„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas profesionalų biologo išsilavinimą turintis evangelikų liuteronų kunigas teologijos daktaras Valdas AUŠRA. Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Gamtos fakulteto absolventas (1987 m.). Atrodytų, kad pasirinktoji biologo specialybė buvo logiška jaunystės pomėgių išraiška – bent taip rodo tegu ir šykštoki įrašai biografijoje. 1980–1989 m. V. Aušra dirbo Lietuvos Jūrų muziejuje Klaipėdoje, Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute (dabar Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas). 1989–1991 m. minėto instituto, pakeitusio pavadinimą į Ekologijos institutas, aspirantas.Vis dėlto gyvenimas patraukė visai kita kryptimi, nes traukos jėga slypėjo šeimoje suformuotose vertybėse. Valdas Aušra gimė ir augo, drįstume teigti, ypatingoje šeimoje, apie ką byloja ir jo pavardė. Lietuvininkų Aušrų giminė yra davusi garsių žmonių, šviesuolių, tikrų patriotų, kultūros veikėjų. Užtektų priminti Mažosios Lietuvos sąjūdžio veikėją, 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo dalyvį Joną Aušrą (1890–1960), kurio visas pareigas ir veiklą vardydami gerokai užtruktume. Tai štai Valdas Aušra yra Jono Aušros vaikaitis ir tą ryšį gerai jaučia, ką rodo ir visi jo darbai. Ryšys su šeimos ir giminės tradicija, evangelikų liuteronų tikėjimu, neabejotinai jį atvedė į profesinę sielovados veiklą.
Tikriausiai tai vyko laipsniškai: per Biblijos skaitymus, dalyvavimą pamaldose, taip pat ir reikšminguose evangelikų liuteronų parapijų įvykiuose. 1990 m. V. Aušra dalyvavo Pasaulinės liuteronų sąjungos VIII asamblėjoje Brazilijoje, paskaitų klausėsi Rusijos vokiečių Evangelikų Liuteronų bažnyčios seminarijoje, o gavęs Pasaulinės liuteronų sąjungos stipendiją 1991–1995 m. teologiją studijavo liuteronų seminarijoje Pietų Karolinos valstijos Kolumbijos mieste, vėliau studijas tęsė Čikagos liuteronų teologijos mokykloje (Lutheran School of Theology at Chicago). Ten 1994 m. įgijo tikėjimo magistro, o 1996 m. teologijos magistro laipsnius. Atvykęs atostogų į Lietuvą 1994 m. Šilutės Evangelikų liuteronų bažnyčioje vyskupo Jono Kalvano (vyresniojo) įšventintas kunigu.
1998 m. grįžo tęsti mokslų į Čikagą, kur 2010 m. Liuteronų teologijos mokykloje apsigynė filosofijos daktaro disertaciją. 2001 m. atėjo į Ziono (Lietuvių) Evangelikų Liuteronų bažnyčią Čikagos priemiestyje Oak Lawn tarnauti vikaru, o kunigui Jonui Juozupaičiui pasitraukus į pensiją, kun. dr. Valdas Aušra 2002 m. lapkritį tapo šios lietuviškos parapijos klebonu. Iš visų Čikagoje išlikusių lietuviškų parapijų ši pati seniausia, įskaitant ir katalikiškas parapijas – minėjo šimtąsias veiklos metines. Kiekvieną sekmadienį čia pamaldos vyksta anglų ir lietuvių kalbomis, o per jungtines pamaldas bažnyčioje naudojamos net trys kalbos – lietuvių, anglų ir vokiečių. Anot kun. dr. Valdo Aušros, taip reiškiasi parapijos unikalumas, bet pati parapija jaučiasi esanti integrali Lietuvos liuteronų bažnyčios dalis, o tai ir ryšio su tėvyne išraiška.
Nuo 1995 iki 2000 m. jis buvo Lietuvos Liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys. Pridursime, kad nuo 2006 iki 2008 m. V. Aušra ėjo Lietuvių liuteronų-evangelikų bažnyčios išeivijoje vyskupo pareigas, išrinktas JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos Religinių ir socialinių reikalų tarybos nariu, šešerius metus tarnavo Lietuvių Fondo valdybos nariu ir vicepirmininku. Šiemet kun. dr. Valdas AUŠRA paminėjo pirmą rimtą jubiliejų – 50-metį. Svečią kalbinome praėjusią vasarą, jam lankantis Lietuvoje.
Tęsia Viliaus Algirdo Trumpjono dirbtus darbus
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis kunige daktare Valdai, kas Jūsų veiklos baruose šiandien svarbiausia? Vasarą buvote atvykęs į Lietuvą, tą kelionę būtų sunku pavadinti vien tik poilsiu. Tiesa, lankėtės gimtojoje Klaipėdoje, kur gyvena Jūsų mama Lydija Aušrienė, aktyvi lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva narė. Pagėgiuose susitikote su Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojais, bendravote su Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjais.
Valdas Aušra. Mano šis buvojimas Lietuvoje vadinamas atostogomis, bet per atostogas paprastai tenka atlikti svarbiausius reikalus. 2012 m. kovo 5 d. mirus Mažosios Lietuvos draugijos Čikagoje pirmininkui, Mažosios Lietuvos fondo valdybos pirmininkui Viliui Algirdui Trumpjonui reikėjo jo dirbtus darbus pasidalyti. Dr. Jurgis Anysas apsiėmė vėl vadovauti Mažosios Lietuvos fondui, o man tenka rūpintis Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos veikla. Draugijos didžiausias renginys – „Užgavėnių šiupinys“ (Užgavėnės pagal Mažosios Lietuvos tradicijas), kuris kasmet rengiamas Čikagoje. Vis dėlto pagrindinis darbas – rinkti aukas, iš kurių paremiame lietuvių vaikų ir jaunimo veiklą Karaliaučiaus krašte.
Man teko būti šios idėjos pradininku, jei neklystu 1994 metais. Prisimenu, Vilius Algirdas Trumpjonas tada tapo nauju išrinktu draugijos pirmininku ir pasakė: „Neužtenka mums čia susirinkti vieną kartą per metus, reikia daugiau veikti.“ Tada išsakiau tą idėją, V. A. Trumpjonas ją išvystė, padarė nežmoniškai didelį darbą, sukūrė ištisą tos paramos organizavimo sistemą. Nuo 1998 m. Vilius kasmet vykdavo į Karaliaučiaus kraštą, lankydavosi lietuvių mokyklose ir draugijose, organizavo vaikų ir lietuvių stovyklas, šventes, renginius, veždavo mokinius po lietuvių istorijai ir kultūrai reikšmingas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vietas. Buvo metas, kai Mažosios Lietuvos lietuvių draugija Karaliaučiaus krašto lietuvius remdavo daugiau kaip Lietuvos valstybė.
Žinoma, su Lietuvos valstybe mes negalime lygintis, nes mūsų jėgos ir aukos mažėja, bet vis tiek jaučiame pareigą remti Karaliaučiaus krašto vaikus ir mokytojus, lietuviškas olimpiadas, konkursus. Dėl to vasarą ir susitikau su to krašto lietuvių mokytojais.
Paveldo prasme esu tarsi perskeltas per pusę: mano tėtis Jurgis Algirdas Aušra (1925–1972) yra iš Klaipėdos krašto (jis buvo ekonomistas finansininkas, dainavo Klaipėdos liaudies operoje kaip solistas, vienas pirmojo pokario choro Klaipėdoje įkūrėjų ir nuolatinis choro seniūnas), o mama Lydija Aušrienė-Paliokaitė gimusi 2–3 km nuo „rubežiaus“, kaip žmonės sakydavo, bet jau Didžiosios Lietuvos dalyje.
Teko gyventi žmonių prisiminimų nuotrupomis
ML. Kokią įtaką Jums turėjo tėvai ir kraštas, kuriame gimėte?
V. Aušra. Mažosios Lietuvos likimas ir lietuvininkų kultūros nuotrupos paliko man gilų atspaudą. Tėtis anksti mirė, kai man buvo tik 10 metų, bet mamos pasakojimai mano vaikiškoje galvoje paliko pėdsaką. Aišku, daug ko nežinojome, šeima taip pat stengėsi apie skaudžius dalykus per daug nekalbėti, bent jau prie manęs ir brolio Algirdo, nes pokarinis skausmas buvo didžiulis. Apie rimtesnius dalykus – baimes ir skausmus – pradėjau daugiau sužinoti iš tuo metu žurnalisto Vytauto Kaltenio straipsnių laikraštyje „Tiesa“. 1990–1991 m. tada mes ir susipažinome. Vis prisimenu Vytauto pasakojimą, kai jis po mano senelio Jono Aušros mirties apsilankė pas mano močiutę Mėtą Šimkutę-Aušrienę (1904–1972), kurią mes vadinome „omama“. Vytautas močiutės prašo: „Papasakokite apie savo vyrą“, o šioji ir sako: „Eik lauk, nieko aš tau nesakysiu. Palik mane ramybėje“. Močiutė prieš karą buvo ūkininkė, persikėlus gyventi į Klaipėdą dainavo „Aidos“ chore, kuriam vadovavo Ansas Baltris. Su frontu 1944 m. traukiantis į Vakarus buvo sužeista, operuota Dancigo (dabar Gdanskas – G. Z. past.) karo ligoninėje. Po karo 1946 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1954 m. vėl gyveno Klaipėdoje.
Prasidėjus „perestroikai“ (persitvarkymo sąjūdis – G. Z. past.), bene 1989 m. Verkių rūmuose Vilniuje vyko paskaita ir režisieriaus Vaičiūno našlė, aktorė, pasakojo, kaip Lietuvos laikais Kauno valstybinio teatro aktoriai važiuodavo gastrolių į Klaipėdą ir tarp kitų paminėjo sutikusi Klaipėdos veikėją Joną Aušrą. Mane net nutvilkė šios pavardės paminėjimas, todėl po paskaitos pribėgau prie aktorės, kad ji dar ką nors apie visa tai pasakytų. Bet ji nieko daugiau neatsiminė. Nors mano senelio pavardė jos atmintyje kažin kodėl įstrigo. Vadinasi, buvo kažin kas daugiau, nors užsimiršo.
Teko gyventi žmonių prisiminimų nuotrupomis, kurios įvairiais būdais mane pasiekdavo.
ML. Matyt, tos nuotrupos krito į gerą dirvą, jei jaudindavo, vertė domėtis daugiau.
V. Aušra. Vis dėlto mes esame to krašto gyventojai, aš gimiau Klaipėdoje. Važiuodavome su tėčiu per lietuvininkų kraštą, tėtis rodydavo vieną ar kitą įžymią vietą ir tas skirtumas tarp buvusios Mažosios Lietuvos ir vadinamosios Didžiosios buvo gana ryškus. Dabar gal mažiau matyti, bet ir tai Klaipėdos krašto miesteliai juk kitokie. Važiuodavome pas mamos mamą į tėviškę nuo Šilutės Sartininkų link žvyruotu keliu, vienoje vietoje tėtis sustodavo ir sakydavo: „Ten yra mano tėviškė, kada nors aš jus nuvešiu“. Taip ir nenuvežė.
Tai štai visos tos nuotrupos, kurias vaikiška patirtis dar labiau išryškino, sureikšmino, be pėdsako nedingo. Kai nuvažiavau į Čikagą mokslų eiti V. A. Trumpjonas mane čiupo už pakarpos: „Tu dabar esi mūsų. Viskas, niekur nepabėgsi.“ Ir nepaleido. Todėl ir dabar tęsiu jo veiklą.
ML. Aušros pavardė padėjo? Ar Jūsų asmeninis įdirbis jau tuo metu?
V. Aušra. Net nežinau, kas čia lėmė. Bent jau lietuvininkai žinojo, kad esu susijęs su Klaipėdos kraštu, Aušrų gimine. Reikėjo darbininkų, tad ir buvau įkinkytas į darbą.
Tuščioje erdvėje ir mažas faktelis gali būti svarbus
ML. 1990 m. Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios Sinodas priėmė dvi Jūsų parengtas rezoliucijas: vieną dėl konfesinių kapinių saugojimo, kitą – dėl kultūros paveldo. Vadinasi, savyje turėtą kultūrinį užtaisą, atsakomybės jausmą ėmėtės įgyvendinti konkrečiais darbais.
V. Aušra. Šiandien man atrodo nereikšmingas mažmožis, ir kai tą faktą kas nors primena, man nuostabus dalykas. Jis paminėtas enciklopedijoje ir visai be reikalo, nes tokių ir gerokai svarbesnių dalykų yra daugybė. Bet aš kalbu apie save, o ne kitus žmones, gal jiems kitaip atrodo. Kiek atsimenu, tas rezoliucijas rengėme kartu su Vytautu Gocentu, kurio taip pat nereikėtų pamiršti. Tik man jas teko pristatyti pirmajame laisvame lietuvių Evangelikų liuteronų bažnyčios Sinode. Manau, kad mano dabartinėje biografijoje yra daug svarbesnių dalykų, bet tuo metu ir tas faktelis atrodė ryškus tuščioje erdvėje.
ML. Klaipėdoje buvo naikinamos istorinės kapinės, visuomenėje visa tai kėlė didelį nepasitenkinimą, todėl ir mums vertinant susikloja daug faktų faktelių.
V. Aušra. Prisimenu iš vaikystės, kaip Klaipėdoje, einant nuo Liepų gatvės, buvo pradėtos lyginti senosios kapinės – ruošta vieta skulptūrų parkui. Prisimenu, tėtis atsivedė prie vienos kapinių vietos ir pasakė: „Čia senelio Jono Aušros pirmoji žmona Mėta Kandšaitytė-Aušrienė, jauna mirusi, palaidota“. Kai kur paminklai jau buvo nukelti, kiti dar stovėjo. Tėtis nuėjo ir tą vietą parodė.
Ir kitų dalykų iš vaikystės prisimenu. Nuotrauką, kur tėtis stovi prie kažin kokio kapelio… Man minty įsirėžęs atsiminimas, kad ji daryta, kai tėtis buvo nuvažiavęs į Staliningradą (1925 m. J. Stalino garbei taip Caricinas pavadintas, o 1961 m. pervadintas Volgogradu – G. Z. past.) ieškoti žuvusio savo vyresniojo brolio Jono Gedimino Aušros (1923–1943) kapo. Tai mano senelio sūnus iš pirmosios santuokos su Mėta Kandšaityte-Aušriene.
Kiek man žinoma, senelio Jono Aušros brolis vaikų neturėjo. Užėjus hitlerininkams įsigaliojo nauja tvarka: po savininkų mirties tokie ūkiai būdavo nacionalizuojami, tad senelio brolis įsivaikino Joną Gediminą, t. y. senelio vyriausiąjį sūnų. Paskui šis buvo paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į Staliningrado frontą. Ten žuvo.
Pareigos žmonės
ML. Esate pareigos žmogus, kiek galiu spręsti iš kai kurių biografijos štrichų. Pareigos jausmu buvo apdovanoti Jūsų šeimos ir giminės žmonės. O kiek esate pašaukimo žmogus? Suprantu, kad klausimas skamba kiek provokuojančiai. Neturiu pagrindo abejoti Jūsų pašaukimu, nes iš biologo, mokslininko, tapote kunigu. Tiesa, esate teologas, filosofijos daktaras, taigi su mokslu neišsiskyrėte. Knieti išgirsti Jūsų paties nuomonę. Kas yra tas pašaukimas, kodėl taikomas daugiausia kalbant apie kunigus ir vienuolius? Juk nesakoma pašauktas būti inžinieriumi, gydytoju ar dailininku.
V. Aušra. Pareigos jausmas man atrodo labai svarbu, ypač mūsų paveldo žmonėms. Šiemet išeivijoje dariau tokį renginį Vasario 16-osios proga, skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Ten skambėjo: „Pareiga, pareiga, pareiga.“ Poetas tą akimirką labai aiškiai pagavęs. Kitą kartą lyg ir geriau būtų kitką daryti, bet svarbu vykdyti pareigą. O pašaukimą yra sunku apibrėžti, gal todėl lengviau kalbame apie pareigą. Pašaukimas, mano supratimu, tai Dievo kvietimas eiti tam tikru, tik tau skirtu gyvenimo keliu. Ir kai atsiliepi į tą Dievo šaukimą, tai eini nepaisant kliūčių ir sunkumų atsirandančių beeinant – tai tavo gyvenimo kelias. Viską, ką darau savo gyvenime, esu tikras, darau, nes tai man yra skirta, nes tai mano gyvenimas.
ML. Tai šiandien mums rūpestis Karaliaučiaus kraštu yra visų pirma pareiga, ar kas nors kita?
V. Aušra. Manau, kad pirmiausia – pareiga, nes be Mažosios Lietuvos tikriausiai ir šios Lietuvos nebūtų. Bent tokios Lietuvos, kokia yra dabar, išlaikiusi kalbą ir kitas tautos vertybes. Esu tvirtai įsitikinęs, kad be Mažosios Lietuvos, be Reformacijos nebūtų ir šios katalikiškos Lietuvos. Kaip keistai neskambėtų toks teiginys.
ML. Iš tiesų, nuo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (1490–1568) valdymo laikų protestantiškoji Prūsija skyrė lėšų lietuviškoms parapinėms ir pradžios mokykloms steigti, religinės literatūros lietuvių kalba leisti, viešajame gyvenime šalia vokiečių buvo vartojamos prūsų ir lietuvių kalbos. Atitinkamai turėjo reaguoti ir katalikiškosios Lietuvos dignitoriai. Žinoma, dėl to nemenksta Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio (1536–1609) nuopelnas lietuviškajai raštijai, lietuviškai mokančių kunigų rengimui. Katalikiškoji Lietuva turėjo į ką lygiuotis.
V. Aušra. Tačiau prisiminkime: o kur studijavo Merkelis Giedraitis, pirmasis Didžiojoje Lietuvoje išleidęs išverstą Naująjį testamentą? Karaliaučiaus, Vitenbergo, Tiubingeno ir Leipcigo universitetuose. Vadinasi, įgijo protestantišką teologinį išsilavinimą. Bet po M. Giedraičio Didžiojoje Lietuvoje ilgam buvo kultūrinė dykuma. Įsivyravo lenkų kalba.
ML. Bet ne Vilniaus universitete įsivyravo, kaip kad kai kas mėgsta tvirtinti. Lenkų kalba Vilniaus universitete pradeda įsivyrauti, kai rektoriumi tapo Janas Sniadeckis (1756–1830), kuris šiose pareigose dirbo 1807–1815 metais.
V. Aušra. Mokslo kalba buvo lotynų, tad visi Europos universitetai ją naudojo. Reformacijos pradžioje Didžiojoje Lietuvoje didikai Radvilos, Sapiegos ir Tiškevičiai į reformaciją pasidavė, bet praėjo keli dešimtmečiai ir vieni Radvilos, ir tai viena Biržų–Dubingių šaka, liko ištikimi reformacijai.
Bet grįžkime prie Mažosios Lietuvos, kuri liko ištikima reformacijai. Iki „plieninio kanclerio“ Bismarko lietuvių kalba Prūsijoje turėjo visas galimybes skleistis, ir net įstatymai buvo leidžiami tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis. Buvo dvikalbystė. Kai 1871 m. Bismarkas buvo paskelbtas Vokietijos imperijos kancleriu, lietuvių kalbos vartojimas viešėjame gyvenime Prūsijoje buvo uždraustas. Lietuvių kalba galėjo būti vartojama tik parapinėse mokyklose.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
tik ne „Staliningradas“, o Stalingradas