Ponas O‘Hara labai mėgo žvejoti. Bent jau tuo buvo šventai įsitikinęs namo, kuriame O‘Hara buvo išsinuomavęs butą Naujajame Orleane, Kanalo gatvėje, prižiūrėtojas.
O‘Hara su keliais draugais šiame mieste pasirodė 1936-ųjų balandį ir jau mėnesį buvo apsistojęs gerai įrengtame bute miesto centre, iš kur dažnai išsiruošdavo į žvejybą.
Tačiau namo prižiūrėtojas nežinojo, kad ir pats O‘Hara yra stambi žuvis. Nežinojo jis ir to, kad O‘Hara į žvejybą išsiruošdavo, kai jo kompanijai pritrūkdavo grynųjų.
Taigi, ponas O’Hara nebuvo paprastas spiningautojas. Jo tikrasis vardas – Alvinas Karpis, pravarde „Creepy“ – keliantis šiurpą, dėl jo niūrios šypsenos – tuo metu ieškomiausias nusikaltėlis Jungtinėse Amerikos Valstijose, vienas iš garsiausių depresijos laikų gangsterių, ir vienas iš vos kelių, dar vaikštančių laisvėje. Beje, Karpis buvo Federalinio tyrimų biuro laikomas ir vienu protingiausių to meto nusikaltėlių.
Jo kriminalinė biografija buvo pakankamai ilga ir įspūdinga. Jis gimė 1907 metais Kanadoje, Monrealyje, imigrantų iš Lietuvos Karpovičių, pasivadinusių Karpovicz, šeimoje. Tikrasis jo vardas – Albinas Francis Karpovicz. Vėliau šeima persikėlė į Ameriką, Topeko miestą Kanzase, ir mažasis Albinas jau nuo dešimties metų ėmė prekiauti pornografija, talkinti alkoholio kontrabandininkams ir suteneriams. Sulaukęs vos 19 metų jaunasis nusikaltėlis gavo 10 metų kalėjimo už apiplėšimą.
Jis sugebėjo pabėgti 1930 metais, ir jo nusikaltimų sąrašas ėmė greit augti – bankų apiplėšimai, automobilių vagystės, net nužudymas. Dažnai, jei planas būdavo rimtesnis, jis į talką pasikviesdavo brolius Barkerius iš užkietėjusių nusikaltėlių šeimos. Su vienu jos nariu, Fredu Barkeriu, kalėjusiu dėl banko apiplėšimo, jis susipažino kalėjime. Broliai Barkeriai to meto spaudoje buvo vadinami kruvinaisiais – dėl žiaurių užpuolimų, dažnai su nekaltų žmonių nužudymu.
1933 metais Karpis su gauja kiek pakeitė nusikaltimų braižą ir ėmėsi žmonių grobimų, matyt, nutarę, kad tai pelningesnis užsiėmimas. Tų metų birželio mėnesį jie pagrobė aludarį Viljamą Hamą, milijonierių iš Minesotos, ir uždirbo 100 tūkstančių dolerių, po šešių mėnesių gavo 200 tūkstančių išpirką už Edvardą Bremerį, bankininką iš Sant Paulo, irgi Minesotos valstijoje.
Gaujos klestėjimo metais ją sudarė 25 žmonės.
Beje, Bremerio pagrobimas galėjo būti ir lemtinga klaida, nes jo tėvas buvo JAV prezidento Franklino Ruzvelto draugas ir kreipėsi į jį pagalbos.
Po to, kai FTB sulaikė ar nušovė daugelį kitų nusikaltėlių, tokių kaip Džonas Dilindžeris, Boni ir Klaidas, ir kitų, kiek mažiau žinomų, 1935 metais Karpis pakilo į ieškomiausių sąrašo pirmąją vietą. Tų metų pradžioje agentai ėmė lipti Karpio ir Barkerių gaujai ant kulnų – keli nariai buvo suimti, keli žuvo susišaudymuose, tačiau pats Karpis sugebėdavo išvengti arešto. Jis pasinaudojo ir pogrindinio gydytojo paslaugomis, kuris rūgštimi paveikė pirštų galiukus, kad Karpio būtų neįmanoma identifikuoti pagal pirštų antspaudus.
Žmonių pasipiktinimas Karpio gaujos nusikaltimais vis stiprėjo, ir 1936 metų balandį Tenesio valstijos senatorius išsikvietė tuometį FTB direktorių Edgarą Huverį pasiaiškinti. Kuomet senatorius ėmė kamantinėti, kiek jaunasis direktorius įvykdė suėmimų asmeniškai, Huveris pažadėjo, kad tikrai pats dalyvaus netrukus numatomoje FTB operacijoje.
Taigi, nuo 1936 metų Karpio laikas laisvėje ėmė sparčiai sekti.
Kai tik atskriejo žinia, kad Karpis pastebėtas Naujajame Orleane, Edgaras Huveris tą pačią dieną išskrido į šį miestą ir prisijungė prie grupės agentų, jau kurį laiką stebinčių gangsterių butą name Kanalo gatvėje.
Kai kitos dienos popietę Alvinas Karpis su dviem draugeliais išsiruošė važiuoti prie namo stovinčiu „Plymouth“ automobiliu, Huveris davė ženklą, ir agentai puolė gangsterius. Ironiška, bet nei vienas agentų neturėjo antrankių, todėl Alvino rankas surišo vieno jų kaklaraiščiu.
Pagaliau stambi žuvis pakliuvo į tinklą.
Jau po kelių valandų Karpis buvo nugabentas į Sant Paulą. Čia įvyko teismas, kuris Alviną Karpį pripažino kaltu dėl Viljamo Hamo pagrobimo ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Karpis daugiau nei trisdešimt metų praleido Alkatraze ir kituose kalėjimuose, kol 1969 metais buvo išleistas ir deportuotas į Kanadą, o mirė Ispanijoje 1973 metais. Beje, Alvinas Karpis tapo ir kaliniu, kalėjusiu Alkatraze ilgiausiai – 26 metus.
Sėkmingas Alvino Karpio suėmimas, pabaigęs garsiųjų Didžiosios depresijos laikų gangsterių medžioklę ir plačiai nušviestas spaudoje, gerokai padėjo ir FTB reputacijai, ir pačiam Edgarui Huveriui – jis tapo ilgamečiu ir nepakeičiamu vadovu, vadovavusiu šiai įstaigai dar 36 metus, iki pat savo mirties 1972-aisiais.
Nuotr: FTB archyvas
2012 m. lapkričio 1 d.