Spalio 4–6 d. Vilniuje vyko XXV Baltijos valstybių mokslo istorijos konferencija. Atsižvelgiant į tai, kad 2012-ieji Lietuvoje paskelbti Muziejų metais, viena iš septynių konferencijos sekcijų („Muziejai ir memorialai“) dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jokia paslaptis, kad didžios dalies muziejų kūrėjais buvo, vertingiausius rinkinius ir kolekcijas kaupė visuomenėje pagarsėję mokslo žmonės. Tai pasakytina ir apie Lietuvos pirmojo – Baublių senienų muziejaus Bijotuose kūrėją Dionizą Pošką, kurio „Baubliai“ šiais metais pasitiko garbingą 200 metų sukaktį.
Kultūrinėje programoje konferencijos dalyviai galėjo pasirinkti kokius muziejus aplankyti, o pasirinkimas buvo pakankamai turiningas: Vilniaus universiteto muziejus ir jo padalinys – Medicinos fakulteto medicinos istorijos muziejus, Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnuose arba Etnokosmologijos muziejus Molėtų rajone.
Kalbindami konferencijos programos komiteto tris svarbiausius asmenis pokalbį nuo muziejų ir pradėjome, bet pirmiausia pristatysime pašnekovus. Prof. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis – Lietuvos mokslo ir filosofijos istorijos asociacijos prezidentas, XXV Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas.
Prof. habil. dr. Janis Stradinis (Jānis Stradiņš) – konferencijos organizacinio komiteto vicepirmininkas, Latvijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, Latvijos mokslų akademijos narys, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys. Dar pasakysime, kad J. Stradinis 2011 m. vasario 7 d. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
krikščioniškais ženklais
Prof. dr. Peteris Miursepas (Peeter Müürsepp) – konferencijos organizacinio komiteto vicepirmininkas, Estijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, Talino technikos universiteto profesorius.
Paryžius tapo pirmuoju langu į Europą
Mokslo Lietuva. Lietuvos mokslininkų laikraščio skaitytojai mūsų pašnekovus, Vilniaus svečius, tikriausiai prisimena ir iš 2010-ųjų metų publikacijos1, kurioje pristatėme Taline vykusią XXIV tarptautinę mokslo istorijos konferenciją. Lietuvoje gerai žinoma profesoriaus Janio Stradinio pavardė, vyresnės kartos žmonės prisimena mūsų svečio prof. Janio Stradinio tėvą, toli už Latvijos ribų pagarsėjusį mediką Paulą Stradinį (Pauls Stradiņš, 1896–1958), kurio vardu pavadintas medikus Rygoje rengiantis universitetas (latv. Rīgas Stradiņa universitāte) ir Medicinos istorijos muziejus Rygoje.
Apie kitą mūsų pašnekovą profesorių Peterį Miursepą mūsų skaitytojai žino gal kiek mažiau, todėl pasinaudokime proga geriau susipažinti.
Juozas Algimantas Krikštopaitis. Jei bus leista aš pradėsiu. Labai gerbiame prof. Peterio tėvą, kuris taip pat buvo vienas iš Estijos mokslo istorikų vadovų.
Janis Stradinis. Faktiškai jis vadovavo matematikos, astronomijos ir kai kurių kitų mokslų kompleksui, nors formaliai Estijos mokslo istorijos veiklai tais laikais vadovavo prof. Fiodoras Klementas.
Peteris Miursepas. Išties mano ryšys su mokslo istorija, kaip ir akad. Janio Stradinio, paveldėtas per tėvą, kurio vardas taip pat Peteris. Tiesa, su muziejine veikla mano tėvas nebuvo susijęs, bet jis ilgus metus užsiėmė mokslo istorija ir visų pirma matematikos istorija, taip pat teorinės mechanikos ir astronomijos istorija. Buvo Baltijos respublikų gamtos mokslų ir technikos istorijos (taip tuomet vadinosi) draugijos narys, dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose. Tad man tarsi tenka tęsti savo tėvo pradėtąją veiklą.
Janis Stradinis. Gerai prisimenu, kaip 1966 metais su P. Miursepu vyresniuoju važiavome į Paryžių su pirmąja Sovietų Sąjungos mokslo istorikų delegacija. Delegaciją sudarė daugiausia žymūs akademikai iš Maskvos, o iš Pabaltijo buvome tik mudu su Miursepu, tai ir gyvenome viename viešbučio kambaryje. Tai buvo išskirtinai įdomi kelionė, kurios metu pabuvojome Paryžiaus soduose ir meno salonuose, aplankėme Paryžiaus gamtos istorijos muziejų, kuriame dirbo pats Žoržas de Biufonas (Georges-Louis de Buffon, 1707–1788), garsus prancūzų gamtininkas ir filosofas. Su Miursepu pirmą kartą patekome į Tarptautinės mokslo istorikų sąjungos ir Pasaulinės mokslo istorijos akademijos renginį.
Tai buvo veikiau pažintinė ekskursija garsiems akademikams, o ne mokslinis renginys. Kartu važiavo žymus matematikas akademikas Gelfandas2, Rusijos teorinės mechanikos autoritetas akad. Aleksandras Išlinskis. Kelionei vadovavo SSRS Mokslų Akademijos gamtos mokslų ir technikos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui prof. Ašotas Grigorjanas (Ašot Grigorjan), Tarptautinės mokslo istorijos akademijos tikrasis narys. Mums atrodė, kad jis be šių pareigų dar buvo tam tikros įstaigos generolas, bet reikia pripažinti, kad mokslo istorija jis nuoširdžiai domėjosi, telkė to meto Sovietų Sąjungos mokslo istorikus. O kadangi paties Grigorjano likimas priklausė nuo tų mokslo šulų, tai jis jiems tą puikią pramogą ir organizavo. Proga priminti, kad SSRS gamtos mokslų ir technikos istorijos institutas vos išliko; mat vadovus ir daug darbuotojų prarado, kai jam iki 1956 m. vadovavo Georgijaus Malenkovo3 žmona, o vėliau keitėsi šalies vadovai.
Tai buvo sudėtingi laikai, net septintojo dešimtmečio viduryje mus dar instruktuodavo, kad viešai geriau neminėtume Trofimo Lysenkos vardo. Nors šis kampanijos prieš genetikus idėjinis „vadas“ nuo XX a. septintojo dešimtmečio vidurio oficialiai jau nebuvo iškeliamas ir liaupsinamas, bet ir kritikuoti jo „mokslo“ dar nebuvo leista. Tik nuėmus N. Chruščiovą iš SSKP pirmojo sekretoriaus pareigų atėjo galas ir „lysenkizmui“ žemės ūkio moksluose. SSRS mokslų akademijoje buvo iškelti „finansiniai trūkumai“, kuriuos padarė Lysenka ir taip po truputį jis buvo eliminuotas nuo vadovaujančių pareigų.
Manau, kad ir Estijos mokslo istorikams mūsų prisimintoji kelionė į Paryžių suteikė galimybę išeiti į plačią tarptautinių ryšių erdvę. Mudu su P. Miursepu vyresniuoju išrinktųjų kompanijoje atsidūrėme ne pagal rangą, nes kažkam juk reikėjo atstovauti ir paprastiems mokslo istorikams. Nuo 1993 m. Baltijos valstybės tapo Tarptautinės filosofijos ir mokslo istorijos sąjungos narėmis. Šioje sąjungoje šiuo metu mums daugiausia atstovauja prof. J. A. Krikštopaitis, o 1966 m. visa tai buvo dar tik svajonė.
J. A. Krikštopaitis. Priminsiu: praslinkus dvejiems metams (1968) po minėto renginio Paryžiuje, ten pat vyko XII Pasaulinis mokslo istorikų kongresas, kuriame kartu su TSRS mokslininkais dalyvavo prof. Paulius Slavėnas. Jis kaip Tarybų Sąjungos atstovas buvo išrinktas Tarptautinės mokslo istorijos akademijos nariu korespondentu.
Mokslo istorija suartina tyrinėtojus ir tautas
ML. Ką rodo Jūsų, gerbiamasis akademike, prisimintasis kelionės į Paryžių pavyzdys? Kad pabaltijiečiai, kaip tada Latvijos, Estijos ir Lietuvos atstovus plačiojoje „tėvynėje“ vadino, visada jautė savo tam tikrą istorinio likimo savaimingumą. Juk neatsitiktinai Paryžiuje viename kambaryje su P. Miursepu stengėtės įsikurti.
J. Stradinis. Taip, bet nereikėtų pamiršti ir kitų ne mažiau svarbių dalykų. Toje kelionėje buvo kelios labai intelektualios ir simpatiškos damos iš Leningrado (Sankt Peterburgo) ir Maskvos – Kopelevič, Sokolovskaja ir kitos, kurios nuoširdžiai domėjosi Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslo reikalais, dalyvaudavo ir geranoriškai mus palaikydavo įvairiose sąjunginėse konferencijose, taip pat ir mūsų rengiamose. Taigi būkime objektyvūs ir už gera bent jau geruoju minėkime mūsų mokslo istorijos mokslui nusipelniusius kitų tautų asmenis.
Labai malonu, kad ir šioje konferencijoje Vilniuje dalyvauja daug puikių mokslininkų ir labai geranoriškų asmenybių. Štai kad ir Sankt Peterburgo Zoologijos institutui atstovaujanti Nadežda Slepkova, kuri labai domisi Vilniumi, jaučia šiam miestui sentimentus. Panašių asmenybių galime išskirti ne vieną.
P. Miursepas. Man taip pat atrodo, kad mokslas ir toliau jungia įvairių šalių mokslininkus nepriklausomai nuo šalies, kurioje jie gyvena. Mes bendraujame ir bendradarbiaujame ne vien su Europos Sąjungos, bet ir kitų šalių mokslininkais ir tai puiku. Estų ryšiai su Sankt Peterburgo mokslo istorikais pastaraisiais metais tapo dar glaudesni, ko nebūtume galėję pasakyti apie dešimtojo dešimtmečio mūsų bendravimą.
J. A. Krikštopaitis. Sankt Peterburgas – ypatingas europietiškas miestas. Didelės įtakos jam padarė Baltijos vokiečiai, kurie akademinėje srityje ir miesto kultūros gyvenime ten dominavo iki XIX a. pradžios. Sankt Peterburgo kaip buvusios Rusijos sostinės inteligentiškumui tai paliko didelį pėdsaką, kuris ligi šiol jaučiamas.
J. Stradinis. Šiuo klausimu galėčiau štai ką pridurti. Konferencijoje per plenarinį posėdį skaičiau pranešimą skirtą nacionalinio ir internacionalinio Latvijos universiteto formavimuisi 1919 metais. Prisiminkime, kokiais profesoriais ir dėstytojais rėmėsi šis universitetas. Pusė jų buvo iš Tartu universiteto ir Rygos politechnikos instituto, o kita pusė buvo Peterburgo ir Maskvos universitetų auklėtiniai. To meto Peterburgas buvo viena iš citadelių, kurioje užgimė ir formavosi Latvijos muzikinė ir meninė kultūra. Tą patį galima pasakyti apie Latvijos inžineriją, mechanikos ir kai kuriuos kitus mokslus, taip pat ir geriausi Lat-vijos prieškario medikai į Latvijos universitetą juk atėjo iš Peterburgo. Tarp jų buvo ir mano tėvas Paulas Stradinis, kuris medicinos mokslus 1914–1919 m. baigė būtent Petrogrado karo akademijoje. Vienas iš jo profesorių buvo garsusis fiziologas Ivanas Pavlovas, 1904 m. medicinos Nobelio premijos laureatas. Jo laboratorijoje tėvas iš dalies rašė ir savo disertaciją.
Tos kartos žymūs Rusijos mokslininkai kartu buvo ir tikri europiečiai, nemažai nusipelnę ir Latvijos mokslui.
J. A. Krikštopaitis. XX a. panašiai reikalai klostėsi ir Lietuvoje, čia kuriant akademinę veiklą: dėstyti steigiamajame Lietuvos universitete pradėjo profesoriai ir lektoriai, baigę mokslus Maskvoje, Sankt Peterburge, Tartu, Rygoje, Charkove bei įvairiose Vakarų valstybių aukštosiose mokyklose.
