, pavyzdžiui, tekstų vertimo ar redagavimo darbe.

Gintarė. Svarbiausia, kad tarpusavyje ir su visais žmonėmis radome bendrą kalbą. Kadangi šiemet tapau doktorante, tai visos šios patirties semtis man labai svarbu, taip pat ir tos dvasios, kurią jaučiu stovyklą organizuojant ir jos darbe. Pranešimų temos man, dialektologei, buvo gana tolimos nuo mano tiesioginių interesų. Visa mano tyrimų ašis – tarmės, tarmių paribiai ir panašūs dalykai.

ML. Kiek suprantu, stovyklos siekis buvo ne tiek padėti kiekvieno iš dalyvių tiesioginiame darbe, jų atliekamuose tyrimuose, bet kaip tik humanitarinis ir filologinis užtaisas.

Gintarė. Būtent, svarbu plėsti jaunų tyrėjų akiratį, nes užsisėdėjęs savo veiklos galias apriboja. Man patiko Vilmos Žaltauskaitės pranešimas „Lietuvių kalba Romos katalikų dvasininko kasdienybėje XIX a. pab. –XX a. pr.“ Sunku būtų buvę apsieiti be filosofų pranešimų, taip pat ir šioje mūsų diskusijoje jau ne kartą paminėtų.

ML. Būtent filosofų pranešimuose nuskambėjo bene daugiausia problemiškų, gal ne visada pamatuotų ar net ginčytinų teiginių.

Gintarė. Gal ir nuskambėjo, bet man jų įžvalgos patiko, o tokių drąsių minčių mums kaip tik labiausiai reikia. Akademiškumas neturi minties sprausti į rėmus. Puikus buvo Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo pranešimas „Ne(pri)pažinti lobiai. 1. Kaip randasi žodis. 2. Anapus žodžio“. Pranešime daug netikėto požiūrio, nes gamtos mokslų daktaras, biofizikas, per pateiktas schemas į daug ką kalbos moksle verčia pažvelgti naujai, kitu kampu. Daug kas man, kaip filologei, ne visai suprantama, nes mums tai nauja. Pavyzdys, koks platus turi būti mąstymas, o tos struktūros praverčia ne tik biofizikoje, apskritai gamtos moksluose, bet ir nagrinėjant kalbos dalykus.

Bus daugiau.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos