Rugsėjo 20 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas“. Paroda skirta jo 80-osioms gimimo metinėms pažymėti.
Kad ALGIRDAS MYKOLAS BRAZAUSKAS (1932 09 22–2010 06 26) istorijoje išliks vienu žymiausių nepriklausomos Lietuvos asmenybių tik-riausiai niekas nesiginčys. Istorinio likimo ir asmeninių savybių dėka jam buvo lemta 12 iš 20-ties Lietuvos nepriklausomybės metų vadovauti valstybei – būti šalies prezidentu arba premjeru. Susipriešinusioje Lietuvoje sunku tikėtis išties objektyvaus šios asmenybės vertinimo, nes vertintojai sąmoningai ar nevisai vadovaujasi visų pirma savo pačių nuostatomis dėl politinių pažiūrų, kurių laikėsi A. M. Brazauskas. Jį vertindami žmonės vertina pirmiausia savo pačių pažiūras, gyvenimo nuostatas ir supratimą, koks tas gyvenimas turi būti.
Kol susipriešinę broliai lietuviai vis dar nesugeba objektyviai ir be politinių simpatijų ar antipatijų įtakos vertinti savo pirmojo atkurtosios valstybės prezidento, pakalbinsime graikų kilmės Lietuvos rusą, Lietuvos valstybingumo atkūrimui ir įtvirtinimui nusipelniusį asmenį Nikolajų Medvedevą.
metinių parodoje
1933 m. N. Medvedevas (tikroji pavardė Varikopulos) gimė Kaune, kuriame jau po Antrojo pasaulinio karo baigė 10-ąją vidurinę mokyklą, bet tolesnė biografijos spiralė vedė, atrodytų, tolyn nuo Lietuvos. 1956 m. baigęs Kaliningrado aukštąją karinio jūrų laivyno inžinerinę mokyklą N. Medvedevas gavo radiolokacijos ir radionavigacijos šturmano diplomą. Tarnavo Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose išminuotojų laivuose, bet 1959 m. jam koją pakišo graikiška kilmė – iš laivyno buvo atleistas. Kilus Karibų krizei vėl buvo pašauktas į laivyną, vienus metus vadovavo net raketiniam laivui.
Vėliau teko persikelti į sausumą – Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institutą. Pradėjęs nuo inžinieriaus, tapo skyriaus vadovu. 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinio komiteto narys, Sąjūdžio seimo ir Kauno tarybos narys. 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu. Andrejaus Sacharovo tarp-regioninėje grupėje dalyvavo kuriant judėjimą „Demokratičeskaja Rossija“. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Maskvoje ryšiams su demokratais atstovas (dėl šios priežasties netapo Kovo 11-osios Akto signataru), ten organizavo mitingus prieš 1991 m. sausio mėnesio smurto aktus Vilniuje. Nuo 1992 m. iki 2004 m. LR Seimo įvairių kadencijų narys. 2004 m. protestuodamas prieš LSDP rinkimų koaliciją su Naująja Sąjunga N. Medvedevas atsisakė būti įrašytas į rinkimų sąrašą. Jis yra Lietuvos graikų bendrijos „Patrida“ vicepirmininkas. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Graikijos Respublikos Auksinio Fenikso Komandoro kryžiaus ir Auksinės žvaigždės ordinu.
Gyvename legendiniame laike to nesuvokdami
Mokslo Lietuva. Kas Jums, gerbiamasis Nikolajau Medvedevai, yra Algirdas Mykolas Brazauskas?
Nikolajus Medvedevas. Čia stovėjau per parodos atidarymą, žiūrėjau į visus jus ir norėjau pasakyti: „Brangūs tėvynainiai, mes taip iki galo ir nesupratome, kad gyvename legendiniame laike. Apie šį laiką vėliau bus kuriamos legendos. Tie iškiliausi vyrai, kurie buvo mums tekusių įvykių sūkuryje ir tuo labiau, kurie vadovavo Lietuvos atkurtajai valstybei, jie nemiršta, bet išeina į legendą.“
Šiandien manęs klausinėjo „Laisvės“ radijas („Svoboda“), kuriam buvo įdomu išgirsti mano nuomonę apie prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską. Pasakiau, kad aš lygiai taip pat įsivaizduoju tuos Lietuvos vyrus, kurie 1236 m. sumušė Livonijos riterius Saulės mūšyje, 1260 m. Durbės mūšyje sutriuškino jungtines Teutonų ir Livonijos ordinų pajėgas, o Žalgirio mūšyje – galutinai nutraukė Teutonų ordino tolesnį skverbimąsi į Lietuvą ir kaimynines žemes. Tai štai Algirdas Mykolas Brazauskas man atrodo tarsi būtų vienas tų mūšių karių.
ML. Charakterio tvirtumu, ramumu, dalykiškumu A. M. Brazauskas labiau priminė ne į nuožmų karį, bet į patikimą statybininką.
N. Medvedevas. Būdo ramumo iš Brazausko neatimsi, išties ši asmenybė – tai pirmiausia statytojas (juk pagal profesiją buvo statybininkas), kūrėjas ir jokiu būdu ne griovėjas. Bet mano giliu įsitikinimu ir paminėtų mūšių vadai turėjo būti būtent tokie – ramūs, pasitikintys savo ir bendražygių jėgomis, teisingai vertinantys savo ir priešininkų galimybes, žodžiu, pasitikėjimą keliantys asmenys. Juk jei būtų kitaip, nebūtų sustabdę dviejų galingų ordinų skverbimosi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Buvo sustabdytos totorių-mongolų ordos, o tam pasitarnavo Lietuvos pilys, pastatytos dabartinėse gudų, ukrainiečių ir pietų Rusios žemėse. Man atrodo, kad tokie pat stiprūs, stuomeningi, sumanūs ir patikimi Lietuvos vyrai visa tai turėjo padaryti.
ML. Jūsų pritaikytoji istorinė analogija prašyte prašosi pratęsimo: kaip kas bevertintų istorinį Brazausko vaidmenį, bet kaip 1988–1990 m. LKP CK pirmasis sekretorius ir pirmasis atkurtosios Lietuvos Respublikos Prezidentas (šias pareigas ėjo laikinai 1992–1993 m., išrinktas 1993 –1998 m.) jis taip pat buvo atsidūręs prieš galingą imperiją, tegu tuo metu ir pradėjusiomis girgždėti medinėmis kojomis. Reikėjo nepaprastos dvasios stiprybės, kad sugebėtum vadovauti valstybei sudėtingiausiomis sąlygomis, suteiktum pasitikėjimo savo jėgomis visai tautai.
N. Medvedevas. Taip, buvome atsidūrę prieš baisiausią bolševikinį ordiną, raudonąją imperiją. Stalinas taip ir pasakė: „Mes kuriame partiją – kalavijuočių ordiną“. Šis baisus bolševikų „ordinas“ ir nusiaubė visą Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir kitus kraštus, kraujuje paskandino Baltijos tautas. Blogio imperija gyvuoti amžiais negalėjo. Prasidėjus sovietų imperijos griūčiai A. M. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. Jai tai buvo mirtina injekcija, po šio smūgio ji pradėjo merdėti. Prisimenu, kaip po to įvykio SSKP Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas išsikvietė į Maskvą A. M. Brazauską. Man teko būti kartu su juo to susitikimo metu. Gorbačiovas buvo apimtas įtūžio ir isterijos, šaukė: „Ką jūs darote?!“ Brazauskas ramiai pasakė: „Mes padarėme, kad būtų kuo mažiau kraujo. Jeigu to nepadarysime, bus daug blogiau. Darome tą, ką privalome daryti“.
ML. Šios „dvikovos“, akistatos su Gorbačiovu, Brazauskas nepralaimėjo? Juk viena iš lemtingų akimirkų jo gyvenime.
N. Medvedevas. Nepralaimėjo, o man teko būti tos „dvikovos“ liudininku.
Jis negudravo, ir tai buvo jo ginklas
ML. M. Gorbačiovas turėjo partijos ideologą Aleksandrą Jakovlevą. Ar panašų ideologą, patarėją turėjo A. M. Brazauskas? Į ką galėjo atsiremti kritiškomis akimirkomis, kurių jo gyvenime buvo ne viena?
N. Medvedevas. Deja, A. Jakovlevą vėliau M. Gorbačiovas nuo savęs nušalino. Kai manęs klausė „Laisvės“ radijas, kuo pasižymėjo A. M. Brazauskas, atsakiau: pasižymėjo tuo, kad niekados negudravo, nesistengė oponento apgauti.
ML. Tikras, paprastas, patikimas.
N. Medvedevas. Ir be gudravimo. Tada man sako, kad politikų be gudravimų nebūna. Atsakau: tikri politikai veikia be gudravimų. Ar Andrejus Sacharovas, Galina Starovoitova, Aleksandras Jakovlevas gudravo? Ne. Tai buvo tikri politikai, tiesos vardan aukoję savo karjerą, autoritetą tam tikros dalies gyventojų sluoksniuose, o Galia Starovoitova net paaukojo gyvybę už savo įsitikinimus ir tiesą.
ML. Ar A. M. Brazauskas turėjo savęs vertą patarėjų komandą?
N. Medvedevas. Jūs šį pokalbį įrašote?.. Deja, man atrodo, kad A. M. Brazausko patarėjai už jį buvo vis dėlto silpnesni. Jiems trūko drąsos ir ryžto.
ML. Bet ir A. M. Brazauskas toli gražu ne visada demonstruodavo ryžtą. Buvo kaltinamas, kad vėluoja priimti drąsius sprendimus, veikia pagal principą „step by step“ (žingsnis po žingsnio).
N. Medvedevas. Man šiandien klausinėtojas taip pat sakė: „Brazauskui kai kur pritrūkdavo ryžtingumo“. Atsiprašau, bet aš jam atsakiau: „Principingumas smulkmenose yra smulkmeniškumas“. A. M. Brazauskas nebuvo smulkmeniškas dėl smulkmenų, bet kai tekdavo priimti sprendimus lemtingais momentais, jis tą padarydavo. Maža to, visada numatydavo ir kitus svarbius žingsnius, kas po ko turi eiti.
ML. Tikram statybininkui būdinga savybė: statyti nuo pamatų, bet ne nuo stogo.
N. Medvedevas. O koks karvedys rizikuos į kovos lauką išvesti visą savo kariuomenę, negalvodamas apie rezervą ir nenumatytas aplinkybes?
ML. Tik ne Vytautas.
N. Medvedevas. Ne Vytautas ir ne Algirdas Mykolas – būtent. Tikras karvedys drąsiai puola, bet užnugaryje visados turi paslėpęs ir būtiną rezervą, kurį gali tekti panaudoti. Jeigu ataka stringa, tikras karvedys duoda komandą atsitraukti, bando perrikiuoti pulkus.
Man Algirdas Mykolas buvo panašaus masto karvedys, nes jam teko kariauti, tegu ir ne karinėmis priemonėmis, bet su bolševikais.
Turėjo tautos valios reiškėjo autoritetą
ML. Jūs įžvelgiate mūsų prezidento savybes, kurių daug kas ligi šiol taip ir nesugeba įvertinti. Kodėl šito tvirto, patikimo žmogaus asmenybė tautoje sukėlė bene daugiausia prieštaringų vertinimų? Už buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių, kandidatavusį į Lietuvos prezidento postą, balsavo net 1,2 mln. Lietuvos rinkėjų, tačiau šis populiarumas didesnėje tautos dalyje iššaukė dar didesnę kitaip manančiųjų nemeilę.
N. Medvedevas. Taip reiškiasi politinis tautos neišprusimas, kuris šiuo metu labiausiai mus ir „skandina“. Lietuvis yra labai įdomus žmogus – man, kaip nelietuviui, tegu bus leista pasakyti. Lietuvį priversti daryti, ko jis nenori, tai kaip arklį priversti gerti, jeigu jis nenori. Tačiau lietuvį galima paglostyti, pažadėti nebūtų gėrybių, apgauti – kai kas tuo sumaniai naudojasi. Sukrėtimų metu visada atsiranda žmonių, norinčių pasišildyti rankas ant kilusio chaosėlio ugnelės. Naudodami primityviausius pažadus, jie bando pakelti savo sukurtos partijėlės reitingą, taip pat savo autoritetą. Žmonėms, pradeda atrodyti, kad ir jie taip galvoja, kad tai jų idėjos išsakomos. Blogiausia, kad jie mato tik tai, kas po nosimi, o ne visumą.
Dažnai mes pykome ant Vakarų šalių lyderių, kad jie atsikūrusios Lietuvos valstybės neskubėjo pripažinti. O aš užjaučiau tų valstybių vadovus. Jie matė griūvančią milžinišką valstybę, bet ji turėjo cheminį, branduolinį ir bakteriologinį ginklą. Įsivaizduokime, kad nežinia kas ateina ir pradeda vadovauti tokiai valstybei. Kas užtikrins, kad grėsmę žmonijai keliantys ginklai nebus panaudoti? Visa tai reikia matyti, jausti įvairių interesų sąveiką ir atsakomybę už padarinius. Šios savybės neturintis valstybės vadovas pražudys ir save, ir savo valstybę.
ML. Kaip pakomentuotumėte susipriešinimą tarp Lietuvos vadinamųjų kairiųjų ir dešiniųjų?
N. Medvedevas. Visiškai dirbtinis dalykas. Užtenka tų partijų veiklą rimčiau panagrinėti ir juokingai atrodys visi tie konfliktai. Lietuvoje nėra nei tikrų kairiųjų, nei tikrų dešiniųjų. Vienintelė partija Lietuvoje, atitinkanti savo pavadinimą, yra liberalų partija, bet tas liberalizmas, kurį jie perša, atsiprašau, bet Lietuvai ir šiam laikui netinka.
ML. Tikriausiai pritarsite, kad Lietuvai apskritai netinka kraštutinumai, nei kraštutinės dešiniosios, nei kraštutinės kairiosios politinės nuostatos.
N. Medvedevas. Visiškai sutinku.
ML. Kaip atrasti tą reikiamą pusiau-svyrą? A. M. Brazausko asmenyje mes tokį politiką turėjome, jam pasisekdavo rasti sprendimų, kurie tautoje turėjo supratimą ir pritarimą. Tą patvirtino ir 1,2 mln. už jį balsavusių rinkėjų į Lietuvos prezidento postą, o tai 60 proc. visų balsavusiųjų.
N. Medvedevas. A. M. Brazauskas tą tautos valios reiškėjo savybę turėjo. Nepamirškime, kad jis atliko tai, ką jam pavedė atlikti tuo metu Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000). Tuo metu tai nebuvo paviešinta.
Ant stūmoklio sėdėdamas nesuvoksi, kur važiuoji
ML. Galima priminti, kad velionis prezidentas vaikystėje buvo patarnautoju Kaišiadorių katedroje, į kurią vėliau buvo atkeltas sielovados darbui V. Sladkevičius. Kardinolas V. Sladkevičius ir Lietuvos prezidentas A. M. Brazauskas po mirties išrinkti Kaišiadorių garbės piliečiais. Kaip Jums atrodo, kokią įtaką prezidento A. M. Brazausko asmenybės Lietuvos istorijoje suvokimui darys visagalis Laikas? Ar esama prielaidų, kad taps Lietuvos legenda?
N. Medvedevas. Beveik neabejoju, kad taps. Vertinant iš laiko perspektyvos bus vis geriau matoma šios asmenybės vieta istorijoje. Mums sudėtingiau, sunku suvokti, kur važiuoja automobilis, jeigu sėdi ant stūmoklio. Tiems, kurie ateis po mūsų, bus geriau matyti ir spręsti apie nūdienos darbų išliekamąją vertę.
ML. Kada tai galėtų vykti? Suprantu klausimo sąlyginumą, bet įdomu išgirsti Jūsų nuomonę.
N. Medvedevas. Manau, kad tam tikro lūžio pradžia – 2017–2018 metai.
ML. Taip greitai ir taip tiksliai prognozuojate? Kuo grindžiate šį savo spėjimą? Kas per tuos 5–6 metus turi įvykti?
N. Medvedevas. Man teko suktis politinių įvykių verpete nuo to meto…
ML. …nuo to meto, kai mes išgirdome, ką išties reiškia žodis demokratija. Tai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio išvakarės.
N. Medvedevas. Galima ir taip pasakyti. Iš tikrųjų, tai buvo gerokai seniau, kai man teko augti rusų emig-rantų aplinkoje. Jie aptarinėdavo visą to meto politinę situaciją ir pasaulyje vykstančius procesus.
ML. Bent keletą tos rusų emigrantų aplinkos asmenybių priminkime.
N. Medvedevas. Kunigaikštis Vasilčikovas, pulkininkas Sablinas, pulkininkas Geštautas. Pastarasis buvo Rusijos kariuomenės karininkas. Visi jie emigravo iš Rusijos. Mano pirmasis gimnazijos mokytojas Aleksandras Timinskis (1884–1959). Nedaug trūko, kad bolševikai Rusijoje jį būtų sušaudę, bet jis 1918 m. gruodį atvyko į Kauną pasimatyti su ligotais tėvais ir į Rusiją negrįžo. 1923 m. buvo išrinktas į II LR Seimą. A. Timinskio vardu 1995 m. pavadinta Kauno 20-oji vidurinė mokykla, bet 2006 m. sujungus A. Timinskio ir A. Puškino mokyklas, liko vien A. Puškino vidurinė mokykla. Tai štai tokių iš Rusijos pasitraukusių žmonių aplinkoje man teko augti.
Ir vis dėlto šalyje priauga kritinio proto masė
ML. Grįžkime prie 2018-ųjų metų. Kokie nauji procesai turėtų prasidėti ir vykti Lietuvos politiniame gyvenime, kurie darys įtaką daugeliui pokyčių?
N. Medvedevas. Įvairūs procesai greitėja. Kai savo sūnaus inžinieriaus, kompiuterininko, dirbančio AB „Lietuvos geležinkeliai“ kartą paklausiau, ar jis nenorėtų užsiimti politika, šis atsakė: „Tėve, jeigu dabar ateičiau į politiką, tai užsikrėsčiau tomis pačiomis ligomis, kuriomis jūs dabar sergate“. Sūnui atrodo, kad dar net ne jo kartai reiktų eiti į politiką. Čia matau racijos.
Dabar auga karta, kuri visiškai kitaip žvelgs į politiką. Laikas bėga vis greičiau, labai greitai išaugs visai kita karta su skirtingu požiūriu į daugelį dalykų, taip pat ir politiką. Galiu patvirtinti, kad tos naujosios kartos daigai jau dabar matyti. Per Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją lankiausi Vilniaus gimnazijose, kur atviru tekstu kalbėjausi su mokiniais. Jaučiau, kaip jie nori mane suprasti ir ne vieną kartą klausė „kodėl?“ Auga sveikai mąstanti karta, kuri man uždavinėjo tokius klausimus, kad į kai kuriuos teko atsakyti taip: „Dabar atsakymo į šį klausimą neturiu, galvokime ir ieškokime atsakymo kartu“.
Mūsų bėda, kad protingi žmonės nėra rėksniai. Ir jaunimą dažniausiai girdime tą, kuris garsiai šaukia ar keikiasi. Nematome tų, kurie mąsto ir neskuba reikšti savo nuomonės. Štai ta kritinė proto masė turi priaugti ir pasireikšti. Stebiu ne tik Vilniaus ir Kauno, bet ir mažų miestų mokinukus, ir pastebiu, kaip auga kritinė proto masė. Pagal informatikų teiginius, tam, kad vyktų naujas kokybinis šuolis, reikia 25–30 proc. šviežio proto. Esu patenkintas tuo, ką matau mūsų aplinkoje ir ypač priaugančioje kartoje.
ML. Pavyzdžiai su kritine mase gali būti ir pavojingi. Fizikai pasakys, kad jei gryno urano masė pasieks kritinę (krizinę) masę, įvyks branduolinis sprogimas. Šis principas panaudotas atominei bombai veikti.
N. Medvedevas. Politikoje ar socialiniame gyvenime pavyzdys su kritine mase gali būti pavojingas, jeigu ta vadinamoji „masė“ bus pernelyg revoliucinga.
ML. Ir nežinanti, ko nori.
N. Medvedevas. Tai irgi pavojinga. Kai man minia šaukdavo: „Eisime su šakėmis prie Seimo!“, klausdavau rėksnių: „Gerai, ateikite, nuniokokite Seimą, išvaikykite seimūnus. O kas toliau?“ Ir iš tiesų, ar ateis geresni išvaikius „blogiukus“? Primenu jiems pasaką apie drakoną: nugalėtas drakonas, bet po kurio laiko nugalėtojui išaugo tokia pati uodega ir vietoj vienos – jau trys galvos. Nuo to apsaugoti gali tik pilkoji smegenų masė.
ML. Palinkėkime, kad ateisiantis į politinę areną jaunimas teisingai įvertintų pirmtakų klaidas ir laimėjimus, istorinę praeitį ir asmenybes.
N. Medvedevas. Ir suprastų, kodėl tos klaidos buvo padarytos, jų priežastis. Ne todėl jos buvo daromos, kad žmonės norėjo jas daryti, bet tomis sąlygomis jos buvo neišvengiamos. Be klaidų ir pažangos nebūna. Todėl reikia ne tiek ginčytis tarpusavyje, bet daugiau diskutuoti. Išmokti galiu tik iš to žmogaus, kuris su manimi nesutinka, turi savo poziciją vienu ar kitu klausimu. Diskutuodami visada galime pasiaiškinti, kur oponentas teisus, o kur ko nors nesupranta. Tiesa dažniausiai pasiekiama, kai bandome vieni kitų poziciją suprasti.
Ne klounados, bet atsakomybės reikia
ML. Grįžtant prie prezidento A. M. Brazausko asmenybės. Kokį įspūdį Jums padarė jo 80-osioms gimimo metinėms Lietuvos nacionaliniame muziejuje skirta paroda?
N. Medvedevas. Šiandien pamačiau daug dalykų, apie kuriuos mėgstu kaupti informaciją savo smegenyse. Nežinojau kai kurių faktų, kuriuos išvydau tiek Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tiek Medininkų pilies neseniai atidarytoje muziejinėje ekspozicijoje. Tai tikri Lietuvos istorijos ir kultūros lobiai, kuriuos pamatę pradėsime didžiuotis Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir dabartinės Lietuvos Respublikos žmonėmis, kurie tuos lobius sukaupė, išsaugojo ir sudarė sąlygas juos eksponuoti.
ML. Pradėsime didžiuoti savo valstybe ir tauta, ką visada darė ir kitus skatino prezidentas A. M. Brazauskas.
N. Medvedevas. Visada skaudžiai reaguoju į informaciją, kuri pakerta žmonių tikėjimą savąja valstybe. Labai pavojingas reiškinys.
ML. Kaip suderinti vadinamąją demokratiją ir betvarkę, kuri kartais kurstoma ir sėjama įvairiais kanalais žmonių širdyse ir protuose?
N. Medvedevas. Demokratija su protu dera labai gerai, demokratija su politine klounada visai nedera. Deja, kai kas vėl bando spraustis į Seimą, naudodamas klounados principus. Negeras reiškinys. Prieš anuos rinkimus klausdavau žmonių: „Už ką balsuosite?“ – „Už Valinską.“ – „Kodėl?“ – „Tai kad Seime linksmiau bus“.
Štai tokiais argumentais remdamiesi toli nenuvažiuosime, o pasek-mes jusime ilgai. Seime reikia rimto ir atkaklaus darbo – ne linksmybių. Klounados Lietuvai reiktų kuo mažiau. Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas visą gyvenimą teikė visai kitokios politikos ir atsakomybės pavyzdį, todėl ir išliks istorijoje.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos