Liepos 22–26 d. Vilniuje, „Radisson Blu Lietuva“ viešbutyje, vyko 28-oji tarptautinė cheminės ekologijos konferencija. Ją organizavo Tarptautinė cheminės ekologijos draugija (International Society of Chemical Ecology) kartu su Lietuvos mokslo institucijomis – Vilniaus universitetu, Lietuvos mokslų akademija ir Gamtos tyrimų centru.
Nors tai jau 28-oji konferencija, tačiau pirmą kartą vyko Vidurio Europos valstybėje. Paprastai šios konferencijos kasmet rengiamos vis kitame žemyne, į Europą jos grįžta tik kas antrus ar trečius metus. Suprantama, kad pasirenkama šalis, kurios moksliniai laimėjimai gerai žinomi ir vertinami tarptautinio mokslo erdvėje.
Į Vilnių atvyko daugiau kaip 230 mokslininkų iš 34 valstybių (įskaitant ir Lietuvą). Vyravo mokslo pasaulyje pasižymėjusių šalių – Vokietijos (dalyvavo 47 mokslininkai), JAV (27), Švedijos (22), Japonijos (17) – cheminės ekologijos mokslininkai. Net 11 atstovų delegavo Čekijos mokslo institucijos, po 9 Prancūzija, Brazilija ir Lietuva. Malonu, kad Vilnius nuo šiol nebus terra incognita Singapūro, Čilės, Turkijos, Graikijos, Austrijos, Argentinos, Pietų Afrikos respublikos, Australijos ir netgi nykštukinio Reunjono cheminės ekologijos tyrinėtojams, atsiuntusioms savo mokslininkus. Pastebėsime, kad Reunjonas – tai sala Indijos vandenyne, maždaug 800 km į rytus nuo Madagaskaro, priklausanti Prancūzijos užjūrio regionui, kur gyvena 777 tūkst. gyventojų (2005 m. duomenys).
Dalyvių skaičiai, ko gero, rodo, kaip pasaulyje pasiskirstęs cheminės ekologijos tyrinėtojų „masės“ centras. Gaila, bet iš Estijos dalyvavo tik du tyrinėtojai, o iš Latvijos išvis nesulaukta nė vieno. Sunku patikėti, kad artimiausi kaimynai – latviai, baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai ir rusai ignoruotų cheminės ekologijos mokslo kryptį, bet kaip tik iš mums artimiausių šalių konferencijos dalyvių nesulaukta. Galima dalykas, lėmė finansinės aplinkybės, ne tiek tų šalių, kiek tose šalyse dirbančių mokslininkų atstovaujamų mokslo institucijų galimybės.
Naujomis idėjomis ir informacija Vilniuje pasikeisti buvo palankios aplinkybės, jomis pasinaudojo įvairioms mokslo sritims atstovaujantys specialistai: chemikai, ekologai, biologai ir kt. Šios krypties konferencijų estafetę pernai iš Kanados perėmusi Lietuva konferencijai baigiantis perdavė ją Australijai, kur 2013 m. numatyta 29-oji tarptautinė cheminės ekologijos konferencija.
Suprasdama Vilniuje vykusios konferencijos svarbą (regis, ją daug geriau suvokia tarptautinės, bet ne Lietuvos mokslo aukštosios institucijos) „Mokslo Lietuva“ parengė penkių pašnekesių ciklą su mokslo pasaulyje pagarsėjusiais konferencijos plenarinių posėdžių pranešėjais: Lundo universiteto (Švedija) Biologijos departamento profesoriumi Christeriu Liofstedu (Christer Löfstedt), Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos prezidentu dr. Paulu Zarbinu (Paulo Zarbin, Brazilija), šios draugijos si-dabro medaliu Vilniuje apdovanotuoju prof. Tomu Beikeriu (Thomas C. Backer, JAV), plenarinio pranešimo autoriumi prof. Džonu Piketu (John A. Pickett, Didžioji Britanija) ir 28-osios tarptautinės cheminės ekologijos konferencijos organizacinio komiteto pirmininku prof. habil. dr. Vincu Būda.
Pirmas mūsų pašnekovas – artimiausias kaimynas, Lundo universiteto prof. Christeris Liofstedas, ne pirmus metus palaikantis glaudžius ryšius su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetu. Ch. Liofstedas į Vilnių atvyko pirmą kartą, nors jo laboratorijoje tobulinosi, stažavosi ir disertacijas apsigynė ne vienas Vilniaus universiteto doktorantas, cheminės ekologijos tyrinėjimų įgūdžius tobulino ir Vincas Būda, kuris talkino ir šiam „Mokslo Lietuvos“ atstovo pašnekesiui su Švedijos profesoriumi. Vilniaus konferencijoje profesorius skaitė vieną iš keturių kviestinių pranešimų.
Cheminė ekologija ir maliarijos drugiai
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Christeri Liofstedai, kas pasikeistų šiame sparčių pokyčių pasaulyje, jei ši cheminės ekologijos konferencija Vilniuje nebūtų įvykusi? Minutėlei įsivaizduokime ištikus tokią „stichinę nelaimę“.
Christeris Liofstedas. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prieš tai vykusių 27 šio pobūdžio konferencijų nebūtų buvę. Veikiausiai šiandien neturėtume kelių svarbių dalykų. Visi žinome ar bent esame girdėję apie insekticidų, t. y. gana kenksmingų cheminių medžiagų, kovai su žalingais vabzdžiais neatsargaus naudojimo keliamus pavojus. Šios konferencijos teikia medžiagos ir alternatyvių kovos su kenkėjai būdų, tad didelė dalis aplinkai draugiškos kenkėjų reguliavimo priemonių veikiausiai nebūtų vystoma.
Kitas dalykas, kad pačioje gamtoje nuolat randama vis naujų cheminių junginių, būdų ir priemonių, kurias taikant galima pagaminti vis naujų kovos su kenkėjais priemonių aplinkai draugiškais metodais. Kaip tokius natūralius biologiškai aktyvius junginius gamina įvairūs organizmai, taip ir žmogus gali juos pažinti, o pažinęs – išmokti sintetinti ir panašiai panaudoti kovai su kenkėjais. Visa tai svarbu ir fundamentiniam mokslui, nes be tų priemonių ir būdų daug skurdesnės būtų mūsų žinios apie aplinką.
ML. Suprantu, kad cheminės ekologijos mokslas toli pažengęs, bet kiek šio mokslo teikiamos galimybės šiandien panaudojamos praktiškai? Ar gyvenimo praktika smarkiai atsilieka nuo mokslo siūlomų galimybių?
Ch. Liofstedas. Jau daug kas taikoma praktiškai, bet dar didesnės perspektyvos sietinos su ateitimi. Kai XIX a. pirmoje pusėje Faradėjus tyrinėjo elektros reiškinius jo paklausė: „O kokia iš to nauda?“ Faradėjus atsakė: „Ateityje iš viso to jūs galėsite rinkti mokesčius.“ Panašiai mes galime paklausti: „O kokia praktinė nauda iš ką tik gimusio kūdikio?“
Bet grįžkime prie cheminės ekologijos produktų naudojimo. Vienas geriausių pavyzdžių – feromonai, plačiai naudojami įvairių kenkėjų monitoringo tikslams. Nustatoma, kur ir kada vieni ar kiti kenkėjai pasirodo ir kokių kovos priemonių su jais reikia imtis.
Kita svarbi taikymo sritis – darbai su maliarijos pernešėjais – uodais. Jų pernešami ligų sukėlėjai susargdina daugiau žmonių nei bet kurie kiti ligų sukėlėjai. Pasaulyje kasmet užregist-ruojama 650 mln. klinikinių maliarijos atvejų, nuo 1,5 iki 3 mln. žmonių nuo maliarijos miršta vadinamoje Užsachario Afrikoje (arba Subsacharos Afrikoje), t. y. nuo Sacharos į pietus esančioje Afrikos žemyno dalyje. Kasmet daugiau kaip 10 tūkst. turistų suserga atogrąžų maliarija, iš jų maždaug 1 proc. nuo šios ligos miršta. Neišpasakytai didelius nuostolius žmonijai, o ypač Afrikos valstybėms, atneša ši liga. Kadangi maliarijos pernešėjams uodams labai svarbūs cheminiai veiksniai – dauginimuisi, vietos kiaušinėliams dėti suradimui, tai kovai su šiais kenkėjais cheminės ekologijos siūlomi metodai yra labai perspektyvūs ir jų taikymas ateityje tik didės.
ML. Mūsų geografinėje platumoje maliariją platinančių uodų nėra, tačiau gan didelę problemą gyventojams ir naminiams gyvuliams kelia paprasti kraujasiurbiai uodai. Pastaraisiais metais tų uodų vis daugiau buvo prie Nemuno kad ir Druskininkų kurorto apylinkėse, taip pat prie kitų upių ir ežerų. Pasaulyje daugybė pelkėtų vietų, jau nekalbant apie tai, kad tundros gyventojai tikriausiai būtų dėkingi, jei šių gyvių kiekį pavyktų bent kiek sumažinti.
Ch. Liofstedas. Laimei, šiaurės platumų uodai neplatina maliarijos sukėlėjo. Visoje tundroje naikinti uodus būtų nebiologiška, nes uodai yra gyvosios gamtos komponentas, tik tose vietovėse, kur gyvena žmonės, su uodais kovoti reikia. Šiandien jau žinoma, kodėl uodai puola žmones ir įvairius gyvūnus. Lemia ne vien kūno temperatūra ar drėgmė, nes vieni žmonės labiau, kiti – mažiau puolami. Tyrinėjant išaiškėjo, kad nulemia ir cheminės medžiagos, kurias emituoja, t. y. išskiria žmogaus kūno paviršius.
ML. Juk nepasakysite, kad ir žmogaus kūnas išskiria feromonus?
Ch. Liofstedas. Šiuo atveju tikrai nepasakysiu. Feromonais vadinamos tos cheminės medžiagos, kurios turi įtakos tos pačios rūšies organizmams. Tai terminų klasifikacijos reikalas.
Kaip apgavikės orchidėjos bites apgauna
ML. Kaip cheminės ekologijos mokslas atėjo į Lundo universitetą, kas šios mokslo krypties Švedijoje pradininkas?
Ch. Liofstedas. Manau, kad Švedijoje cheminės ekologijos mokslas prasidėjo nuo orchidėjų tyrinėjimo, kai entomologas ir ekologas Bertilas Kulenbergas (Bertil Kullenberg, 1913–2007), Upsalos universiteto profesorius, susidomėjo šiais augalais ir jų apdulkinimo subtilumais. Įdomu, kad dalis orchidėjų jų žiedus lankančioms bitėms nesiūlo jokio nektaro, bet jas kažkodėl sugeba privilioti. Bitės tų apgavikių orchidėjų žiedus apdulkina, nors nieko už tai negauna. Profesorius B. Kulenbergas pamėgino šiuo klausimu sudominti ir chemikus, naudojusius dujų chromatografijos ir masių spektrometrijos metodus cheminėms medžiagoms aptikti ir nustatyti.
ML. Ką pavyko išsiaiškinti Bertilui Kulenbergui, tyrinėjant orchidėjų sugebėjimus prisivilioti bites, realiai niekuo joms neatsidėkojant?
Ch. Liofstedas. B. Kulenbergas lygino įvairias orchidėjų rūšis ir kokias bites viena ar kita rūšis privilioja. Tuose kraštuose, kur gamtoje auga orchidėjos, aptinkama daug įvairių rūšių bičių, ne vien mums gerai žinomų medunešių. Ieškota ir cheminių panašumų tarp įvairių rūšių orchidėjų: ką viena ar kita rūšis skleidžia ir į ką vienos ar kitos rūšies bitės daugiau ar mažiau reaguoja. Paaiškėjo, kad orchidėja imituoja bitės feromoną, ne vien cheminį signalą, bet ir regimąjį – sudėtingomis žiedų formomis, spalvomis. Žiedų struktūros labai sudėtingos, tad dalis žiedo tarsi panaši į vabzdžio patelę, su kuria vabzdys patinas bando susiporuoti. Trumpai sakant, vabzdį orchidėja prisivilioja jį apgaudama ir vaizdu, ir chemija. Tą įrodė mūsų tautietis B. Kulenbergas.
ML. B. Kulenbergui belieka šviesiai pavydėti: jis dirbo su nuostabiomis gėlių pasaulio atstovėmis – orchidėjomis ir labai simpatiškais vabzdžių pasaulio gyvūnais – bitėmis. Matyt, buvo mokslininkas romantikas.
Ch. Liofstedas. Iš tikrųjų Bertilo Kulenbergo tyrimai iš pradžių lyg ir neturėjo didesnės taikomosios prasmės, bet vėliau, naudojantis jo sudarytomis schemomis ir pradėjus tyrinėti vabzdžius kenkėjus (žemės ūkio ir miško kenkėjus, drugius, vabalus, ir įvairias museles), paaiškėjo, kad jų sąveika su augalais taip pat dažniausiai paremta cheminiais junginiais, kiekvienu atveju vis kitokia, žodžiu, Kulenbergas atvėrė langą į taikomuosius tyrimus, ko iš pradžių lyg ir nesitikėta. Taip 1960 m. Švedijoje nuo orchidėjų, o ne nuo feromonų prasidėjo cheminės ekologijos mokslas.
ML. O kaip Jūs atėjote į šią tyrinėjimų sritį?
Ch. Liofstedas. Mano pirmasis mokytojas buvo prof. Janas Liofkvistas (Jan Löfquist), tyrinėjęs miškų kenkėjus ir naudojęs jau gerokai šiuolaikiškesnius cheminės ekologijos metodus.
Modifikuotos mielės feromonams gaminti
ML. Priėjus prie feromonų, gerbiamojo pašnekovo paklausime, kas labiausiai rūpi cheminės ekologijos tyrinėtojams, taip pat ir šiame mūsų pašnekesyje talkinančiam prof. Vincui Būdai. Feromonai jau gana plačiai taikomi pasaulyje įvairiausiose srityse, jie sintetinami, bet štai V. Būda priminė, kad prof. Ch. Liofstedas ne šiaip sintezuoja dirbtinius feromonus, bet konstruoja ir sintezuoja darydamas visai naują ir pasaulio mokslininkams labai įdomų žingsnį. Apie tai nekantraujame sužinoti.
Ch. Liofstedas. Laisvu po konferencijos laiku Vilniuje spėjome paragauti įvairių Lietuvoje gaminamo alaus rūšių ir pripažinome, kad Lietuva gali būti vadinama alaus kraštu. Žinome, kad alui gaminti naudojamos mielės. Tai štai man kilo mintis: kodėl mielės turi būti naudojamos tik alų su tam tikru alkoholio kiekiu gaminti, juk mielės galėtų būti naudojamos ir kitiems alkoholiams, ne tik etilo alkoholiui, gauti. Teko pasukti galvas, kaip mieles priversti gaminti ir tokius alkoholius, kurie būtų naudingi kitiems tikslams. Paėmėme kai kuriuos už feromonų sintezę atsakingus genus, „įsiuvome“ juos į mielių genomą ir gavome geidžiamą rezultatą: tos savaip modifikuotos mielės vietoj etilo alkoholio gamina visai kitus alkoholius, kurie gali veikti ir kaip feromonai.
ML. Patikslinkime, kokius alkoholius gamina genų inžinerijos būdais šiek tiek pakeistos mielės?
Ch. Liofstedas. Jos gamina heksadekanolį (cetilo alkoholį) ir dar vieną ilgesnės grandinėlės alkoholį. Ne tik patys alkoholiai gali būti feromonais, bet ir jų dariniai – acetatai (acto rūgšties druskos ir esteriai). Tokiems pagaminti tereikia alkoholyje pakeisti funkcinę grupę ir turėsime dar vieną feromonų grupę. Tad modifikuotų mielių produktai gali būti naudingi ir acetatų gavimui.
ML. Kur tie nauji iš mielių gautieji alkoholiai gali pasitarnauti tiriamiesiems ir taikomiesiems darbams?
Ch. Liofstedas. Jie gali būti panaudoti ir kaip kovos su kenkėjais priemonė, lygiai kaip ir gamtiniai feromonai. Tačiau feromonų reikia gana daug, tad naudojant mūsų siūlomą būdą galima nebrangiai pagaminti reikiamą jų kiekį. Galima ir sintetinti tiesiogiai laboratorijoje, bet tuomet reikia atlikti daug įvairių operacijų, panaudoti nemažai reagentų, o mielėms su naujuoju genu įpylus cukraus be didesnių manipuliavimų ir vargo galima gauti gan didelį naujo produkto kiekį.
Pagaliau ir tuos feromonus susintetinti nėra paprasta, nes prireikia kelių stadijų, o kartais negalima apsieiti ir be pakankamai sudėtingų sintezės procesų. Iš mielių reikalingą feromoną gauname gan lengvai. Labai svarbu, kad tą patį geną, kurį perkėlėme į mieles, galima perkelti ir į augalų ląsteles, tada augalai taip pat, jeigu reikia, gali pradėti tą feromoną gaminti.
ML. Ar šie Jūsų darbai tik pradėti, o gal genetiškai modifikuotos mielės tuos rūpimus feromonus visa jėga „gamina“ ir jie sėkmingai jau pritaikomi praktikoje?
Ch. Liofstedas. Pavadinčiau šiuos darbus pradine stadija, nors mes tas naujas medžiagas turime. Dabar jas reikėtų kruopščiai patikrinti ir įsitikinti, kaip jos veikia gyvoje gamtoje, ar iš tikrųjų veikia taip, kaip mes tikimės ar norėtume.
Dviem kojomis judėti patogiau, ką švedai ir daro
ML. Ar Švedijoje iš mokslinių tyrimų laboratorijų idėjos ir nauji darbai lengvai perduodami verslui ir pramonei? Ar lengvai mokslinėmis inovacijomis Švedijoje susidomi pramonė? Pagaliau kokios rūšies pramonė Jūsų laboratorijos siūlomus feromonus galėtų imtis gaminti ir platinti?
Ch. Liofstedas. Geriausia turėti reikalų su nedidele bendrove, kuri tuo pasiūlymu susidomėtų. Iš karto didelių pinigų tikėtis nederėtų. Tokie sprendimai, kaip šis, nėra labai universalūs, nes jeigu kalbame apie kovą su viena kenkėjų rūšimi, tai jai tinkama priemonė gali visai netikti kitai rūšiai. Tenka visą laiką tobulintis. Jeigu imtume insekticidus sintetinti tradiciniais metodais, tai nebūdami selektyvaus veikimo jie sunaikintų daugybę vabzdžių, tarp jų – ir naudingų, ne vien kenkėjų. Tenka kiekvienu atveju rūpintis specifinio insekticido gamyba. Kadangi prie kiekvieno insekticido kenkėjai ilgainiui pripranta, tad tenka didinti jo vartojimo dozę. Prie mūsų gaminamo iš mielių junginio kenkėjai, atrodo, neturėtų priprasti. Žinoma, kiekvienu konkrečiu atveju yra pliusų ir minusų.
Argentinos mokslininkams Alicijai Lorenzo-Figueiras, Sebastianui Minoli ir Frorencijai Palottini
ML. Šiuos savo darbus traktuojate kaip fundamentinius ar taikomuosius? Juk nuo to tikriausiai priklauso ir darbų finansavimo šaltiniai.
Ch. Liofstedas. Šiuos mūsų tyrimus finansuoja kelios Švedijoje veikiančios mokslo tarybos. Viena iš jų finansuoja fundamentinius, kita – taikomuosius ir žemės ūkio tyrimus. Taigi mes judame dviem kojomis – fundamentinio ir taikomojo mokslo, nes reikia ir vieno, ir kito.
ML. Deja, finansuojant Lietuvos mokslą dažnai klibikščiuojama viena koja.
Ch. Liofstedas. (Juokiasi). Įdomu, kuria koja Lietuvos mokslo finansavimas labiau šlubuoja?
ML. Kodėl šio puikaus mokslo finansavimo principo paslapčių Jūs nepamokėte mums pokalbyje talkinančio Vinco Būdos, kuris Jūsų vadovaujamas dar 1989 m. stažavosi Lundo universitete, o 1995 ir 1997 m. jame ir dirbo? Dabar kaip Lietuvos mokslo tarybos narys galėtų daryti įtaką ir pasiūlyti mūsų šalies mokslo finansavimo tobulinimo principus.
Ch. Liofstedas. Dabar ir Švedijoje kyla įvairių minčių ir diskusijų dėl mokslo finansavimo. Kai kas siūlo padaryti vieną, bet didelę mokslo tarybą, bet, mano manymu, tai būtų neteisinga. Tokia taryba labai greitai galėtų nukrypti į taikomųjų mokslų finansavimą, tikintis labai greitos išeigos, o su fundamentiniais tyrimais tai retai kada įmanoma, kaip rodo ir pateiktas pavyzdys su Faradėjaus elektros tyrimais. Fundamentiniai atradimai kartais gali pradėti teikti realią naudą tik po šimtmečio ar net daugiau metų. Tokia yra fundamentinių tyrimų specifika, ir nieko čia nepakeisi. Mokslą būtina statyti ant tokio pagrindo, kuris pastebimą ir realią naudą duoda ne tik šiandien, bet kartais ir sunkiai nuspėjamoje ateityje.
Vilniaus konferencijoje džiugino ir jaunų dalyvių veidai
ML. Kiek mus pasiekia įvairios žinios, o dabar ir Jūs šiek tiek mums atveriate uždangą, Lundo universitete atliekami labai reikšmingi cheminės ekologijos tyrimai. Jeigu taip, tai kodėl tokia prestižinė ir didelio masto cheminės ekologijos konferencija surengta ne Lunde, o Vilniuje?
Ch. Liofstedas. Mes jau daugiau kaip 20 metų bendradarbiaujame su Lietuvos mokslininkais, žinome, kad jie vykdo labai įdomius tyrimus. Mokslo bendruomenei ne tiek svarbu, kur susirinkti, svarbiausia – susirinkti. Vilnius labai puiki mokslo konferencijų rengimo vieta, o ši konferencija buvo labai sėkminga.
ML. Ar jau galima kalbėti apie cheminės ekologijos srityje dirbančių mokslininkų bendriją? Juk tai palyginus dar jaunas mokslas.
Ch. Liofstedas. Taip, tokia bend-rija spėjo susiformuoti, tą patvirtina ir faktas, kad labai sėkmingai gyvuoja Tarptautinės cheminės ekologijos draugija. Kaip tik šios draugijos organizuotame 28-ajame susitikime mes ir dalyvaujame. Draugija leidžia ir savo žurnalą. Šioje konferencijoje dalyvauja per 220 dalyvių, yra dar gal kokių 500 draugijos narių, kurie vyks į kitas numatytas konferencijas. Užtenka pažvelgti į jaunus konferencijos dalyvių veidus ir dings bet kokios abejonės dėl cheminės ekologijos bendrijos gyvybingumo ir ateities.
ML. Sprendžiant iš aktyviausių ir skaitlingiausių konferencijos dalyvių, matyti, kad cheminė ekologija labiausiai plėtojama JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Japonijoje. O kur Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos cheminės ekologijos atstovai? Net ir labai aktyvios Kinijos mokslininkų nėra.
Ch. Liofstedas. Be Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos taip pat gyvuoja Azijos ir Ramiojo Vandenyno cheminės ekologijos draugija. Pastaroji panašias konferencijas rengia kas dvejus metus ir jose kas jau kas, o Kinija išties labai aktyviai dalyvauja. Europoje dažniausiai renkasi šio žemyno ir Amerikos cheminės ekologijos mokslininkai. 2013 m. nutarta pirmą kartą rengti bendrą abiejų šių draugijų konferenciją, todėl ji ir vyks Australijoje. Todėl joje dalyvių gali būti dvigubai daugiau, negu atvyko į Vilnių.
Paminėtoje Baltarusijoje gal išties dar nėra šios tyrimų krypties bent kiek plačiau žinomų mokslininkų, tai priklauso nuo vienų ir kitų mokslo tradicijų. Jūsų išvardytų šalių mokslininkai aktyviai dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir įvairiose kitose konferencijose, nes tose šalyse išties labai aktyviai plėtojami cheminės ekologijos tyrimai. Įdomu, kad iš Didžiosios Britanijos atvyko tik keturi mokslininkai, o iš Argentinos atvyko penki, iš Brazilijos – net šeši tyrinėtojai. Iš Čekijos net 11. Pasaulyje rengiama daug mokslo konferencijų, kartais tenka rinktis, į kurias važiuoti. Po kelių savaičių numatyta didelė konferencija Pietų Korėjoje, tad šiai Vilniaus konferencijai teko „varžytis“ (ir varžytis sėkmingai) su keliais didelio masto tarptautiniais renginiais. Juk reikia ir dirbti, negali vien keliauti. Mokslininkai turi tam tikrą privilegiją, kad gali keliauti savo šalių mokesčių mokėtojų pinigais, gaunamais per įvairius mokslo finansavimo šaltinius. Iš tų kelionių turime kai ką parsivežti, kas būtų naudinga tolesniam darbui, savotiškai atsipirktų, todėl labai svarbu pasirinkti perspektyviausias konferencijas.
sumažinti jų antplūdį
ML. Jei būtumėte atsakingas už Europos mokslą, kokių reformų ar iniciatyvų imtumėtės? Ką siektumėte padaryti cheminės ekologijos mokslo tyrimų labui?
Ch. Liofstedas. Nemanau, kad ką ypatingą pasiūlyčiau, nes yra Europos mokslinių tyrimų taryba, kuri tuo rūpinasi. Cheminė ekologija – tai tarpdisciplininė mokslo sritis, kurioje reiškiasi biologai, chemikai, biochemikai, hidrobiologai, botanikai, elektrofiziologai ir daugybė kitų sričių mokslininkų. Net plėtojant ir tas atskiras mokslų šakas dalis lėšų nubyra ir cheminės ekologijos krypčiai. Visiems mokslams reikia daugiau pinigų, bet nesiūlyčiau iš kitų mokslų atimti ir duoti būtinai mums – tai ne tas kelias, kuriuo reiktų eiti.
ML. Kaip apibendrintume šį pašnekesį?
Ch. Liofstedas. Vilniaus konferencija pavyko, nes susitikę ir diskutavę įvairių sričių mokslininkai gavo daug peno, kuris ateityje neabejotinai duos vaisių. Svarbiausia, kad išvydome ir naujų pajėgų, nuo kurių priklausys šio mokslo perspektyvos. Man visados patinka pamatyti kuo daugiau jaunimo, o Vilniaus konferencijoje jo pakako.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos