ŽEMAIČIŲ KULTŪROS SAVASTYS: NUO VILNIAUS KALVŲ PRIE BAUBLIO SLENKSČIO

Lankydamasis Žemaitijoje aplankai viską, kas buvo susieta su tėvų ir protėvių gyvenimu, vaikyste, jaunyste, iškiliais šio regiono žmonėmis. Žemaičių sueigose ne tik Vilniaus mokytojų namuose negali neatsistebėti susirenkančių žmonių iniciatyvomis. Ilgametė Vilniaus Žemaičių pirmininkė Dalia Dirgelienė sugeba rasti kiekvienam žemaičiui valandėlę, per kurią asmuo sugeba lanksčiai pristatyti savo kūrybinius sumanymus, supažindinti ir praturtinti žemaičių kultūrą ne tik raiška, bet ir spaudiniais. Tarp žemaičių renginių nuolat galima sutikti leidinio „Žemaičių kultūros savastys: Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“ (sudarytojas dr. V. Jocys) autorių kolektyvą; nuo vadybininko, istoriko, garbaus profesoriaus iki aktyvaus kraštotyrininko. Tada perskaitęs šią knygą pagalvojau, kad galėtų ši ilgai ir kruopščiai apmąstyta knyga tapti tradicine. Praplečiant ateityje leidinio „Žemaičių savastys“ autorių kolektyvą ir supažindinti su dar nežinomomis žemaičių kraštotyros, menotyros, istorijos, kalbotyros, architektūros, tautodailės, filosofijos, prigimtinio tikėjimo raiškos, raidos faktais ir jų tyrinėjimu, atidengiant vis naujus žemaičių savasties klodus ir erdves. Ir autoriui linkėjau atkreipti dėmesį į ypatingą žemaičių klojimo teatro istoriją. Ypač Plungėje, Raseiniuose, Telšiuose. Kaimo klojime, paskendusiame gūdžios girios vienkiemyje, skambėjusi daina, šokis, vaidinimas padėjo išugdyti lietuvininkus, kurie tapo tėvynės gynėjais, padėjo savo galvas kovose dėl krašto laisvės. Išugdė nuostabius menininkus, mokslininkus, artojus ir audėjas, kalvius ir mąstytojus, agronomus ir inžinierius. Vaidinimo tradicija, kuri skaičiuoja šimtmečius. Džiugu, kad Klaipėdos universiteto prof. P. Bielskis leidinyje pateisino sudarytojų lūkesčius ir straipsnyje pateikia senuosius ir naujuosius žemaičių vaidintojų darbus, kurie vienaip ar kitaip susiję su Žemaitijos kultūriniu kaimo tradicijos paveldu, turėjusiu milžiniškos įtakos gyvajai dvasinei tautos raidai.

Knygoje kompleksiškai, nuosekliai su atsakomybe apmąstoma paskutinių dešimtmečių Žemaitijos kultūros situacija, susidariusi po virsmų, ir tarsi norima pasakyti, kad menas ir mokslas niekada nebus užbaigtas. Kaip ir knygos gyvenimas. Jis tęsiasi ir keičia mus. Ir ta pati knyga po kelių metų jau atrodo pakitusi. Ši knyga padeda užpildyti ir išsilavinimo spragas. Su dideliu apmaudu apgailestauju, kad tautinė švietimo reforma nepriklausomoje tėvynėje, švietimo židiniuose, mokyklose, gimnazijose nebuvo įgyvendinta. Mokiniai daugiau buvo supažindinami su kitų šalių gyvenimu, žmonėmis, šalia esantys kultūros klodai liko nežinomi ir nesuprantami, nes šalies švietimo institucijų skiepytas nepasitikėjimas lietuviškuoju paveldu, orientuojant jaunimą vis mokytis iš Vakarų, davė savo dividendus. Dr. V. Jocio knyga, tikimės užpildys ugdymo spragas. Knygynuose skaitytojas gali sprandą nusisukti nuo užsienyje leidžiamų ir verčiamų knygų gausos. Ypač brangintina, kad knygoje „Žemaičių savastys“ siekiama nustatyti esamas regioninės kultūros saviraiškos formas.

Kiekvienas keliaujantis Senuoju Žemaičių plentu ar greitkeliu galės aplankyti pasirinktinai didžiuosius ar mažuosius pakelės muziejus, pasigrožėti K. K. Šiaulyčio akvarelės vaizdais, klausantis prie leidinio pridedamų kompaktinių garso plokštelių: „Žemaičiuose“ – Povilo Girdenio įdainuotos tėvo Alekso Girdenio žemaitiškos eilės ir „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“ – atliekamos folkloro ansamblio „Visi“. Dauguma Raseiniuose skambėjusių dainų yra unikalios ir susišaukia su Maironio skiepyta tradicija: gyvenkime ir mylėkime savo kraštą ir gerbkime senąją savo protėvių dainuojamąją tradiciją. Joje ir yra mūsų istorija.

Knyga kaip indas, kuris netuštėja

Leidinyje, skirtame Muziejų (2012) ir Tarmių (2013) metams, kompleksiškai apmąstoma Žemaitijos kultūros erdvė, per regioninės šios kultūros saviraiškos formas. Jų įvairovė atsiskleidė ne tik Vilniuje, Žemaičių dienų renginiuose (2012 03 02–04). Daugumoje žemaičių renginių stengiasi dalyvauti dažnas žemaičiu save laikanti pilietis, ir užsispyrėlis sugeba aplėkti plačius žemaičių telkinius ir renginius. Juos pagarsinti ir prisidėti prie žemaitiškų tradicijų propagavimo. Apie nenutrūkstamą Vilniaus ir žemaičių krašto jungtį pratarmėje mena VU prof. Viktorija Daujotytė. Pirmuose dviejuose skyriuose „Žemaičių kultūros tyrimai“ bei „Žemaičių folkloras ir originalioji kūryba“ atskirais pjūviais yra gvildenamos istorijos, kalbotyros, knygotyros, folk-loristikos, muzikologijos ir kt. etninės kultūros problemos. Trečiajame skyriuje „Sukaktys, kronika, naujienos“ pateikiama žinių apie sukaktis, buvusius ir būsimus renginius, naujausius leidinius, turistinius maršrutus bei kt. naujienas.

Juozo Pabrėžos straipsnyje „Žemaičių šnektos – bendrinės kalbos turtas“ išryškinamos tos žemaičių tarmės (kalbos) fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės, kurios yra išskirtinės, unikalios, archajiškos ir kurių neturi lietuvių bendrinė kalba ar kitos tarmės. Petro Bielskio straipsnyje „Žemaičių šnektos ir teatras“ atskleidžiamos žemaičių šnektos, jų pasaulėjautos ir teatro sąsajos. Nubrėžiamos žemaičių teatro raidos gairės, plačiau užčiuopiant XX–XXI a. pr. situaciją. Tomas Petreikis publikacijoje „Dabarties žemaitiškoji knyga“ nagrinėja paskutinių dviejų dešimtmečių žemaitiškąją knygą. Atskleista autorių sudėtis, repertuaro sandara, kalbinė struktūra, leidybinė ir poligrafinė kultūra liudija apie žemaitiškos raštijos brandą ir galimas pozityvias permainas. Virginijus Jocys publikacijoje „Dionizo Poškos Baublys ir jo simbolinis paplitimas Lietuvoje“ nagrinėja D. Poškos 1812 m. įsteigto pirmojo viešo senienų muziejaus Baublio simbolinę sklaidą Lietuvoje. Paplitę jo analogai yra asociatyvinės kilmės, todėl jų kultūrinė reikšmė ne vien tik praturtina esamą aplinką, bet ir populiarina Baublį.

Leidinys mus nuolat maitina mintimis, išgyvenimais

Dabartinė Žemaitijos folkloristikos situacija nagrinėjama Rūtos Vildžiūnienės „Folklorinio judėjimo Žemaitijoje gyvastis“ ir Loretos Sungailienės „Žemaitijos regiono folkloro ansambliai: raidos tendencijos, veiklos kryptys, nūdiena“ publikacijose. Folk-loro judėjimas Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, devintajame dešimtyje išgyvenęs pakilimą, šiandien nebe toks masiškas. Folklorinių ansamblių išlikimui kyla vis naujų grėsmių, keičiasi jų repertuaras ir kt., bet tai nesumenkina ansamblių įtakos regioninei kultūrai. Daivos ir Evaldo Vyčinų straipsnyje „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“ ir to paties pavadinimo kompaktinėje garso plokštelėje, pateiktoje prieduose, supažindinama su šio krašto dainomis, jų rinkimu, tyrinėjimu ir įdainavimu, „Visi“ folkloro ansamblio veikla. Originalią žemaitišką kūrybą „Apie vargstančią zylutę, nelaimingą senbernį ir vargšą studentą kaimo šventėje“ pristato Povilas Girdenis, įdainavęs tėvo Alekso Girdenio žemaitiškas eiles kompaktinėje plokštelėje „Žemaičiuose“ pateikiamame priede. Pagirtina, kad prie knygų pridedama unikali galimybė supažindinti su krašto dainomis, jų pasiklausyti. Važinėdamas po gimtąsias Raseinių apylinkes 2011–2012 m. su „Versmės“ ekspedicijomis vis mažiau išgirstu dainuojant žemaitiškai. Šalies švietimo sistemoje neformaliajam ugdymui, deja, skiriami nepakankami tautiškumo ir pat-riotizmo skatinimo kriterijai. Todėl neformalus ugdymas mažuose šalies miesteliuose ir kaimo vietovėse tapo subkultūromis su afrikiečių šokiais ir anglų kalba dainuojamų kūrinių epidemija. O miestelių talentų renginiuose 95 proc. yra nelietuviški. Tokią išvadą susidariau aktyviai juose lankydamasis.

Knygoje slypintis gerumas, kurio trūksta bendravime ir kasdienybėje

J. Pabrėžos straipsnyje „In Memoriam: Aleksas Girdenis“ atskleidžiamas žymaus žemaičių kalbininko A. Girdenio indėlis į kalbotyrą ir regioninę kultūrą. Edmundas Žalpys išryškina Žemaičių festivalio, Pasaulio žemaičių šventės ir Žemaičių šlovės žvaigždės apdovanojimo istoriją. Milda Ričkutė supažindina su 2012 m. Žemaičių dienų Vilniuje renginių kronika. Sigita Dacienė ir Inga Krikščiūnienė pateikė numatomų Žemaitijos regiono etninės kultūros renginių programą 2012 m. antrajai pusei. V. Jocys straipsnyje „Su ąžuolo ženklu“ plačiau pristato Šilalės kraštiečių draugijos veiklą, Dionizo Poškos premiją ir jos laureatus. Žemaičių plento istoriją ir turistinį muziejinį maršrutą V. Jocys pateikia publikacijoje „Muziejų kelias Žemaičių plentu“.
Egidijus Mažintas

Nuotraukos iš Egidijaus Mažinto asmeninio archyvo