Cheminė ekologija: tarpdisciplininių tyrinėjimų sritis, kurioje visiems mokslams pakanka vietos

28-ąją tarptautinę cheminės ekologijos konferenciją buvo patikėta surengti Lietuvoje, Vilniuje ji vyko liepos 22–26 dienomis. Paskutinę konferencijos darbo dieną „Mokslo Lietuvai“ buvo malonu pakalbinti Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos prezidentą dr. Paulą Zarbiną1 (Paulo Zarbin), su aštuonių šios srities mokslininkų grupe atvykusį iš Brazilijos. Šiame pokalbyje „Mokslo Lietuvai“ talkino 28-osios tarptautinės cheminės ekologijos konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Vincas Būda.Kaip Brazilija lipo iš duobės

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis dr. Paulai, su kokiomis mintimis vykote į šią konferenciją, ką žinojote apie Lietuvą ir kokią ją išvydote šios konferencijos dalyvio akimis? Aišku, ir vieno iš organizatorių akimis, nes esate konferenciją rengusios Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos vadovas.

Paulas Zarbinas. Prieš kelionę ne kažin ką žinojau apie Lietuvą, bet įsitikinau, kad tai puiki šalis, nuostabus Vilniaus senamiestis, ir apskritai Vilniuje yra ką pamatyti. Sprendžiant iš atsiliepimų, konferencija pavyko, visi dalyviai liko labai patenkinti. Vilnius tuo geras konferencijoms rengti, kad čia viskas, kaip sakoma, po ranka, galima su konferencijos dalyviais pasidalyti įspūdžiais, pabendrauti ir dar patirti Lietuvos sostinės teikiamų įspūdžių. Spėjome pabuvoti ir Trakuose, kurie taip pat padarė didelį įspūdį.

ML. Mes, lietuviai, Braziliją pirmiausia siejame su futbolu ir būsimuoju pasaulio futbolo čempionatu, taip pat 2016 m. XXXI Olimpinėmis vasaros žaidynėmis. Taip pat žinome, kad Brazilija nepaprastai sparčiai modernėja, ir tai viena iš šalių, kuriai priklauso didelė ateitis. Matyt, bus ir mokslo centras, bent jau sprendžiant iš brazilų mokslininkų aktyvumo, mat net devyni dalyviai atvyko į Vilniaus cheminės ekologijos konferenciją.

P. Zarbinas. Futbole tai mes geriausi pasaulyje (juokiasi), nežiūrint, kad pasaulio čempionais tapo ispanai. Būsimasis pasaulio futbolo čempionatas ir 2016 m. Olimpinės žaidynės patikėti Brazilijai rodo, kad mūsų šalies ekonomika gerėja, sparčiai auga. Tą patį galiu pasakyti ir apie Brazilijos mokslą, nes gerėjant darbo sąlygoms, gerėja ir rezultatai. Tai pasakytina apie studijas, mokslą ir naujas technologijas. Dabar šioms sritims Brazilijoje yra geras metas.

ML. Dar visai neseniai Brazilija išgyveno didžiulę ūkinę, ekonominę ir finansinę krizę. Ekspertai teigė, kad Brazilijos valstybei gresia bankrotas, panašiai kaip ir kiek seniau Meksikai. Kaip Brazilijai pavyko išlipti iš šios „juodos“ duobės?

P. Zarbinas. Per paskutinius aštuonerius metus visiškai pasikeitė mūsų valstybės valdymas. Ligi tol vyriausybėje sukosi vis tie patys žmonės, tų pačių grupuočių statytiniai. 2001 m. Brazilijos prezidento pareigas pradėjo eiti Luisas Inacio Lula da Silva (Luiz Inácio Lula da Silva), buvęs kairiųjų profesinės sąjungos lyderis (2006 m. perrinktas antrajai kadencijai). Jis kilęs iš šiaurės rytų Brazilijos, neturtingiausios šalies regiono. Prezidento autoritetas žemuose visuomenės sluoksniuose buvo kone mistinis. Šis prezidentas tiesiog drastiškai daug ką pakeitė šalyje, ėmėsi reformų, siekdamas investuoti į tas sritis, kurios naudingos valstybei, o ne atskiroms grupuotėms. Pagarsėjo įgyvendintomis prieš korupciją priemonėmis. Labai svarbus socialinis tų reformų pobūdis, nes pavyko pagerinti gyvenimo sąlygas žemiausiam socialiniam gyventojų sluoksniui. Prezidento Lulo kovos su skurdu programa buvo labai sėkminga, antai 11 mln. Brazilų gauna pinigų maistui, jeigu jų vaikai vaikšto į mokyklą. Jaunimas per tą laiką galėjo gauti geresnį išsilavinimą, išaugo aktyvių gerovės kūrėjų gretos.

ML. Kiekvienos valstybės vadovai tikriausiai mielai padėtų labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams, bet visada stinga pinigų. Iš kur jų atrado Brazilija, būdama didžiulėje krizėje?

P. Zarbinas. Brazilija turtinga gamtiniais ištekliais, bet už juos gauti pinigai visą laiką „nusėsdavo“ užsienio šalyse. Pradėta kontroliuoti, kad tie pinigai iš šalies nelegaliai „neišplauktų“. Antra, užsiimta ne globaliomis pasaulinėmis problemomis, bet dėmesys sutelktas į vietines problemas. Pinigai pradėjo likti pačioje Brazilijoje, pavyko sukurti daugiau darbo vietų, žmonės pradėjo daugiau uždirbti. Buvo sprendžiamos lokalios šalies problemos, o ne stengiamasi įtikti didžiosioms kompanijoms2.

Kovojama su nelegaliais miško kirtimais

ML. Tarp Brazilijos gamtos išteklių ne paskutinė vieta tenka atogrąžų miškams – taigi mes pamažu artėjame ir prie cheminės ekologijos problematikos. Kiek mus pasiekia žinios per spaudą ir televiziją, atogrąžų miškai Pietų Amerikoje nežmoniškai kertami – taip pažeidžiama ekosistema, kuri svarbi ne vien Brazilijai, ne vien Pietų Amerikai, bet visos planetos biosferai. Juk atogrąžų miškai ir yra bene didžiausia deguonies „gamybos“ gamtoje vieta. Ką prie viso to galėtumėte pridurti? Mes iš kito planetos taško tą problemą matome, o kaip Jūs Brazilijoje ją sprendžiate?

P. Zarbinas. Pastaruoju metu pakeista daug Brazilijos įstatymų. Per paskutinius 10 metų labai sugriežtinti įstatymai, draudžiantys nelegalų miškų kirtimą. Suprantama, visiškai sustabdyti nelegalių miško kirtėjų nepavyksta. Jeigu pagaunamas nelegalus miško kirtėjas, jis iškart atsiduria kalėjime be galimybių išsipirkti ar kitaip išvengti bausmės. Vis dėlto 60 proc. sumažinti nelegalius kirtimus pavyko, ir tai yra nemažas laimėjimas.

Visiškai nekirsti miškų negalima, bet protingai sureguliuoti kirtimus nėra paprasta, bet gerų pokyčių esama. Jie taip pat sietini su dideliais pasikeitimais Brazilijos politikoje ir šalies viršūnėse.
ML. Miškai kertami ir Lietuvoje, Skandinavijos šalyse ir daugelyje Europos šalių, bet jie ir atsodinami. Siekiama, kad apie trečdalis šalies teritorijos būtų skirta miškams. O kaip Brazilijoje? Ar atsodinami atogrąžų miškai?

P. Zarbinas. Didelėje šalyje, o Brazilija yra didžiausia Pietų Amerikos ir penkta pagal plotą planetos valstybė (su salomis šalies plotas beveik 8 mln. 512 tūkst. km2), jos milžiniškoje teritorijoje labai sunku kontroliuoti nelegalius kirtimus. Seniau medžiais Brazilijoje išvis nebuvo domimasi ar juo labiau rūpinamasi. Dabar padėtis keičiasi3.

Cheminė ekologija Brazilijoje

ML. Cheminės ekologijos konferencijoje Vilniuje Brazilijai atstovavo net devyni mokslininkai. Ištisa svita Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos prezidentui P. Zarbinui. O gal Brazilijoje išties labai populiarūs cheminės ekologijos tyrinėjimai?

P. Zarbinas. Nepasakyčiau, kad Brazilijoje cheminė ekologija itin išvystyta. Mes turime Brazilijos cheminės ekologijos draugiją, kuri yra ir Pietų Amerikos cheminės ekologijos draugijos dalis. Prieš 10 metų Brazilijoje tebuvome tik keli šioje srityje dirbantys asmenys, dabar daugiau kaip 300. Stengiamės į kitas šalis siųsti jaunus tyrėjus, kad jie pasitobulintų, pasimokytų, dabar jie sugrįžo, patys naujus tyrėjus rengia, tad auga ir naujos tyrėjų grupės.

ML. Kur Brazilijoje dirba cheminės ekologijos srities mokslininkai? Universitetų laboratorijose, o gal kompanijose, firmose?

P. Zarbinas. Šios srities tyrimai Brazilijoje atliekami universitetuose. Privačiose kompanijose mokslinių tyrimų atliekame nedaug, o apie cheminės ekologijos tyrimus neteko girdėti.

ML. Kokie svarbiausi tikslai Jūsų šalyje keliami cheminės ekologijos tyrinėjimų srityje dirbantiems mokslininkams?

P. Zarbinas. Brazilijos žemės ūkyje labai reikalinga kovos su kenkėjais alternatyva. Ieškome alternatyvių kovos priemonių vietoj aplinkai žalingų insekticidų, tuo cheminė ekologija mums aktuali. Daugiausia auginame sojos pupelių ir kviečių, tad šias žemės ūkio kultūras auginančius ūkius reikėtų tvarkyti ekologiškai.

ML. Kai ištariama „soja“, iškart kyla asociacija su genetiškai modifikuotais sojos produktais, kurie iš Kanados, JAV ir, matyt, kai kurių kitų šalių bando skverbtis į kitus kraštus. O kokią soją Jūs turite mintyje, kai kalbate apie Brazilijos šios rūšies produktus?

P. Zarbinas. Brazilijoje auginama taip pat ir genetiškai modifikuota soja. Genetiškai modifikuoti augalai pradėti auginti ir vartoti visai neseniai, nėra visiškai aišku, kiek jie yra ar nėra kenksmingi. Juos reikia tyrinėti, genetiškai modifikuotus produktus lyginti su natūraliais. O cheminė ekologija reikalinga siekiant užtikrinti geresnę įvairių augalų apsaugą.

ML. Kokia situacija Brazilijoje ir apskritai Pietų Amerikoje su bitėmis? Ar nėra panašių dalykų kaip JAV, kur kone trečdalyje valstijų išmirė medunešės bitės?

P. Zarbinas. Brazilijoje labai daug pagaminama medaus ir vaško. Bitininkystė šalyje gal ir nėra visuotinai paplitusi, daugiausia tai atskirų šeimų verslas, bet nemažai yra ir didelių bitininkystės ūkių. Laimei, Brazilijoje dar gana daug vietų, kur žemės ūkiams gali būti taikoma ekologiško ūkininkavimo forma, kai nenaudojami ypač dideli trąšų ir insekticidų kiekiai. Apie bičių mirtingumo problemas vargu ar ką konkrečiai galėčiau pasakyti, nes mano paties specialybė – chemija. Taigi su biologais negalėčiau varžytis jų veiklos problematikoje.

Bendravimo su mokslo autoritetais svarba

ML. Kokių pasaulio šalių cheminės ekologijos darbai Jus patį ir Jūsų kolegas labiausiai domina? Ką labiausiai vertinate, laikote didžiausiais autoritetais?

P. Zarbinas. Labiausiai vertinu JAV, Vokietijos cheminės ekologijos atstovų darbus. Taip pat išskirčiau Japonijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Šveicarijos šios srities mokslininkų darbus.

ML. Šveicarijos? Bet šioje konferencijoje nėra nė vieno Šveicarijos atstovo?

P. Zarbinas. Šveicarų cheminės ekologijos mokslininkų darbai aukšto tarptautinio lygio, nors jų nėra daug. Yra šalių, kuriose atliekami geri tyrimai, pvz., Italija, Brazilija, nors taikomąja prasme jos gal neturi labai didelių laimėjimų.

ML. Kur Jūs pats baigėte chemijos mokslus, kokiu būdu atėjote į cheminės ekologijos sritį?

P. Zarbinas. Esu chemikas, PhD (daktaro) mokslinį laipsnį gavau už darbus organinės chemijos srityje. Pus-antrų metų plušau prie disertacijos Japonijoje. Mano mokslinio darbo ir disertacijos vadovas buvo brazilas Volteris Lylas (Walter Leal), kuris tuo metu dirbo Japonijoje, o paprastai dirba JAV (jis, beje, irgi dalyvauja konferencijoje Vilniuje). Kai 1998 m. apsigyniau disertaciją, savo universitete gavau pareigas pagal atliktų tyrimų profilį. Dalyvavau vienoje iš tokių kaip Vilniaus konferencijų. Prisimenu, gėrėme alų ir bend-ravome su mokslo autoritetais. Tada ir apsisprendžiau pasirinkti cheminės ekologijos tyrinėtojo kelią, nors kaip chemikas galėjau pasukti ir kitur. Man tada bendraujant su šios srities mokslininkais atrodė, kad kaip tik cheminė ekologija yra įdomiausia tyrinėjimų sritis, todėl ją ir pasirinkau.

Dabar esu įkibęs ir į Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos veiklą. Kai rengėme Vilniaus konferencijos programą bandžiau įteigti organizatoriams ir programos komiteto nariams, kad labai svarbu neperkrauti konferencijos pranešimais, daug svarbiau, kad būtų daugiau laiko dalyvių tarpusavio bendravimui. Užvis svarbiausia, kad jauni tyrėjai kuo daugiau betarpiškai bendrautų su korifėjais ir vyresniais kolegomis.

ML. Labai teisingai. Suprantu, kad kalbate iš savo asmeninės patirties, nes bendraudamas su cheminės ekologijos autoritetais ir apsisprendėte dirbti šioje srityje. O paklausti štai ko norėjau: kas svarbiau cheminės ekologijos tyrimuose – chemijos, biologijos, botanikos, ekologijos, o gal ir kitų mokslų atstovų dalyvavimas?

P. Zarbinas. Manau, kad nė vieno iš išvardyto mokslo atstovai neturi išskirtinio privalumo, nes tai sritis, kur būtinas vienas kito papildymas. Jei chemikas padaro tyrimuose savo darbo dalį – identifikuoja medžiagas ar kitas susintetina, tai be biologo vis vien neapsieinama. Jis turi ištirti, kokius efektus sukelia kad ir ta aptiktoji ar susintetintoji medžiaga, kaip ji gali būti naudojama ir ar išvis gali būti naudojama. Visur turi būti grįžtamasis ryšys, nes chemikas šiuo atveju iš biologo turi gauti pasiūlymus, ką reikėtų tvarkyti, jeigu to reikia. Cheminė ekologija – tai tipiška tarpdisciplininių tyrinėjimų sritis, kur įvairių mokslų atstovai gali rasti savo vietą ir jaustis lygiaverčiais partneriais.
ML. Bet pačios šios tyrinėjimų srities pavadinime pirmas žodis yra cheminė, o antras ekologija. Gal neteisingai sudėtas akcentas?

P. Zarbinas. Vis dėlto akcentas teisingas, nes kalbama apie atskirų molekulių, cheminių junginių poveikį organizmams. Tad nesvarbu ar sąveika būtų tarp vienos rūšies organizmų, ar tarp skirtingų rūšių, šios srities tyrinėtojams visad reikia išsiaiškinti, kaip cheminiai junginiai veikia tuos organizmus. Šio mokslo pavadinime tas ir išreikšta – cheminė ekologija (Chemical Ecology), t. y. bet kokių organizmų išskiriamų cheminių junginių poveikis kitiems organizmams, kai tos medžiagos veikia per aplinką (kartais ir labai iš tolo). Ekologija ir fiziologija tuo labai aiškiai skiriasi: fiziologija – mokslas apie tai, kas vyksta organizmo viduje, o ekologija – apie tai, kas vyksta išorinėje aplinkoje.

Žmonės dažnai galvoja, kad jeigu pasakai „chemija“ ar „cheminis“, tai būtinai kažkas kenksmingo ar nuodingo. Iš tikrųjų taip nėra, nes daugybė junginių ir medžiagų žmonijai ir žmonėms labai reikalingos, o be kai kurių žmonija negalėtų gyvuoti. Įvairūs organizmai ir kiti gyvosios gamtos objektai neretai gražiai sąveikauja su kai kuriais iš tų cheminių junginių, tad niekas čia nieko nenuodija.

ML. Kaip būdamas toks jaunas mokslininkas tapote tokios autoritetingos Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos jauniausiu iš visų buvusių prezidentų? Kaip čia Jums užleido vietą amerikiečiai?

P. Zarbinas. Man 41-eri, išties tapau jauniausiu šios draugijos prezidentu. Mane išrinko, kai buvau 40 metų. Tai labai draugiška tarptautinė mokslininkų bendrija, kasmet keičiamasi draugijoje užimamomis pozicijomis. Manau, kad mano pripažinimo vienas iš veiksnių – Pietų Amerikos šalių cheminės ekologijos draugijų aktyvumas, jų sudarymas, formavimas ir veikla. Kasmet Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos prezidentas perrenkamas, tad daugelis mokslininkų gali pasišildyti šios draugijos prezidento spinduliuose. Savo veiklos šioje pozicijoje per daug nesureikšminu. Paprastai metus pabuvus draugijos viceprezidentu atsiranda galimybė po metų tapti prezidentu.

Kovojama su sojos pupelių kenkėjais

ML. Vilniuje turėtoje suktis ir tarp organizacinių konferencijos reikalų, tad vien kaip garbus svečias nesijautėte. Ar pavyko išklausyti bent svarbiausių pranešimų? Jei pavyko, tai į ką atkreipėte dėmesį, gal kokias naujas tendencijas pastebėjote?

P. Zarbinas. Ne tik turėjau laiko paklausyti, susipažinti su stendinių pranešimų turiniu, bet ir pats skaičiau pranešimą. Nebuvo pranešimų, kurie būtų buvę metodiškai netvarkingi ar neišbaigti – atranka buvo gana griežta. Kadangi tie pranešimai buvo iš labai skirtingų sričių, tai labai sunku būtų išrinkti geriausius, visi buvo pakankamai gero lygio. Pasakyčiau, kad Vilniuje vyko vienas geriausiai pavykusių dalykiškų susitikimų.

ML. Ką išdėstėte savo pranešime?

P. Zarbinas. Pateikiau cheminių tyrimų darbą apie tai, kaip išskyrėme, identifikavome ir susintetinome medžiagas, kurios gali būti panaudotos kovai su sojų pupelių kenkėjais. Šiai temai ir buvo skirtas mano pranešimas.

ML. Ir kaip sekasi kovoti su sojos pupelių kenkėjais?

P. Zarbinas. Preliminarūs tyrimai rodo, kad turėdami tas susintetintas medžiagas ir pagaminę gaudykles galėtume privilioti, sugauti ir sunaikinti didelius kiekius vabzdžių kenkėjų sojos laukuose. Galima sakyti, kad fundamentinių tyrimų dalis šioje srityje užbaigta, sudarytos sąlygos tas medžiagas praktiškai taikyti. Antras žingsnis, kurį reiks padaryti – tai patikrinti ekonominį šių priemonių taikymo efektyvumą. Paskaičiuosime, kiek tos medžiagos ir jų naudojimas kainuos. Jeigu efektas teigiamas, bus svarbu sudominti atitinkamas kompanijas, kad jos tos veiklos imtųsi. Juk reikėtų gaminti dideliais kiekiais, nes Brazilijos mastai pakankamai dideli. Štai šis praktinio taikymo galimybių tyrimas kol kas dar nepadarytas.

ML. Ar lengvai pasiūlymus iš mokslo laboratorijų pavyksta įgyvendinti praktiškai? Ar nesama inercijos, kuri trukdo diegti pažangius kovos su kenkėjais būdus ir priemones? Ar lengvai pavyksta sudominti kompanijas ir pačius ūkininkus?

P. Zarbinas. Biurokratinė „popierinė“ dokumentacinė dalis, jei nori ką nors naujo įgyvendinti Brazilijoje pakankamai didelė. Bet įveikiama. Daug priklauso nuo to, kokia yra atliktų tyrimų stadija: jeigu siūlomas produktas išbaigtas ir aiškūs efektai, kompanijoms telieka imti ir gaminti, tai yra vienas dalykas. Bet moksle dažniausiai būna, kad reikia papildomų tyrimų, išsiaiškinti šalutinius ar kitokius efektus, tada kompanijos neskuba susivilioti pasiūlymais.

ML. Ko galima Jums palinkėti? Dirbate mėgiamą mokslinį darbą, aktyviai dalyvaujate tarptautinėje veikloje, esate sėkmės viršūnėje. 2013 m. vyksite į Australiją, kur vyks 29-oji cheminės ekologijos konferencija. O kokį palinkėjimą norėtumėte išsivežti iš Vilniaus?

P. Zarbinas. Palinkėkite, kad ir toliau taip sektųsi mūsų tyrimai, darbas, kad sutikčiau naujų talentingų žmonių, nes labai svarbi aplinka, kurioje tenka suktis ir bendrauti. Kaip sakė vienas mano profesorius: „Tavo veikla gera tada, kai sugebi savo žinias ir patirtį perteikti tiems, kuriems tai reikalinga“. Turiu studentų, galima palinkėti, kad jų būtų dar daugiau ir jie pasirinktų cheminės ekologijos tyrinėjimų kelią.

ML. Su dideliu malonumu viso to Jums linkiu, O Brazilijai, manau, visi Lietuvos žmonės, jei tik turėtų galimybę, tikriausiai palinkėtų sėkmingai surengti Pasaulio futbolo čempionatą ir 2016 m XXXI vasaros olimpines žaidynes, kurios pirmą kartą bus surengtos Pietų Amerikos žemyne ir pirmą kartą šalyje, kurios valstybinė kalba – portugalų. Dar linkiu Jūsų šaliai išlaikyti senąsias tradicijas ir protingai modernėti. Tada ir mokslas pasieks didelių laimėjimų, turėsite ir visokeriopų ateities perspektyvų.

P. Zarbinas. Labai dėkoju. Jaunystėje ir aš žaidžiau krepšinį, vertinu Lietuvos krepšininkų laimėjimus. Tikiuosi, jie dalyvaus Brazilijoje vyksiančiose vasaros olimpinėse žaidynėse.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos  prezidentas renkamas vieniems metams, Vilniuje baigėsi Paulo Zarbino kadencija, o naujuoju draugijos prezidentu išrinktas prof. Ring Carde, dirbantis Kalifornijos universitete (Riversaidas, Kalifornijos valstija, JAV).
2 JAV žurnalo „Time“ sudarytame įtakingiausių pasaulio žmonių 2010 m. sąraše lyderių kategorijoje pirmoji vieta teko būtent Brazilijos prezidentui L. I. Lula da Silva. (Tarp „menininkų“ pirmąja įrašyta popatlikėja Lady Gaga.) JAV prezidentui Barakui Obamai tarp lyderių teko tik ketvirta vieta. Brazilijos lyderiui pirmoji vieta skirta už sugebėjimą Braziliją pakelti į energingai besivystančios ekonomikų gretas, minima ir jo diegta socialinė programa „Fome Zero“, kuria siekta šalyje išspręsti badaujančiųjų problemą. Tais pačiais 2010 m. L. I. Lulą da Silvą prezidento poste pakeitė Dilma Rousseff. – G. Z. past.
3 Svečias tiesiai į klausimą dėl atsodinamų miškų neatsakė. Internete tvirtinama, kad drėgnieji atogrąžų miškai (Pietų Amerikoje vadinami selva) ir kitos miškingos teritorijos Brazilijoje sudaro 58 proc. šalies ploto, iš jo kone pusę užima drėgnieji atogrąžų miškai, augantys Amazonėje. Jie unikalūs bioįvairove ir gamina apie 20 proc. mūsų planetos atmosferos deguonies. Saugomų teritorijų plotas 150 tūkst. km2. – G. Z. past.