Arnoldas Piročkinas
Ir vienas žodis – atveria kapus.
S. Nėris
Gana atsitiktinai teko pavartyti kelis pastarųjų metų leidinio „Genocidas ir rezistencija“ numerius. Susidarė bendras įspūdis, kad jame sukaupta daug ypač vertingos medžiagos apie 1940–1990 m. vykusias Lietuvos gyventojų naikinimo akcijas. Tačiau tarp gausių vertingų rašinių pasitaikė, kaip sakoma, šaukštas deguto statinėje medaus. Turiu galvoje Mindaugo Pociaus straipsnio „Sovietų režimo nacionalinės politikos bruožai Lietuvoje 1944–1953 m.“ vieną skyrelį – „Vokiečių ištrėmimas“ (Genocidas ir rezistencija. – 2000. Nr. 2 (28), P. 63–64). Apgailestauju, kad pavėlavau dvejais metais šį skyrelį paskaityti, bet vis dėlto senaties termino jam negaliu pripažinti.
Jame aptariamas pirmasis grįžusios į Lietuvą tarybinės valdžios „išvaduotojos“ surengtas masinis gyventojų trėmimas, prasidėjęs 1945 m. balandžio 22 d. ir, kiek menu, Jurbarko valsčiuje trukęs savaitę. Visų trėmimų pavadinimai tada nebuvo oficialiai skelbiami: juos žinojo akcijų rengėjai ir vykdytojai. Tikriausiai jie ir 1945 m. vykdytos akcijos pavadinimą buvo sugalvoję – vadino ją vokiečių, mirtinų Stalino valstybės priešų, trėmimu. Skyrelio autorius, pavadinęs savo skyrelį „Vokiečių ištrėmimu“, prisijungė prie šio skaudaus dalyko apibūdinimo, kurį rado to meto dokumentuose.
Iš skyreliui duoto tokio pavadinimo ir tolesnio teksto darosi aišku, kad autorius visiškai nepagalvojo, iš kur tuo metu Lietuvoje galėjo rastis tūkstančiai vokiečių, kuriems bolševikai būtų jautę „teisę“ išlieti savo neapykantą. Juk absoliuti dauguma vokiečių, grąžintų į Lietuvą hitlerinės okupacijos metais, pasitraukė iš mūsų krašto nelaukdami artėjančių ordų keršto. Su jais traukėsi ir tūkstančiai lietuvių, net lenkų ar rusų: bijoti „išvaduotojų“ būta ko.
Tad iš tikrųjų šį kartą, skirtingai nuo vėlesnių deportacijų, tremčiai ir žūčiai buvo pasmerkti taip pat lietuviai, tik pavadinti „vokiečiais“. Mat jie buvo „vokiečių tikėjimo“, t. y. evangelikai liuteronai. Carinėje Rusijoje nuo seno buvo suplakamos religijos ir tautybės. Kas stačiatikis, tai tas jau ir rusas (stačiatikių baltarusių ir ukrainiečių atkakliai nenorėta laikyti atskiromis tautomis). Kas katalikas, tas ir lenkas. O Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje gyvenantys evangelikai liuteronai – vokiečiai. Katalikų ir lenkų sutapatinimą mielai priėmė patys lenkai: jiems tai padėjo plėsti įtaką baltarusių, lietuvių ir ukrainiečių katalikams ir juos lenkinti. Ne veltui plito pasakymas „polska wiara“ (lenkų tikėjimas). XIX a. ant-roje pusėje ir XX a. pradžioje tautiškai apsisprendusiems lietuviams reikėjo ryžtingai įrodinėti, kad ne kiekvienas katalikas yra lenkas ir kad, būdami katalikai, lietuviai galį būti lietuviai.
Deja, tada ne visi lietuviai suvokė kitą tiesą: kad ne kiekvienas lietuvis turi būti katalikas. Atsirado įtakingas lietuvių sluoksnis, kuris plėtojo tezę, kad tik katalikas esąs tikras lietuvis, o štai liuteronai, t. y. evangelikai liuteronai, nors ir kalba lietuviškai ir daugelis net nemoka vokiškai, jau yra vokiečiai. Po 1918 m. lietuviai liuteronai visais būdais kratėsi šios lygties, bet galutinai atsikratyti neįstengta. Vis negaliu išmesti iš galvos vieno atsitikimo pavaizduoto Ievos Simonaitytės atsiminimų knygoje „Nebaigta knyga“ (skyrelis „Epizodėlis“). Jis ryškiausiai patvirtina, kaip sunku lietuviams evangelikams kurių ne kurių lietuvių katalikų akyse tapti lietuviais. Rašytoja aprašo savo pokalbį su žinomu rašytoju kunigu Stasiu Būdavu, įvykusį Kaune bene 1942 metais. Besikalbant Ieva Simonaitytė išsitarė, kad Vokietija karą pralaimėsianti. Tuo ji nustebino S. Būdavą: „Jūs šitaip kalbate, pati būdama vokietė?“ Taip buvo pasakyta lietuvių literatūros klasikei, lietuviškų idealų puoselėtojai Klaipėdos krašte! Toliau neplėtosime abiejų lietuvių pokalbio tęsinio…
1945 m. pradžioje „išlaisvintoje“ Lietuvoje susiliejo iš carinės Rusijos paveldėta tarybinių aktyvistų nuostata tapatinti liuteronus su vokiečiais ir neišnykęs kurių ne kurių lietuvių įprotis savo tautiečius liuteronus pravardžiuoti vokiečiais. To abiejų tendencijų sutapimo padariniai – skaudus kelių tūkstančių žmonių likimas 1945 m. balandį.
Ką reiškė liuteronų ir vokiečių sutapatinimas, matyti iš Jurbarko valsčiaus patirties. Antai Kalnėnų kaime, priklausiusiame Smukučių seniūnijai, kurios seniūnas į tremtinių „vokiečių“ sąrašus surašė visus liuteronus, beveik visi ir atsidūrė Tadžikijoje. Tarp jų pateko ir kunigo Jurgio Gavėnio tėvai. Jie netrukus buvo palaidoti Tadžikijos smėlynuose. Tuo tarpu Ratulių kaimo seniūnas, nors jam pavaldžiuose kaimuose gyveno taip pat nemaža liuteronų, tokio sąrašo nesudarė: pareiškė, kad savo apylinkėje vokiečių neturįs. Siaubo apimties liuteronams tada pasirodė, kad iš kitų kaimų liautasi tremti, nes kažkas išaiškinęs aukštajai valdžiai klaidą. Gal ir taip, bet veikiausiai viską lėmė žemųjų pareigūnų supratimas, kad reikia skirti tautybę nuo religijos.
Apie tą „vokiečių“ trėmimą rašyta keliose knygose. Pavyzdžiui, su ta tema tiesiogiai susijęs trijų autorių darbas: V. Tarasonis, A. Bajoriūnas ir V. Gediminskas. Lietuvos tremtiniai Tadžikijoje. – Vilnius, 1992. Apie Jurbarko trėmimą rašyta knygoje Jurbarkas: istorijos puslapiai / sudarytojas ir atsakingas redaktorius Arnoldas Piročkinas. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 169–170, 192–193. Nepatyręs autorius tų leidinių „nepastebėjo“ ir jais nepasinaudojo. Todėl nekritiškai prisijungė prie bolševikų vadeivų, rengusių šį lietuvių trėmimą, interpretacijos. Matyt, jos esama dar tokios apgaulingos, kad nė leidinio sudarytojams ir recenzentams nekrito į akį autoriaus nepagrįstas aiškinimas.
Vokiečio vardo primetimas lietuviams evangelikams liuteronams visada žeidė jų tautinius jausmus, o tada, 1945 m., pareikalavo daug skaudžių aukų: beveik tūkstantis mūsų tautiečių liko gulėti svetimoje žemėje. Kurių ne kurių mūsų istorikų, publicistų ir administratorių būdaviško požiūrio tęsimas dar net dabar jaučiamas. Nėra kuo paaiškinti, pavyzdžiui, to fakto, kad Lietuvos švietimo ministerija priėmė dr. Dariaus Kuolio vadovaujamos grupės sudarytą lietuvių literatūros vidurinių mokyklų programą, kurioje neliko vietos Ievai Simonaitytei…
Ir primesdami lietuviams evangelikams liuteronams vokiečių vardą, ir ignoruodami jų žymiausių atstovų nuopelnus lietuvių kultūrai, mes niekiname tas gausias aukas, kurias jie sudėjo ant tėvynės Lietuvos aukuro.