Tautinė valstybė ir atvirumas pasauliui
ML. Kaip vertinate tarpukario Latvijos mokslą? Viena vertus, buvo kuriama tautinė valstybė, bet kaip ši ideologija ir to meto nuostatos derėjo su Latvijos mokslo atvirumu pasauliui?
J. Stradinis. Uždarumo moksle vis dėlto nebuvo. Tarpukario nepriklausomoje Latvijoje 20 proc. profesorių buvo iš Vokietijos, Norvegijos, taip pat iš buvusios Rusijos. Nuo bolševikų XX a. trečiajame dešimtmetyje iš Rusijos bėgo į vakarus daug mokslininkų, nemažai jų įsikūrė Rygoje. Aukštosiose mokyklose buvo dėstoma latvių kalba, tas teisybė, bet apie mokslo uždarumą kalbėti būtų neteisinga. Tartu universitete taip pat nuo 1919 m. pradėtos skaityti paskaitos ir dėstyti estų kalba.
Taigi Latvijoje ir Estijoje nacionaliniai universitetai užgimė 1919 m., o Lietuvoje dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – Lietuvos universitetas Kaune pradėjo veikti 1922 metais.
ML. Kaip gerbiami pašnekovai galėtų paaiškinti tą įdomų derinį: po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiose Baltijos tautinėse valstybėse didelis dėmesys kreipiamas į tautinę latvių, estų ir lietuvių kalbas, bet tai nė kiek nesiaurino to meto universitetų europietiškumo? Dabar šios kolizijos nepasiseka išrišti, todėl moksliniai žurnalai mūsų valstybėse didžia dalimi perėjo į anglų kalbą, pasigirsta balsų, kad ir kai kurias disciplinas reikėtų dėstyti angliškai, girdi, tautinė kalba siaurina tarptautinio bendravimo galimybes.
J. Stradinis. Ligi 1918 m. dauguma latvių ir estų profesorių tiesiog neturėjo galimybių savo kraštų universitetuose dirbti akademinį darbą. Antai Rygoje medicina kaip akademinė disciplina išvis neegzistavo. Rusijos imperijos laikais tik Jurjeve (taip 1893–1918 m. vadintas Tartu miestas, o jame veikęs universitetas iki 1918 m. vadintas Imperatoriškuoju Jurjevo universitetu – G. Z.) ir Rusijos miestuose medicina buvo studijuojama kaip akademinis mokslas.
Etniniai latviai kaip tik ir stengėsi Rygoje įkurti Latvijos universitetą. 1862 m. įkurtas Rygos politechnikos institutas, kuris buvo pirmasis tokio tipo institutas Rusijos imperijoje. XIX a. Rygos politechnikos institute studentai latviai sudarė vos 5–10 proc. visų studijavusių, o 1914 m. sudarė jau 17 proc. Lenkų ir lietuvių Rygoje studijavo daugiau negu latvių. Rygoje studijavo ir dėstė nemažai estų. Rygos politechnikos instituto dalys 1919 m. buvo įjungtos į naujai įsteigtą Latvijos universitetą, o 1990 m. buvusiam Rygos politechnikos universitetui suteiktas Rygos technikos universiteto vardas. Dabar Latvijos universitete studijuojama latvių kalba, tai įtvirtinta ir įstatymiškai, bet vis populiaresnė tampa anglų kalba.
Medicina studijuojama mano tėvo vardu pavadintame Rygos P. Stradinio universitete, jame studijuoja 12 proc. užsieniečių (mūsų švietimo ministras tvirtina, kad net 14 proc.). Daugiausia tai studentai iš Vokietijos, Skandinavijos šalių ir Didžiosios Britanijos. Kas juos traukia į Rygą? Pirmiausia mažiau kainuojančios studijos. Yra ir antra priežastis: antai Vokietijoje labai sunku įstoti į medicinos fakultetų pirmuosius kursus, todėl vokiečiai stoja į P. Stradinio universitetą, baigia tris kursus ir pereina studijuoti į Vokietiją. Išeina, kad mes jų studijoms eikvojame europines lėšas, kurias galėtume išleisti savo šalies medikams parengti. Kita vertus, tie Rygoje studijavę užsieniečiai išsaugo tam tikrą simpatiją Latvijai, o tai nėra paskutinės svarbos dalykas. Esu P. Stradinio universiteto Globos tarybos narys, todėl man tie dalykai gerai žinomi ir rūpi.
P. Miursepas. Tartu universitete panaši padėtis, bet mediciną studijuoti iš užsienio atvyksta daugiausia suomiai. Jie neturi problemų įsisavinti estų kalbą, tad jiems net ir dėstoma estiškai. Talino technikos universitete, kuriame dirbu, studijuoja 14–15 tūkst. studentų, iš jų apie 800 užsieniečių. Jie studijuoja anglų kalba. Populiariausios verslo ekonomikos ir teisės studijos.
J. A. Krikštopaitis. Panašiai studijų įvairovė plečiasi Lietuvoje. Čia pastebimas jaunuolių, atvykstančių iš tolimesnių kraštų, skaičiaus augimas: iš arabų valstybių, Kinijos, Vidurinės Azijos, Kaukazo.
ML. O turkai, libaniečiai, indai, pakistaniečiai ar nestudijuoja Estijoje?
P. Miursepas. Studijuoja, bet daugumą tarp užsieniečių sudaro vis dėlto suomiai. Turime studentų iš Gruzijos, vis daugiau galime išvysti indų ir pakistaniečių, taip pat kinų.
J. Stradinis. Latvijos universitete Rygoje užsienio studentai sudaro gal apie 2 proc. visų studijuojančiųjų, bet P. Stradinio universitete visai kita padėtis. Prieš kokius penkerius metus iš užsieniečių Rygoje mediciną daugiausia studijavo Libano ir Šri Lankos studentai, bet dabar padėtis keičiasi iš esmės, ir tai mane gerokai stebina. Latvijos jaunimas važiuoja į Airiją ir kitas šalis, įsidarbina, o į mūsų universitetus atvyksta tų kraštų studentai. Vis daugiau studijuojančių Europos Sąjungos šalių studentų. Taip pat studijuoja gruzinai, lengvinamos sąlygos Latvijoje studijuoti Ukrainos ir Rusijos studentams. Bet štai ką mes girdime iš atvykėlių rusų studentų: jie tvirtina, kad visai nenorėtų dirbti Lat-vijoje ir visai nenorėtų grįžti į Rusiją. Jiems svarbu gauti Europos Sąjungoje galiojantį aukštojo mokslo diplomą, o P. Stradinio universitetas teikia būtent tokius diplomus. Tai štai Rusijos studentai tvirtina norį medicininės veiklos praktikos įgyti Europos Sąjungos šalyse, todėl pageidauja, kad jiems paskaitos būtų skaitomos ne rusų, bet anglų kalba. Išimtį sudaro Daugpilio universitetas, kuriame norima klausytis paskaitų rusų kalba.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos
1 Kad gyva būtų istorinė ir tautinė savimonė. – Mokslo Lietuva, 2010 m. spalio 21 d. Nr. 18 (440).
2 J. Stradinis prisimena veikiausiai pasaulinę matematikos įžymybę Izraelį Gelfandą (1913-2009), kuris mokslo pasaulyje pagarsėjo ir kaip biologas, pedagogas, matematinio švietimo organizatorius (iki 1989 m. Sovietų Sąjungoje, nuo 1989 m.
gyveno JAV). Parašė apie 30 monografijų, daugiau kaip 800 mokslo straipsnių.
J. Stradinio prisimenamais metais buvo Maskvos matematikos draugijos prezidentas (1966–1970 m.). – G. Z. pastaba.
3 Po J. Stalino mirties G. Malenkovas (1902–1988) kiek ilgiau kaip pusei metų buvo tapęs Sovietų Sąjungos vadovu nuo 1953 m. kovo iki rugsėjo mėnesio,
1953–1955 m.– SSRS Ministrų Tarybos Pirmininku. Vėliau Nikitos Chruščiovo nušalintas nuo realios valdžios.