Subjektyvūs vertinimai – neatsiejama kūrybinio gyvenimo dalis. Gerai žinomas kritiškas, netgi niekinantis Sõreno Kierkegaardo požiūris į Hėgelio filosofiją ar Levo Tolstojaus – į Shakespeare‘o dramas. Nepaisant to, Hėgelis liko Hėgeliu, o Shakspeare – Shakspeare‘u. Blogiau, kai subjektyvumas tampa mokslo politikos principu ar net ašimi.
Pagal šiuo metu taikomą Mokslo ir studijų institucijų mokslo (meno) darbų vertinimo metodiką, išskiriami du mokslo darbų lygmenys – I ir II. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose (o šiame straipsnyje kalbėsime tik apie juos) I lygmens darbų skaičius sudaro 20 % II lygmens mokslo darbų, ir jiems taikomas ekspertinis vertinimas. Ekspertų darbo kokybė ne kartą buvo aptarinėta įvairių lygių pasitarimuose ir susirinkimuose, bet neseniai paskelbti preliminarūs 2010 m. vertinimo rezultatai (žr. http://ataskaita.lmt.lt) dar kartą privertė krūptelėti šalies mokslinę visuomene. Iš pradžių pateiksime pavyzdį.
Tarp Lietuvos kultūros tyrimų instituto I lygmeniui pateiktų darbų Algio Uždavinio Sophi Perenis leidykloje paskelbta monografija Philosophy and Theurgy in Late Antiquity (Filosofija ir religija vėlyvoje antikoje) apibūdinta kaip „neatitinkanti originalumo ir reikšmingumo reikalavimų“ ir įvertinta nuliu. Šiuo atveju stebina ne tiek eksperto subjektyvumas, kiek įžūlumas. Kiekvienas turi savo mokslinių simpatijų ir antipatijų, ir kažkam gali nepatikti A. Uždavinio tekstai, bet jei knyga paskelbta užsienyje ir nesi šios srities žinovas (o Lietuvoje vėlyvosios helenistinės filosofijos ir teurgijos žinovų, išskyrus Algį Uždavinį, tikrai nėra), elementariausias apdairumas reikalauja panaršyti po internetą ir paskaityti, ką apie knygą rašo šios srities specialistai. Internete paskelbtuose užsienio mokslininkų vertinimuose knyga apibūdinama kaip „kūrybinga“, „išliekančios vertės“, „puikiai atskleidžianti ryšius tarp teurgijos ir jos šak-nų senovės Egipte“ (žr. pvz., http://www.practicaltheurgy.com/category/bookreviews/). Be abejo, po apeliacijos ekspertas gali pakeisti vertinimą, bet reikalo esmės tai nepakeis. Ydingi ne ekspertai, ydinga sistema.
Sąlyginai galima išskirti tris sub-jektyvaus mokslo darbų kokybės vertinimo priežasčių grupes. Pirmiausia, kaip tai greičiausiai ir buvo Uždavinio atveju – asmeninės simpatijos ar antipatijos. Kita priežastis – klaninis solidarumas. Niekam ne paslaptis, kad kai kuriose mokslo šakose išsikristalizavo nesutaikomų „priešininkų“ grupės, kurios tarpusavio kovoje nesibodi jokiomis akademinėje terpėje paplitusiomis priemonėmis, pirmiausia – priešininkų darbų menkinimu. Tokio „klanų karo“ auka, bent jau paties mokslininko manymu, tapo dar vienas Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) užsienio spaudoje paskelbtas darbas – Rolando Kregždžio žurnale Studia mythologica Slavica paskelbtas straipsnis Восточнославянские боги Киевской Руси: Стрибог (сопоставительный анализ данных славянской и балтийской мифологических систем) (Kijevo Rusios rytų slavų dievai: Striborgas (lyginamoji slaviškosios ir baltiškosios mitologinių sistemų duomenų analizė). Šiuo atveju suklusti varčia tai, kad prieš metus tame pačiame žurnale paskelbtas to paties autoriaus straipsnis įvertintas aukštu (3.5) balu. Taigi, leidinys nepasikeitė, straipsnių kokybė taip pat nepakito – tuo gali įsitikinti kiekvienas nesuinteresuotas tyrėjas (abu straipsniai yra atviroje internetinėje prieigoje – http://sms.zrc-sazu.si/En/kazalo.html). Matyt, pasikeitė ekspertas.
Pagaliau trečia subjektyvių vertinimų priežastis – institucinis solidarumas. Ekspertinis vertinimas turi įtakos institucijų finansavimui, be to, skirstomas vienas ir tas pats krepšelis. Kai žinai, kad kuo aukštesnį balą suteiksi kitos institucijos atstovo darbui, tuo blogesnis bus tavo institucijos finansavimas, objektyviu išlikti nepaprastai sunku.
Egzistuoja trys pagrindiniai šios problemos sprendimo variantai. Pirmiausiai galima atsisakyti I lygmens ir palikti tik II. Būtų įdomu sužinoti, kokių šalių patirtimi rėmėsi mokslo darbų kokybės vertinimo metodikos kūrėjai, suskirstydami darbus į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“. Bent jau kiek teko bendrauti su užsienio kolegomis, paklausti, kiek balų įvertintas vienas ar kitas jų darbas, jie iš nuostabos išplečia akis.
Antras variantas – I lygmeniui priskirti ir balais vertinti tik užsienyje skelbtas publikacijas. Tarptautinis pripažinimas – vienas pagrindinių pasaulyje taikomų mokslinių darbų vertinimo kriterijų, tačiau toks požiūris susilauktų nemažos dalies patriotiškai nusiteikusių mokslininkų pasipriešinimo. Kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, abu nuliais įvertinti LKTI darbai skelbti užsienyje.
Egzistuoja ir trečias variantas, bet jį gali siūlyti kiekvienas iki galo straipsnį perskaitęs mokslininkas.
Stanislovas Juknevičius
Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojas